Kai prieš savaitę viešėjome Oregone, į automobilio baką prisipyliau degalų po 4,13 dolerio už galoną. Niekada nemaniau, kad būsiu toks patenkintas, mokėdamas tik 4,13 dolerio už galoną. Dabar, kai degalai šitaip brangsta, vairuotojai visaip taupo.
Vienas geriausių būdų taupyti - prižiūrėti, kad padangose būtų pakankamai oro. Grupė vieno universiteto studentų nustatė, kad vidutinis vairuotojas, palaikydamas padangose rekomenduojamą slėgį, per metus sutaupytų 432 dolerius (jei galonas benzino kainuotų 3 dolerius). Iš padangų oras išeina labai lėtai. Jei pradeda gesti automobilio variklis, tuoj pat tą pastebime, o su nepakankamai pripūstomis padangomis dar kurį laiką galime važiuoti, nors ir ne taip veiksmingai.
Mūsų krikščioniško gyvenimo „veiksmingumas" silpsta taip pat labai lėtai - kaip iš padangų išeina oras. Kai mus gyvenime sustabdo nesėkmė ar nuodėmė, dažnai tai nebūna panašu į sprogimą. Taip nutinka todėl, kad mes apleidžiame kasdienę dvasinę praktiką: maldas, Biblijos studijas, nuolaidžiaujame sau savęs atsižadėjimo, tarnystės ir paklusnumo srityse. Bėgant mėnesiams ir metams galima dvasiškai silpti ir to nė nepastebėti.
Kada paskutinį kartą tikrinote savo dvasios „slėgį"? Ar dirbate Viešpačiui visu pajėgumu? Būkite budrūs: jei apleisite kasdienę priežiūrą, vieną dieną sustosite pakely.
Kaip užsitikrinti, kad vieną dieną nesustotume pakelėje? Kaip galima stiprinti tikėjimą, kad keliaujant jis nedingtų kaip oras iš padangų? Kaip galime padėti kitiems tikintiesiems augti dvasia? Atsakymus į šiuos klausimus randame 1 laiško Tesalonikiečiams 3 skyriuje, kur Paulius sako: „Suspaudimai nėra atsitiktiniai, jie yra numatyti". Čia Paulius atskleidžia du būdus, kaip stiprinti savo ir kitų tikėjimą.
1. Ruoškime Dievo žmones ištverti išbandymus
Jei norime ištverti išbandymus, svarbu stiprinti tikėjimą. Paulius rašo: Todėl, ilgiau nebeiškęsdami, nutarėme vieni pasilikti Atėnuose ir pasiuntėme Timotiejų, savo brolį, Dievo tarną ir bendradarbį Kristaus Evangelijoje, kad sustiprintų jus ir padrąsintų jus tikėjime (1 Tes 3, 1-2).
Prisiminkime kai kurias aplinkybes. Paulius atvyko į Graikijos miestą Tesalonikus po to, kai jis ir jo bendradarbis Silas buvo sumušti ir įkalinti Filipų mieste. Trumpos viešnagės Tesalonikuose metu Paulius, Silas ir Timotiejus atvedė į tikėjimą Kristumi keletą tesalonikiečių, ir iš šio tikinčiųjų branduolio prasidėjo bažnyčia. Tačiau greitai kilo neramumai, dėl kurių Paulius, Silas ir Timotiejus buvo priversti bėgti, o Pauliui ir Silui net buvo uždrausta grįžti į Tesalonikus. Taigi trys tarnautojai nukeliavo į Berėją ir Atėnus. Ir Atėnuose Paulius rūpinosi krikščionimis Tesalonikuose, tad pasiuntė ten Timotiejų sužinoti, kaip jiems sekasi. Draudimas atvykti į miestą Timotiejui nebuvo taikomas. Timotiejaus tėvas buvo graikas, ir tikriausiai jis pats atrodė kaip graikas, tad šiame graikiškame mieste jis tikriausiai nesulaukė daug dėmesio, o Paulius ten nedelsiant būtų atpažintas kaip žydas (plg. Apd 16, 20). Gali būti, kad valdžia nebūtų kreipusi į Timotiejų dėmesio ir dėl jo jauno amžiaus.
