Prieš metus, 2008 m. spalio mėnesį švenčiant bendrijos „Tikėjimo žodžis" 20-čio jubiliejų, Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis" tarnautoja Rasa Mardosaitė buvo ordinuota bendrijos vaikų ir paauglių pastore. Manau, tai įvyko neatsitiktinai, nes reikia mažiausiai 20 metų, kad atsirastų nauja vaikų karta, išryškėtų aiškus tikėjimo perdavimo kitai kartai poreikis bei subręstų ganytojiškos dovanos bažnyčioje.
Praėjo pirmi Rasos, kaip vaikų ir paauglių pastorės, tarnystės metai. Kokie jie buvo? Kalbinu ją ne tik norėdama sužinoti apie patirtus pirmus tarnavimo džiaugsmus ir rūpesčius, pažvelgti į tarnavimo perspektyvas, bet ir plačiau pasidomėti apie vaikų ir paauglių dvasinio ganymo ypatumus.
Rasa, štai jau praėjo pirmieji tavo, vaikų ir paauglių pastorės, tarnystės metai. Sveikinu tave su kukliomis vienerių metų sukaktuvėmis. Kokie tavo įspūdžiai? Kas džiugina širdį, kas neramina? Kokie buvo didžiausi iššūkiai, su kuriais susidūrei, o kas labiausiai guodė ir drąsino?
Pašaukimas tarnauti vaikų ir paauglių pastore man buvo ir yra didelė dovana bei atsakomybė. Tarnystė nėra savo valios ar užmojų įgyvendinimas - tai sekimas Kristumi, nusižeminant ir įsiklausant į vaikų, tėvų, tarnautojų poreikius. Buvo labai džiugu geriau pažinti žmones, tarnaujančius vaikams ir paaugliams įvairiose mūsų bendrijos bendruomenėse, matyti jų ištikimos tarnystės vaisių bei norą bendradarbiauti, lavintis. Neramina tai, kad retkarčiais į tarnystę vaikams žvelgiama kaip į paprastą priežiūrą, „priebažnytinę" kelių entuziastų veiklą. Toks požiūris nuskurdina pačią bendruomenę, neleidžia patirti vieningo Kristaus kūno gyvavimo pilnatvės.
Didžiausias šių metų iššūkis buvo surengti apmokymų stovyklą tarnautojams bei dviejų pamainų stovyklą vaikams ir paaugliams. Tarnautojų apmokymų poreikis yra aktualus visada, nes, anot H. Hendrickso „žmogus nustojęs mokytis nustoja mokyti". Apie dviejų pamainų stovyklą svajojo ne vienas tarnautojas ne vienerius metus, nes į vieną pamainą tiesiog „netilpdavo" visi norintys stovyklauti mūsų bendrijos bažnyčių vaikai. Šiais metais tiesiog atėjo laikas tam įvykti. Džiugino tai, kad šie vasaros renginiai praplėtė ne tik tarnautojų būrį, bet ir suteikė kiekvienam dalyvavusiam daug padrąsinimo, naujo įkvėpimo ir pasišventimo tarnauti jaunajai kartai.
Ko artimiausiu metu ketini siekti šioje srityje?
Šiuo metu yra labai aktualu susitelkti visiems vaikų ir paauglių tarnautojams, dalintis dvasinėmis ir metodinėmis dovanomis. Ateinančią vasarą planuojame tęsti vadovų apmokymus, į kuriuos kviesime prisijungti daugiau jaunimo. Be to, norisi tiesti bendravimo tiltus tarp paauglių, jų tėvų bei tarnautojų.
Na, o dabar šiek tiek daugiau apie vaikus, bažnyčią ir teologiją.
Esi ne tik tarnautoja, bet ir studijuoji evangeliškame institute, semiesi teologinių žinių. Kiek apskritai svarbi teologija tarnaujant vaikams, paaugliams?
Tikėjimo perdavimas bet kuriai mąstančiai būtybei reikalauja tikėjimo tiesų suformulavimo žodžiais, jų pagrindimo Šventuoju Raštu. Teologija vaidina labai svarbų vaidmenį tarnystėje vaikams, paaugliams. Mes pasakojame vaikams apie tai, koks yra Dievas, kaip Jį galima pažinti, bendrauti su Juo. Mokydami vaikus, mes remiamės Šventojo Rašto istorijomis, jas interpretuojame bei pritaikome esamam gyvenimui.
