Lukas rašė rūpestingai, įsigilinęs į faktus, kruopščiai, visiškai atsidavęs širdimi bei protu, tačiau šiuos savo darbus kukliai adresavo vos vienam žmogui. Nepaisant to, Šventoji Dvasia, kurios svarbą Evangelijos sklaidai pats Lukas pabrėžia Apaštalų darbų knygoje, buvo su autoriumi, kuris pasišventęs vykdė jam patikėtą tarnystę. Šventoji Dvasia įkvėpė Luko pasakojimams malonės ir jėgos, pranoko net pačius didžiausius jo lūkesčius ir jo pasakojimai tapo mums pamokyti užrašytu Dievo žodžiu. Kai Šventoji Dvasia veikia, žmonių gyvenimuose vyksta kur kas daugiau, nei mes „prašome ar suprantame" (Ef 3, 20), tad norėčiau, jog drauge apmąstytume šį Šventosios Dvasios artumo stebuklą.
Nuolankumas
Jėzus palygino Šventosios Dvasios veikimą su vėjo dvelksmu, kurio „ošimą girdi, bet nežinai, iš kur
ateina ir kurlink nueina" (Jn 3, 8). Dvasios, kaip ir vėjo, mes negalime kontroliuoti, nuspėti visų Jos kelių, tad vargu, ar Ji bus klusni mūsų nurodymams, nes yra Dievas, „kurio keliai yra aukštesni už mūsų kelius ir Jo mintys už mūsų mintis" (Iz 55, 9). Kaip tada „prisivilioti" Jos stebuklingą veikimą? Įžanga tiek į Luko evangeliją, tiek į Apaštalų darbus moko mus ištikimybės visame kame, nes laiško rašymą vienam žmogui galima prilyginti ir ligonio aplankymui, nuoširdžiai maldai už paklydusią sielą ir t.t. Lukas tikrai nesiekė tapti kanoniniu Šventraščio bendraautoriumi - pirmiausia jam rūpėjo, kad Teofilis „įsitikintų tikrumu mokymo, kurio buvo išmokytas" (Lk 1, 4). Ištikimybė nedideliuose dalykuose atveria Šventajai Dvasiai duris ir, nors tai pareikalauja nuolankumo, dieviškas įkvėpimas aplanko nuolankiuosius sulig apaštalo Pauliaus paraginimu „negalvoti apie didelius dalykus, bet sekti nuolankiaisiais" (Rom 12,16). Apaštalų darbuose Lukas meistriškai atskleidžia ir Šventosios Dvasios dieviškumą bei viešpatystę, ir žmonių, kuriuos Ji naudojo Evangelijos žygyje, nuolankų širdžių nusistatymą. Jis ir pats buvo vienas iš tokių - ne tik kalbantis rašytu žodžiu, bet ir įkūnijantis Šventajai Dvasiai atviro žmogaus pavyzdį.
Jėzus
Jei galvotume, kad Šventoji Dvasia ateina dėl žmogaus pastangų, be abejo, klystume, nes nėra šioje žemėje žmogaus, kuris kaip nors būtų Jos nusipelnęs. Pirmoji bei svarbiausioji Šventosios Dvasios atėjimo priežastis yra pats Viešpats Jėzus Kristus, savyje atskleidęs Dievo troškimą vėl priartėti prie Jį atstumiančio žmogaus. Nenuostabu, kad įžangoje į Apaštalų darbus, kuriuos visiškai pagrįstai galima būtų vadinti Šventosios Dvasios darbais, Lukas pabrėžia Jėzaus Asmens ir Jo prisikėlimo iš numirusiųjų visa lemiančią reikšmę: „Po savo kančios Jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir kalbėdamas apie Dievo karalystę" (Apd 1, 3). Be Jėzaus iš Nazareto prisikėlimo iš numirusiųjų fakto viskas prarastų prasmę - žmogaus „darbai" tebūtų beviltiškos ir bergždžios pastangos įtikti Dievui bei pabėgti nuo neviltimi dvelkiančios tikrovės. Tačiau Naujasis Testamentas tvieskia Prisikėlimo šviesa: Jėzus iš Nazareto iš tiesų prisikėlė ir šiandien yra gyvas! Beje, tuo iš pradžių abejojo net apaštalai, kuriems apie Jo prisikėlimą pirmosios pranešė moterys, kurios Jo kapą rado tuščią. Jų kalbos vienuolikai „pasirodė esą tuščios šnekos, ir jie moterimis nepatikėjo" (Lk 24,11). Galiausiai pats prisikėlęs Jėzus atėjo pas mokinius pro užrakintas duris ir tarė: „Ramybė jums! <...> Ko taip sutrikote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės? Pažiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno ir kaulų, kaip matote mane turint" (Lk 24, 38-39). Šiose eilutėse širdies akimis tarsi regime, kaip mokiniai tyrinėja Jėzų, Naująjį Adomą, kuris yra it pirmoji kregždė, būsimojo derliaus pirmavaisis bei ateinančiojo pasaulio šventųjų atvaizdas. Po to Jėzus paprašo maisto - mokiniai atneša jam keptos žuvies ir medaus. Viešpats valgo ir, manau, kad tikrai šypsosi... Vėliau, su prisikėlusiu Jėzumi „valgę ir gėrę" apaštalai (Apd 10, 31) dėl šio Prisikėlimo drąsiai skelbs Evangeliją ir aukos savo gyvybes, žinodami, jog anapus jų laukia Gyvenimas su šiuo Jėzumi.