Dabar panagrinėkime tekstą. Šis skyrius prasideda žodžiu „todėl", kuris rodo į 2 skyriaus 17-20 eilutes, kur Paulius išsako meilę Tesalonikų tikintiesiems. Paulius negali jų apleisti, nes suvokia, kad jiems reikia dvasinės pagalbos. Veiksmažodis, išverstas „pasilikti " (kataleipo) yra vaizdingas žodis, vartojamas tada, kai vaikai palieka savo tėvus (Ef 5, 31), arba tada, kai miršta sutuoktinis (Mk 12, 19). Palikti šiuos naujai įtikėjusiuosius reiškė išgyventi netektį. Tai mus gali kai ko išmokyti. Paulius taip mylėjo tesalonikiečius, kad būtų rizikavęs savo gyvybe. Jie jam rūpėjo, kaip tėvams rūpi jų vaikai. Ar jumyse dega toks nuoširdus rūpestis naujai įtikėjusiaisiais? Ar trokštate matyti naujai įtikėjusius ir stiprinti jų tikėjimą? Kaip paskutiniuoju metu padėjote naujatikiams?
Šio laiško 3 skyriuje randame du esminius šiame skyriuje žodžius: tikėjimas (3, 2-7. 10) ir sustiprinti arba sutvirtinti (sterizo - 3, 2. 13). Paulius buvo atskirtas nuo Tesalonikų krikščionių. Atėnuose jis neturėjo nei telefono, nei fakso, nei elektroninio pašto, negalėjo surengti vaizdo konferencijos, todėl buvo nepajėgus atsakyti į draugų iš Tesalonikų dvasinius poreikius. Tad jiems patarnauti jis pasiuntė Timotiejų.
Atkreipkite dėmesį, kaip Paulius apibūdina jaunąjį Timotiejų: Timotiejus vadinamas broliu Kristuje, Jėzaus pasekėju, kiekvieno krikščionio broliu ir Dievo bendradarbiu (kai kuriuose Biblijos vertimuose yra verčiama „Dievo tarnu", nes mintį, kad Dievas gali turėti bendradarbių, kai kurių vertėjų nuomone yra per daug drąsi. Tačiau čia vartojamas žodis sunergos, iš kurio yra kilęs žodis sinergija - sąveika, veikimas išvien).
Dar labiau stebina tai, jog gali būti, kad tuo metu Timotiejui galėjo būti apie dvidešimt ar šiek tiek daugiau metų. Jis buvo jaunas ir nepatyręs tarnautojas, tačiau Paulius suteikia jam Dievo įgaliojimą vykti pas tesalonikiečius. Timotiejaus uždavinys buvo padrąsinti tesalonikiečius, sustiprinti jų tikėjimą. Ir vėl atkreipkite dėmesį į žodį „tikėjimas". Paulių labiausiai domina šių žmonių tikėjimas, o ne jų komfortas, gerovė ar klestėjimas. Žodis „sutvirtinti" yra statybos terminas, vartojamas, kai siekiama, jog pastatas būtų saugesnis. Kad suprastume, ką šis žodis reiškia, pagalvokime apie viadukų greitkelyje statybas ar pan. Kai šis žodis vartojamas kalbant apie tikėjimą, tai reiškia sustiprinti tam tikrą požiūrį ar įsitikinimus, siekiant didesnio pastovumo tam tikrose srityse. Žodis „padrąsinti" čia kalba apie instruktorių, trenerį, kuris būna šalia, kad padėtų žmogui žengti kitą žingsnį. Paulius norėjo, jog Timotiejus padrąsintų ir sustiprintų tesalonikiečius, kad atėjus sunkumams ir kentėjimams jie nesusvyruotų.
2 eilutė turėtų padrąsinti visus studentus ir jaunus žmones. Jei Dievas naudojo Timotiejų, ir jis darė įtaką visai bažnyčiai, Jis gali naudoti ir jus. Kaip pavyzdį galiu paminėti mūsų jaunimo pastorių Šoną. Jis atėjo į mūsų bažnyčią dar būdamas moksleivis. Paskutiniuosius trejus metus jis buvo aktyvus ir atsidavęs bažnyčiai, todėl visi vieningai balsavo už tai, kad jis, būdamas 21 metų, yra pakankamai subrendęs tapti jaunimo ir studentų pastoriumi. Daugelis mūsų žino, kad Šonas turi išskirtinių sugebėjimų, tačiau jis sparčiai kyla ir dėl savo pavyzdingo charakterio bei atsidavimo vietinei bažnyčiai. Jaunuoliai, jei norite būti Dievo naudojami, jūs turite sektiną pavyzdį: kaip Šonas seka Kristumi, taip jūs sekite juo (1 Kor 4, 16).
