Laiške Hebrajams randame stiprų, gyvą žodį visiems, kurie yra dangiškojo pašaukimo dalininkai.
Šis „dangiškasis pašaukimas" - tai dangaus šauksmas mums. Iki dabar dangus šaukia tuos, kurie yra laisvi nuo šio pasaulio materializmo ir kvailysčių. Šis žodis yra krikščionims, kurie negyvena pasaulyje, kurie kiekvieną rytą girdi Jėzų, šaukiantį juos pas save. Jie žvelgia į viską aplinkui ir viduje sako: „Jėzau, mano širdis ne čia, mano ateitis ne čia. Niekas šiame pasaulyje manęs nepatenkina. Tik Tu vienas, Dieve, esi mano gyvenimas!"
Tikiu, kad dauguma Kristaus kūno narių neprisirišę prie šio pasaulio. Galite atimti iš jų namus, pinigus, darbą ar verslą - viską, ir palikti juos taip, kaip stovi, tačiau jie vis tiek mylės Dievą visa širdimi. Tačiau ištikimybė Dievui - tai ne tik pasiruošimas visko dėl Jo atsisakyti. Raštas sako, kad galite atiduoti net kūną sudeginti, kad paliudytumėte, bet jei tai bus daroma be reikiamų motyvų - be meilės širdyje - mirsite veltui (1 Kor 13, 3).
Kai kurie mano, kad būti ištikimam reiškia gyventi be geismų ir nugalėti nuodėmingus įpročius. Kitų nuomone - tai nuolatinis Biblijos skaitymas, malda, aukojimas ir bažnyčios lankymas. Dar kiti galvoja, kad būti ištikimam Dievui reiškia daryti gera, būti skaisčiam ir vengti pikto. Tačiau visi šie dalykai nepadaro mūsų ištikimų Dievui.
Galite paklausti: „Norite pasakyti, kad visos mano pastangos kovoti su nuodėme, mano tarnavimas atsidavus Dievui ir šauksmas maldoje nerodo ištikimybės Jam? Jei tai nekalba apie ištikimybę, tai kas tada tai yra?"
Taip, išties Žodyje įsakoma laikytis visų šių dalykų, ir mes darysime tai, jei būsime ištikimi. Tačiau tai nėra ištikimybės esmė. Neįmanoma būti ištikimam Dievui, jei tai nekyla iš tikinčios ir pasitikinčios širdies!
Noriu pasakyti paprastą mintį: jei norime būti ištikimi Dievui, neturėtume žiūrėti į tai pro pirštus - negalime būti ištikimi Dievui, jei leidžiame savo širdyje įsišaknyti netikėjimui. Dievas nekenčia net paties mažiausio netikėjimo. Tai smerktina nuodėmė, kuri kenkia jūsų sielai. Ji trukdo Dievo darbui mumyse - tai yra nuodėmė, kuri atitolina mus nuo Dievo.
Galite būti toli nuo žemiškųjų dalykų ir širdyje ilgėtis grįžtančio Jėzaus, galite klausytis stiprių pamokslų ir giedoti Dievui Jo namuose, galite kiekvieną dieną maitintis Dievo žodžiu, bet jei nesimeldžiate: „Dieve, padėk, kad šį žodį išgirstų mano vidinis žmogus; padėk man patikėti, kad galiu taikyti jį ir kad jis taps man gyvas", nebus jokio poveikio. Turite tikėti tuo, ką girdite.
Mums, kaip ir jiems, buvo paskelbta Evangelija. Bet išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes nebuvo sujungtas su girdėjusiųjų tikėjimu (Hbr 4, 2). Atminkite: jei tai, ką skaitote ir klausote, nesusijungia su tikėjimu, tada iš to jokios naudos!