Vaikai yra neatsiejama bažnyčios dalis, tąsa, todėl stengiamės vaikams suprantamu būdu perteikti tai, kuo mes, kaip bendruomenė, tikime.
Ar vaikams įmanoma perteikti teologines tiesas? O gal jie dar negabūs jų priimti ir suprasti, su jais tereikia žaisti?
Mano nuomone, vaikai yra gabūs priimti teologines tiesas, nes yra atviri bet kokiai jiems skelbiamai žiniai. Biblines tiesas jie priima labai natūraliai. Vaikiškas protas yra tarsi „diskas", į kurį surašoma visa girdima informacija. Kartais šią informaciją jie gali suprasti labai netiksliai bei savaip interpretuoti. Žmonėms, užsiimantiems vaikų mokymu bažnyčioje, yra būtinas teologinis išmanymas. Jie patys turi aiškiai suprasti teologines tiesas, kad galėtų jas paprastai paaiškinti vaikams, patikslinti jų supratimą.
Kokį skirtumą pastebėjai tarp vaikų ir paauglių gebėjimo mąstyti apie Dievą, tikėjimą, kitas biblines tiesas?
Pagrindinis mano pastebėtas skirtumas tarp vaikų ir paauglių tikėjimo yra tas, kad vaikai natūraliai priima tai, kas jiems yra perteikiama, o paaugliai užduoda kur kas daugiau specifinių klausimų, drįsta suabejoti jiems teigiamomis tiesomis, pateikdami joms kontrargumentus.
Taip pat skiriasi ir teologinių tiesų perteikimo būdai, priklausantys nuo mąstymo bei suvokimo ypatumų, dominuojančių skirtingais amžiaus tarpsniais. Todėl tarnaujant vaikams ir paaugliams tenka į juos atsižvelgti.
Pavyzdžiui, krikščionių edukologas Johnas H. Westerhoffas išskiria kelis vaikų ir paauglių tikėjimo tipus:
1. „Patyriminis tikėjimas". Ankstyvame amžiuje dalyvaudami bendruomenės gyvenime vaikai patiria tikėjimą bendruomenės, šeimos gyvenime.
2. „Priimantis tikėjimas". Kai vaikas priima tikėjimą iš suaugusių žmonių. Apie penktuosius gyvenimo metus vaikai „tiki" religinėmis tiesomis todėl, kad to juos moko suaugę žmonės.
3. „Ieškantis tikėjimas". Kai vaikas pradeda mąstyti abstrakčiai (vidutiniškai apie 12 gyvenimo metus), jis geba įvardinti pats, kodėl tiki.
4. „Asmeninis tikėjimas". Kai vaikai suauga, jie gabūs išlaikyti tokį tikėjimą.
Anot Westerhoffo, vaikų tikėjimas visose fazėse yra tikras; tai nėra „atsivertimo", bet perimtas, įgautas tikėjimas.
Kadangi tarnavime atsižvelgiate į vaikų amžiaus tarpsnius, į asmens raidos psichologiją, noriu paklausti, ar psichologija, kuri yra gan sekuliari mokslo šaka, naudinga tau, kaip krikščionei, kaip bažnyčios tarnautojai? Jei taip, tai kuo?
Būdama krikščione nesibaidau psichologų pateikiamų įžvalgų apie žmogaus psichikos reiškinius. Suvokiu, kad nors psichologija kaip ir bet kuris mokslas (ar žmogiškas suvokimas) yra ribota, tačiau ji padeda giliau suvokti save bei aplinkinius žmones. Pavyzdžiui, negaliu atmesti mokslininkų atradimų apie žmogaus smegenų ląstelių struktūrą ir tai, kaip žmoguje susiformuoja priklausomybė nuo cheminių medžiagų. Šis supratimas man gali padėti suteikti įvairiapusiškesnę pagalbą žmogui. Vien tik sudvasindami tokius reiškinius apribojame pagalbos būdus kenčiančiajam.
