Paklausiau, ką jis mano apie amerikiečius. Jis atsakė: „Jūs, amerikiečiai, esate pasidaliję. Didelė jūsų gyvenimo dalis pašvęsta uždirbti pinigus, kita dalis skirta šeimai, dar kita - socialiniams ryšiams, o dar viena - religijai, tačiau jų visų niekas, jokia filosofija nesieja. Kiekviena jų egzistuoja atskirai, tarsi žmogus, atliekantis skirtingas roles, būtų vis kitas asmuo".
Paprašiau jo papasakoti apie Gandį. „Daktaro Gandžio interesų ratas apėmė visas mano paminėtas sferas, tačiau kiekvienoje jo gyvenimo sferoje atsispindėjo jo religija", - pasakė jis.
Supratau, kad šio chemiko pastaba apie amerikiečių gyvenimą yra gili, o jo atsiliepimas apie Gandį - vienas gražiausių kada nors žmogui pasakytų komplimentų. Sutelktas, vientisas gyvenimas šiandien yra retenybė.
Net ir bažnyčioje, bent jau mūsų kultūroje, kartais pastebima tendencija suskaidyti asmenį dalimis: vieną žmogaus gyvenimo dalį mes pavadiname „dvasine" ir atskiriame ją iš kitų: sekmadieniais įtraukiame jį į kitą aplinką, pasodiname su žmonėmis, kurių jis nematė visą savaitę, ir vartojame specifinį žodyną. Visa tai beveik nesusiję su jo darbu konservų fabrike ar prie kompiuterio.
Tik vienetai apie savo verslą mąsto kaip apie savo tikėjimo išraišką. Mažai kas ir apie laiko leidimą su savo šeima mąsto kaip apie religinį aktą ar apie bendravimą su kitais žmonėmis žiūri, kaip į religinį patyrimą. Čia dažnai suklumpa net ir geriausių ketinimų vedini vadovai.
Kartą po tarnavimo seminarijos koplyčioje susitikau su fakulteto personalu. Pirmas man užduotas klausimas buvo šis: „Kaip ilgai jūs turite dvi profesijas, du pašaukimus?" Aš paklausiau, ką žmogus turi omenyje. Jis paaiškino klausimą: „Kiek laiko jūs tarnaujate Dievui ir užsiimate verslu?"
„Aš neturiu dviejų pašaukimų, - atsakiau jam. - Toks pasakymas daro užuominą, kad viena sritis turi pirmenybę kitos atžvilgiu arba, kad aš laikinai nedarau viena, kol darau kita. Tačiau taip nėra: man vienodai svarbios abi šios sritys ir aš darbuojuosi abiejose vienu ir tuo pačiu metu. Viliuosi, kad esu vientisas asmuo - krikščionis, ir kad tai liudija tiek mano kalba, tiek verslas".
Galiu pasakyti, kad daug net ir išprususių profesorių mąsto apie krikščionio gyvenimą kaip apie padalytą. Per televiziją teko matyti dviejų žymių žmonių pokalbį. Vienas jų pasakė: „Pastebėjau, jog su savo tėvynainiais labai sunku kalbėti apie dvasinius dalykus". Tąkart jo oponentas atsakė: „O aš to nepastebėjau".
Akivaizdu, jog pirmasis žmogus atskyrė tikėjimą nuo kitų gyvenimo sferų. Jis - talentingas, geras oratorius, reguliariai dalyvaujantis pamaldose ir visada pasiruošęs rašyti apie dvasingumą ar kalbėti šia tema per nacionalinę televiziją, tačiau ne paprasto pokalbio metu.
Kaip suprantu, bažnyčios vyresniųjų užduotis yra vesti žmones į brandą Kristuje. Tai, be abejo, prasideda nuo jų išgelbėjimo, kuris atveria galimybę toliau išgelbėtiems bręsti.
Tačiau apie kokią brandą galima kalbėti, jei žmogus pasidalijęs, negyvena vientiso, nuoseklaus gyvenimo? Brandūs krikščionys yra žmonės, kurie vis mažiau ir mažiau pasidaliję. Visas gyvenimas yra jų tikėjimo išraiška.