Raštas sako: (Jėzus) kuris buvo ištikimas Jį paskyrusiam, kaip ir Mozė visuose Jo namuose (Hbr 3, 2). Kaip pamatuoti jų ištikimybę? Ar jie išties visur ir visada buvo ištikimi? Jie laikomi ištikimais, nes niekada neabejojo jiems skirtu dangiškojo Tėvo žodžiu. Jie žinojo, kad Dievas įvykdys tai, ką pasakė. Supraskite, būti ištikimam reiškia tikėti, kad Dievas laikysis savo Žodžio. Šia prasme Jėzus ir Mozė išlaikė tvirtą pradinį pasitikėjimą iki galo (Hbr 3, 14). Jie nesvyravo, nebuvo tai karšti, tai šalti, šiandien čia, o rytoj jau kitur. Jų tikėjimas niekada nesvyravo!
Jėzus išliko ištikimas, pasitikėdamas Tėvu. Mūsų ištikimybė bus matuojama tuo pačiu matu: O Kristus kaip Sūnus viešpatauja Jo namuose, ir tie namai esame mes, jei pasitikėjimą ir tvirtą vilties pasigyrimą išsaugosime iki galo (Hbr 3, 6).
Kai padaugėja išbandymų ir kova suintensyvėja, mūsų kūnai pradeda silpti. Būtent tada daug krikščionių įsileidžia baimę ir abejones. Jie atitolsta nuo Dievo, nebetiki Juo taip, kaip tiki vaikai. Tada į jų širdis prasismelkia atsargumas ir abejonės.
Kai pasižiūriu į man likusį gyvenimo tarpą, suvokiu, kad laikas yra ribotas. Ir labiau nei bet ko kito, aš trokštu džiaugtis viltimi, likti tvirtas iki galo. Nenoriu pramogauti kaip kiti krikščionys, kurie švaistė metus, nes neatrado savo vietos Kristuje. Kai priartėdavo jų gyvenimo pabaiga, maniau, kad jie atras jėgų, kurios juos atgaivins, ir jie supras, kad netrukus turės susitikti su Viešpačiu. Tačiau jie vaitojo, nes nebuvo stiprūs iki galo.
Noriu pasidalyti mintimi, kaip tapti ištikimiems Dievui ir visada tvirtai Juo pasitikėti.
Neklausykite velnio melo
Kasdien turime sau priminti: „Aš turiu priešą, kuris nuolat siekia mane sužlugdyti. Jis yra melagis, apgavikas ir suvedžiotojas." Jėzus sakė: Velnias <...> nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas (Jn 8, 44).
Jėzus demaskavo melo tėvą - visų melagysčių kurstytoją. Visas melas gimsta šėtono užanty! Dievas aiškiai įspėjo bažnyčią, kad ypač paskutinėmis dienomis velnias visą laiką kaltins brolius. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžioja visą pasaulį <...> nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį (Apr 12, 9-10).
Dieną naktį velnias stovi prieš Dievą, kaltindamas ir spjaudydamas savo melą, nukreiptą prieš mus. Jo melas siekia atimti mūsų ramybę ir sužlugdyti pasitikėjimą Dievu. Raštas sako, kad jis išliejo iš savo nasrų paskui moterį [bažnyčią], vandenį lyg upę, kad nuplukdytų ją bangomis (15 eil.). Šis potvynis tai melo potvynis! Kurstydamas mūsų mintyse abejones, velnias stengiasi mus nustumti į šalį.
Šėtonas nešvaisto laiko meluodamas nusidėjėliams, - jie jau yra jo melo įkalinti. Šėtonas meluoja tikintiesiems, kurie pašventę širdis Viešpačiui. Jis sėja melą Dievo sekėjų ir šventųjų mintyse. Šėtonas naudoja patį subtiliausią, labiausiai įtikinamą melą, nukreiptą prieš tuos, kurie pasiryžę įeiti į Dievo poilsį!
Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai, nes, kas įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi po savųjų. Tad stenkimės įeiti į tą poilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas ano neklusnumo pavyzdžiu (Hbr 4, 9-11).
Poilsis Dieve - tai reiškia visišką pasitikėjimą Jo žodžiu. Tai tikėjimo vieta, kurioje nėra kovos, baimės ar abejonių. Tai pastovus poilsis, nuolatinis pasitikėjimas, kad Dievas su mumis, kad Jam visada pasiseks, ir kad Jis, Tas, kuris mus pašaukė, ves mus iki galo.
