Tačiau jis kalbėjo kaip tas, kuris žinojo, jog pačiu sunkiausiu krizės momentu jis buvo pašauktas antrą kartą palikti viską, ką turi, ir sekti Jėzumi. Malonės pripažinimas buvo jo galutinis, radikalus susirėmimas su jį nuolat persekiojančia nuodėme, tačiau tai niekuomet netapo nuodėmės pateisinimu. Įsitverdamas Dievo atleidimo, Liuteris galutinai ir radikaliai išsižadėjo savavalio gyvenimo, o tas susirėmimas neišvengiamai paragino jį rimtai sekti Kristumi. Tai jis visuomet vertino kaip galutinį uždavinio atsakymą, tačiau tas atsakymas buvo gautas iš Dievo, o ne iš žmogaus. Tačiau vėliau jo pasekėjai tą „atsakymą" pavertė „duotybe" savo pačių išskaičiavimams pagrįsti. O tai ir buvo problemos šaknis. Jei malonė yra Dievo atsakymas, krikščioniško gyvenimo dovana, tai mes nė akimirkos negalime išsiversti nesekę Kristumi. Bet jei malonė tėra mano krikščioniškojo gyvenimo duotybė, vadinasi, pasaulyje krikščionišką gyvenimą aš pradedu gyventi žinodamas, jog mano nuodėmės jau iš anksto yra pateisintos. Galiu eiti ir nusidėti, kiek tinkamas, ir pasikliauti, kad malonė man vis tiek atleis, nes juk galų gale pasaulis yra išteisintas malonės principu. Taigi ir toliau galiu gyventi savo miesčionišką pasaulietinį gyvenimą ir išlikti toks, koks buvau prieš tai, be to, būdamas užtikrintas, kad Dievo malonė mane „pridengs". Būtent dėl tokios „malonės" įtakos, pasaulis ir buvo paverstas „krikščionišku" - t. y. kaip niekad anksčiau sekuliarizuojant krikščioniškąją religiją. Nebelieka priešpriešos tarp krikščioniško gyvenimo ir respektabilaus miesčioniško gyvenimo būdo. Krikščioniškas gyvenimo būdas pradeda reikšti ne daugiau, kaip tik gyventi pasaulyje taip, kaip gyvena pasaulis, niekuo nesiskiriant nuo pasaulio - tiesą pasakius, tos „malonės" vardan netgi draustina būti kitokiam nei pasaulis. Galutinė viso to išvada yra ta, kad mano, kaip krikščionio, vienintelė pareiga - palikti šį pasaulį valandai kitai sekmadienio rytą ir aplankyti bažnyčią, dėl viso pikto užsitikrinant, kad mano visos nuodėmės iš tiesų yra atleistos. Man nebereikia daugiau stengtis sekti Kristumi, kadangi pigioji malonė - baisiausias Kristaus mokinio priešas, kuriuo tikras mokinys bjaurisi ir kurio neapkenčia - išlaisvina mane nuo to. Malonė, kuri imama tik kaip duotybė mūsų išvedžiojimams, reiškia malonę pačia žemiausia kaina. Tačiau malonė, kaip galutinis uždavinio rezultatas, reiškia brangią malonę. Baisu ir pagalvoti, ką galima padaryti su gera evangeline doktrina. Abiem atvejais turime autentišką formulę - „išteisinimas tikėjimu". Tačiau neteisingas formulės pritaikymas priveda prie visiško jos esmės iškreipimo.
Po ilgų pažinimo paieškų Faustas gyvenimo saulėlydy pagaliau prisipažįsta:
„Dabar išties matau, kad mes negalime nieko žinoti."
Tokio atsakymo buvo prieita sprendžiant uždavinį - tai buvo didelės patirties rezultatas. Tačiau visai kas kita, pasak Kierkegoro (Kierkegaard), kai tą patį pareiškia koks nors universiteto pirmakursis, siekdamas pateisinti savo tingumą. Kaip galutinis uždavinio rezultatas toks pasakymas yra visiškai teisingas, tačiau jei jis traktuojamas kaip pradiniai duomenys uždaviniui spręsti - tai tik savęs apgaudinėjimas ir daugiau nieko, nes įgytas pažinimas negali būti atskirtas nuo egzistencijos, kurioje jis buvo įgytas. Vienintelis žmogus, kuris turi teisę sakyti, kad yra išteisintas malone, yra tas žmogus, kuris visa paliko dėl Kristaus ir nusekė Juo. Toks žmogus žino, kad pašaukimas būti mokiniu yra malonės dovana, ir tas pašaukimas yra neatskiriamas nuo malonės. Tačiau tie, kurie šią malonę mėgina panaudoti, siekdami išsisukti nuo sekimo paskui Kristų, tik apgaudinėja save.
