Pigi malonė - mirtinas mūsų Bažnyčios priešas. Šiandien mums tenka kovoti dėl brangios malonės.
Pigi malonė - tai malonė, kuri parduodama turguje lyg nupiginta prekė. Kitaip tariant, sakramentai, nuodėmių atleidimas, religijos teikiama paguoda numetami ant prekystalio sumažintomis kainomis.
Malonė rodoma kaip neišsenkantis Bažnyčios lobynas, iš kurio ji žeria savo palaiminimus dosnia ranka, neužduodama jokių klausimų, nenubrėždama jokių ribų. Malonė, neturinti savo kainos. Nieko nekainuojanti malonė. Malonės esmė, mūsų manymu, yra ta, kad sąskaita apmokėta iš anksto, o kadangi ji jau apmokėta, tai galima gauti viską už dyką. Kadangi jos kaina buvo beribė, manome, kad ir naudoti bei leisti ją galime neribotai. Kokia gi būtų malonė, jei nebūtų pigi?
Pigi malonė - tai malonės doktrina, principas, sistema. Pigi malonė reiškia nuodėmių atleidimą, kuris skelbiamas tik kaip bendrinė tiesa, arba Dievo meilę, kurios mokoma tik kaip krikščioniškosios Dievo „koncepcijos". Manoma, jog nuodėmių atleidimui gauti pakanka vien to, kad mintimis pritariama šiai idėjai. Manoma, jog Bažnyčia, besilaikanti teisingos doktrinos malonės klausimu, ipso facto („savaime" - vert. past.) turi dalį toje malonėje. Tokioje Bažnyčioje pasaulis atranda pigią uždangą savo nuodėmėms uždengti. Čia nereikalaujama jokios atgailos ir juo labiau nereikalaujama jokio tikro troškimo išsivaduoti iš nuodėmės. Galiausiai pigi malonė pasireiškia visišku gyvojo Dievo žodžio atsižadėjimu, kas iš tiesų yra ne kas kita kaip Dievo žodžio Įsikūnijimo išsigynimas.
Pigi malonė - tai išteisinimas nuodėmės, neišteisinant nusidėjėlio. Sakoma, jog viską padaro tik malonė, taigi viskas gali likti kaip ir anksčiau. „Savo nuodėmių niekas negali išpirkti". Taip pasaulis eina sena, įprasta vaga, o mes vis dar tebesame nusidėjėliai „net ir geriausiu savo gyvenimu", kaip yra pasakęs Liuteris. Ką gi, tuomet tegul krikščionis gyvena kaip ir visas likęs pasaulis, prisitaikydamas prie jo standartų kiekvienoje savo gyvenimo srityje. Nėra reikalo stengtis siekti naujo gyvenimo malonėje, kuris skirtųsi nuo gyvenimo nuodėmėje. Tai tebuvo saujelės entuziastų - anabaptistų ir panašių į juos - skleista erezija. Tegul krikščionis saugosi, kad nesukiltų prieš šią dovanai teikiamą, neribotą Dievo malonę ir neišniekintų jos šventumo. Tenesugalvoja jis prikelti naują - raidės - religiją, stengdamasis gyventi paklusdamas Jėzaus Kristaus įsakymams. Pasaulis išteisintas malone. Krikščionis tai žino ir priima labai rimtai. Jis žino, kad nevalia šiauštis prieš šią nepakeičiamą malonę. Ką gi, tegu tuomet gyvena taip, kaip ir pasaulis. Aišku, jis norėtų padaryti kažką neįprasto, o tai reikalauja nepaprastai daug susivaldymo, nes tuomet jis jaučia, kad nebegali būti patenkintas gyvendamas taip, kaip gyvena pasaulis. Krikščioniui būtina siekti savęs išsižadėjimo, kad jo gyvenimas skirtųsi nuo pasaulio gyvenimo. Tačiau jis privalo malonei leisti būti malone, antraip sugriautų pasaulio tikėjimą malone kaip veltui suteikiama dovana. Tegul tad krikščionis būna patenkintas savo pasaulietiškumu, išsižadėdamas bet kokių už pasaulį aukštesnių standartų. Ir jis tai daro veikiau pasaulio, o ne malonės labui. Tegul jis sau ramiai ilsisi, užtikrintas savo turima malone - nes juk viską atlieka malonė. Užuot sekęs Kristumi, tegul krikščionis verčiau džiaugiasi malonės teikiama paguoda. Štai ką turime galvoje, kalbėdami apie pigią malonę. Tai malonė, kuriai pakanka išteisinimo nuo nuodėmės, neišteisinant atgailaujančio nusidėjėlio, kuris turėtų atsiskirti nuo nuodėmės, o nuodėmė - nuo jo. Pigi malonė nėra tas nuodėmių atleidimas, kuris išvaduotų iš nuodėmės pinklių. Pigi malonė - tai tokia malonė, kurią mes patys sau išliejame.