Tačiau kaip tik tada, kai manote, kad jau tuoj tuoj įeisite į visišką poilsį ir visiškai pasitikėsite Viešpačiu, kai manote, kad jūsų kūnas jau nukryžiuotas ir daugiau nebepasikliaujate savo darbais, tik Dievu, iškart prisistato gyvatė, kuždanti naują melą ir kaltinimus. Pasitelkdama melą iš pragaro, ji kalba jūsų sąžinei, kaltina dėl visko, ką darote!
Tiesioginis šėtono tikslas yra pažeisti jūsų tikėjimą Dievu. Jis žino, kad jei jūsų tikėjimas stiprės, jo melas virs niekais. Ir, kai sakote Dievui: „Man daugiau nieko šiame pasaulyje nereikia, tik vieno Jėzaus", velnias žino, ką tai reiškia. Jis supranta tai, ne tik iš jūsų žodžių, bet ir veiksmų, nes tai yra daugiau nei žodžiai, tai - gyvenimo būdas.
Jei jūs elgiatės taip, kaip kalbate, tada saugokitės - prieš jus sukils visas pragaras! Velnias ateis pas jus į maldos kambarėlį, eis kartu į bažnyčią, slankios aplink jus darbe ir įsakinės savo demoniškoms jėgoms: „Meluokite jam tai..., o dabar tai...!" Daug skaičiau apie garsių Dievo žmonių gyvenimus, ir visi jie pripažino, kad šėtonas ateidavo pas juos tada, kai jiems labiausiai sekdavosi, bandydamas sugriauti jų gyvenimą jiems meluodamas.
Štai keletas dažniausių velnio melo pavyzdžių:
Melas Nr. 1: „Tu nedarai jokios dvasinės pažangos." Balsas šnabžda: „Nepaisant tavo alkio Dievui, tavo pasiaukojimo, tarnavimo ir pamokslavimo, vaikščiodamas su Jėzumi, nepadarei jokios pažangos. Tu vis dar darai nuodėmes, esi kietakaktis ir savanaudis. Tau buvo duota tiek daug, tačiau tiek mažai tepasikeitei. Tu nepaaugsi dvasiškai, net kai būsi šimto metų. Su tavimi kažkas negerai. Kiti auga ir jiems sekasi, o tu esi baisus apsimetėlis ir veidmainis. Tu silpnas, bestuburis ir nieko vertas krikščionis!"
Kiek kartų velnias taip jums melavo? Pirmiausia, mylimieji, mes neturime matuoti savo augimo, lygindami save su kitais. Antra, velnias nėra tas, kuris gali vertinti jūsų pažangą. Iš tiesų jis nemeluotų jums, jei jūs neaugtumėte!
Melas Nr. 2: „Tu esi per silpnas dvasinėms kovoms." Velnias jums sako: „Tu nepasiruošęs šiai dvasinei kovai. Esi išsekęs ir pavargęs. Tu nebeturi jėgų toliau kovoti." Kas valandą jis šnabžda: „Išsekęs... pavargęs... priėjęs liepto galą... pasiduok... sulėtink... esi pavargęs... pavargęs... pavargęs..."
Danielius perspėjo, kad velniui gali ir pasisekti palaužti šventuosius: Jis kalbės išdidžiai prieš Aukščiausiąjį ir vargins Aukščiausiojo šventuosius (Dan 7, 25). Čia pavartotas žodis, kuris reiškia „protiškai pavargęs, palaužtas." Galbūt ir jūs visai neseniai girdėjote balsą, sakantį: „Aš protiškai išsekęs, nusikamavęs!"
Brangūs šventieji, tai ne nugalėtojo kalba. Taip, kartais mes esame pavargę ar mūsų kūnai būna išsekę, tačiau velnias nori tai panaudoti, kad palaužtų mus dvasiškai, kad pavogtų iš mūsų pergalę ir džiaugsmą Šventojoje Dvasioje.
