Tikėjimu Abelis aukojo geresnę auką negu Kainas, ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, Dievui paliudijus apie jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba. Tikėjimu Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties, ir jo neberado, nes Dievas jį perkėlė. Mat prieš perkeliamas, jis gavo liudijimą, kad patikęs Dievui. Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina (Hbr 11, 1-6)
Ar būčiau per daug drąsus, jei pareikščiau, kad laiško Hebrajams 11 skyrius ko gero yra pirmoji vieta, kurią turėtų atsiversti visi, kurie yra susirūpinę ir baiminasi dėl savo ateities? Šis skyrius dažnai yra vadinamas tikėjimo skyriumi, - toks jis ir yra. Čia mums primenami ištikimi vyrai ir moterys, kurie pasitikėjo Dievu ir gyveno tikėjimu, nepasiduodami jokiam išoriniam spaudimui.
Kodėl šis skyrius toks svarbus?
Laiško Hebrajams 11 skyriuje yra keletas puikių pamokų. Tie, kam buvo rašytas šis laiškas, jautė didelę meilę ir pagarbą Senajam Testamentui ir Senojo Testamento šventiesiems. Skaitydami 11 skyrių jie atrado, kad tikėjimo didvyriai buvo išgelbėti ir gyveno tikėjimu, o ne remdamiesi Įstatymu ar Senojo Testamento aukų sistema. Tačiau šis laiško Hebrajams skyrius yra gyvybiškai svarbus ir šių dienų skaitytojui, nes parodo, ką reiškia gyventi tikėjimu realiame laike. Laiško autorius teigia, jog čia minimi tikėjimo vyrai ir moterys kalba mums ir šiandien, praėjus daugeliui metų po jų mirties, ir mes elgsimės teisingai, jei jų paklausysime.
Štai keli pastebėjimai:
1. Žodis „tikėjimas" laiškuose Romiečiams ir Hebrajams minimas dažniau nei bet kurioje kitoje Biblijos knygoje.
11 laiško Hebrajams skyriuje apie tikėjimą kalbama pateikiant daug pavyzdžių iš Senojo Testamento. Čia akcentuojama ne tikėjimo šaltinis, bet tikėjimo praktika realiame gyvenime. Tikėjimas nėra vien įsitikinimo reikalas, svarbus ir įsitikinimu paremtas elgesys. Autorius ragina skaitytojus ne rodyti fokusus, bet gyventi tikėjimu.
2. Gyvenusių tikėjimu pavyzdžiai pateikiami chronologine tvarka. Pirmiausia kalbama apie visatos kūrimą (Pr 1, 1), po to apie Abelį (Pr 4), Henochą (Pr 5), Nojų (Pr 6-9), Abraomą (Pr 11-22), Izaoką, Jokūbą, Juozapą, o paskutiniai minimi Mozė ir Rahaba. Taip autorius keliauja nuo Pradžios knygos iki Senojo Testamento pabaigos.
3. Autorius kreipia skaitytojo dėmesį į tikėjimo, kuris buvo nesusijęs su įstatymu, demonstravimą. Abelis, Henochas, Nojus ir Abraomas gyveno, kai dar nebuvo ant Sinajaus kalno duotas įstatymas, todėl akivaizdu, kad jų teisumas nesusijęs su įstatymu. Tačiau ir kalbant apie Mozę (po Abraomo jis yra žymiausias pavyzdys 11 skyriuje) apie įstatymą taip pat nekalbama. Autorius kalba apie Mozės tėvų tikėjimą, kuris buvo akivaizdus, kai jie slėpė kūdikį, apie paties Mozės tikėjimą, kuris pasireiškė, kai jis atsisakė būti vadinamas faraono dukters sūnumi ir susitapatino su Dievo tauta, paliko Egiptą ir perėjo Raudonąją jūrą. Bet visa tai vyko Izraeliui dar nepasiekus Sinajaus kalno, kur Dievas davė Mozei įstatymą.
