2009-09-28

Po dviejų metų pertraukos Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis" jaunimo stovykla vėl sugrįžo į Pailgio poilsio bazę. Rugpjūčio 8 - 16 d. čia buvo surengta jau 16-oji jaunimo vasaros stovykla. Į ją sugužėjo beveik šimtas jaunų sielų iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių.

Šiai stovyklai buvo pasirinkta tema „Visa tiesa apie laisvę", kuri įvairiais aspektais pirmiausia buvo aptariama pamokslų metu. Pirmą stovyklos dieną pastorius Mindaugas Sakalauskas per savo pamokslą pabrėžė, kad laisvė - tai kiekvienam būti savimi, bet prigimtis mus riboja. Kadangi esame sukurti pagal Dievo atvaizdą, o Jis yra meilė, tai turime mylėti vieni kitus ir būti nesavanaudiški.

Kitą dieną pastorius Ramūnas Jukna dalindamasis Dievo žodžiu kalbėjo apie tai, kad Dievas nežaboja laisvės, o ją atveria. Viešpats tarsi pateikia šio gyvenimo instrukciją, o žmonės renkasi, ar ja naudotis, ar ne.

Mums tarnavęs vyr. pastorius Giedrius Saulytis laisvę aiškino kaip priklausomybę. Laisvės garantas yra pasitikėjimas Dievu ir pasilikimas Jo valioje. Laisvės pradžia yra tikėjimas, o pabaiga - meilė.

Deimantas Karvelis kalbėjo apie tautinę laisvę
Penktąją dieną stovyklautojai nagrinėjo tautinę laisvę, o ją suprasti padėjo istorikas dr. Deimantas Karvelis. Daug sužinojome apie tikruosius Lietuvos patriotus, kurie guldė savo gyvybes dėl laisvos šalies. Deimantas surengė ir viktoriną, per kurią pasitikrinome savo istorines žinias. Geriausieji buvo apdovanoti vertingomis istorinėmis knygomis.

Kitą dieną pastorė Anželika Krikštaponienė mokė, kaip suderinti laisvę ir paklusnumą.

Pastorius Gabrielius Lukošius pamokslaudamas pabrėžė, kad Dievas gerbia mūsų pasirinkimo laisvę, tačiau nereikia pamiršti, jog laisvė ir atsakomybė eina kartu.

Išklausius rytinius pamokslus, ta pati tema buvo nagrinėjama ir grupelėse. Tiesa, šį kartą jos buvo vadinamos giminėmis (pagal Senojo Testamento Izraelio gimines, pavyzdžiui, Levio, Zabulono, Isacharo ir t.t.). Jau pirmąją dieną stovyklautojai buvo nuvesti už stovyklavietės vartų, kur juos pasitiko „Mozė". Jis liepė palikti tai, kas sena, už vartų, o nauja bus gauta „pažadėtoje žemėje" (stovykloje). Tuomet stovyklautojai ir buvo suskirstyti „giminėmis".

Rytas, kaip ir per kiekvieną stovyklą, prasidėdavo mankšta, o po jos buvo skiriama laiko teminėms maldoms, pavyzdžiui, „dėl minkštos širdies", „ už bedarbius", „už tėvus", „už tuos, kurie mane nervina" ir pan. Malda taip pat vykdavo ir prieš pietus maldos stotelėse, kurios irgi buvo suskirstytos pagal temas.

Pamokslauja pastorius Gabrielius Lukošius
Po pietų vykdavo sporto renginiai, iš kurių populiariausias buvo tinklinis. Buvo surengtas net tinklinio turnyras, trukęs tris dienas. Pirmą vietą iš penkių komandų laimėjo komanda, pasivadinusi „Only You" („Tiktai Tu").

Vakarai taip pat buvo  teminiai. Vyko ir filmo peržiūra, ir šlovinimo, ir BMV (berniukų, mergaičių vakaras), ir kūrybos bei improvizacijų, ir istorinių refleksijų vakarai, o daugiausiai dėmesio susilaukė PKF (Pailgio kino festivalis). Pamatėme stovyklos metu brolių ir sesių sukurtus filmukus, kurių buvo net vienuolika. Filmų kūrėjai buvo labai kūrybingi, todėl buvo sunku tinkamai išrinkti nominacijas (už geriausią aktorių/-ę, geriausią režisierių/-ę, geriausią filmą ir nominacija „už kadro").