Labiausiai mus dvasiškai išsekina melas iš pragaro! Šėtonas kužda: „Nesigilink taip labai į Dievo reikalus, nesirūpink žūstančiais ir sužeistaisiais, vargšais ir stokojančiais. Tu neturėtum taip sunkiai dirbti. Atsipalaiduok." Arba: „Kažkas negerai, - tu tuoj palūši. Tau reikėtų ilsėtis. Tu tikrai širdyje nusidėjai. Kokius baisius dalykus tu slepi?"
Galite paklausti: „Deividai, ar šėtonas ir tau pučia tokį melą?" Taip, žinoma! Jis bando sutrukdyti man, šnabždėdamas: „Tu nesi geras ganytojas. Tavo siela neranda tikrojo Biblijoje aprašyto poilsio. Žiūrėk, kaip tau sunku paruošti pamokslą. Deividai, tu pavargęs ir sausas... Jei turėtum tikėjimą, tavo dukrai nereiktų švitinimo ir chemoterapijos procedūrų. Ir pats nebūtum peršalęs, nesirgtum jau kelias savaites. Tu turėtum turėti tiek daug jėgų ir apreiškimų, kad visi bėgtų pas Dievą! Tu paprasčiausiai žlugęs - tu turi tiek mažai tikėjimo."
Iš kur visa tai ateina? Iš melo tėvo, tiesiai iš pragaro duobės! Šėtonas kelia abejones dėl mūsų tikėjimo, kaltina ir meluoja!
Melas Nr. 3: „Tu nuliūdinai Dievą, ir Jis pasitraukė." Šėtonas šnabžda: „Jis vis dar tave myli, bet dabar šalia tavęs Jo nėra. Kažkas su tavimi negerai, kažkas, ko tu nematai ir nežinai. Jis nebelaimina ir nėra tau maloningas."
Velnias atakuos tave net Dievo žodžiu, ištrauktu iš konteksto. Jis sakys: „Argi Dievas nepaliko izraelitų, kai jie nusidėjo? Jis nebepadėjo jiems ir jų atsižadėjo! Tavo patiriama sausra, kasdienės kovos su išbandymais ir problemomis tik įrodo, kad Dievas tave apleido. Šventoji Dvasia tave paliko!"
Tokį planą velnias nupiešė ir Gedeonui, kai izraelitai pateko į midjaniečių rankas ir patyrė baisų jų žiaurumą. Tačiau Dievas atsiuntė angelą, kuris sustiprino Gedeoną: Viešpats su tavimi, galingas karžygy! (Ts 6, 12).
Gedeonas apsidairė - tada pasigirsta velnio melas - ir pasakė Dievui: Viešpatie, jei Viešpats yra su mumis, kodėl mums taip atsitiko? Kur yra visi Jo stebuklai, apie kuriuos pasakojo mūsų tėvai, sakydami: ‘Tikrai, Viešpats išvedė mus iš Egipto'? Dabar Viešpats mus atstūmė ir atidavė į midjaniečių rankas (Teis 6, 13).
Taip, Dievas atidavė juos į midjaniečių rankas, tačiau tik tam, kad juos pamokytų. Jis niekada neišsižadėjo savo mylimų izraelitų. Jis niekada neatsisakė savo žmonių. Kurį laiką Jis leidžia, kad priešas mus pamokytų, bet po to sako: „Patrauk rankas, jie - mano žmonės". Dievas įvykdė savo žodį, nors Gedeonas ir nepastebėjo jokio ženklo.
Esu tikras, kad velnias bandė ir Mozei įpiršti savo melą, kad Dievas išsižadės Izraelio ir nebebus su jais. Tačiau Mozė pažino Dievo širdį ir atmetė melą. Jis perspėjo žmones, kad jie vėl suklups ir links prie savų dievų, sukeldami Dievo pyktį; nuodėmė kels pavojų jų gyvenimams ir jie bus išsklaidyti po visą žemę. Bet jei ten ieškosi Viešpaties, savo Dievo, visa širdimi ir siela, tu atrasi Jį. Patyręs vargą, paskutinėmis dienomis sugrįši prie Viešpaties, savo Dievo, ir klausysi Jo balso. Nes Viešpats, tavo Dievas, yra gailestingas Dievas; Jis nepaliks tavęs ir nesunaikins, neužmirš sandoros, padarytos su tavo tėvais (Įst 4, 29-31).