Toliau Paulius atskleidžia, kodėl jis siunčia Timotiejų sustiprinti ir padrąsinti tesalonikiečių: kad nė vienas nesvyruotų šiuose suspaudimuose, nes jūs patys žinote, kad tam esame skirti. Dar būdami tarp jūsų, iš anksto sakėme, kad turėsime kentėti priespaudą, ir, kaip žinote, taip ir įvyko. Čia galima įžvelgti keletą dalykų:
• Išbandymai neišvengiamai ateis. Atrodytų, jog vos tik tesalonikiečiai pradėjo pasitikėti Jėzumi, buvo sudrebinti jų gyvenimo pamatai. Taip iš tiesų atsitinka kiekvieno krikščionio gyvenime. Jei šiuo metu nesi bandomas, tai arba jau ištvėrei išbandymą, arba esi jam ruošiamas. Žodis suspaudimai (thlipsis) reiškia „būti po kieno nors valdžia". Paulius kalba apie suspaudimus, kuriuos tesalonikiečiai patyrė nuo tėvynainių rankų dėl savo tikėjimo, kaip ir paminėta 2 skyriaus 14 eilutėje. Kai kurie iš jūsų patirsite suspaudimų iš savo šeimos narių, bendradarbių, kaimynų ar bendraklasių pusės. Galime susidurti ir su tokiais išbandymais kaip sunki liga, darbo praradimas, apiplėšimas, įkalinimas, mylimo žmogaus mirtis ar skyrybos. Tai - gyvenimo dalis. Kad ir kaip bandytume, suspaudimų neišvengsime, nuo jų niekur nepasislėpsime. Tai - kiekvieno tikinčiojo patirties dalis. Suspaudimai nėra atsitiktiniai - jie yra numatyti.
• Išbandymai gali sukrėsti krikščionis. Daug krikščionių, susidūrę su išbandymais, atsuka Dievui nugarą. Viena pagrindinių to priežasčių yra tai, kad daugeliui naujatikių apie krikščionybę nebuvo pasakyta tiesa. Jiems buvo pasakojama, kad krikščionybė reiškia sveikatą, gerovę ir klestėjimą. Tačiau tiesa yra tokia: krikščioniškas gyvenimas nėra tik didelis dvasinis Disneilendas. Kartais būna sunku, ateina nusivylimas. Štai kodėl Paulius ką tik įtikėjusiems krikščionims daug kartų sakė, kad jie susidurs su išbandymais. Vaikystėje tėtis man dažnai sakydavo: „Užaugti - ne juokas". Tuomet juo netikėjau ir negalėjau to suprasti, bet dabar tai suprantu.
Taip ir mes turime įspėti naujai įtikėjusius, kad krikščionybė - ne skystablauzdžiams. Mes turime jiems pasakyti, kad „visos rožės - su spygliais". Aš gerbiu žmones, kurie sako tiesą man į akis. Nenoriu, kad vyniotų žodžius į vatą ir bandytų nuo visko apsaugoti, nenoriu nuglaistytos tiesos. Noriu būti tinkamai pasiruošęs sutikti išbandymus. Be to, aš noriu turėti jautrią, rūpestingą ir atidžią širdį, kad kai (ne jei) kiti patirs išbandymus, galėčiau būti greta ir paguosti. Suspaudimai nėra atsitiktiniai - jie yra numatyti.
• Išbandymai ateina iš Dievo. Paulius sako, kad mes esame skirti išbandymams. Čia sakoma, kad šiuos sunkius laikus paskyrė Dievas. Paulius nori dar kartą patikinti savo draugus, jog sunkumai, kuriuos jie patiria, nėra atsitiktinumas ar „blogos karmos pasekmė", - kentėjimai yra Kristaus sekėjų karūna.
Suspaudimas - Dievo mums numatytas patyrimas. Jis numato mums išbandymus, kad mes augtume. Taip Dievo paskirta, ir tai vyksta pagal Jo dievišką sumanymą. Galite sakyti: „Man nepatinka šie šalutiniai krikščionybės „efektai"". Apgailestauju, bet tai tikinčiojo gyvenimo dalis. Mokinys - tai asmuo, kuris yra drausminamas. Ir norėdamas mus sudrausminti, Dievas numato mūsų gyvenime išbandymus. Tačiau nors Dievas yra su mumis visų mūsų išbandymų metu, ne visada Jis skuba mus išvesti iš nelaimių. Taip yra todėl, kad kančia yra greičiausias būdas dvasiškai subręsti. Suspaudimai nėra atsitiktiniai - jie yra numatyti.