Nuoseklus krikščionio gyvenimas
Kai aš kiek atsitraukiu į vienumą, mane aplanko jausmas, jog kai kurie žmonės dažnai iškart, vienu ypu siekia atlikti visas savo religines prievoles. Panašiai elgiasi vaikai, kai jiems liepiama suvalgyti daržoves: jie delsia, kiek įmanydami, o po to vienu dideliu kąsniu jas suvalgo. Tai galima palyginti ir su metine draudimo įmoka: vieną kartą labai pasistengiame, ir visus metus daugiau tuo nesirūpiname. Atsitraukę į vienumą žmonės dvi ar tris dienas linkę kalbėti apie savo tikėjimą, tačiau jeigu jų paklaustum: „Ar pakartosi tai ir ateinančią savaitę?", greičiausiai jie atsakytų: „O dangau, ne. Mes jau pakankamai padarėme". Tačiau brandus tikėjimas yra vientisas.
Dvasiniai vadovai veda į vientisą krikščionišką gyvenimą. Jie triūsia visose srityse, ne tik dvasinėse: jie atkreipia dėmesį ne vien tik į pasišventimą šeimai, bet ir į šeimos discipliną bei apsisprendimus; pabrėžia ne tik dešimtinės aukojimą, bet ir dėsto krikščionišką požiūrį, kaip uždirbti pinigus. Brandūs krikščionys mato skirtumą, pavyzdžiui, tarp materializmo ir gyvenimo materialiame pasaulyje. Pastebėjau, jog daug krikščionių pernelyg daug laiko praleidžia galvodami apie pinigus, kurių, pasirinkus tokią profesiją, kurią jie pasirinko, neįmanoma uždirbti. Pernelyg didelis dėmesys pinigams yra materializmas, nesvarbu, turi pinigų ar ne.
Kita sritis, kurioje reikėtų siekti vientisumo, turėtų būti mūsų ryšiai su netikinčiaisiais: mūsų santykiai turėtų būti draugiški su visais. Svarbu kreipti dėmesį į tai, ką turime bendro, o ne nuolatos pabrėžti skirtumus.
Apaštalas Paulius įsako mums neprisitaikyti prie šio pasaulio, bet pasikeisti atnaujinant savo protus. Kartais mums patogiau paprasčiausiai vengti netikinčių žmonių, nei pasakyti: „Kai tu esi teisus, aš tau pritarsiu. Bet jei tu klysi, aš pasakysiu tai tau, stengdamasis neįžeisti, ar bent jau prie to neprisidėsiu". Jei prisitaikome prie pasaulio vertybių, mes niekada neturėsime laisvės. Tačiau, jei esame pasikeitę, mes turime laisvę ir galime parodyti žmonėms kelią į išgelbėjimą. Tai yra branda.
Vakar klausiau pamokslo apie kryžių. Kartais pagalvoju: „Gaila, kad kryžius tiek daug erdvės suteikia dramatizmui. Esu girdėjęs daug emocingų pamokslų apie siaubingą Kristaus kančią. Tačiau įdomu, ką šie pamokslininkai darytų, jei Kristus būtų nubaustas šiais laikais, suleidus mirtiną injekciją, ar būtų miręs elektros kėdėje? Tai sugriautų visus tuos vaizdingus pamokslus apie vertikalų bei horizontalų aspektus ir tai, kad Kristaus rankos yra ištiestos apglėbti visus, suklumpančius prie kryžiaus...
Supraskite mane teisingai: aš ne piktžodžiauju. Tik noriu pasakyti, kad Kristaus mirties galia slypi ne dramatizme. Kristus kentėjo trumpiau nei šalia jo nukryžiuoti vagys. Kristaus mirties jėga slypi tame, jog Jis tapo nuodėme už mus, Jis mirė, bet buvo prikeltas ir taip nugalėjo mirtį.
Taigi, svarbu ne Kristaus mirtį padaryti dramatiškai vaizdingu reginiu, bet suvokti to, kas buvo nematoma, svarbą, - gyventi suvokiant Jo prisikėlimą ir pergalę.
Subalansuotas bažnyčios gyvenimas
Norint bręsti, augti dvasia, svarbu įsijungti į bažnyčios veiklą. Niekas negali bręsti dvasia negarbindamas Dievo, nevystydamas gerų santykių su krikščionimis broliais ir seserimis, neįsijungęs į bažnyčią. Bažnyčia yra Dievo įsteigta institucija, ir jei aš noriu būti ten, kur veikia Dievas, turiu įsilieti į tikinčiųjų bendruomenę.