Mylimieji, šiandien mes turime dar tvirtesnį Viešpaties žodį: „Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu". Todėl galime su pasitikėjimu tarti: „Viešpats mano padėjėjas - aš nebijosiu! Ką gali padaryti man žmogus?" (Hbr 13, 5-6). Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt 28, 20).
Nesvarbu, ką šiuo metu išgyvenate, Jėzus pažadėjo: „Aš niekada tavęs nepaliksiu. Niekada tavęs neišsižadėsiu!" Dievas visada yra su tavimi!
Jei jūs ieškote Viešpaties, Jis yra su jumis, nesvarbu, kokį melą girdite, ką jaučiate ar kokios yra jus supančios aplinkybės. Ir jums reikia stoti prieš velnią bei visus demonus ir sakyti: „Man nerūpi, ką tu sakai apie tai, kaip jaučiuosi. Dievas yra su manimi! Ir jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! (Rom 8, 31)."
Ar nesvyruoja jūsų tikėjimas?
Ištirkite save, ar nesate kaltas dėl netikėjimo nuodėmės. Žiūrėkite, broliai, kad kuris iš jūsų nebūtų piktos, netikinčios širdies, atitolusios nuo gyvojo Dievo (Hbr 3, 12). Čia kreipiamasi ne į nusidėjelius, bet į tikinčiuosius. Sakoma: „Jūs esate dangiško pašaukimo dalininkai. Būkite atidūs, saugokitės, būkite apdairūs. Įsitikinkite, kad jūsų širdyje nėra netikėjimo!"
Šios eilutės parodo, kad nuo Dievo atsitraukiama dėl netikėjimo - ne dėl narkotikų, alkoholio ar svetimavimo; visa tai „prisistato", kai nutolstama nuo Viešpaties. Žodis sako, kad netikėjimas, prasiskverbęs į širdį, atitolina jus nuo Dievo.
Laiško hebrajams autorius padaro santrauką: 1) į širdį įslenka netikėjimas, 2) širdis užkietėja, 3) atsitraukiama nuo Dievo. Kaip užkietėja širdis? Pradžioje mes leidžiate šėtonui meluoti, taip pasodinama netikėjimo sėkla. Tada dėl netikėjimo atsiranda sausra, tuštuma ir galiausiai savo širdyje jūs atitolstate nuo Dievo.
Dėl netikėjimo izraelitai atsisakė eiti į Kanaaną ir užimti žemę. Dešimt Izraelio žvalgų sugriovė žmonių tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, pranešdami blogas naujienas. Todėl Dievas išvarė juos į dykumą klajoti keturiasdešimt metų. Jie nusprendė be Dievo eiti į Egiptą, ir amoritai juos nugalėjo. Rašte skaitome: Sugrįžę raudojote Viešpaties akivaizdoje, bet Jis jūsų neklausė ir nekreipė į jus dėmesio (Įst 1, 45).
Netikėjimas užkietino ir vienuolikos Jėzaus mokinių širdis: jie žinojo, kad Jėzus pasakė, jog Jis bus prikeltas, bet jų širdys buvo pilnos netikėjimo. Prisikėlęs anksti rytą, pirmąją savaitės dieną, Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalenai, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. Ji nuėjusi pranešė Jo bičiuliams, kurie liūdėjo ir verkė. Tie, išgirdę, kad Jis gyvas ir kad ji pati Jį mačiusi, netikėjo. Po to Jis pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu. Ir šitie sugrįžę pranešė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo. Pagaliau Jėzus pasirodė visiems vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo. Jis barė juos už jų netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį (Mk 16, 9-14).