Pigi malonė - tai atleidimo skelbimas, nereikalaujant atgailos. Tai krikštas be bažnytinės disciplinos, Komunija be nuodėmių išpažinimo, išteisinimas be asmeninio išpažinimo. Pigi malonė - tai malonė be mokinystės, malonė be kryžiaus, malonė be Jėzaus Kristaus - gyvo ir įsikūnijusio.
Brangi malonė - tai lobis, paslėptas lauke. Dėl jo žmogus mielai eitų ir parduotų viską, ką turi. Tai brangiausias perlas, kurį norėdamas įsigyti pirklys parduotų visas savo prekes. Tai karališkas valdymas Kristaus, dėl kurio žmogus išsiluptų akį, jei tik ši verstų jį suklupti. Tai Jėzaus Kristaus pašaukimas, dėl kurio mokinys palieka savo tinklus ir seka paskui Jį.
Brangi malonė - tai Evangelija, kurios nuolat reikia ieškoti, dovana, kurios reikia prašyti, durys, į kurias žmogus turi belstis.
Tokia malonė yra brangi, nes ji ragina mus sekti, o malonė ji yra todėl, kad ragina sekti Jėzumi Kristumi. Ji brangi, nes kainuoja žmogui jo gyvybę, o malonė, nes suteikia jam vienintelį tikrąjį gyvenimą. Ji brangi, nes pasmerkia nuodėmę, o malonė, nes išteisina nusidėjėlį. Tačiau labiausiai brangi ji yra dėl to, kad Dievui kainavo Jo Sūnaus gyvybę: Jūs esate nupirkti už didelę kainą... O tai, kas Dievui brangiai kainavo, mums negali būti pigu. Bet labiausiai malonė tai yra todėl, kad Dievas nepalaikė savo Sūnaus per didele kaina sumokėti už mūsų gyvybę ir atidavė Jį už mus. Brangi malonė - tai Dievo Įsikūnijimas.
Brangi malonė - tai Dievo šventykla; ją reikia apsaugoti nuo pasaulio, jos negalima mesti šunims. Dėl to ji yra gyvasis žodis - Dievo žodis - kurį Jis kalba taip, kaip Jam patinka. Brangi malonė konfrontuoja mus maloningai kviesdama sekti Jėzumi. Ji ateina kaip atleidimo žodis sudužusiai dvasiai ir atgailaujančiai širdžiai. Malonė daug kainuoja, nes priverčia žmogų pasiduoti Kristaus jungui ir sekti paskui Jį. O malonė tai yra dėl to, kad Jėzus sako: Mano jungas švelnus ir mano našta lengva.
Pašaukimą „sek paskui mane" Petras išgirdo du kartus. Toks buvo pirmas ir paskutinis žodis, kurį Jėzus kalbėjo šiam savo mokiniui (žr. Mk 1, 17; Jn 21, 22). Tarp šių dviejų pašaukimų - ištisas gyvenimas. Pirmasis pašaukimas įvyko prie Genezareto ežero, kai Petras paliko savo tinklus bei amatą ir nusekė Jėzumi dėl Jo žodžio. Antrasis pašaukimas nuskamba, kai prisikėlęs Viešpats atranda Petrą vėl užsiėmusį savo senuoju verslu. Ir šįkart viskas įvyksta prie Genezareto, ir vėl pasigirsta tas pats pašaukimas: „Sek paskui mane". Tarp šių dviejų pašaukimų prabėgo mokinystės gyvenimas sekant Kristumi. Pusiaukelėje nuskamba Petro išpažinimas, kai jis pripažįsta Jėzų Dievo Pateptuoju (Kristumi). Tris kartus Petras išgirsta tą patį paskelbimą, kad Kristus yra jo Viešpats ir Dievas - pačioje pradžioje, pabaigoje ir Pilypo Cezarėjoje. Ir kiekvieną kartą ta pati Dievo malonė šaukia jį - „sek paskui mane" - ir apsireiškia jam per Dievo Sūnaus išpažinimą. Tris kartus malonė sulaikė Petrą jo kelyje - ta pati malonė, paskelbta trimis skirtingais būdais.
