Klasikinės dvasinio gyvenimo pratybos[1] kviečia mus eiti iš paviršiaus į gelmes. Jos mus ragina tyrinėti vidinius dvasinės plotmės šulinius, tapti tuščio pasaulio alternatyva ir išteklium. Johnas Woolmanas pataria: „Tau tinka gyventi gelmėje, kad galėtum jausti ir suprasti žmonių dvasias".
Negalime sau leisti manyti, kad pratybos skirtos vien dvasios galiūnams (dėl to nepasiekiamos paprastiems mirtingiesiems) ar vien kontempliatyviesiems, visą savo laiką skiriantiems maldai ir meditacijai. Priešingai. Dvasinio gyvenimo pratybas Dievas duoda eiliniams žmonėms, turintiems darbus, besirūpinantiems vaikais, plaunantiems indus ir pjaunantiems žolę kieme. Iš tiesų pratybas geriausia praktikuoti kasdienių santykių su kitais kontekste - su vyru ar žmona, broliais ar sesėm, draugais ir kaimynais.
Dvasinių pratybų negalima dargi laikyti nuobodžiu ir sunkiu darbu, nutrinančiu bet kokią šypseną nuo mūsų veidų. Džiaugsmas - svarbiausias pratybų elementas. Jų tikslas - išlaisvinimas iš kaustančio vergavimo savanaudiškumui ir baimei. Kai dvasia išsilaisvina nuo visko, kas ją slegia, to jau nebegalima pavadinti nepakeliama našta. Dainos, šokiai, net šaukimas - štai dvasinio gyvenimo pratybų bruožai.
Viena vertus, ir tai svarbu, nėra sunku praktikuoti dvasines pratybas. Norint jomis gyventi, nebūtina įgyti teologijos diplomą. Net ir ką tik atsivertę, savo gyvenimus atidavę į Jėzaus Kristaus rankas žmonės gali ir turėtų jas praktikuoti. Pirmas reikalavimas - Dievo troškimas. Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi Tavęs, Dieve. Visa gyvastimi trokštu Dievo, gyvojo Dievo, - rašo psalmininkas (Ps 42, 2-3).
Sveikintina, jei pratybų imasi pradedantieji. Aš irgi esu pradinukas, net ir, netgi ypač, po daugelio metų, kai mano gyvenimo dalimi yra tapusios visos čia aprašomos pratybos. Kaip teigia Thomas Mertonas, „Nenorime būti pradedantieji. Bet leiskimės įtikinami, kad niekada nebūsime kas kita, kaip tik pradedantieji. Visą gyvenimą!"
Bedugnė šaukia bedugnei, - rašoma Psalmyno 42, 8. Galbūt kur nors gyvenimo požemiuose esate girdėję pašaukimo gyventi gilesnį, labiau visavertį gyvenimą aidus. Galbūt nuvargino nerimti patyrimai ir paviršutiniškas mokymas? Galbūt kartkartėmis jums nušvito kažkas daugiau nei kasdienės patirties akimirkos ar užuominos? Visu vidumi trokštate nerti į gelmes?
Visiems, kurie yra girdėję tolimą vidinio gyvenimo šauksmą ir trokšta ištirti dvasinių pratybų pasaulį, tuojau pat iškyla du sunkumai. Pirmasis filosofinis. Prieraišumas prie materialaus pasaulio šiandien mumyse įsišaknijęs taip giliai, kad rimtai abejojame, ar apskritai įmanoma pasinerti toliau fizinės plotmės. Daugelis pažangių mokslininkų nusikratė tokių abejonių ir supranta, kad negalime būti įrėminti į vietos ir laiko dėžutę. Bet eilinis žmogus vadovaujasi populiariuoju mokslu, visa karta atsiliekančiu nuo pažangos, todėl yra iš anksto nusistatęs prieš nematerialųjį pasaulį.