Kokia viso to esmė? Tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamente teisumas įgyjamas tikėjimu, o ne darbais. Senojo Testamento didvyriai buvo paskelbti teisiais dėl tikėjimo, o ne dėl to, kad laikėsi įstatymo.
Prisimenu laišką Romiečiams, kur Paulius kalba, kad visi žmonės yra nusidėjėliai, pasmerkti amžinajam teismui ir negalintys pelnyti teisumo savo pastangomis. Tačiau jis skelbia, kad tai, ko žmonės negalėjo padaryti laikydamiesi įstatymų, Kristus pasiekė savo sutaikančia mirtimi, kad žmonės būtų išgelbėti per tikėjimą Jėzumi Kristumi, o ne dėl savo darbų.
Tikėjimu, be įstatymo, buvo išgelbėtas ne tik Abraomas, bet ir visi Senojo Testamento šventieji - jie buvo išgelbėti ir gyveno „tikėjimu".
4. Mirtis - taip pat svarbi tema šiame skyriuje. Mirtis čia minima daugiau nei 20 kartų, vartojant įvairias šio žodžio formas. Autorius nori pasakyti, kad tikėjimas panaikina mirties baimę ir yra aukščiau mirties, nes taip pažadėjo Dievas.
5. Tikėjimas nėra pristatomas kaip „sidabrinė kulka" ar „stebuklingas vaistas" kenčiantiems ar mirštantiems. Čia pasakojama, kad Abelis mirė dėl savo tikėjimo, o Henochas dėl savo tikėjimo mirties neregėjo. Skaitome apie tuos, kurie buvo išgelbėti dėl savo tikėjimo (11, 32-35), ir apie tuos, kurie dėl tikėjimo mirė (11, 35-38). „Klestėjimo pamokslininkai", žadantys išgydymą, populiarumą, sėkmę ir t.t. tiems, kurie turi pakankamai tikėjimo, nedaug kalba apie laišką Hebrajams.
Tikėjimo apibrėžimas
Pirmoji 11 skyriaus eilutė pateikia bendrą tikėjimo apibrėžimą: Tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome (Hbr 11, 1).
Autorius pradeda pateikdamas du aspektus, kurie, be abejonės, būdingi tikėjimui ir yra tarpusavyje susiję: tikėjimas susijęs su tuo, ko mes tikimės ir ko negalime matyti. Šis apibrėžimas yra pakankamai platus ir taip apibūdinti galima ir „pasauliečių" tikėjimą. Pvz.: neišgelbėtas bendradarbis gali tikėti savo darbo įgūdžiais, tikėtis, kad jo viltis būti paaukštintam bus realizuota ir pan.
Krikščioniškas tikėjimas remiasi Dievo pažadais. Tai „palaimintoji viltis", kad mūsų Viešpats grįš ir visi Dievo pažadai išsipildys. Mes viliamės ir mirusiųjų prisikėlimo, tikime, kad esame Dievo vaikai, ir mūsų kūnai bus atnaujinti. Štai kelios eilutės, kalbančios apie tikinčiųjų viltį Jėzumi: Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, - ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo. Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei viliamės to, ko nematome, tada laukiame ištvermingai (Rom 8, 22-25; 1 Pt 1, 3-9).
Tikėjimas viliasi nematomais dalykais, tiki, kad jie yra ar taps realybe. Galima net sakyti, kad nematomi dalykai, apie kuriuos kalba Raštas, yra tikroji realybė: Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima - amžina (2 Kor 4, 17-18). Todėl mes visada užtikrinti, žinodami, kad, kol gyvename namuose - kūne, mes nesame su Viešpačiu, - mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu, - tačiau esame užtikrinti ir norėtume verčiau palikti kūną ir būti kartu su Viešpačiu (2 Kor 5, 6-8).
2-oje laiško Hebrajams 11 skyriaus eilutėje - Per jį (tikėjimą) protėviai gavo gerą liudijimą (Hbr 11, 2) - autorius pabrėžia, jog tikėjimas yra nepaprastai svarbi mūsų santykių su Dievu dalis, iš tiesų tai yra mūsų santykių su Dievu pagrindas: Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina (Hbr 11, 6).