Jėzus susieja netikėjimą ir širdies kietumą. Netikėjimas buvo vienintelis dalykas, kurio Jis negalėjo pakęsti. Pasirodęs mokiniams Jėzus priekaištavo ir, norėdamas juos pabarti, sakė: „Netikėjimui manyje nėra vietos!"
Kai tiriu savo širdį prieš Viešpatį, sakau: „Dieve, pasitikiu Tavimi, kad pasakysi, kada aš sausas ir tuščias. Net ir tada tave mylėsiu, būdamas ir jausdamasis toks, koks esu. Viešpatie, kokia yra tikroji to priežastis?"
Laiške hebrajams randame tokį atsakymą: Žiūrėkite, broliai, kad kuris iš jūsų nebūtų piktos, netikinčios širdies, atitolusios nuo gyvojo Dievo (Hbr 3, 12). „Ką? - paklausite. - Mano širdyje netikėjimas?" Taip! Jei tikite Dievo žodžiais, kad Jis turi viską, ko jums reikia, jei tik ateisite pas Jį, ar gyvensite jausdami pasmerkimą?
Jaučiatės sausas, vienišas ir nelaimingas? Patikrinkite, ar širdyje dar nėra netikėjimo. Jei negali atrasti poilsio Dieve, tada tavo pagrindinė problema yra netikėjimas. Tu esi kaltas dėl abejonių! Bet tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas, nes abejojantis panašus į jūros bangą, varinėjamą ir blaškomą vėjo. Toksai žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties (Jok 1, 6-7). Vidinis sąmyšis kyla dėl abejonių Dievu. Kokie aštrūs ir stiprūs Jo Žodžiai: Abejojantis žmogus tenemano ką nors gausiąs iš Viešpaties!
Jis visada laikosi duoto žodžio!
Būkite tikri, kad Aukščiausiasis Kunigas žino visus jūsų vargus, ir kad Jūs turite priėjimą prie Jo sosto! Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo. Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu (Hbr 4, 14-16).
Mes buvome pakviesti prie Visatos Karaliaus sosto: Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti apyskaitą (Hbr 4, 13).
Jis žino, ką jūs išgyvenote, ką patiriate ir patirsite ateityje. Ir Jis laukia, kad jūs drąsiai ateitumėte pas Jį! Supraskite, Jis pats patyrė viską, ką patiriate jūs, - viską. Jis užjaučia, myli, Jis pilnas malonės ir trokšta mums padėti. Jūs neturite Jam nieko aiškinti. Galite tik atsiklaupti prieš Jį ir drąsiai sakyti: „Jėzau, Tu žinai, ką dabar išgyvenu. Tu taip pat tai patyrei, tad padėk man, prašau!"
Ar turi problemų? Ar žinai, kad pas Jį gali ateiti bet kuriuo metu? Tau nereikia sakyti: „Turiu eiti namo, į savo slaptą kambarėlį, kad pasiekčiau Dievo sostą." Ne, sostas yra pasiekiamas bet kada ir bet kur. Ir Dievas kviečia jus ateiti drąsiai, be jokio susikaustymo ir būti užtikrintiems, kad Jis atsakys - Jis visada laikosi duoto Žodžio!
Tačiau neneškime prie Jo sosto netikėjimo purvo. Verčiau įtikinkime save ir būkime visiškai įsitikinę, statydinkime save ant savo švenčiausiojo tikėjimo, melsdamiesi Šventojoje Dvasioje (Jd 20).
Šventieji, mes gyvename pažadais, o ne tuo, ką regime. Ir jei norime būti ištikimi Dievui, mes negalime abejoti. Verčiau kasdien drąsinkite save Viešpatyje ir, kovodami su netikėjimu, sakykite: „Viešpatie, aš nesitaikysiu su tuo!" Atmeskite velnio melą ir stiprinkite savo tikėjimą Dievo žodžiu. Tada, atėjus išbandymams, galėsite pasakyti: „Aš džiaugiuosi, nes, kai sunku, turiu pas ką nueiti." Aleliuja!
Iš http://www.worldchallenge.org/
vertė Asta Glinskaitė
Nuotr. Gedimino Uždono