Tos malonės Petras tikrai pats sau nesuteikė. Tai buvo paties Kristaus malonė, įtikinanti mokinį palikti visa ir sekti paskui Jį, veikianti jame per išpažinimą, kuris pasaulio akyse turėjo skambėti kaip didžiulis piktžodžiavimas, kviečianti Petrą tapti kankiniu už Viešpatį, kurio jis išsigynė, ir kartu atleidžianti visas jo nuodėmes. Petro gyvenime malonė ir mokinystė buvo neatskiriamos viena nuo kitos. Jis sulaukė malonės, kuri brangiai kainavo.
Krikščionybei plintant, o Bažnyčiai tampant vis labiau sekuliarizuota, šis suvokimas apie brangiai kainuojančią malonę pradėjo blėsti. Pasaulis buvo „sukrikščionintas" ir malonė pasidarė jo bendra nuosavybė. Ji buvo paleista „žemomis kainomis". Tačiau ne visa Romos Bažnyčia prarado ankstesnįjį regėjimą. Labai svarbu paminėti tai, kad Bažnyčia tuo metu buvo pakankamai nuovoki ir leido pakilti monasticizmo (vienuolystės) judėjimui bei darė visa, kad šis nuo jos neatskiltų. Taigi čia, atokiame Bažnyčios pakraštyje, buvo vieta, kur teberuseno senasis regėjimas. Čia žmonės vis dar prisimindavo, kad malonė brangiai kainuoja ir kad malonė reiškia sekti paskui Kristų. Dėl Kristaus jie palikdavo viską ir diena iš dienos stengdavosi vykdyti Jo griežtus įsakymus. Ilgainiui monasticizmas tapo gyvu protestu prieš sekuliarizuotą krikščionybę bei malonės nupiginimą. Tačiau Bažnyčia buvo pakankamai išmintinga ir toleravo šį protestą, neleisdama jam peraugti į sukilimą, kas būtų buvę tik logiška to išdava. Jai netgi pavyko jį prisiderinti ir net panaudoti tam, kad galėtų pateisinti savo pačios gyvenimo pasaulietiškumą. Vienuolystę imta reprezentuoti kaip ypatingą pasiekimą, apie kurį didžioji pasauliečių dalis galėdavo tik pasvajoti. Jėzaus įsakymų vykdymą priskirdama tik nedidelei „specialistų" grupelei, Bažnyčia pagimdė fatališką dvigubo standarto koncepciją - maksimalų ir minimalų krikščionio paklusnumo standartą. Kai tik Bažnyčia būdavo kaltinama pernelyg pasaulietiška, ji visuomet galėdavo durti pirštu į vienuolystę, rodydama ją kaip galimybę gyventi aukštesnio lygio gyvenimą, tuo pačiu pateisindama ir kitą galimybę, suteikiamą kitiems, gyventi pagal žemesnius standartus. Paradoksalu, bet viskas baigėsi tuo, kad monasticizmas, kurio misija buvo išsaugoti Romos Bažnyčioje pirmykštį krikščionišką supratimą apie malonės vertę, suteikė logišką paaiškinimą Bažnyčios pasaulietiškumui pateisinti. Galima sakyti, jog iš esmės lemtingoji monasticizmo klaida buvo ne tiek rigorizmas (nors ir dėl to kildavo nemažai nesusipratimų, aiškinantis kokia Jėzaus valia), kiek nuklydimas nuo pirmykštės krikščionybės, išaukštinant vienuolystę tik kaip saujelės išrinktųjų pasiekimą ir laikant tai ypatingu asmeniniu nuopelnu.