Sunku perdėti, kiek mus veikia populiarusis mokslas. Jei priimtume, kad meditacija apskritai gali būti kažkas, ką galime sau leisti, jos nepavyktų įvardyti, kaip žmogaus ir Dievo susitikimo. Tai pavadintume veikiau psichologine manipuliacija. Žmonės bus linkę toleruoti paviršutinį susidomėjimą „vidine kelione", bet greitai paragins imtis realių dalykų realiame pasaulyje. Reikia drąsos, kad kartu su pažangiais mokslininkais žengtume toliau nei šių dienų nusistatymas ir sutiktume, kad egzistuoja ne vien materialusis pasaulis. Turime apsispręsti sąžiningai, su visu atsidėjimu tyrinėti dvasinį gyvenimą ir gilintis į jį, kaip elgtumėmės ir bet kurio kito tyrimo atveju.
Antroji problema - praktinė. Paprasčiausiai, nusprendę ištirti vidinį gyvenimą nežinome, nuo ko pradėti. Taip buvo ne visuomet. Pirmajame amžiuje ir anksčiau nebuvo reikalo mokyti, kaip reikėtų imtis dvasinio gyvenimo pratybų. Biblija kviečia žmones pasninkauti, melstis, šlovinti ir džiaugtis, bet iš esmės nepateikia jokių patarimų, kaip tai daryti. Nesunku nuspėti, kodėl. Šios pratybos buvo tokios dažnos kasdieniame gyvenime, kad „kaip" - žinojo visi. Pavyzdžiui, pasninkas buvo toks suprantamas, kad niekam nekilo klausimų, ką valgyti prieš pasninkaujant ar kaip liautis pasninkavus, kaip pasninkaujant išvengti galvos svaigimo. Visi jau ir be to žinojo.
Šiandien taip nėra. Nedažnas mūsų kartos žmogus pažįsta net paprasčiausių ir praktinių klasikinių dvasinių pratybų aspektus. Todėl rašant knygą šia tema yra būtina išdėstyti praktinius patarimus, kaip nuosekliai taikyti šias pratybas. Bet jau dabar turiu įspėti: išmanyti techniką dar nereiškia, kad pratybos tapo mūsų gyvenimo dalimi. Dvasinės pratybos - vidinio ir dvasinio gyvenimo realybė, todėl vidinė širdies nuostata yra svarbesnė nei formos, kuriomis naudojamės siekdami šios realybės.
Užsidegę taikyti pratybas neprivalome pasitelkti drausmę. Dievui patinkantis gyvenimas nėra religinių prievolių rinkinys. Tereikia vieno - patirti ryšį su Dievu ir Jo artumą, šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų (Jok 1, 17).
Vergavimas įsišaknijusiems įpročiams
Nuodėme esame įpratę laikyti asmeninio nepaklusnumo Dievui atvejus. Nors tai ir tiesa, bet Raštas eina kur kas giliau. (Nuodėmė - toks sudėtingas reiškinys, kad hebrajų kalboje randame aštuonis skirtingus žodžius jai įvardyti. Ir Biblijoje randame visus aštuonis.)
Laiške romiečiams apaštalas Paulius apie nuodėmę dažnai kalba kaip apie būseną, nuolat nuodijančią žmoniją (pvz., Rom 3, 9-18). Nuodėmė įsiskverbia per „sąnarius", t. y. per įsišaknijusius gyvenimo įpročius (Rom 7, 5 ir toliau). Nėra didesnės vergystės nei vergavimas giliai įsišaknijusiems nuodėmingiems įpročiams.
Izaijas (57, 20) rašo: Nedorėliai - kaip jūra, pašiaušta audros ir negalinti nurimti. Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus. Jūrai nereikia ypatingų pastangų, kad išmestų dumblą ir nešvarumus. Tai - natūralių procesų pasekmė. Taip yra ir mums, kai esame nuodėmės valdžioje. Pats gyvenimas gimdo dumblą ir nešvarumus. Nuodėmė - vidinės gyvenimo struktūros dalis. Jai parodyti nereikia ypatingų pastangų. Nėra ko stebėtis, kad jaučiamės patekę į spąstus.
