Skaitant šiuos Kristaus žodžius ne kartą iškildavo klausimas, apie kokius gerus darbus Viešpats čia kalba. Vienu metu buvau linkęs tikėti, kad Jėzus turėjo omeny stebuklingus Dievo Dvasios pasireiškimus, kurie buvo neatskiriama Jo paties tarnavimo dalis. Vėliau ėmiau suprasti, jog visų pirma kalbama apie pagalbą vienaip ar kitaip vargstantiems. Dabar manau, jog Viešpaties minimi geri darbai - tai krikščionio gyvenimo būdas.
Iš kokių paskatų tie darbai turėtų kilti? Jau paminėjau, kad anksčiau gerus darbus suvokiau kaip krikščioniško gyvenimo priedą - tarsi išorinį krikščionio rūbą ar prievolę. Gal todėl vienu metu galvojau, kad jie yra, kaip ir Viešpaties tarnystėje, antgamtiniai Šventosios Dvasios pasireiškimai, kitu - kaip kasdieniška pagalba vargstantiems. Tačiau abiem atvejais gerus darbus supratau kaip nurodymo vykdymą, o ne kaip iš širdies kylantį gyvenimo būdą.
Skaitydamas Evangelijas vėl atkreipiau dėmesį į tai, jog vienas iš pagrindinių dalykų, kurių mus moko Jėzus Kristus, - jog įsikūnijęs Visatos Viešpats yra gailestingas. Uoliausiai pamaldumo formos besilaikantiems tos kartos žmonėms Jėzus sakė: Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos" (Mt 9, 13). Tačiau ne vien jiems Viešpats kalbėjo apie gailestingumą, kaip būtiną dievotumo sąlygą, bet ir visiems kitiems, taip pat ir savo mokiniams. Būtų galima išvardyti daugybę Jėzaus pamokymų, skirtų Jo pasekėjams, kuriuose Jis įvairiais būdais aiškino, kad būdami gailestingi vargstantiems, jie taps turtingi pas Dievą. Tačiau dabar norėčiau atkreipti mūsų dėmesį į du pasakojimus, kurių vieną užrašė evangelistai Matas ir Morkus, o kitą - Lukas.
Du skirtingi žmonės - turtingas jaunuolis ir Įstatymo mokytojas - uždavė Jėzui tą patį esminį tikėjimo klausimą ir kiekvienas sulaukė konkrečiai jam skirto atsakymo, mokančio mylėti Dievą ir būti gailestingam vargstantiems (šie du dalykai neatskiriami vienas nuo kito). Trumpai pažvelkime į tų dviejų pasakojimų pradžias: Jėzui išeinant į kelią, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš Jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?" (Mk 10, 17). Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?" (Lk 10, 25). Atrodytų, kad kiekvienam iš jų Viešpats galėjo be jokių papildomų žodžių pasakyti „sek paskui mane", ir to būtų visiškai užtekę tapti amžinojo gyvenimo dalininku. Tačiau skaitome du iš pirmo žvilgsnio labai skirtingus atsakymus, kurie iš esmės labai panašūs ir į viena sujungia tikėjimą Dievu bei gailestingumą vargstančiam.
Štai kaip toliau rutuliojosi dialogas tarp Jėzaus ir žmogaus, kurį Matas pavadino jaunuoliu. Jėzus jam tarė: Kam vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: „Nesvetimauk, nežudyk, nevok, melagingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną". Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo savo jaunystės". Jėzus, pažvelgęs į jį, jį pamilo ir tarė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, išdalink vargšams ir turėsi turtą danguje. Tada ateik, paimk kryžių ir sek paskui mane" (Mk 10, 18-21). Kas nors gali paklausti: „O kur čia kalbama apie gailestingumą? Juk Viešpats labai aiškiai pasakė tam turtingam žmogui išsižadėti savo priklausomybės nuo turto ir tapti Kristaus mokiniu". Ne visai taip, nes Jėzus neliepė tiesiog atsisakyti nuosavybės, bet liepė parduoti turtą ir išdalinti jį vargšams. Kitais žodžiais tariant - parodyti gailestingumą vargo spaudžiamiems. Nemanau, kad Viešpats laukė paprasčiausio mechaninio veiksmo.
Kalbėdamas savo mokiniams, panašiai kaip tam jaunuoliui, Jėzus sakė: Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę! Parduokite savo turtą ir aukokite gailestingumo aukas. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį turtą danguje, kur joks vagis neprieina ir kandys nesuėda. Nes kur jūsų turtas, ten ir jūsų širdis (Lk 12, 32-34). Mano giliu įsitikinimu, Viešpats savo pasekėjus mokė, kad gailestingumas yra didesnė vertybė už materialų turtą ir laukė ne tiek turto atsisakymo, kiek širdies pasikeitimo. Žmonės, kurie atsiverdavo Kristaus Dvasiai, tapdavo gailestingi. Viešpats visu savimi perteikė dangišką žinią - gerąją naujieną vargšams. Jos esmė - Dievo meilė ir gailestingumas. Dangaus karalystė, grįžtanti į žmonių širdis.
Tokį širdies pasikeitimą matome evangelisto Luko papasakotoje istorijoje apie muitininką Zachiejų. Tas Jericho mieste gyvenęs turtuolis, muitininkų viršininkas, išgirdęs, jog per miestą eina Jėzus su mokiniais, norėjo Jį išvysti, tačiau, būdamas žemo ūgio, per minią negalėjo nieko matyti. Todėl pabėgėjęs priekin jis įlipo į medį, kad aukštesni žmonės jam neužstotų. Ir štai, jis ne tik pamatė Jėzų, bet ir galėjo Jį priimti savo namuose, nes Viešpats norėjo pas jį apsistoti. Priimdamas į svečius Jėzų, Zachiejus pasakė: Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai (Lk 19, 8). To žmogaus širdis atsivėrė Kristui, ir jam parūpo vargstantieji.