Tikėjimas sukūrimu
Tikėjimu mes suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima (Hbr 11, 3).
Šis pirmas pavyzdys mane nustebino: toliau šiame skyriuje pateikiami Senojo Testamento šventųjų pavyzdžiai, o šis įtraukia ir mus, skaitytojus. Toliau paminėti asmenys, išsaugoję tikėjimą tam tikromis aplinkybėmis, kurių mes nepatirsime, tačiau visi krikščionys yra raginami stiprinti savo tikėjimą įsitikinimu, kad visa kūrinija yra Dievo darbas. Mes tiesiog neturime kito pasirinkimo: Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę (Pr 1, 1). Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę (Jn 1, 1-3; Kol 1, 16-17; Hbr 1, 1-2).
Kūrinija yra mūsų neregimojo Dievo darbas. Tai, ką mes dabar matome, kilo iš to, ko mes nematome.
Kodėl visatos sukūrimas toks svarbus? Pirmas Biblijoje paminėtas dalykas yra Dievo sukurtas pasaulis (Pr 1, 1). Mes tikime Dievu tikėdami Jo žodžiu. Taigi tikėjimas prasideda Pradžios knygos 1 skyriaus 1 eilutėje ir tęsiasi iki Apreiškimo knygos 22 skyriaus 21 eilutės. Antra, geroji Evangelijos naujiena taip pat prasideda sukūrimu. Apaštalams nebuvo būtina pabrėžti, kad Dievas sukūrė dangų ir žemę, nes žydai tikėjo, jog Dievas sukūrė pasaulį, todėl Evangelijos pristatymas paprastai prasideda nuo Dievo pažado Abraomui, pranašysčių apie Mesiją. Bet, kai Evangelija skelbiama pagonims, visada pradedama nuo sukūrimo.
Jei tikėjimas yra Dievo dovana, mes turime melsti, kad Jis suteiktų žmonėms tikėjimą, kad kūrinija yra Jo darbas. Jei neįtikinsime tikėti sukūrimu, neatvesime jų į Dievo karalystę.
Abelio tikėjimas
Tikėjimu Abelis aukojo geresnę auką negu Kainas ir dėl tikėjimo gavo liudijimą, kad yra teisus, Dievui paliudijus apie jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba (Hbr 11, 4; 12, 24). Prisiminkime Abelio ir Kaino istoriją (Pr 4, 1-8): Kainas aukojo žemės vaisius, o Abelis - kraujo auką iš savo bandos pirmagimių. Dievui patiko Abelis ir jo auka, o į Kaino auką Jis nepažvelgė. Problema susijusi ne su auka, bet su aukotojais. Dievas parodė Abeliui savo palankumą, o Kainui išreiškė savo nepasitenkinimą juo ir jo auka. Kainas supyko. Dievas ieškojo jo ir pasakė, jog jei padarei gera, viskas bus gerai. Mes galime tik numanyti, kas iš tiesų buvo negerai su Kainu ir jo auka, bet Kainas žinojo, ką turi daryti, tačiau, užuot tai padaręs, jis nusiviliojo brolį ir jį nužudė.
Laiško autorius nenori, jog mes praleistume faktą, kad Abelis buvo priimtinas dėl savo tikėjimo. Mane labiausiai domina paskutiniai žodžiai apie Abelį: Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba (4 eilutė).
Šiame skyriuje pabrėžiama, kad mirtis tikėjimo žmonėms nėra gyvenimo pabaiga. Kaip pamatysime 13-16 eilutėse, Senojo Testamento šventieji mirė, būdami tikri, kad Dievo jiems duoti pažadai dar bus išpildyti. Šį užtikrintumą amžinuoju gyvenimu matome ir kitų patriarchų veiksmuose prieš mirtį (17-22 eilutės).