Tačiau, galime paklausti: o ar pats Liuteris kartais nerizikavo pernelyg nukrypti nuo teisingo malonės supratimo? Ką galima pasakyti apie jo žodžius: Pecca fortiter, sed fortius fide et gaude in Christo. („Nusidėk drąsiai, bet dar drąsiau tikėk ir džiaukis Kristumi")? Bet kuriuo atveju esi nusidėjėlis ir nieko negali pakeisti. Ar būtum vienuolis ar pasaulietis, religingas žmogus ar blogas žmogus - neišvengsi pasaulio žabangų nei nuodėmės. Taigi nutaisyk drąsią miną, nes gali pasikliauti malonės opus operatum (lot. „veikiančiu" darbu - vert. past.). Ar tai pigios malonės skelbimas, nuogos ir begėdiškos, ar tai carte blanche (pranc. „donner carte blanche" - „duoti valią", „leisti veikti savo nuožiūra" - vert. past.) nuodėmei, mokinystės pabaiga? O gal tai šventvagiškas raginimas drąsiai nuodėmiauti ir vis vien pasikliauti malone? Ar yra kas nors labiau velniško malonės atžvilgiu, negu nusidėti ir pasikliauti malone, kurią Dievas suteikė? Ar ne teisus Romos katalikų katekizmas, kuriame tai pasmerkiama kaip nuodėmė prieš Šventąją Dvasią?
Tai, kaip suprasime šį Liuterio pasakymą, priklausys nuo to, ar pamatysime skirtumą tarp uždavinio duomenų ir galutinio jo atsakymo. Jei Liuterio formulę imame kaip premisą (įžanginę dalį) savo malonės doktrinai, akimirksniu iškviečiame pigios malonės šmėklą. Dalykas tas, kad Liuterio formulė yra ne įžanga, o išvada - uždavinio rezultatas, užbaigtuvių vainikas, paskutinis jo žodis šiuo klausimu. Traktuojama kaip premisa, pecca fortiter įgauna etinio principo savybių - t. y. tuomet pecca fortiter principas turi veikti atitinkamai pagal malonės principą. O tai reiškia nuodėmės išteisinimą, ir toks traktavimas Liuterio formulę paverčia į visišką jos priešybę. Liuteriui „nusidėti drąsiai" buvo paskutinis jo išsigelbėjimas, paguoda tam, kurio pastangos sekti Kristumi pamokė, kad jis niekada nebus be nuodėmės; paguoda tam, kuris bijodamas nusidėti desperatiškai šaukiasi Dievo malonės. Liuteriui „nusidėti drąsiai" jam niekuomet netapo neklusnaus gyvenimo pateisinimu. Prieš Dievo malonės Evangeliją mes visuomet ir bet kokiomis aplinkybėmis esame nusidėjėliai. Nepaisant to, toji malonė ieško mūsų ir išteisina mus - nors ir esame nusidėjėliai. Įgauk drąsos ir išpažink savo nuodėmę, sako Liuteris, ir nemėgink bėgti nuo jos, bet tikėk dar drąsiau. Tu esi nusidėjėlis - taigi ir būk nusidėjėlis, ir nemėgink tapti tuo, kuo nesi. Taip, būk nusidėjėliu kasdien ir drąsiai tai pripažink. Kam dar gali būti skirti tokie žodžiai, jei ne tiems, kurie iš savo širdies gelmių kasdien išsižada savo nuodėmės ar kokio kito barjero, kliudančio jiems sekti Kristumi ir, nepaisant to, vis vien išlieka susirūpinę dėl savo kasdienio netikėjimo ir nuodėmės? Kas kitas gali klausytis šių žodžių ir nestatyti savo tikėjimo į pavojų, jei ne tas, kuris išgirsta juos kaip paguodą ir atnaujintą pašaukimą sekti Kristumi? Taip interpretuojami šie Liuterio žodžiai virsta liudijimu apie neįkainojamą malonės vertę, vienintelę tikrąją malonę, kuri egzistuoja.
Malonė, kuri yra interpretuojama kaip principas, pecca fortiter - kaip principas, pigi malonė, geriausiu atveju tėra tik naujas įstatymas, nesuteikiantis nei pagalbos, nei laisvės. Tuo tarpu malonė, kaip gyvasis žodis, pecca fortiter - kaip mūsų paguoda suspaudimo metu ir kaip pašaukimas būti mokiniu, brangi malonė - yra vienintelė tyra malonė, kuri išties atleidžia nuodėmes ir suteikia nusidėjėliui laisvę.