3 skyriaus 5 eilutėje Paulius paaiškina tikrąją priežastį, dėl kurios pasiuntė Timotiejų sustiprinti ir padrąsinti Tesalonikų bažnyčią: Todėl, ilgiau nebeiškęsdamas, pasiunčiau pasiuntinį, norėdamas sužinoti apie jūsų tikėjimą, ar kartais jūsų nesugundė gundytojas ir ar nėra niekais pavirtęs mūsų triūsas. Čia vėl matome Pauliaus ganytojišką širdį: jis susirūpinęs tesalonikiečiais ir be galo trokšta išgirsti, kaip gyvuoja jų tikėjimas. Kodėl jis taip nori sužinoti apie jų dvasinę pažangą? Todėl, kad jis per daug gerai pažįsta gundytoją. Ar žinote, kad šėtonas turi „tarnystę"? Ypatingoji jo „tarnystė"- puldinėti krikščionis. Šėtonui patinka užsipulti naujai įtikėjusius krikščionis. Jei jam pavyksta nukreipti juos iš teisingo kelio ar sustabdyti, jis laimi. Ir nors jis negali atimti išgelbėjimo, jis gali padaryti krikščionis neveiksmingus, ir padarė tai begalę kartų.
Šėtonui patinka ir subrendusius krikščionis sunkiu metu gundyti pasiduoti. Kaip velnias gundo sunkiu metu? Pirma, jis gundo mus abejoti Dievo gerumu. Jis šnibžda mums, kad Dievas mus pamiršo, kad mes Jam nerūpim, kad Jis nėra geras. Antra, šėtonas gundo mus atsakyti kitiems piktai ir su apmaudu. Tai viena iš jo mėgstamų priemonių, kai problemos siejasi su draugais ir šeimos nariais. Trečia, šėtonas gundo mus pasiduoti nevilčiai ir baimei. Šėtonas gundys mus sakyti, daryti ar galvoti bet ką, kas tik išvestų mus iš dvasinio kelio. Atsiminkite paprastą principą: šėtonas mus gundo, kad išspaustų iš mūsų visa, kas blogiausia, o Dievas bando mus, kad mumyse išryškėtų visa, kas geriausia.
Taigi šioje situacijoje Paulius bijojo, kad šėtonas nebūtų pavertęs jų darbo niekais. Paulius žinojo, kad joks darbas Viešpatyje nėra veltui (1 Kor 15, 58). Mes turime Viešpaties pažadą, kad Jis apdovanos mus už ištikimybę. Tačiau Paulius taip pat žinojo, kad dėl šėtono veiksmų tam tikri jo darbai (pvz., poveikis kitų žmonių gyvenimui) gali būti panaikintas ar suteptas, - štai kodėl jis buvo toks susirūpinęs dėl jų tikėjimo ir ėmėsi veiksmų, kad apsaugotų savo darbą.
6-8 eilutėse Paulius džiaugiasi girdėdamas, kad tesalonikiečiai atlaiko išbandymus. Jis ir toliau juos drąsina, nes išbandymai tęsiasi: Dabar Timotiejus iš jūsų grįžo pas mus ir atnešė gerą žinią apie jūsų tikėjimą ir jūsų meilę: kad jūs nuolat mus maloniai prisimenate ir karštai trokštate mus pamatyti kaip ir mes jus. Taigi, broliai, jūs savo tikėjimu paguodėte mus visuose mūsų suspaudimuose ir negandose. Dabar mes tikrai gyvuojame, nes jūs tvirtai stovite Viešpatyje. Frazė, išversta „atnešė gerą žinią" (euaggelizo), yra tikslus „skelbti gerą Evangelijos žinią" atitikmuo. Iš tiesų tai vienintelė vieta Naujajame Testamente, kur šis veiksmažodis pavartotas geros žinios bendrąja prasme, o ne Evangelijos skelbimo prasme. Tai rodo, kaip Paulius džiaugėsi - Timotiejaus pranešimas Pauliui buvo tolygus Evangelijos girdėjimui. Labiausiai tikėtina, kad Paulius vartoja šį žodį todėl, kad mes turime galimybę savo gyvenimu daryti įtaką netikintiems, kreipti juos prie Dievo (1 Tes 2, 13).