Faktas, kad Abelio priėmimo istorija aprašyta Šventajame Rašte ir prisiminta praėjus daugeliui metų po jo mirties, rodo, kokią didelę įtaką gyvenimas tikėjimu gali daryti netgi tiems, kurie gyvens po mūsų mirties. Pamąstykite apie tai minutėlę. Pamąstykite apie visus 11 skyriaus pavyzdžius, kurie įkvepia mus gyventi tikėjimu, apie visus vyrus ir moteris bažnyčios istorijoje, kurie mus drąsina. Šie žmonės vis dar tarnauja mums. Prisimenu Pauliaus žodžius: O visa, kas anksčiau parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume viltį (Rom 15, 4).
Henocho tikėjimas
Tikėjimu Henochas buvo perkeltas, kad nematytų mirties, ir „jo neberado, nes Dievas jį perkėlė". Mat prieš perkeliamas, jis gavo liudijimą, kad patikęs Dievui. O be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina (Hbr 11, 5-6).
Derėtų prisiminti, kad Henochas gyveno tamsiu istorijos laikotarpiu, prieš tvaną, laikotarpiu, kuris ir iššaukė tvaną. Jei aš neklystu, Nojus yra Henocho proanūkis. Pradžios knygos 6 skyriuje aprašomas žmonių nuodėmingumas, - tai paaiškina, kodėl teismo nuosprendis pasauliui buvo būtinas ir kodėl buvo pasigailėta tik teisiojo Nojaus ir jo šeimos.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog nors Abelis mirė dėl savo tikėjimo, Henocho buvo pasigailėta - dėl tikėjimo jis išvengė mirties. Tikėjimas negarantuoja, kad mes nepatirsime kančios. Laiške Hebrajams (Hbr 11, 32-38) skaitome, jog vieni dėl tikėjimo buvo išgelbėti ir dar žemėje patyrė Dievo palaiminimus, o kiti dėl tikėjimo labai kentėjo. Bet visi gavo Dievo patvirtinimą, ir visi patyrė amžinuosius Dievo palaiminimus (Hbr 11, 13-16. 39-40).
Grįžkime prie Henocho. Pabrėždamas faktą, kad Henochas dėl savo tikėjimo buvo paimtas į dangų, laiško Hebrajams autorius nesusieja to arba neatkreipia dėmesio į jokį ypatingą Henocho veiksmą, dėl kurio Dievas būtų jį pripažinęs teisiu. Jis tiesiog skelbia, kad Dievas paėmė Henochą, kai jis gavo liudijimą, kad patiko Dievui. Iš Pradžios knygos 5 skyriaus mes sužinome, kad Henochas vaikščiojo su Dievu, ir Dievas jį pasiėmė (Pr 5, 24). Henocho tikėjimą liudijo pastovus dievobaimingas gyvenimas, nors jis gyveno iškrypusioje visuomenėje. Henocho paėmimas tikrai yra neįprastas įvykis, kuris pranašiškai kalba apie dangišką ateitį kiekvienam tikinčiajam (1 Tes 4, 15-18).
Išvados
Laiško Hebrajams 11 skyriuje randame puikų tikėjimo apibrėžimą, iliustruotą daugybe pavyzdžių. Iš teksto sužinome, kad tikėjimas yra užtikrintumas tuo, ką Dievas pažadėjo, bet ko nematome savo kūno akimis. Nematome todėl, kad tai yra dar ateityje, yra dvasiniai dalykai, kurių negalima matyti, arba todėl, kad mūsų žmogiškai prigimčiai tai atrodo visiškai neįmanoma. Krikščionys ilgisi to, ką Dievas pažadėjo, ir laukia to išsipildant. Mes esame taip įsitikinę šiais nematomais dalykais, kad jie tampa mums tikrove, kuri padeda mums gyventi taip, tarsi matytume tai, kas neregima, ir dažnai, net nepaisydami to, kas regima.