Norėdami išspręsti įsišaknijusios nuodėmės problemą imame tiesiogiai pulti. Pasikliaujame valios stiprybe ir ryžtu. Kokia problema bebūtų - pyktis, baimė, kartėlis, apsirijimas, išdidumas, gašlumas ar priklausomybė nuo svaigalų - prisiekiame daugiau to nebedaryti, meldžiamės, kovojame, užsibrėžiame: „niekada". Bet kovojame veltui, tad vėl pasijaučiame moraliai sužlugę ar, dar blogiau, imame taip didžiuotis išoriniu teisumu, kad „išbalinti kapai" nėra tinkami žodžiai mūsų padėčiai apibūdinti. Nuostabioje savo knygoje, pavadintoje Laisvė nuo nuodėmingų minčių, Heini Arnold rašo: „Noriu aiškiai pranešti, kad išlaisvinti ir išvalyti širdies negalime savo valios pastangomis".
Laiške kolosiečiams Paulius išvardija keletą būdų, kuriais žmonės mėgina suvaldyti nuodėmę: „Neliesk! Neragauk! Neimk! ", o vėliau prideda, kad šie dalykai iš tiesų „atrodo išmintingai, nes šlovinama valios pastangomis (Kol 2, 20-23; tiesioginis Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimas). „Šlovinimas valios pastangomis"- kokia iškalbinga frazė. Kaip puikiai ji apibūdina daugelį mūsų gyvenimo atvejų! Kai tik pradedame įsivaizduoti galį įveikti nuodėmę vien valios pastangomis, pradedame šlovinti valią. Argi neironiška, kad pažvelgęs į didžiausias pastangas atspindinčius dvasinio gyvenimo momentus Paulius juos vadina pagonybe, „šlovinimu valios pastangomis"?
Valia niekuomet nepajėgs ištaisyti giliai įsišaknijusių nuodėmingų įpročių. Emmetas Foxas yra rašęs: „Kai tik protu mėgini pasipriešinti nepageidautinoms aplinkybėms, joms suteiki daugiau galios, galios, kurią jos panaudos prieš tave, ir taip lygiai tiek pat būsi išeikvojęs savo išteklių". Heini Arnold daro išvadą: „Kol manome galį išsigelbėti savo valios pastangomis, blogis mumyse vis stiprės ir stiprės". Tą pačią mintį sutiksime visų žymių autorių, rašančių apie pamaldumą, darbuose: nuo šv. Augustino iki šv. Pranciškaus, nuo Žano Kalvino iki Johno Wesley, nuo Teresės Avilietės iki Julijonos iš Norwicho.
Jei „šloviname valios pastangomis", gali atrodyti, kad kurį laiką mums sekasi, tačiau ilgainiui pro gyvenimo įtrūkimus ir plyšius ims sunktis tai, kas atskleis tikrąjį mūsų vidaus turinį. Apie šį turinį Jėzus kalba minėdamas fariziejų išorinį teisumą. Burna kalba tai, ko pertekusi širdis. Geras žmogus iš gero lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga. Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį (Mt 12, 34-36). Taigi pasitelkę valią žmonės kurį laiką gali gražiai vaidinti, bet anksčiau ar vėliau ateis momentas, kai ginklai bus nuleisti, ir „tuščias žodis" išslys, kad parodytų, koks iš tiesų yra širdies turinys. Jei ji pilna gailesčio ir užuojautos - tai matysis; jei kartėlio, pamatysime ir tai.
Ir nėra taip, kad norime tokie būti. Visai nesiruošiame, kad staiga pratrūktume pykčiu ar atskleistume išdidumą, bet kai esame su žmonėmis, tai, kas esame, išeina į viešumą. Nors iš visų jėgų stengtumėmės tai paslėpti, mūsų pačių akys, liežuvis, krūtinė, rankos, kūno kalba mus staiga išduoda. Valios pastangos neturi ginklų prieš tuščią, netyčia išsprūdusį žodį, prieš akimirką, kai ginklai nuleisti. Valiai trūksta to paties, kaip ir įstatymui - ji gali patvarkyti tik išorę. Ne jos jėgoms atnešti būtiną vidinės dvasios transformaciją.