Vis dėlto, kad ir kokie įtikinami būtų Prisikėlimo argumentai liudytojų ir Viešpaties kankinių lūpose bei gyvenimuose, Dievo žodžio sėkla neįsišaknytų mūsų kietose širdyse be Šventosios Dvasios malonės. Jėzus pažadėjo: „Kai ateis Guodėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, - Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, - Jis liudys apie mane" (Jn 15, 26). Ir Guodėjas, Šventoji Dvasia, iš tiesų atėjo dėl Jėzaus, Dievo Sūnaus, Tėvo valia paaukoto už mūsų nuodėmes ir prikelto mūsų išteisinimui. Mirdamas ant kryžiaus, Jėzus įtraukė mus į bendrystę, priėmė į savo prieglobstį, šventu krauju paženklino ir apvalė sielas Šventąja Dvasia, kuri aukso raidėmis širdyse įrašė Viešpaties Jėzaus vardą.
Pažadas
Patikėję Gerąja naujiena apie Jėzų, iš tiesų priimame ir Šventąją Dvasią, kuri apkaltina mus dėl nuodėmių, veda į atgailą ir paliudija, jog esame Dievo vaikai. Neteisinga atskirti tikėjimą Jėzumi nuo Šventosios Dvasios, nes nėra vieno be kito, - jei mylime Jėzų, turime ir Šventąją Dvasią; juk Kristuje „gyvena visa Dievybės pilnatvė" (Kol 2, 9). Dar prieš kančią Jėzus mokiniams kalbėjo apie savo iškeliavimą, o šiems sunerimus, ėmė juos guosti ir kalbėti apie kitą Guodėją. Jėzui būnant šalia, mokiniai jautėsi saugūs - Jis visada žinojo, kur ir kada eiti ir ką atlikti, ką atsakyti priešininkams, kaip patarnauti žmonėms, nuraminti ir išspręsti apaštalų tarpusavio ginčus. Natūralu, kad žinia apie Jėzaus iškeliavimą, kėlė mokiniams nerimą, o gal net baimę. Kaip reikės gyventi be Mokytojo? Po paskutinės vakarienės Viešpats prabyla apie Tą, kuris bus su jais vietoj Jo, apie Guodėją, Šventąją Dvasią: „Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse" (Jn 14,16-17). Įdomu, jog dar iki Sekminių mokiniai Ją jau pažinojo ir Dvasia buvo su jais. Kaip? Prisiminkime, kad Jėzus buvo Pateptasis (Kristus), nes Dievas patepė (Jį) Šventąja Dvasia" (Apd 10, 38), o Jį sekę apaštalai, suprantama, tapo Jos dalininkais, nors to iki galo ir nesuvokė. Jėzus pranašauja, jog Tiesos Dvasia „bus jumyse", o tai, mano įsitikinimu, reiškia gilesnį ryšį, sąmoningą bendrystę ir intymumą su trečiuoju Trejybės asmeniu. Lukas įžangoje į Apaštalų darbus pabrėžia Šventosios Dvasios pažado svarbą:
„Kartą, būdamas kartu su jais, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, - „apie kurį, - pasakė Jis, - esate girdėję iš manęs; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia" (Apd 1, 4-5). Įdomu, kad kai kurie klausė: „Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?" (Apd 1, 6) Jėzaus atsakymas - „ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kurį Tėvas nustatė savo valdžia", - mano manymu, parodo ne tik Dievo sumanymų viršenybę virš žmogiško supratimo, bet ir atskleidžia mums būdingą polinkį ieškoti greitų, paprastų, logiškai išprotautų atsakymų. Jėzus pabrėžia, kad Jo sekėjams bus itin svarbus Šventosios Dvasios liudijimas. Apaštalų darbų knygos įžangoje Lukas kuria laukimo atmosferą, tarsi sakydamas, jog netrukus, kai Šventosios Dvasios pažadas bus išpildytas, prasidės kažkas ypatinga.
