Svarbu, kad tik su džiaugsmu baigčiau savo bėgimą ir tarnavimą, kurį gavau iš Viešpaties Jėzaus: liudyti Dievo malonės Evangeliją. Ir štai dabar aš žinau, kad jūs visi, su kuriais buvau skelbdamas Dievo karalystę, daugiau nebematysite mano veido (Apd 20, 22-25).
Prisiminkime situaciją: mokydamas ir statydindamas bažnyčią Paulius Efeze praleido trejus metus (Apd 20, 31). Jis taip sėkmingai skelbė Evangeliją, kad Viešpaties žodį išgirdo visi Azijos gyventojai (Apd 19, 10). Po to jis išvyko iš Efezo, žiemą praleido Korinte, o tada vyko į Jeruzalę, norėdamas suspėti Sekminėms - buvo apie 56 m. e. m. Ir Apaštalų darbų 20 skyriuje (Apd 20, 18-35) Paulius duoda jiems paskutiniuosius nurodymus, sakydamas, kad daugiau jų jau nebepamatys.
Tai, kas čia rašoma, yra tarsi didžiojo apaštalo testamentas, paskutinė jo valia bažnyčiai, kurioje, atrodo, jis dirbo ilgiau nei kur nors kitur. Paulius nori, kad visų pirma tai išgirstų vyresnieji. Jis pasirenka kalbėti ne visai bažnyčiai, nes nebuvo tam laiko (Apd 20, 16), tačiau niekam nepasakyti taip pat negalėjo, todėl kreipėsi į vyresniuosius. Tai parodo, kokią didžiulę užduotį bažnyčioje Paulius paveda vyresniesiems. O faktas, kad Lukas, Dievo paragintas, pasakodamas stabteli, kad galėtų įterpti šią žinią, parodo, kad ji ir mums yra labai svarbi. Nes kaip juda vyresnieji, taip juda ir bažnyčia. Laiško Hebrajams autorius ragino: Atsiminkite savo vadovus, kurie jums skelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo vaisius, sekite jų tikėjimu (Hbr 13, 7).
18-21 eil. Paulius apžvelgia praeitį, aprašo savo praėjusio tarnavimo modelį, kuriuo reikia sekti (35 eil.), o 22-25 eilutėse žiūri į ateitį ir tarytum sako: „Žinote, paskutiniuosius trejus-ketverius metus mes kartu dirbome. Taigi, leiskite man parodyti, koks aš esu šiandien, kaip žvelgiu į ateitį, kokie rimti dalykai manęs laukia ateityje."
Taigi, 22-25 eilutėse Paulius kalba apie savo ateitį. Ir tai, ką jis sako, yra stiprus įkvėpimas vyresniesiems. Šis Pauliaus liudijimas mane, kaip vieną šios bažnyčios vyresniųjų, įkvepia viską parduoti ir sekti Jėzumi. Kiekvieną kartą, kai skaitau ar prisimenu radikalius Pauliaus žodžius, šiurpas pereina mano nugara: aš trokštu paklusti, pasielgti visai neamerikietiškai, nenoriu koja kojon eiti su pasauliu, noriu viską palikti dėl Kristaus.
Pamėginau apibendrinti šių keturių eilučių prasmę - ištikimybė geriau net už patį gyvenimą. Tikiuosi sutiksite, kad tai atspindi 24 eilutėje Pauliaus užrašytus žodžius: Bet tai man nesvarbu, ir aš nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik su džiaugsmu baigčiau savo bėgimą ir tarnavimą, kurį gavau iš Viešpaties Jėzaus... Ištikimybė pašaukimui yra daug svarbiau nei mano gyvenimas - gyvenimas visai nieko vertas, jei gyveni tik sau!