Mes, liuteronai, lyg maitvanagiai susirinkome aplink pigios malonės lavoną ir gėrėme jo nuodų, nužudžiusių gyvenimą, kurį teikia sekimas Kristumi. Žinoma, nereikia pamiršti, kad tyros malonės doktrinai mes išreiškėme tikrai dievišką pagarbą, kuriai nerasi lygių visame krikščioniškame pasaulyje. Tiesą sakant, šią doktriną mes išaukštinome net iki paties Dievo pozicijos. Liuterio formulė buvo kartojama visur ir tuo pat metu jos tiesa buvo iškreipiama į saviapgaulę. Tol, kol mūsų Bažnyčia laikysis teisingosios išteisinimo doktrinos, ji neabejotinai bus išteisintoji Bažnyčia! Taip sakoma ir manoma, jog mes privalome išsaugoti savo liuteroniškąjį palikimą, padarydami malonę prieinamą mažiausiomis kainomis ir lengviausiomis sąlygomis. Būti liuteronu tikriausiai reiškia, kad sekimas paskui Kristų paliekamas legalistams, kalvinistams bei kitiems entuziastams - ir visa tai daroma tik dėl malonės. Mes išteisinome pasaulį ir pasmerkėme kaip eretikus tuos, kurie stengėsi sekti Kristumi. Tauta tapo krikščioniška ir liuteroniška - deja, tikros mokinystės kaina. Kaina, kuri buvo sumokėta, buvo per maža. Pigi malonė šventė savo pergalę.
Tačiau ar mes suvokiame, jog ta pati pigi malonė atsigręžė prieš mus lyg bumerangas? Kaina, kurią šiandien turime sumokėti žlugusios organizuotosios Bažnyčios forma, tėra tik neišvengiama mūsų varytos politikos pasekmė, kai malonę padarėme prieinamą visiems, paleisdami ją per mažomis kainomis. Mes urmu išpardavėme žodį ir sakramentus, mes krikštijome, konfirmavome ir išteisinome visą tautą net neatsiklausę ir be jokių sąlygų. Humaniško sentimento vedini, mes atidavėme tai, kas šventa, pašaipūnams ir netikintiems. Mes liejome malonę nesibaigiančiais upeliais. Tačiau vargu, ar bent kartą nuskambėjo šaukimas sekti paskui Kristų siauru keliu. O kur tuo metu buvo tos tiesos, kurios ankstyvąją Bažnyčią paskatino įsteigti katechumenų[1] instituciją, kuri savo ruožtu akylai sergėjo sieną, skyrusią Bažnyčią nuo pasaulio, ir užtikrino atitinkamą brangios malonės apsaugą? Kas nutiko su visais tais Liuterio perspėjimais, nukreiptais prieš tokį Evangelijos pamokslavimą, kuris leidžia žmonėms saugiai jaustis gyvenant bedievišką gyvenimą? Ar yra kada nors vykęs siaubingesnis ir pražūtingesnis pasaulio „sukrikščioninimas" nei šis? Ką reiškia trys tūkstančiai saksų, kuriuos Karolis Didysis[2] pasmerkė myriop, palyginus su milijonais dvasinių lavonų mūsų šalyje šiandien? Kur jau kur, bet pas mus tai tikrai įrodymų esama su kaupu, jog tėvų nuodėmės atsikartoja vaikuose net iki trečios ar ketvirtos kartos. Pigioji malonė pasirodė besanti labai negailestinga mūsų evangelinei Bažnyčiai.