Judėjimas
Užuot iki galo atskeidęs Karalystės atėjimo paslaptį, Jėzus įspėja mokinius, kad greitai jų gyvenimas ir tarnavimas Dievui keisis: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių" (Apd 1, 8). Iš tiesų, atėjus Sekminių dienai, Šventoji Dvasia nužengė ant šimto dvidešimt mokinių ir jie patyrė Šventosios Dvasios galybę, tačiau Sekminėmis niekas nesibaigė. Lukas sąmoningai išvardija keturis geografinius arealus, kuriuose Kristaus apaštalams teks liudyti, - Jeruzalėje, Judėjoje, Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių, o tai sudaro patį Apaštalų darbų knygos turinį. Leiskite priminti, jog įvykiai Jeruzalėje vyksta iki Apd 6, 7, t.y. iki ten vykusių įvykių apibendrinančios eilutės: „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje smarkiai augo. Ir didelis būrys pakluso tikėjimui". Šiame Evangelijos skelbimo etape vyrauja grynai judėjiška aplinka (sinagoga, šventykla), aprašomi pirmieji pamokslai žydams, Evangelijos plitimas ir žydiškos valdžios opozicija. Šis etapas baigiasi graikiškai ir aramėjiškai kalbančių tikinčiųjų konfliktu bei beprasidedančiu atsiskyrimu. Stepono mirtis ir po jos sekę persekiojimai tampa raktu į tolimesnį Evangelijos plitimą pas samariečius (Pilypas ir apaštalai Samarijoje) bei pas visus graikiškai kalbančius diasporos žydus bei prozelitus. Šis antrasis etapas baigiasi Apd 9, 31 apibendrinimu: „Tuo tarpu bažnyčios visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe, statydinosi ir augo, gyvendamos su Viešpaties baime ir guodžiamos Šventosios Dvasios". Devintame skyriuje aprašytas būsimojo pagonių apaštalo Pauliaus (tuo metu dar Sauliaus) atsivertimas ruošia skaitytoją Šventosios Dvasios išsiliejimui ir tarp pagonių. Apd 9, 32 - 12, 24 sužinome, kaip Evangelija pasiekia pagonis: dukart atpasakojamas Kornelijaus ir jo namiškių atsivertimas, kai Šventoji Dvasia panaudoja žydų bendruomenės vadovą, apaštalą Petrą, pati išsiliedama ant pagonių. Be to, Evangelija pradedama skelbti pagonims ir Antiochijoje, kur gimsta pirmoji bažnyčia iš pagonių. Šį etapą įrėmina trumpas apibendrinimas: „O Viešpaties žodis augo ir plito".
Nuo 13 skyriaus Evangelija geografiškai ima skleistis pagonių tautose - ją iki žemės pakraščių toliau neša apaštalas Paulius. Šiame etape Gerąją naujieną vis labiau priima pagonys, o žydai vis labiau traukiasi į opoziciją. Jeruzalės sinodas neatstumia įtikėjusių pagonių ir neužkrauna jiems žydiškų religinių prievolių, ir tai dar labiau pasitarnauja Dievo žodžio plitimui. Apie naujai užgimusias ir malonėje augančias krikščioniškas bažnyčias Mažojoje Azijoje sakoma: „Taip bažnyčios stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi"(Apd 16, 5). Toliau Šventoji Dvasia „draudė skelbti žodį Azijoje" (Apd 16, 6) ir neleido keliauti į Bitiniją (Apd 16, 7), tačiau per naktinį regėjimą paliudijo Pauliui, jog šis turįs keliauti į Europą - dar toliau į vakarus. Tuomet gimsta bendruomenės Filipuose, Tesalonikoje, Korinte, o šis etapas baigiasi didžiuliu prabudimu Efeze bei dar vienu apibendrinimu: „Šitaip galingai Viešpaties žodis plito ir ėmė viršų" (Apd 19, 20). Nuo šios vietos iki paskutinės Apaštalų knygos eilutės aprašomi įvykiai yra susiję su apaštalo Pauliaus atvykimu į „pačius žemės pakraščius", t.y. į Romą, kur „jis skelbė Dievo karalystę ir labai drąsiai, netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų" (Apd 28, 31).