Tikėjimas yra ne tas pats kaip viltis, bet jie yra artimai susieti: Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas, bet didžiausia iš jų yra meilė (1 Kor 13, 13). Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei viliamės to, ko nematome, tada laukiame ištvermingai (Rom 8, 23-25).
Krikščionio viltis yra troškimas, laukimas to, ką Dievas pažadėjo. Tikėjimas yra pasitikėjimas, kad mūsų viltis išsipildys.
Nors yra žmonių, kurie pašiepia tikėjimą, aš neabejoju, kad kiekvienas žmogus kuo nors tiki. Pavyzdžiui, žmonės, skrendantys lėktuvu turi viltį saugiai pasiekti kelionės tikslą. Jie pasitiki oro linijomis, pilotais, lėktuvu ir visa komanda (nors jos ir nemato). Yra žmonių, tikinčių, kad mirtis yra visa ko pabaiga. Jie klysta. Reiktų klausti ne: „Ar jūs turite tikėjimą?", bet: „Kuo remiasi jūsų tikėjimas?".
Nėra jokio geresnio pagrindo tikėjimui nei Dievo žodis ir Dievo ištikimybė vykdant savo pažadus. Pirmieji dešimt laiško Hebrajams skyrių kalba apie žmogaus klystamumą ir Jėzaus Kristaus tobulumą. Mes galime pasitikėti Juo ir Naująja Sandora, kurią Jis patvirtino savo krauju. Tik Jo dėka mūsų nuodėmės gali būti atleistos ir mes galime artėti prie Jo, neabejodami, kad tai galėsime daryti visą amžinybę. Ar jūs pasitikite Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus?
Laiške Hebrajams minimų vyrų ir moterų gyvenimas tikėjimu yra mums pavyzdys. Dievobaimingo gyvenimo pavyzdžiai yra ne tik Senojo Testamento šventieji, tai gali būti ir mūsų dienomis gyvenantys dievoti vyrai bei moterys. Žvelgdamas į mūsų bažnyčios istoriją, taip pat matau vyrų ir moterų, iš kurių galime imti pavydį, sekdami Jėzų. Niekada nenuvertinkime mūsų gyvenimo įtakos kitiems, - mes nuolatos rodome gerą ar blogą pavyzdį (Ps 73, 13-15). Ir laiško Hebrajams autorius rašo: Atsiminkite savo vadovus, kurie jums skelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo vaisius, sekite jų tikėjimu (Hbr 13, 7).
Mūsų tikėjimas krizių metu yra nuolatinio gyvenimo tikėjimu rezultatas. Perskaitęs, kaip tokie vyrai kaip Danielius elgėsi įvairių krizių metu, supratau, kad šie žmonės nuolatos gyveno tikėjimu. Krizėms ištikus, jie tiesiog atkakliai toliau darė tai, kas teisinga. Štai kaip reagavo Danielius, kai karalius Darius apgaule buvo priverstas pasirašyti įstatymą, draudžiantį prašyti ko nors iš bet kokio dievo ar žmogaus, išskyrus karalių: Kai Danielius sužinojo, kad toks nutarimas pasirašytas, parėjo į savo namus. Aukštutiniame kambaryje langai buvo atidengti į Jeruzalės pusę ir tris kartus per dieną jis atsiklaupęs melsdavosi ir dėkodavo savo Dievui, kaip ir anksčiau darydavo (Dan 6, 7-10).
Tie, kurie kasdieną gyvena tikėjimu, dažniausiai taip elgiasi ir ištikus krizėms. Gyvenantys tikėjimu išstovės ir įvairių audrų metu, priešingai nei žmonės, stokojantys Biblinio tikėjimo.