Atsakykime į du klausimus: 1) Ką reiškia: ištikimybė yra svarbiau nei gyvenimas? 2) Kodėl ištikimybė geriau nei gyvenimas? Tokią žinią Paulius nori perduoti Efezo vyresniesiems ir mums: Ištikimybė geriau už gyvenimą. Vyresnieji ir ne tik jie turėtų labiau vertinti Kristaus pašaukimą nei ramų, aprūpintą gyvenimą ir apskritai išgyvenimą.
Ką reiškia: ištikimybė geriau nei gyvenimas?
Tai reiškia būti Šventosios Dvasios susietam su Dievo valia.
Ir štai dabar aš, dvasios kalinys, keliauju į Jeruzalę... (22 eil.) Ką reiškia: dvasios kalinys?
Nėra aišku, ar čia kalbama apie dvasią, kaip Pauliaus dvasią ar apie Dievo Dvasią. Tai suvokti gali padėti kontekstas. Viename amerikiečių Biblijos vertime (NASB) žodis dvasia rašomas iš mažosios raidės (tarsi būtų kalbama apie Pauliaus dvasią), o kiti vertimai (RSV ir NIV) šį žodį rašo iš didžiosios raidės (lyg būtų kalbama apie Dievo Dvasią). Manau, kad čia visgi kalbama apie Dievo Dvasią (palyginkite eilutes, kuriose vartojamas tas pats žodis Apd 12, 6 ir 9, 2; 21, 11). Tačiau iš tiesų tai gali būti ne itin svarbu, nes, jei paklausime: „Kas įkalino Pauliaus dvasią?" arba „Kas jį sukaustė?", atsakymas, be abejonės, yra Dievo Dvasia. Taigi, čia akcentuojama, kad Paulius buvo labai stipriai įsitikinęs ir to slegiamas: Šventoji Dvasia buvo „paėmusi nelaisvėn" jo dvasią, kad jis vykdytų Dievo valią. Todėl čia jis sako: tikėti, kad ištikimybė yra geriau už gyvenimą, reiškia būti Šventosios Dvasios įkalintam, kad įvykdytum Dievo valią. Dievo valia tampa jūsų aistra.
Antra, šie žodžiai - ištikimybė geriau nei gyvenimas - reiškia, kad jūs nesiekiate iki smulkmenų sužinoti detalių, ką jums atneš rytojus.
Ir štai dabar aš, dvasios kalinys, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks... (22 eil.). Paulius tai sako norėdamas parodyti, jog tuomet, kai ištikimybė labiau branginama už gyvenimą, tau nėra svarbu žinoti, kas vyks rytoj. Tai didžiulis išlaisvinimas. Jeigu jūs esate pesimistas, tikriausiai pagalvojate, kad ryt gali nutikti daug blogų dalykų, kurie neatneš džiaugsmo: „Negaliu išlaikyti savo sutuoktinio, kad nepaliktų šeimos", „Negaliu nuo bėdų apsaugoti savo vaikų ", „Negaliu išsaugoti savo darbo", „Nesugebėsiu išparduoti tų prekių", „Nesugebėsiu savo tėvo laimėti Kristui"... Tačiau šiame, mūsų nagrinėjamame tekste sakoma, kad Dievas iš jūsų nereikalauja, kad jūs priverstumėte įvykius ateityje tekėti reikiama linkme. Sėkmė, lydinti rizikingus žmogaus sumanymus, nėra svarbiausias rodiklis jūsų gyvenime. Tai, ko Dievas reikalauja iš jūsų šiandien ir rytoj, - tai būti Jam ištikimam ir leisti, kad viskas susidėliotų pagal Jo valią. Tai išlaisvina.
Na ir trečia, tai reiškia, kad mes neatsižadame Kristaus, net kai, siekiant būti ištikimam, reikia patirti skausmą ir sielvartą.
23 eilutėje Paulius toliau dėsto savo mintis ir sako, kad apie rytojų jis žino tik tiek - jo laukia suspaudimai: Tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man liudija, sakydama, kad manęs laukia pančiai ir suspaudimai.