Dvasinės pratybos atveria duris
Nusivylę mėginimais keistis žmogaus valios pastangomis ir užsibrėžimais, atsiveriame nuostabiai žiniai - vidinis teisumas yra Dievo dovana, kurią galime priimti tik nusižeminę. Reikalingi vidiniai pasikeitimai - Dievo, ne mūsų reikalas. Reikia, kad Dievas veiktų mūsų viduje, ir tik Jis gali veikti iš vidaus. Negalime pasiekti ar užsitarnauti šio Dievo karalystės teisumo. Tai - vien malonė, suteikiama mums.
Laiške romiečiams apaštalas Paulius daug vietos skiria aiškinti, kad teisumas yra Dievo dovana.[2] Laiške šį terminą jis vartoja trisdešimt penkis kartus ir kaskart teigia, kad teisumo žmogiškomis pastangomis nepasieksi. Vienas iš ryškiausių teiginių atsiskleidžia Laiško romiečiams 5, 17: „[...] kurie su perteklium gauna malonės bei teisumo dovaną, viešpataus gyvenime per vieną Jėzų Kristų". Žinoma, šį mokymą rasime ne vien Laiške romiečiams, bet ir kituose Rašto puslapiuose. Tai - vienas krikščionių tikėjimo pamato kertinių akmenų.
Vos suvokę šią kvapą gniaužiančią įžvalgą, atsiduriame pavojuje pulti į kitą kraštutinumą. Kyla pagunda patikėti, jog negalime nieko padaryti. Jei visos žmogiškos pastangos baigiasi moraliniu žlugimu (kadangi esame tai išbandę, žinome, kad tai - tikra tiesa), ir jei teisumas yra Dievo malonės dovana (kaip aiškiai teigiama Biblijoje), tuomet nėra logiška daryti išvadą, jog turime laukti, kol Dievas ateis ir mus pakeis? Kad ir kaip būtų keista, atsakymas yra „ne". Logika teisinga: žmogaus pastangų neužtenka, o teisumas yra Dievo dovana; bet išvada nėra teisinga. Laimei, yra kai kas, ką galime padaryti. Nereikia plėšytis, blaškytis tarp žmogiškų pastangų ir tinginystės. Dievas mums duoda dvasinio gyvenimo pratybas kaip priemonę priimti Jo malonę. Pratybos mums leidžia ateiti pas Dievą, kad Jis mus keistų.
Apaštalas Paulius rašo: Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą (Gal 6, 8). Pauliaus analogija yra pamokanti. Ūkininkas negali priversti javų augti. Jis tegali sudaryti tam tinkamas sąlygas. Jis įdirba žemę, sėja sėklą, laisto augalus, o žemės gamtinės jėgos ima veikti ir išdygsta pasėliai. Tas pats ir su dvasinėmis pratybomis. Per jas sėjame Dvasią. Pratybos leidžia Dievui mus pasodinti į žemę. Jos mus nuveda ten, kur Jis gali pradėti mumyse daryti savo darbą ir mus keisti. Savaime pratybos negali nieko nuveikti. Jos mus gali tik nuvesti ten, kur reikalai gali pradėti stumtis į priekį. Jos - Dievo malonės priemonės. Vidinis teisumas, kurio siekiame, nelyja ant galvos. Dvasinio gyvenimo pratybas Dievas suteikia kaip įrankį, kurį pasitelkę galime priimti Jo palaiminimus.
Šia prasme būtų teisinga kalbėti apie „disciplinuotos malonės kelią". „Malonė", nes yra neužtarnauta; „disciplinuotos", nes yra vietos veikti ir mums. Knygoje Mokinystės kaina Dietrichas Bonhoefferis aiškiai dėsto, kad malonė yra neužtarnauta, bet ji nėra pigi. Dievo malonės neuždirbsi, bet jei viliamės augti malonėje, turime mokėti apsisprendimo kainą, kurioje - ir asmeninis, ir bendruomenės gyvenimas. Dvasinis augimas yra pratybų tikslas.