Naktinio orientacinio žygio nugalėtojos
Vieną naktį visa stovyklavietė buvo sukelta ant kojų. Vadovai, pasislėpę punktuose, laukė apsimiegojusių stovyklautojų, kurie komandomis turėjo atlikti tam tikras užduotis (nustatyti azimutą, mintinai pasakyti Rašto vietą, išmatuoti ilgį, pasverti kuprinę etc.). Visi punktai buvo išmėtyti po stovyklavietę ir už jos ribų. Ketvirtą valandą ryto, kai jau visi atliko užduotis, vadovai buvo sustirę nuo šalčio (besaugodami punktus), o naktinio žygio dalyviai buvo taip sušilę, kad net sušoko į ežerą išsimaudyti.

Kiekvienos jaunimo vasaros stovyklos tradicija - surengti evangelizaciją. Šiais metais buvo nutarta vykti į Pabradės pabėgėlių globos namus. Ten penkiolika jaunuolių atvežė užsieniečių vaikams dovanėlių, kurios buvo nupirktos už stovyklautojų paaukotus pinigus, ir pasidalino išgelbėjimo žinia.

Paskutinė diena apvainikavo visą stovyklą. Per rytinį susirinkimą jaunimo tarybos nariai dalinosi stovyklos įspūdžiais. Ne vienas sakė, kad ši - viena geriausių stovyklų, kurios tik yra buvę. Vienybės jausmas ir Šventosios Dvasios antplūdis aplankė bendros maldos metu, kai jaunimo vadovai meldėsi už stovyklautojus. Daugeliui ši malda paliko stiprų įspūdį ir padrąsino toliau siekti Dievo pažinimo ir Jo valios.

 

Kelių stovyklos dalyvių ispūdžiai

Milda iš Kauno:

Grupelių vadovai
„Stovykla šiais metais, žvelgiant į praėjusias stovyklas, man buvo viena įsimintiniausių. Puiki stovyklos tema leido iš naujo pažinti iki skausmo žinomus, tačiau nepažintus laisvės aspektus. Dievas padėjo atrasti naujus santykius su tais žmonėmis, su kuriais anksčiau nepavykdavo susibendrauti. Nors pati važiavau tarnauti,  patarnauta buvo man. Gavau ne vieną atsakymą į man rūpėjusius klausimus. Nors nežinau, kas bus po metų, tačiau ateinančiais metais norėčiau ir vėl atsidurti jaunimo stovykloje".

 

Tomas iš Kauno:

„Buvo nepakartojamas naktinis žygis, puikūs pamokslai, ypač Deimanto Karvelio - su istoriniais aspektais, labai gera Ričardo Pagojaus paskaita per vaikinų - merginų vakarą. Manau, kad šitie žmonės buvo labai tiksliai parinkti. Šioje stovykloje buvau sustiprintas, susipažinau su naujais žmonėmis. Galiu pridėt, kad PKF (Pailgio kino festivalis) yra „jėga" ir nei kiek neatsibodo".

 

Rita iš Vilniaus:

„Šiaip į stovyklą važiavau nieko nesitikėdama, bet man tai buvo nerealus poilsis... Atsigavau tiek fiziškai, tiek morališkai, tiek dvasiškai. Po stovyklos jaučiausi, kaip naujai gimusi. Tikėjimo srityje gavau šviežių jėgų ieškoti toliau Dievo. Dėl pačios tvarkos stovykloje, manau, kad nieko nekeisčiau, nes be viso to, kas buvo, išvis neįsivaizduoju jos".

 

Karolina iš Vilniaus:

„Šioje stovykloje man buvo labai gera, nes joje jaučiau Dievo artumą. Tikrai ne kartą Jis buvo mane palietęs taip giliai, kad pravirkdavau. Man labai įsiminė dešimta maldos stotelė, nes joje pirmą kartą pajutau tą nuostabų jausmą, kai trys draugės meldžiasi viena už kitą ir kai tarp jų yra Dievas. Tą akimirką labai gerai įsiminiau, kai mes po maldos visos trys pakėlėm savo akis ir pamatėm, kad visų trijų akys buvo paraudusios nuo verkimo. Taip pat niekada nepamiršiu tų nuostabių šlovinimų, kai visi šlovino taip nuoširdžiai. Tikiu, kad dėl to šlovinimo metu daug kas patirdavo Dievo artumą. Man pačiai buvo be galo gera šlovinti. Tų nuostabių akimirkų, manau, dar ilgai nepamiršiu. Ir nors oras mūsų nešildė, tačiau bent jau mane šildė visų nuoširdžios šypsenos. Ta savaitė mano vasaroje buvo ypatinga".