Jeigu galite nuoširdžiai su Pauliumi pasakyti, kad ištikimybė yra brangesnė už gyvenimą, vadinasi, jūs ne tik galite būti patenkinti, nežinodami ateities, bet galite būti patenkinti ir tikrai žinodami, kad ateityje jūsų laukia skausmas. Tai nuostabu! Kas nors gali sakyti, kad neverta mokėti tokios didelės kainos sekant Kristumi, tačiau Šventoji Dvasia kiekviename mieste Pauliui liudijo, kad jo laukia pančiai ir suspaudimas.
Kodėl Paulius apie tai pasakoja Efezo bažnyčios vyresniesiems? Norėdamas atkreipti dėmesį, jog bet kuriuo atveju jis eina toliau. Taip mąstyti turėtume ir mes. Nekelkime klausimo: ar bus sunku, ar teks patirti skausmą, ar turėsime bėdų ir suspaudimų? Žinoma, taip! Paulius visoms bažnyčioms sako: Per daugelį išmėginimų mes turime įeiti į Dievo karalystę (Apd 14, 22; 2 Tim 3, 12). Svarbu, ar mes tikime, kad ištikimybė yra brangesnė už gyvenimą.
Noriu pasakyti dar vieną dalyką, ką reiškia ištikimybė geriau nei gyvenimas, - tai reiškia tvirtai nuspręsti nepasiduoti amerikietiškos svajonės vilionėms.
Ir štai dabar aš keliauju į Jeruzalę (22 eil.) nesvarbu, kiek tai kainuos, nesvarbu, ar aš būsiu saugus, kaip tai paveiks mano gyvenimo būdą...
„Bet Pauliau, tu sensti, gal norėtum valtimi paplaukioti Agėjo jūroje? Jau esi padaręs savo tarnavime daugiau, nei kiti padarytų per penkis gyvenimus. Laikas pailsėti. Skirk paskutiniuosius dvidešimt metų kelionėms ir golfui... Tegul darbuojasi Timotiejus, - jis jaunesnis. Dėl Dievo meilės, neik į Jeruzalę, neik ir į Romą. Atsisakyk to kvailo plano sulaukus tokio amžiaus vykti į Ispaniją. Tu pats save sunaikinsi. Tai taip neamerikietiška! Tai nepanašu į amerikiečio svajonę paskutiniesiems tavo gyvenimo metams."
Ištikimybė brangesnė net už gyvybę! Tai geriau už gyvenimą atsipūtus, išėjus į pensiją, geriau už laisvalaikį vidutiniame amžiuje ar jaunystėje. Ar norite išgirsti, ką apie pensiją sako Websterio universitetinis žodynas? Jis pateikia tokias išėjimo į pensiją reikšmes: „atsitraukti nuo veiksmų ar pavojaus", „atsitraukti", „eiti miegoti", „saugotis nuo priešų"... Tai amerikiečių svajonė, tačiau ji neturi pagrindo Šventajame Rašte.
Kai vieną dieną jūsų kompanija pasiūlys jums eiti į pensiją (o taip iš tiesų bus), štai ką atsakykite: „Galite tai vadinti išėjimu į pensiją, bet aš tai vadinu aplinkybių pasikeitimu, nauja kova kare, nauja Karaliaus užduotimi. „Aš eisiu į Jeruzalę". Šis darbas turi būti padarytas dėl Jėzaus Kristaus, ir aš tai darysiu, kol dar galiu, kol dar kvėpuoju. Nes ištikimybė yra geriau už visko aprūpintą gyvenimą".
Kodėl ištikimybė brangesnė nei gyvenimas?