Galbūt vertėtų pabandyti įsivaizduoti, apie ką čia kalbėjome. Kalnagūbrio keteroje įsivaizduokime ilgą siaurą takelį, abipus užsibaigiantį skardžiais. Skardis dešinėje simbolizuoja moralinį bankrotą, siekiant teisumo žmogiškomis pastangomis. Istoriškai tai buvo vadinama imoralizmo erezija. Skardis kairėje - tai moralinis bankrotas stokojant žmogiškų pastangų. Ši erezija vadinama antinomianizmu (anti - prieš, nomos - įstatymas; normų nepaisymas - vert. past.). Takas kalnagūbrio ketera - tai dvasinio gyvenimo pratybos. Jis veda į vidinę transformaciją ir išgydymą, kurio visi labai trokštame. Negalime nukrypti nei į kairę, nei į dešinę - turime eiti takeliu. Jis pilnas kliūčių, bet ir lydimas neįvardijamo džiaugsmo. Keliaudami šiuo keliu patirsime, kaip Dievo palaiminimas nusileis ant mūsų ir atkurs mumyse Jėzaus Kristaus paveikslą. Visuomet turime prisiminti, kad pats kelias mūsų nepakeičia. Eidami juo tiesiog esame ten, kur pasikeitimai yra įmanomi. Tai - disciplinuotos malonės kelias.
Yra toks moralinės teologijos posakis: „dorybė lengva". Tačiau teiginys yra teisingas tik tiek, kad Dievo malonės veikimas persmelkė mūsų dvasią ir pakeitė giliai įsišaknijusius gyvenimo įpročius. Kol tai neįvyko, dorybių siekti sunku, iš tiesų labai sunku. Visaip mėginame parodyti mylinčią ir gailestingą dvasią, bet atrodo, lyg kažką bandytume įsprausti vidun iš išorės. O tuomet pačiose vidaus gelmėse ima kunkuliuoti tai, ko nenorėjome - kandi ir nuožmi dvasia. Tačiau tuomet, kai kurį laiką keliaujame disciplinuotos malonės taku, patirsime vidinį pasikeitimą.
Darome daugiau nei tik priimame dovaną, bet žinome, kad pasikeitimai yra tikri. Žinome, kad jie tikri, nes pradedame suvokti, kad užuojautą, kurią anksčiau parodyti buvo taip sunku, dabar parodyti gana lengva. Iš tiesų dabar būtų sunku prisipildyti kartėlio. Dieviškoji Meilė pamažu įsiskverbė į Vidinę dvasią ir perėmė įpročių valdymą. Gyvenimo akimirkomis, kuomet ginklai nuleisti, iš vidinės gyvenimo šventovės ima trykšti meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas (Gal 5, 22-23). Jau nebereikia vargintis slepiant savo vidų nuo kitų. Nebereikia didelių pastangų, kad būtume geri ir malonūs - jau esame geri ir malonūs. Nebebūti geru ir maloniu reikštų sunkiai dirbti, nes gerumas ir malonumas tapo mūsų būdo bruožais. Lygiai kaip anksčiau natūralūs gyvenimo judesiai gimdydavo dumblą ir purvą, dabar jie neša teisumą, ramybę ir džiaugsmą Šventojoje Dvasioje (Rom 14,17). Shakespeare yra pastebėjęs, kad „malonė prievartos nepripažįsta", kaip ir kitos dorybės, persmelkusios asmenybę.
Ištrauka iš knygos „Dvasinės pratybos gyvenimo džiaugsmui"
Nuotr. Eglės Raudonikienės
[1] Galbūt nėra visiškai aišku, kodėl Pratybas vadiname „klasikinėmis". Klasikinės jos ne vien todėl, kad yra antikinės, nors jas praktikavo nuoširdūs žmonės, gyvenę ir labai, ir ne taip seniai. Pratybos yra klasikinės, nes jos yra patirtimi grįstos krikščionybės širdis. Visi pamaldumo mokytojai pritarė, kad pratybos viena ar kita jų forma yra būtinos.
[2] Kalbama tiek apie objektyvų, tiek subjektyvų teisumą.<...> Svarbu suprasti, kad abu yra nuostabios Dievo dovanos. Iš tiesų Biblijoje nerasime aiškiai skirstant šiuos du aspektus. Juos skirti yra itin pripratę teologai. Taip yra todėl, kad, iš Biblijos autorių perspektyvos, būtų absurdiška kalbėti apie vieną ir pamiršti kitą.