Vieną vasarą, kai lauke buvo beveik 40 laipsnių karščio, manęs paklausė: „Kodėl tu eini į bažnyčią?" Pirma priežastis - tai įsako Šventasis Raštas. Antra, man reikia bent kartą per savaitę pagarbinti Kristų, priminti sau, kad Jis yra Viešpats. Jis ir aš nesame partneriai; mes nesame lygūs: aš esu Jo pavaldinys. Kiekvieną savaitę sėdėdamas bažnyčioje aš vėl ir vėl tai sau primenu ir vis labiau tai suvokiu.
Tačiau šią tiesą turėtume derinti ir su kita: svarbu, kad į bažnyčią eitume ne nuo ko nors bėgdami (pavyzdžiui, blogų santykių namuose ar pan.). Kaip ir visa kita, bažnyčios lankymas turėtų derėti su visomis kitomis gyvenimo sferomis. Kai kurie pastoriai ragina žmones labiau įsitraukti į bažnyčios veiklą, mažinant įsitraukimą į kitas veiklos sritis. Tačiau taip jie paskelbia karą, supriešina dvasinį gyvenimą su kitomis gyvenimo sferomis. Samprotaujama taip: jei žmonės sutrumpintų laiką, praleidžiamą Tėvų ir mokytojų asociacijoje ar kitose organizacijose, golfo kursuose ar treniruodami mažąją lygą, jie galėtų dažniau ateiti į bažnyčią ir daugiau laiko skirti dvasiniams dalykams... Toks požiūris galbūt būtų geras, jei mūsų tikslas būtų tik padidinti dėmesį bažnyčiai, tačiau veiklos daugėjimas nėra tikslas, tikslas yra kelti brandos lygį. Ir toks mąstymas tikrai nepadrąsina dievotų žmonių liudyti Evangeliją visose gyvenimo sferose, įskaitant ir „pasaulietinę" veiklą.
Prieš tapdamas Jungtinių Valstijų Senato kapelionu, Ričardas Halversonas ilgą laiką tarnavo pastoriumi ir buvo žinomas, kaip pastorius lankantis, žmones ten, kur jie yra. Jis eidavo į naftos gręžinius, automobilių firmas, vaikų darželius ir vyriausybines įstaigas, norėdamas aplankyti ir priminti žmonėms, kad toje vietoje, ten, kur jie yra, jie yra Kristaus atstovai. Taip jis skatino žmones gyventi vientisą gyvenimą ir padėjo jiems bręsti. Tai drąsaus ir gero vadovo požiūris.
Vadovo ar vyresniojo rolė
Kaip mes padedame žmonėms bręsti? Visų pirma, svarbu bręsti patiems. Galbūt šioje dangaus pusėje mes taip niekada ir nepasieksime tobulos brandos, bet, be abejo, mes negalime padėti bręsti kitiems, jei patys nebręstame, jei mūsų gyvenimas netampa vientisesnis, nerandame dvasinės pusiausvyros. Be to, dvasinis vadovas turėtų padėti žmonėms suvokti, jog visas gyvenimas turėtų atspindėti jų tikėjimą, kad krikščioniškus principus svarbu taikyti visose savo gyvenimo srityse.
Kai kurie jauni tarnautojai turbūt gali paklausti: „Kaip man asmeniškai padėti šiam procesui vykti? Aš studijavau teologiją, o jūs man sakote, jog jei noriu padėti žmonėms bręsti, turiu taikyti tikėjimą kaip metalurgijos fabriko darbininkas, automechanikas ar valstybinės mokyklos mokytojas? Šiose sferose aš neturiu patirties. Ką man daryti?"
Jei manysite, kad jau ankstyvame amžiuje įmanoma tapti giliu įvairiaspalviu šaltiniu didžiuliam skaičiui žmonių, jūs apsigausite. Taip, tu negali turėti atsakymų ir padėti visiems bet kokiu klausimu. Jauni pastoriai yra kaip jauni mokytojai, kurie iš vakaro mokosi rytdienos pamoką, vos aplenkdami savo mokinius. Nenuostabu, jog kai neturi patyrimo, gali atsakyti tik paviršutiniškai. Tik laikas, pažinimas ir patirtis gali pagilinti būtiną supratimą.