Į šį klausimą randame du atsakymus. Pirmiausia, ištikimybė geriau nei gyvenimas, nes ištikimybė reiškia pabaigtas lenktynes, o baigęs lenktynes gauna vainiką. Paulius sako: „Aš nebranginu savo gyvybės, svarbu, kad tik su džiaugsmu baigčiau savo bėgimą ir tarnavimą" (24 eil.). Čia žodis bėgimas kalba ne apie mokyklinį bėgimą, bet apie bėgimą lenktynėse. O pabaigti reiškia baigti lenktynes, neiškritus iš jų dėl nuovargio, nusivylimo, skausmo ar kokių malonių aplinkybių.
Biblijoje yra dar viena vieta, kur šie du žodžiai eina kartu, - antrame laiške Timotiejui 4 skyriaus 7-8 eilutės. Savo gyvenimo pabaigoje, praėjus maždaug šešeriems ar aštuoneriems metams po susitikimo su Efezo vyresniaisiais, Paulius rašė: Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą (atkreipkite dėmesį - ta pati frazė), išlaikiau tikėjimą. Nuo šiol manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man duos Viešpats, teisingasis Teisėjas, - ir ne tik man, bet ir visiems, kurie pamilo Jo pasirodymą.
Kitaip tariant, ištikimybė yra vertingesnė už gyvenimą, nes po šio trumpo gyvenimo žemėje laukia džiaugsmo kupinas gyvenimas, kuris tęsis amžinybę. Ir tie, kurie yra ištikimi čia, įeis į tą gyvenimą ir gaus teisumo vainiką: Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas (Mt 24, 13). Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę (2 Kor 4, 17). Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje (Mt 5, 11-12). Ir kiekvienas, kas paliko <...> dėl mano vardo, gaus šimteriopai (Mt 19, 29). Kas myli savo gyvybę, ją praras, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui (Jn 12, 25). Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa (Mt 7, 13-14).
Taigi, ištikimybė reiškia užbaigtas lenktynes, neįsivaizduojamą džiaugsmą per amžius. Ir mes žinome, kad esame teisingame kelyje.
Štai ką Paulius sako 35 eilutėje: Ir aš jums visur rodydavau, kad <...> reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties pasakytus žodžius: "Labiau palaiminta duoti negu imti". Tai dar viena priežastis, kodėl ištikimybė yra vertesnė net už gyvenimą.
Iškyla paskutinis klausimas: koks gi buvo tokio Pauliaus pasitikėjimo pamatas, kad ištikimybė yra geriau nei gyvenimas? Kuo rėmėsi jo pasitikėjimas, kad ir mūsų ištikimybė Dievui atneš šlovę ateityje? Atsakymą atskleidžia dvi frazės: pirmoji frazė - Dievo malonės Evangelija, o antroji - skelbdamas Dievo karalystę. Paulius nori tarnauti ištikimai, nes nori paragauti Dievo malonės Evangelijos. Ir štai dabar aš žinau, kad jūs visi, su kuriais buvau skelbdamas Dievo karalystę, daugiau nebematysite mano veido (25 eil.).
Taigi, šiomis frazėmis Paulius tarsi apibendrina savo gyvenimą: jis gyveno, kad pažintų Dievo malonę ir Jo karalystę. Čia slypi ir atsakymai į mūsų klausimus: jo gyvenimo pamatas ir viltis yra tikėjimas, kad Dievas yra maloningas, kad Dievas yra Karalius.
Tikėkime ir mes, kad ištikimybė geriau nei gyvenimas, remdamiesi mintimi: jeigu Dievas yra Karalius, Jis gali atlyginti ištikimiesiems, ir niekas negali sustabdyti Jo karališkos jėgos. Jeigu Dievas yra maloningas, Jis atlygins ištikimiesiems.
Taigi ši žinia yra tvirta kaip kad Dievo visagalybė ir malonė Jėzuje Kristuje, ja galime pasitikėti: ištikimybė geriau nei gyvenimas.
Te Dievo žodis, o ne pasaulis nulemia, ką tu laikysi vertybėmis savo gyvenime.
vertė Ramunė Janušaitienė
Nuotr. Mindaugo Skeiverio