Prasidėjus Reformacijai, Dievo apvaizda pakėlė Martyną Liuterį, kad būtų atstatyta grynos, brangios malonės Evangelija. Liuteriui teko gyventi vienuolyne. Jis buvo vienuolis ir tai buvo dieviškojo plano dalis. Liuteris paliko viską, kad galėtų sekti Kristumi absoliutaus paklusnumo keliu. Jis atsižadėjo pasaulio, kad galėtų gyventi krikščioniškai. Jis išmoko klusnumo Kristui ir Jo Bažnyčiai, nes tikėti gali tik tas, kuris esti klusnus. Pašaukimas stoti į vienuolyną iš Liuterio pareikalavo visiško savo gyvenimo išsižadėjimo. Tačiau Dievas vėliau sudaužė visas jo viltis. Šventajame Rašte Jis parodė Liuteriui, jog sekimas Kristumi nėra tik grupelės išrinktųjų nuopelnas ar pasiekimas. Tai dieviškas įsakymas, skirtas visiems krikščionims be jokios išimties. Monasticizmas nuolankų Kristaus mokinių darbą transformavo paversdamas jį pagirtina šventųjų veikla, o mokinio savęs atsižadėjimą - pasipiktinimą keliančiu savęs priskyrimu „religingiesiems". Pasaulis įslinko į pačią vienuolystės širdį ir vėl sukėlė sumaištį. Vienuolio mėginimas bėgti nuo pasaulio iš tiesų tapo tik subtilia meilės pasauliui forma. Ir štai tuomet, kai religiniame gyvenime jau buvo išmuštas pagrindas iš po kojų, Liuteris nusitveria malonės. Kai jau visas monasticizmo pasaulis gulėjo aplink jį griuvėsiuose, jis išvydo Dievą Kristuje ištiesiantį savo ranką gelbėti. Jis čiupo tą ranką tikėjimu, suprasdamas, jog „galiausiai kad ir ką bedarytume, iš to nebus jokios naudos - nesvarbu, koks geras būtų mūsų gyvenimas". Malonė, kuri jam atsivėrė, buvo brangi malonė ir ji sudaužė į šipulius visą jo būtį. Štai jis ir vėl turi palikti savo tinklus ir sekti. Pirmas kartas buvo tada, kai jis peržengė vienuolyno slenkstį, kai už durų paliko viską, išskyrus pamaldųjį save. O dabar net ir tai buvo iš jo atimta. Jis pakluso pašaukimui, ir tai nebuvo jo nuopelnas. Tai įvyko tiesiog iš Dievo malonės. Liuteris neišgirdo tokių žodžių: „Žinoma, tu nusidėjai, tačiau dabar tau viskas atleista, kad galėtum pasilikti, koks esi, ir džiaugtis atleidimo teikiama ramybe". Ne, Liuteris turėjo palikti vienuolyną ir eiti atgal į pasaulį - ir ne todėl, kad pasaulis būtų buvęs geras ar šventas, bet todėl, kad net ir vienuolynas jau buvo tapęs pasaulio dalimi.
Liuterio sugrįžimas iš vienuolyno į pasaulį buvo pats baisiausias smūgis, kokį tik pasaulis buvo patyręs nuo ankstyvosios krikščionybės laikų. Savęs išsižadėjimas tampant vienuoliu buvo lyg vaiko žaidimas, palyginus su tuo išsižadėjimu, kuriam pasišvęsti jis turėjo grįždamas į pasaulį. Dabar prasidėjo puolimas visu frontu. Vienintelis kelias sekti Jėzumi - tik gyvenant šiame pasaulyje. Iki tol krikščioniškas gyvenimas tebuvo saujelės išrinktųjų sielų pasiekimas išskirtinai palankiomis monasticizmo sąlygomis. Dabar - tai kiekvieno, pasaulyje gyvenančio, krikščionio pareiga. Jėzaus įsakymas turi būti priimamas kiekvieno su tobulu klusnumu kasdienio gyvenimo pašaukime. Konfliktas tarp krikščionio gyvenimo ir pasaulio gyvenimo išryškėjo kaip niekad anksčiau - krikščionis su pasauliu susidūrė akis į akį.
