Apaštalo Petro įpėdinystės, arba popiežiaus primato, doktrinos krikščioniškajame pasaulyje laikosi tik katalikų bažnyčia, kuri Jėzaus Petrui išsakytus žodžius - „...ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią" (Mt 16,18) - priskiria būtent Petrui, teigiant, jog Jėzus jam skiria žemišką vadovavimą visuotinei bažnyčiai. Petrui mirus, reikėjo, kad kažkas perimtų „uolos" vaidmenį, vadovavimo bažnyčiai atsakomybę. Taip atsirado įpėdinystė ir popiežystė. Beje, šis terminas kyla iš graikiško žodžio, reiškiančio „tėvas". Taigi popiežių būtų galima traktuoti esantį tarsi bažnyčios tėvu, besirūpinančiu jos gerove. Deja, vertinant iš istorinės perspektyvos, tokia popiežiavimo vizija didžiąja dalimi nepasitvirtino - nemažai buvusių popiežių elgėsi ne kaip ištikimi Kristaus kaimenės ganytojai, o kaip Jo kryžiaus priešai, patys buvo nugalėti pragaro vartų, o ką kalbėti apie jų gebėjimą užtikrinti dvasinę gerovę visai bažnyčiai...
Kiek plačiau susipažinti su katalikų mokymu apie Petro įpėdinio primato ištakas, tikslą, prigimtį galima pasiskaityti šiame tinklapyje: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/petro-ipedinio-primatas.html
Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad evangeliškos bažnyčios nepripažįsta popiežiaus institucijos kaip Dievo įsteigtos. Aukščiau minėtus Jėzaus žodžius, originalaus, t.y. graikiško teksto pagrindu evangelikai traktuoja kitaip nei katalikai. Jie įžvelgia, kad Kristus „uola" vadina tą apreiškimą, kurį gavo Petras - būtent, kad Jėzus yra Kristus, o tai reiškia, kad „uola" yra Jis pats, o ne koks nors žmogus. Tokią interpretaciją patvirtina daugelis kitų Rašto ištraukų. Tarkime, niekur kitur Petras nėra vadinamas „uola", o Kristus yra (žr. Ef 2,20; 1 Pt 2,4-8). Įdomu, kad pats Petras savo skaitytojus ragina žengti ne prie jo, o prie Kristaus, kaip gyvojo, brangaus, kertinio akmens. Kristaus atpirkimas, kaip niekada anksčiau, žmogų priartino prie Dievo ir atvėrė artimą Jo pažinimą ir bendravimą su Juo, ir Paulius būtent Kristų vadina vieninteliu Tarpininku tarp Dievo ir žmonių, ne Tarpininku-Dievu, o Tarpininku-žmogumi (1 Tim 2,5), kas paliudija Jį esantį labai arti. Tad daugiau Senojo Testamento laikui būdingas žmogaus - vyriausiojo kunigo - tarpininkavimo tarp tautos ir Dievo modelis, kuriuo seka ir popiežiaus institucija, atrodytų, yra atgyvenęs, ir Naujosios Sandoros šviesoje dar vieno žmogaus-vietininko, Petro įpėdinio, „Kristaus pavaduotojo" (toks popiežiaus statusas yra įvardinamas aukščiau nurodytame dokumente) poreikis šalia žmogaus Kristaus būtų labai dvejotinas.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