Biblijos tyrinėtojai, kruopščiai nagrinėjantys Luko raštus, pastebi ne tik jau išvardintus Evangelijos plitimo etapus, bet ir svabiausią šio judėjimo iniciatorių bei vedlį - Šventąją Dvasią. Nors knygoje daug kalbama ir apie tikėjimo herojus, ypač apie apaštalą Petrą ir Paulių, tačiau visi įvykiai klostosi vadovaujant, vedant ir globojant Šventajai Dvasiai - trečiajam Trejybės asmeniui. Ypač ryškus Jos vaidmuo lemtinguose Evangelijos žygio nuo Jeruzalės iki Romos epizoduose. Pavyzdžiui, labai svarbus Jos išsiliejimas per Sekmines Jeruzalėje (2 skyrius), atėjimas pas samariečius (8 skyrius) bei pagonis (10 skyrius), inspiracija misijoms (13 skyrius), vadovavimas joms (Apd 16, 6-7) ir išmintis, kuria pasinaudojo Jeruzalės sinodas (Apd 15, 28). Apaštalų darbuose Šventoji Dvasia suteikia drąsos liudyti Kristų (Apd 1, 8; 4, 31; 7, 55), tikintiesiems yra tikėjimo (Apd 6, 5), paguodos (Apd 9, 31), išminties (15, 28) bei džiaugsmo (13, 52) šaltinis, padeda kaip liudytojas (5, 32; 20, 23), ragintojas (18, 5) ir globėjas (20, 28). Be to, Ji yra Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas (Apd 1,16; 2,17-18), dovana Dievo tautai (Apd 2, 38), tačiau ir kaltintojas dėl nuodėmės bei netikėjimo (Apd 7, 51; 28, 25), šventa, ryjanti ugnis (Apd 5, 3-10; 8, 19-20; 13, 9).
Pritaikymas
Įkvepiantis Šventosios Dvasios paveikslas Apaštalų darbų knygoje verčia mus ne tik susimąstyti apie šio Trejybės Asmens realumą bei svarbą tikinčiojo gyvenime, bet ir nušviečia kai kuriuos pamokymus ir taisytinas klaidas mūsų supratime apie dvasinį gyvenimą. Pirmiausia reiktų pabrėžti, jog Dievo veiklos masteliai visada pranoksta žmogiškuosius, o Dvasios mintys ir keliai nėra nė vienam žmogui iki galo suvokiami, todėl derėtų vengti Dvasios judėjimą tapatinti tik su kokiu nors vienu mums tradiciškai gerai pažįstamu ir „suprantamu" išoriniu pasireiškimu ar charizmatine tradicija.
Antra, Dievas yra arti, t.y. ne tik su Jėzaus mokiniais ir tarp jų, bet per Šventąją Dvasią - ir juose pačiuose, asmeniškai globodamas, mokydamas ir vadovaudamas visiems, kurie Jo klauso. Palaimintas kiekvienas, gavęs bei branginantis šį Šventą Patepimą. Tačiau tai neturėtų skatinti „individualistinio-superspiritualistinio" dvasingumo, kai visi „dvasiniai" įvykiai sukasi tik apie konkretų individą, o Šventoji Dvasia „pajungiama" vykdyti žmogaus užgaidas. Atvirkščiai, Apaštalų darbų knygoje ryšku, jog Šventoji Dvasia veikia per bendruomenes, jas globoja, augina malone ir ramybe, todėl turim ieškoti aukso vidurio - išmintingo balanso tarp individualaus ir bendruomeninio dvasingumo, nes nėra vieno be kito.
Trečia, nors Dievas ir naudoja skirtingus tarnus, girtis galime nebent Šventąja Dvasia, o ne savimi. Tai Ji savo valia dalina dovanas ir tarnystę (Hbr 2, 4), ir iš Jos lobyno prisipildome tikėjimo. Tai Ji parodo tiesą, guodžia, stiprina, apšviečia tamsą ir veda mokinystės keliu. Galiausiai Šventoji Dvasia parodo ir išaukština mūsų gyvenimuose Jėzų Kristų, kuris yra mūsų Prisikėlimo viltis, kad Jį regėdami savo dešinėje nesusvyruotume (Apd 2, 25) ir būtume „tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbais, žinodami, kad [mūsų] triūsas ne veltui Viešpatyje" (1 Kor 15, 28).