Ilgą laiką mes gyvenome ramų gyvenimą. Nedarbo rodikliai buvo žemi, atlyginimai - dideli (palyginti su atlyginimais Trečiojo pasaulio šalyse). Dauguma amerikiečių turėjo medicinos ir gyvybės draudimus, pensijų kaupimo ir išmokėjimo planus. Daugeliui žmonių atrodė, kad jiems nereikia Dievo. Po rugsėjo 11-osios buvo trumpalaikis dvasinis sujudimas, bet tai netrukus baigėsi. Dabar gyvename pasaulio ekonomikos nuosmukio metu. Nedarbo rodikliai sparčiai kyla, darbo vietų mažėja. Daugelį žmonių ima kaustyti baimė. Tačiau tai yra laikas, kai mes, tikintys žmonės, galime paaiškinti kitiems, kodėl mes turime viltį. Tai laikas krikščionims parodyti meilę vienas kitam ir visiems, kurie turi poreikių. Galbūt labiau nei bet kada, dabar yra laikas praktikuoti savo tikėjimą ir parodyti tikėjimo šaltinį kitiems. Pasinaudokime šia galimybe. Bet jei jums ir tektų kentėti už teisumą, - jūs palaiminti! „Jų gąsdinimo neišsigąskite ir nesutrikite". Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai (1 Pt 3, 14-15).
Visa Jėzaus Kristaus Evangelija kalba apie tikėjimą. Jeigu mes pasitikime savimi, savo gerumu, savo gerais darbais ir savo nevykusiomis pastangomis patikti Dievui, tada mūsų tikėjimas neveikia. Jėzaus Kristaus Evangelija skelbia mums, kad mes esame pražuvę nusidėjėliai, Dievo priešai, nesugebantys pelnyti Jo malonės, stengdamiesi laikytis Senojo Testamento įsakymų ar darydami kitus darbus (Rom 3, 19-20). Ir tik pasitikėdami Kristaus auka, mes esame sutaikomi su Dievu (Tit 3, 3-7).
Mes esame išgelbėti per tikėjimą Jėzumi, o ne dėl mūsų pastangų. Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti. Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, - malone jūs esate išgelbėti, - kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje. Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų - tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 1-10).
Laiško Hebrajams autorius labai aiškiai sako, kad Dievas paliudijo tiek Abelio, tiek Henocho teisumą. Dievas paliudija, kad kiekvienas ištikimas Dievo vaikas yra išgelbėtas dėl Jo malonės, per tikėjimą Jėzumi: Tai parašiau jums, tikintiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą ir kad tikėtumėte Dievo Sūnaus vardą. Ir štai kokį pasitikėjimą mes turime Juo: jei ko tik prašome pagal Jo valią, Jis girdi mus. O jeigu žinome, kad Jis girdi mus, ko tik prašome, tai ir žinome, kad turime tai, ko Jo prašėme (1 Jn 5, 13-15; Rom 8, 14).
Dievas yra mūsų tikėjimo šaltinis, Jis įrašo įstatymą į mūsų širdis (Hbr 8, 10). Dievo Sūnus Jėzus Kristus yra mūsų tikėjimo objektas, pasikliaukime, kad Jo aukos Golgotoje pakanka. Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje (Hbr 12, 1-2).
Svarbu, kad žmogus tikėtų Jėzumi Kristumi ir Jo darbu, kaip atskleista Šventajame Rašte, nes Dievo žodis yra tikėjimo pamatas. „Arti tavęs yra žodis - tavo burnoje ir tavo širdyje", - tai yra mūsų skelbiamas tikėjimo žodis <...> Taigi tikėjimas - iš klausymo, klausymas - iš Dievo žodžio (Rom 10, 8. 17).
Ar laiško Hebrajams 11 skyrius yra skirtas mums? Tikrai taip. Tai tekstas, kuris apibūdina tikrą visiems žmonėms reikalingą tikėjimą - tikėjimą Jėzaus Kristaus asmeniu ir Jo darbu. Šis skyrius aprašo, kaip tikėjimas veikia žmonių gyvenime sunkiais laikais. Te Dievas padeda mums suprasti šį tekstą ir remtis juo savo gyvenime, Jo garbei ir mūsų gerovei.
vertė Raimonda Jašinauskienė ir Rasa Šamšinienė
Nuotr. Rimanto Bikulčiaus