Timotiejus pranešė, kad naujai įtikėjusieji rodo tikėjimą ir meilę. Atkreipkime dėmesį į eilės tvarką. Kol neturėsi tikėjimo, negali turėti ir meilės. Viena yra tikėti Jėzumi kaip Gelbėtoju, tačiau siekiant vaisių, reikia nuolatinio, atkaklaus tikėjimo. Paulius taip pat skelbia, kad nors bažnyčia ir persekiojama, ji laikosi tvirtai. Jie netikėjo melu, kurį šėtonas skelbė apie Paulių, bet gerbė jį ir mylėjo. Dar daugiau, jų gyvenimas guodė apaštalus. Paulius sakė: Dabar mes tikrai gyvuojame. Paulių užliejo naujas energijos antplūdis, naujas užsidegimas gyventi krikščionišką gyvenimą.
2. Melskime, kad Dievo žmonės būtų pasiruošę ateinantiems teismams.
1 laiško Tesalonikiečiams 3 skyriaus 9-13 eilutės moko mus melstis.
• Melskite Dievą atsidavusios širdies. Ir kaip atsidėkosime Dievui už jus, už visus džiaugsmus, kuriuos dėl jūsų patiriame savo Dievo akivaizdoje? Dieną ir naktį be saiko meldžiamės, kad išvystume jūsų veidus ir galėtume papildyti, ko dar stinga jūsų tikėjimui (1 Tes 3, 9-10). Kaip visada, Paulius kreipia dėmesį aukštyn. Jis dėkoja Dievui už visus džiaugsmus, kuriuos jam suteikė tesalonikiečiai. Šis dėkingumas ir džiaugsmas skatino Paulių melstis dieną ir naktį - tai reiškia, kad Paulius meldėsi įvairiu paros metu. Jis meldėsi be saiko (tai malda su prakaitu ir ašaromis), nes norėjo vėl pamatyti tuos tikinčiuosius ir papildyti, ko trūko jų tikėjimui. Graikų kalbos žodis „papildyti" (katartizo) reiškia „visiškai parengti, atstatyti, sutaisyti, įrengti", ir yra vartojamas kalbant apie sulūžusių kaulų atstatymą ar žvejybos tinklų taisymą.
Toliau šiame laiške matome, ko Paulius pasigedo tesalonikiečių tikėjime: kai kurie klausimai susiję su moralės dalykais (4, 1-8), kiti - su mokymo dalykais (4, 13-5, 11), dar kiti - su kasdieniu bažnyčios gyvenimu (5, 12-22). Tai atskleidžia svarbią tiesą - mes niekada nebūsime tobuli krikščionys. Tobulumui nėra ribų. Netgi apaštalas Paulius nuolat stengėsi veržtis į priekį, vis labiau dvasiškai augti. Laiške Romiečiams (Rom 1, 17) jis aiškina, kad mes, tikintieji, turime augti iš tikėjimo į tikėjimą. Kitaip tariant, visas krikščionio gyvenimas yra pagrįstas tikėjimu.
Ar gyvenate nuotykių kupiną tikėjimo gyvenimą? Ar esate patenkintas tuo, kiek jau užaugote? Jei taip, kodėl nepaprašius Viešpaties nuoširdaus troškimo bręsti? Ir kai melsitės, pripažinkite, kad suspaudimai nėra atsitiktiniai - jie yra numatyti.
• Melskite Dievo vedimo. Jis pats - mūsų Dievas ir Tėvas - ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus tenutiesia mums kelią pas jus (1 Tes 3, 11). 2 skyriaus 18 eilutėje Paulius rašo, kad kartą šėtonas sutrukdė jam atvykti, todėl dabar jis sąmoningai meldžia Dievo vedimo.
Kas nustato jūsų tarnavimo kryptį? Ar atveriate Dievui, ką norite dėl Jo daryti? Ar klausiate Jo, ko Jis nori, kad jūs darytumėte? Ar meldžiate aiškios ir konkrečios krypties savo tarnavimui? Ar meldžiate Viešpaties vedimo bažnyčiai? Ar meldžiate, kad Dievas kalbėtų vadovams? Ar prašote, kad Viešpats duotų kryptį kiekvienai jūsų gyvenimo sričiai? Būkite nuoširdus. Ar neturite pripažinti, kad yra sričių, kuriose neprašote Viešpaties vedimo?