Tarnystėje vaikams ir paaugliams psichologijos teikiamos žinios apie amžiaus tarpsnių ypatumus padeda perteikti biblines tiesas jiems suprantamu būdu. Pavyzdžiui, ikimokyklinio amžiaus vaikams mes pasakojame Biblijos istorijas, naudojame daug vaizdinės medžiagos, kalbame trumpais paprastais sakiniais. Su paaugliais skaitome Šventąjį Raštą kartu, diskutuojame, interpretuojame, pritaikome tai kasdieniniam gyvenimui.
Beje, norėčiau paminėti, jog retkarčiais tenka kritiškai įvertinti kai kurias psichologijos žinias, kad susiformavę stereotipai neužgožtų tikro žmogaus paveikslo, kurio neįmanoma įsprausti į rėmus. Tarkime, pernelyg didelis paaugliško maišto akcentavimas gali sutrukdyti atskleisti jaunuose žmonėse esantį teigiamą potencialą.
O kaip sprendžiate iškilusius bendravimo, elgesio sunkumus? Ar yra vystoma pastoracinės globos tarnystė vaikams, - ar darbuojatės su tėvais?
Spręsdami bendravimo ar elgesio problemas, pirmiausia stengiamės įžvelgti problemos priežastis. Neretai jos glūdi šeimoje išgyvenamose krizėse. Todėl stengiamės bendrauti su tėveliais, jei įmanoma, kartu su jais ieškoti išeities. Šiuo metu vaikų pastoracinė globa vyksta natūraliai, bendraujant su vaikais įvairiose situacijose. Ši tarnystė bendruomenėje kol kas nėra įgavusi organizuotos išraiškos. Manau, kad ateityje ji turėtų plėstis ir tobulėti.
Kažkada teko skaityti V. Franklio knygą apie logoterapiją, kurios įžangoje jis pamini populiarią nuostatą, kad XX amžiuje psichologai pakeitė pastorius ir pastarieji tapo nebereikalingi. Kaip tu pakomentuotum šį posakį?
XX amžius pasižymi dideliu Dievo neigimu. Štai kad ir Nyčės skelbiamas ateizmas teigė, kad Dievas mirė. O kadangi Dievas miręs, vadinasi žmogui dieviška išmintis nebereikalinga. Pats žmogus gali paaiškinti ir sukurti savo gyvenimą. Žmogui, neigiančiam Dievo egzistavimą ir deklaruojančiam savo nepriklausomybę nuo Dievo, pastoriaus žodžiai skamba tuščiai ir žlugdančiai. Liūdna. Aš manau, kad ir pastorių, ir psichologų pagalba yra reikalinga. Svarbus yra jų tarpusavio dialogas, ypač tarp krikščionių psichologų ir pastorių.
Kuo yra svarbi bei ypatinga pastoracinė tarnystė vaikams, paaugliams? Juk pagrindiniai vaikų iki pilnametystės dvasiniai ganytojai yra tėvai. Kokį vaidmenį atlieka vaikų ganytojas, bažnyčia?
Vaikai yra neatsiejama Dievo karalystės dalis. Pats Jėzus mokė savo mokinius nepaniekinti vaikų tikėjimo, meilės Kristui (Lk 18,16). Jiems, kaip ir kiekvienai Kristaus kaimenės avytei, reikalingi ganytojai, kurie rūpintųsi jų sielų sveikata. Be abejonės, patys svarbiausi ir įtakingiausi ganytojai vaiko gyvenime yra tėvai. Ganymo procesas yra daugiau nei epizodiškas pamokymas, kaip vaikas turi galvoti, ką daryti. Tai gyvenimas su Kristumi ir ėjimas kartu. Į šią vaiko ganymo kelionę įsijungia ir vaikų tarnautojai, ir bažnyčia, ir kiekvienas bendruomenės narys. Be to, yra daug vaikų, kurie auga bedvasėje, amoralioje aplinkoje. Manau, kad ir jie turi teisę išgirsti Jėzaus kvietimą ateiti pas Jį, pasilikti su Juo ir mokytis iš Jo. Pastoracinės tarnystės vaikams ir paaugliams laukai yra labai platūs. Jie laukia ištikimų, pasišventusių ir išradingų ganytojų.
Dėkoju už įdomų pokalbį. Linkiu, kad nepailstum triūsti Jo plačiose ganyklose, o tavo tarnystės vaisiai būtų naudingi žmonėms bei pašlovintų mūsų Viešpatį Jėzų.