O ir mūsų pačių dvasiniam gyvenimui ši pigi malonė pridarė ne ką ne mažiau žalos. Užuot atvėrusi kelią pas Kristų, ji jį uždarė. Užuot šaukusi sekti paskui Kristų, ji užkietino mus per mūsų neklusnumą. O galbūt mes kažkada jau buvome girdėję maloningą pašaukimą sekti paskui Jį ir, paklusę Jo įsakymui, netgi žingtelėjome kelis žingsnius pirmyn mokinystės keliu, laikydamiesi paklusnumo disciplinos, tačiau netikėtai kaktomuša susidūrėme su pigios malonės žodžiu? Argi tai nebuvo šiurkštu ir negailestinga? Tas žodis tegalėjo padaryti vienintelį poveikį: jis užtvėrė kelią į pažangą, suviliojo mus pasilikti vidutiniame pasaulio lygmenyje ir užgesino mokinystės džiaugsmą, įrodinėdamas mums, kad mes ėjome savo pasirinktu keliu ir veltui eikvojome savo jėgas, tuščiai save disciplinavome - o juk visa tai pasirodė besą ne tik kad visai nenaudinga, bet dargi ir nepaprastai pavojinga. Pasirodo, kaip buvo mums kalbama, kad mūsų išgelbėjimas jau buvo atbaigtas per Dievo malonę. Rūkstantis dagtis buvo negailestingai užgesintas. Buvo nemalonu žmonėms kalbėti tokius dalykus, nes toks pigus pasiūlymas palieka juos visiškai sutrikusius ir gundo išsukti iš kelio, į kurį jie jau buvo Kristaus pašaukti. Ir kai jie įsitvėrė pigios malonės, jiems prieš akis amžiams buvo užkirstas kelias pažinti brangiąją malonę. Apgauti ir silpni žmonės, gavę pigiąją malonę, staiga pasijusdavo stiprūs - nors realybėje prarasdavo jėgą gyventi klusnų Kristaus mokinio gyvenimą. Žodis apie pigią malonę sužlugdė daugiau krikščionių nei bet kuris darbų įsakymas.
Tolimesniuose skyriuose pamėginsime atrasti tinkamus žodžius tiems, kurie jaučiasi sunerimę dėl šitos problemos - tiems, kuriems žodis apie malonę yra praradęs visą savo tikrąją reikšmę. Toji žinia turi būti išsakyta vardan tiesos, dėl tų tarp mūsų esančių žmonių, kurie prisipažįsta, jog dėl pigios malonės liovėsi sekę Kristumi - o liovęsi sekti Kristumi, neteko brangios malonės supratimo. Paprasčiau tariant, šio uždavinio turime imtis, kadangi jau esame pasirengę pripažinti, kad išklydome iš tikro mokinio kelio. Mes pripažįstame, jog, nepaisant to, kad mūsų Bažnyčia malonės doktrinos klausimu laikosi ortodoksinių pažiūrų, mes nebe tokie užtikrinti, jog tebesame nariai Bažnyčios, kuri seka paskui savo Viešpatį. Reikia pasistengti atkurti tikrąjį supratimą apie glaudų ryšį, egzistuojantį tarp malonės ir mokinystės. Šio klausimo nebegalima daugiau vengti. Su kiekviena diena darosi aiškiau, jog didžiausias Bažnyčią kankinantis klausimas yra toks: kaip mes galime gyventi krikščioniškai moderniajame pasaulyje?
Laimingi tie, kurie pasiekė galą kelio, kuriuo mes dar tik ruošiamės žengti; tie, kurie su nuostaba aptiko tą akivaizdžią tiesą, jog malonė yra brangi jau vien tik dėl to, kad ji yra Dievo malonė Jėzuje Kristuje. Laimingi visi tie paprasti Jėzaus Kristaus sekėjai, kuriuos ši malonė nugalėjo ir kurie gyriaus giesmes apie šią Kristaus neišsenkančią malonę gali giedoti nuolankia širdimi. Laimingi tie, kurie pažinę šią malonę gali gyventi pasaulyje, nebūdami iš jo; kurie sekdami Jėzumi Kristumi žino tikrai turį dangiškąją pilietybę ir žino, kad gali iš tiesų laisvai gyventi savo gyvenimą šiame pasaulyje. Laimingi tie, kurie žino, kad mokinystė paprasčiausiai reiškia gyvenimą, kylantį iš malonės, ir kad malonė paprasčiausiai reiškia mokinystę. Laimingi yra tie, kurie tapo krikščionimis tikrąja to žodžio prasme, nes jiems žodis apie malonę tapo gailestingumo versme.
Ištrauka iš spaudai ruošiamos D. Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina“
[1] Katechumenai - ankstyvosios krikščionybės laikų kandidatai krikštytis, mokomi tikybos. (Vert. past.)
[2] Frankų imperatorius Karolis Didysis (742-814) religines reformas savo karalystėje ėmėsi įgyvendinti labai rimtai. Visus, jo manymu, kietasprandžius pagonis, ypač tokius kaip saksai, jis ėmėsi atvertinėti į savo tikėjimą jėga: jis vertė juos krikštytis, mokėti dešimtinę ir pan. Už neklusnumą nevengė jų pasiųsti ir myriop. (Vert. past.)