Manyti, kad Liuterio iš naujo atrastoji grynos malonės Evangelija atleido žmogų nuo pareigos paklusti Jėzaus įsakymui arba kad didysis Reformacijos atradimas apie Dievo atleidžiančią malonę pasauliui automatiškai suteikia teisumą ir šventumą, būtų pražūtingas nesusipratimas. Priešingai, Liuterio suvokimu, pasaulyje gyvenančio krikščionio pašaukimas pašventinamas tik tuo atveju, jei tame pašaukime pasireiškia absoliutus, radikalus protestas prieš pasaulį. Krikščionio pašaukimas gyventi pasaulyje susilaukia evangelinio patvirtinimo ir pateisinimo tik tuomet, jei vykdomas sekant Jėzumi. Ne nuodėmės išteisinimas, o nusidėjėlio išteisinimas privertė Liuterį grįžti į pasaulį, palikus vienuolyną. Malonė, kurią jis gavo, buvo brangi malonė. Tai malonė, nes ji buvo lyg vanduo išdžiūvusiai žemei, paguoda suspaudimo metu, laisvė nuo savo pasirinkto vergystės kelio ir visų jo nuodėmių atleidimas. O brangi ji buvo todėl, kad reiškė, jog pašaukimą tapti mokiniu jis turi priimti kaip niekad rimtai (ir tai anaiptol neatleido jo nuo gerų darbų). Tai buvo malonė, nes labai brangiai kainavo, o labai brangiai kainavo todėl, kad buvo malonė. Nusidėjėlio išteisinimas - štai kokia paslaptis glūdėjo Reformacijos Evangelijoje.
Deja, Reformacijos rezultatas buvo pergalė (ne, ne pergalė Liuterio sampratos apie tyrą ir brangią malonę) budraus religinio žmogaus instinkto: mat pastarasis atrado vietą, kur malonę galima įsigyti pačia žemiausia kaina. Tereikėjo subtiliai, vos pastebimai perkelti akcentą, ir taip buvo padaryta didžiulė žala. Liuteris mokė, kad žmogus negali stovėti Dievo akivaizdoje, nes, nesvarbu, kokie religingi būtų jo darbai ar keliai, jis iš esmės vis vien nuolat siekia tik savo interesų. Savo kančios pribaigtas Liuteris tikėjimu priėmė dovanai teikiamą, besąlygišką visų savo nuodėmių atleidimą. Tas patyrimas pamokė jį, kad tokia malonė kainavo jam jo paties gyvenimą ir kad tą pačią kainą teks mokėti toliau diena iš dienos. Ši malonė neatleido jo nuo mokinystės, bet padarė jį dar uolesniu mokiniu. Kalbėdamas apie malonę, Liuteris visuomet turėdavo omenyje ir jos padarinį - kad jam tai kainavo jo paties gyvenimą. Gyvenimą, kurį jis tik dabar pašventė absoliučiam paklusnumui Kristui. Tik taip jis ir tegalėjo kalbėti apie malonę. Liuteris kalbėjo, kad išgelbėti gali vien tik malonė. Jo pasekėjai paėmė jo doktriną ir pakartojo ją pažodžiui. Tačiau jie pamiršo pridėti jos nekintamą padarinį - mokinio priedermes. Liuteriui nebuvo reikalo nuolatos detaliai minėti tą padarinį, nes jis visuomet kalbėdavo kaip tas, kurį malonė nuvedė sekti Kristumi. Pagal Liuterio doktrinos standartus jo mokinių doktrina buvo neginčijama. Vis dėlto jų ortodoksija reiškė Reformacijos - kaip brangios Dievo malonės žemėje apreiškimo - pabaigą ir žlugimą. Nusidėjėlio, gyvenančio pasaulyje, išteisinimas išsigimė į nuodėmės ir pasaulio išteisinimą. Brangi malonė buvo paversta pigia malone be mokinystės.
Bus daugiau
Ištrauka iš spaudai ruošiamos D. Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina"