Kita vertus, net ir jauni tarnautojai gali nukreipti žmones teisinga linkme, pasiūlyti atitinkamus šaltinius. Kartais juk galima pasakyti: „Žinote, Jonas darbuojasi toje srityje, tad paklauskite jo". Bendruomenėje mes galime augti ir bręsti pasinaudodami bažnyčios, kaip Kūno, privalumais. Vadovas neturi būti vienintelis galintis atsakyti ar nukreipti.
Man asmeniškai daro įspūdį bažnyčios, kurios pasitelkia pagalbon ir amžiumi vyresnius patarėjus. Neseniai trys ar keturios jaunos mamos paprašė mano žmonos patarimo dėl vaikų auklėjimo. Mano žmona atlieka nuostabų darbą ramiai atsakinėdama, pasakodama tai, kas toms jaunoms mamoms rūpi. Po tokių pokalbių jaunos mamos supranta, jog jos tai irgi išgyvens, praeis ir tuos sunkesnius etapus.
Verslo srityje įprasta turėti įvairių patarėjų, konsultantų ir specialistų, į kuriuos kreipiamės pagalbos, kai iškyla problemos ar susiduriame su sunkumais. Jei aš vadovaučiau kokiai nors bažnyčios tarnavimo sferai, tą patį mėginčiau daryti ir šioje srityje: sudaryčiau sąrašą patyrusių žmonių, kurie galėtų pasidalyti savo patirtimi - tai būtų lyg koks „patirties bankas".
Dažnai, mokydamas didesnę grupę žmonių, sakau: „Sunku patikėti, kiek daug problemų iškyla šioje grupėje... Bet ar jūs žinote, ar įsivaizduojate, kiek daug ši grupė turi atsakymų? Jūs žinote problemas, su kuriomis susiduriate, bet nežinote, kiek daug žmonių jau išgyveno būtent tai, per ką jūs dabar einate, ir rado išeitį!"
Kaip būtų nuostabu, jei mes sustotume ir paprasčiausiai padėtume kokią problemą turintiems žmonėms, susitikti su kitais žmonėmis, kurie jau rado atsakymą į panašią problemą? Tai viena pirminių vadovo funkcijų, vystant brandžią bendruomenę - siekti, kad visi krikščionybės ir Kristaus Kūno resursai būtų prieinami kiekvienam. Vadovas tampa vyriausiu tinklo tvarkytoju, pagalbininku, padedančiu žmonėms atrasti kitus (o kai kuriais atvejais - padedantis pats), atpažįstant dovanas ir resursus bažnyčioje. Tai taip pat padeda ugdyti vientisus, nepasidalijusius krikščionis, nes jūs įsitraukiate į vis kitas gyvenimo sritis (kalbu apie darbą, išsilavinimą, meną, šeimos gyvenimą, poilsį...), ir žmonės pradeda matyti, jog visa tai - taip pat krikščioniško gyvenimo dalys.
Brandos išbandymas
Apie bažnyčios žmonių brandą dažnai galima spręsti pagal tai, kas vyksta, kai joje nėra vadovo.
Vieną sekmadienį lankiausi bažnyčioje, kai joje nebuvo pastoriaus. Man padarė įspūdį draugiškumas, žmonių tarpusavio bendravimo būdas. Mačiau žmones, kurių tarnavimas, atrodo, turėtų kitus padrąsinti: jie vaikščiojo sveikindami žmones, sakydami mažus komplimentus. Būti ten buvo gera.
Kai viskas gerai organizuota, tarnavimas tęsiasi, nesvarbu, yra tuo metu vadovas ar ne. Tai, mano nuomone, kalba apie brandą ir gerą vadovavimą.
Vertinu tarnavimą, į kurį įtraukiami ir neprofesionalai, ne tik etatiniai tarnautojai. Bažnyčios tikslas nėra visą atsakomybę suteikti tik pastoriams ar gerai organizuoti programas žmonėms. Bažnyčios misija ir bažnyčios vyresniųjų siekis turėtų būti, kad bažnyčią lankantys žmonės bręstų, patikėti vis daugiau atsakomybės paprastiems žmonėms.
vertė Lina Tamonytė
Nuotr. Ingos