Dabar grįžkime prie pasakojimo apie Įstatymo mokytoją ir paskaitykime, ką Viešpats jam atsakė: O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai? Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį". Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi". Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?" Jėzus atsakydamas tarė: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse. O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo. Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu". Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" Jis atsakė: „Tas, kuris jo pasigailėjo". Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk!" (Lk 10, 26-37).
Nors situacija išoriškai kitokia negu pasakojime apie turtingą jaunuolį, atsakymo esmė, galima sakyti, tokia pati. Jaunuoliui Viešpats visų pirma paaiškino, kad į jo klausimą jau atsakė vienintelis tikrai geras asmuo - Dievas. Įstatymo mokytoją Jėzus sugrąžino prie Rašto, kuriame jau buvo užrašytas atsakymas, ir klausiantysis tą atsakymą žinojo - „mylėk Dievą ir savo artimą". Tas pats kaip ir jaunuoliui: „Atverk širdį vargšams ir sek paskui mane". Tik jaunuolis, išgirdęs atsakymą, nuliūdo ir pasitraukė, o Įstatymo mokytojas suprato, kad turi save pateisinti, nes anaiptol ne su visais šalia esančiais elgėsi kaip su artimaisiais. Todėl jis paklausė: „Kas mano artimas?" Kai rimčiau pagalvoji, supranti, kad šis klausimas ir komiškas, ir tragiškas. Staiga žmogus nebežino, kas jo artimieji, lyg būtų praradęs atmintį. Jis nežinodamas klausia To, kuris vienintelis gali duoti teisingą atsakymą. Ir Viešpats, pasakodamas gyvenimišką nutikimą, bando atverti jam akis, kad šis garbus Dievo tautos žmogus atpažintų savo artimuosius. Viešpats nenori jam įpiršti begalės fiktyvių giminaičių, bet siekia parodyti tikrovę. Tik niekada nemeluojantis Dangiškasis Tėvas gali mums pasakyti, kas iš tiesų yra mūsų artimieji. Atsakymas tikrai stulbinantis - kiekvienas vargo ištiktas yra tavo artimas.
Kodėl Viešpats taip kalba ir siekia tai parodyti tiek Įstatymo mokytojui, tiek savo mokiniams?
Prisiminkime vieną Jėzaus pamokymą apie tai, kaip turėtume melstis, ir, manau, jis padės mums aiškiau suvokti paties Viešpaties siekį ir troškimą. Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: „Bičiuli, paskolink man tris kepalus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir neturiu ko jam padėti ant stalo". O anas iš vidaus atsilieps: „Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti". Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl draugystės, tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia (Lk 11, 5-8). Einame pas vieną savo draugą, nes ieškome pagalbos kitam. Panašiai kaip tėvai kreipiasi į draugus, kad tie padėtų jų vaikams. Taip ir Viešpats, kuriam artimas kiekvienas vargstantis, kreipiasi į mus. Dabar jau mes tam tikra prasme esame tas lovoje gulintis žmogus, į kurio duris naktį beldžiasi jo draugas, ieškantis pagalbos savo artimajam. Tėvai ieško pagalbos savo vaikams, nes jų širdyse yra silpnas Dievo šviesos atspindys - meilė savo atžaloms. Jeigu mes, tik netobulai atspindėdami Jo meilę, norime padėti savo vaikams, ypač kai juos ištinka nelaimė, kaip nepalyginamai labiau padėti vargstančiam trokšta Dievas, kurio meilę tam konkrečiam žmogui tik menkai atspindi jo tėvai.
Pabandykime Viešpaties raginimą daryti gerus darbus išgirsti ne kaip primetamą pareigą, bet kaip draugo prašymą padėti jo artimiesiems, Tėvo troškimą, kad Jo vaikai suprastų, jog jie iš tiesų yra broliai bei seserys, ir neliktų vieni kitiems abejingi.
Viešpaties raginimo motyvą ir mūsų iškreiptą požiūrį į tą raginimą labai vaizdžiai iliustruoja nutikimas iš Mozės gyvenimo: Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais. Kai jam sukako keturiasdešimt metų, jo širdyje kilo troškimas aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus. Pamatęs vieną iš jų skriaudžiamą, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį. Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato. Kitą dieną jis priėjo prie besimušančių tautiečių ir mėgino juos sutaikinti, sakydamas: „Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vienas kitą?" Bet tasai, kuris skriaudė artimą, atstūmė jį, sakydamas: „Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju? Gal nori ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?" (Apd 7, 22-28). Mozė norėjo, kad besimušantys broliai pamatytų, jog jie yra artimieji, tačiau jie pasakytą pastabą suprato kaip primestą valdžią.
Taigi mūsų geri darbai turi kilti iš gailestingos širdies. Kitu atveju jie gal kam nors ir padės, bet nebus pasaulio šviesa. Geri darbai nepadaro mūsų tinkamesnių Dievui, tačiau jeigu mūsų širdys kietos ir iš jų nesilieja kasdieniai gailestingumo darbai, kurių nepriskiriame sau kaip nuopelnų, tuomet mūsų krikščionybė formali ir mes daromės panašūs į Naujajame Testamente dažnai minimus fariziejus. Neapsigaukime. Geri darbai nėra tikėjimo priedas, tai - mūsų krikščioniškos tapatybės dalis.
Tačiau patys savo jėgomis niekada netapsime gailestingi. Gailestingumas į mūsų širdis ateina tuo pačiu keliu, kaip ir į muitininkų viršininko Zachiejaus - susitinkant su Kristumi.