• Melskite antgamtinės Dievo meilės. Dar vienas Pauliaus prašymas - Viešpats teaugina jus ir gausiai tepraturtina meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime (1 Tes 3, 12). Kančios laikas gali tapti savanaudiškumo laiku. Persekiojami žmonės dažnai tampa egoistiški ir itin daug reikalaujantys. Kaip mus pakeičia gyvenimas, priklauso nuo to, ką jis mumyse randa, ir niekas geriau neatskleidžia tikrojo vidinio žmogaus kaip suspaudimo ugnis.
Kai kurie žmonės išbandymų metu atsitveria sienomis ir užsisklendžia savyje. Kiti stato tiltus ir siekia artėti prie Dievo ir Jo žmonių. Mūsų augantis tikėjimas Dievu turėtų auginti meilę kitiems (1 Pt 4, 8). Jūs nebręsite Kristuje, jei neišmoksite mylėti kitų krikščionių. Tam reikia antgamtinės Dievo meilės. Jis vienintelis gali įdėti mums meilę vienas kitam. Dvasingiausi žmonės yra ne tie, kurie geriausiai išmano Žodį, dvasingiausi žmonės yra tie, kurie labiausiai myli Dievą ir kitus žmones. Mums reikia keisti savo požiūrį į krikščionis: Dievas numatė, kad krikščionių meilė vienas kitam bus liudijimas pasauliui (Jn 13, 34-35; 17, 23).
Šių trijų maldų tikslas ir paskirtis nurodyta 3 skyriaus 13 eilutėje: (Šventoji Dvasia) tesustiprina jūsų širdis ir padaro nepeiktinas šventume prieš Dievą, mūsų Tėvą, Viešpaties Jėzaus Kristaus ir visų Jo šventųjų (t.y. tikinčiųjų, kurie mirė ir kurių dvasios nuėjo pas Kristų, kurių kūnai bus prikelti, kai ateis Kristus (1 Tes 4, 16)) atėjimo metu (1 Tes 3, 13).
Paulius sako, kad paklusnumas Dievo vedimui ir meilei paruošia mus Kristaus teismui! Paulius nori, kad tą dieną būtume pasiruošę pasitikėdami stoti prieš Jėzų Kristų. Jis nori, kad dar prieš Kristui sugrįžtant mes būtume prieš Viešpatį iš tiesų teisūs. Tai turi būti kiekvieno tikinčiojo gilus troškimas ir širdies šauksmas.
Nežinau, ar pastebėjote, bet ne itin daug krikščionių karštai laukia Kristaus sugrįžimo. Mes ilgimės to, kai mus apima skausmas, liūdesys ar kai nusiviliame, tačiau kai gyvenimas vėl tampa normalus, mes vėl džiaugiamės gyvenimu žemėje.
* * *
Neseniai draugai pakvietė mūsų šeimą paviešėti viename nacionaliniame parke. Vaikščiodamas po parką, pastebėjau raumeningą vyrą su žmona ir nusprendžiau tą vyriškį užkalbinti. Priėjau ir paklausiau, kaip jis treniruojasi. Jis papasakojo, kaip kilnoja sunkumus, po to - kaip treniruoja širdį. Širdies treniruotės mane domino labiausiai, nes ir jis, ir aš treniravomės tokiu pat režimu: 4-5 dienas per savaitę po 45 minutes. Tačiau jis papasakojo, kad pradėjo treniruotis nauju režimu: 3 treniruotės per savaitę po 15 minučių. Mankšta susideda iš 2 minučių įtampos ir 1 minutės poilsio intervalų. Tokia mankšta „sukrečia" kūną ir degina riebalus. Ji įtempta ir veiksminga.
Ši metafora galioja ir kalbant apie dvasinius dalykus. Jei norime turėti tvirtą kaip uola tikėjimą, turėsime auginti savo stiprybę. Tikėjimas - kaip raumuo: jei jo netreniruoji, jis silpsta. Kartais reikia atsidurti ties riba: jūs turite priversti raumenis dirbti, turite „sukrėsti" savo tikėjimą, kad jis augtų.
Jei nuoširdžiai (širdimi, siela, protu ir visomis jėgomis) tikėčiau, kad Jėzus sugrįš šiandien, darbuočiaus dar smarkiau. Nors, žinoma, sustočiau ir pasidžiaugti Dievo duotu atokvėpiu. Suprantu, kad visi Dievo man numatyti išbandymai turi tikslą, - aš turiu pasikliauti Juo.
vertė Jurga Domarkaitė
Nuotr. Tomo Piliponio
