Vaikystėje mane supę žmonės daug kalbėdavo apie tai, kaip svarbu „palaužti valią". Atrodo, visų dievotų tėvų uždavinys buvo „palaužti vaiko valią"(nepamenu, kad būčiau girdėjęs suaugusiuosius apie tai kalbant vienas kito atžvilgiu).
To buvo siekiama remiantis įsitikinimu, jog žmogaus, ypač vaiko, valia yra priešiška Dievo valiai. Ir tik sulaužius žmogaus valią, atveriamos galimybės veikti Dievo valiai.
Praėjo penkiasdešimt metų... Prisimenu savo dabar jau suaugusius draugus, kurie buvo įtraukti į tą vaikiško dvasingumo ugdymo mokyklą, ir kurių valią, kaip ir manąją, buvo siekiama įvairiomis taisyklėmis palaužti... Pastebėjau, jog mes, atrodo, ištisus dešimtmečius gyvenome kaip kietasprandžiai, kaip kokie neapipjaustyti filistinai, kurie niekada nėjo į bažnyčią ar bent jau į tą, kurioje buvo siekiama palaužti mažo vaiko valią. Turbūt sulaužyta valia gyja panašiai kaip ir sulaužyta ranka ar koja - lūžio vietoje tampa stipresnė.
Tuo pačiu metu prisiminiau, kaip dažnai mūsų bažnyčioje buvo pabrėžiama, kaip svarbu daryti teisingus sprendimus ir pasirinkti Viešpatį, ir treniruojama valios jėga pasakyti „ne" pagundoms, kurios supa mus mokykloje ar kaimynystėje. Aš turėjau daug progų vėl ir vėl pasirinkti Viešpatį, kai kas nors suabejodavo mano jau padarytu sprendimu sekti Viešpatį ir ragindavo mane pakartoti savo apsisprendimą dar kartą. O mano klasės draugai pasirūpino, kad aš kasdieną lavinčiau savo valią ir pasakyčiau „ne" jų siūlomam pasaulio žavesiui, kūniškoms ir velniškoms linksmybėms.
Mano kambaryje ant sienos kabėjo įrėmintas paveikslėlis, kuriame buvo nupieštas tristiebis burinis laivas ir užrašyti žodžiai:
Laivai plaukia į Rytus, laivai plaukia į Vakarus,
nors pučia tas pats vėjas.
Kur jie plaukia, lemia ne stiprus vėjas.
Kryptį, kur plaukti, nulemia burės.
Gulėdamas lovoje visuomet matydavau šį paveikslėlį, tad tie žodžiai giliai įsirėžė atmintin, o paveikslėlis tapo savotiška mandala, kurioje regimą pavidalą įgavo mano vaikiškos valios jėga „taip" sakyti Dievui ir „ne" - žaidimų aikštelėms. Paveikslėlis ir po juo užrašyti žodžiai bei Šventasis Raštas patvirtino, kad mano valia gali nulemti mano gyvenimo kryptį, o ją aš jau buvau pasirinkęs ir dėl jos neabejojau - gyventi sekant paskui Kristų.
Toks požiūris į valią - svarbu ją palenkti ir ją lavinti - lydėjo mane visą vaikystę ir jaunystę. Niekada nemąsčiau, kad būtų galima tai atskirti ar vieną kurią dalį atmesti. Nemąstau taip ir dabar. Bet suaugęs aš kiek sutrikau dėl akivaizdžių tokių požiūrių neatitikimų, todėl ėmiau ieškoti patarimų, išmintingesnių už tą supaprastintą šūkį (Palaužti valią!) ir tas menkavertės poezijos eilutes (Viskas priklauso nuo burių), kurios, atrodo, pakankamai gerai pasitarnavo man augant.
Mūsų ir Dievo valia
Vos pradėjęs savo paieškas, suvokiau, kad sumišęs aš esu ne pirmasis. Suvokiau dalyvaująs dar viduramžiais prasidėjusioje diskusijoje: palenkti savo valią ar ne?
Kokį vaidmenį dieviškos malonės Evangelijoje vaidina žmogaus valia? Ar pasaulyje, kuriame viskas vyksta Dievo valios iniciatyva, mūsų valia gali tik prisijungti?
Kita vertus, valia yra mano esybės šerdis. Jei mano valia bus palaužta, ar aš išliksiu savimi? Gebėjimas pakreipti gyvenimą, gebėjimas naudotis laisve yra svarbiausias dalykas, kurį reikia vystyti, jei aš apsisprendžiu gyventi dėl Dievo. Užaugau tikėdamas, kad pasirinkti sekti paskui Kristų yra svarbiausias valios veiksmas, ir vis dar tuo tikiu.
Be išlavintos valios aš būčiau lyg formą praradusi pašluostė purvinoje kriauklėje. Jei esu silpnavalis, paliepimai, persmelkiantys visą Evangelijos žinią (Eikite, sekite, mylėkite...), paskęsta pamaldumo formoje, nepridėdami nė truputėlio gyvybės. Tačiau pradėjęs lavinti savo valią, suvokiau, jog įleidau lapę į vištidę... Tai negatyvioji pusė. Vargšės vištos, kurioms taip puikiai sekėsi dėti kiaušinius - nuolankumą, pasitikėjimą, gailestingumą, kantrybę ir viltį - jos yra pasmerktos. Stiprus išgyvenimas - suvokti, jog esi atsakingas už savo gyvenimą ir, nors neketinu išmesti Dievo iš galvos, man daugiau nebereikia kaip ištižėliui priklausyti nuo Jo.
Mano valia - mano didybė, bet ji sukelia ir daugiausia rūpesčių. Kažkas giliai mano viduje yra sugadinta, ir tai skiria mane nuo Dievo, kuris trokšta mane išgelbėti. Ir tas „kažkas", atrodo, kažkaip yra susijęs su mano valia. Prisimenu apaštalo Pauliaus žodžius: Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu (Rom 7, 15) ir drauge su Kristumi meldžiu: Tebūna ne kaip aš noriu, bet kaip nori Tu (Mt 26, 39).
Ieškant sąlyčio taškų
Meldžiausi ir mąsčiau. Kėliau klausimus, skaičiau knygas. Ir netrukus supratau, kad „įkūriau parduotuvę labai judrioje sankryžoje". Mąsčiau ne tik apie Dievo ir mano dvasingumo suvokimą, kilo klausimų beveik dėl visko: dėl mano darbo ir kalbėjimo būdo, dėl to, kaip aš suvokiu meilę. Mąstydamas apie šias paslaptis, pradėjau mąstyti ir apie pačią didžiausią paslaptį - Dievą ir mano santykius su Juo maldoje, apie tikėjimą ir paklusnumą.
Manau, jog klausimas apie Dievo valios ir žmogaus valios sąlyčio taškus yra visa ko esmė. Tai nėra tik išskirtinai religinis klausimas, ir nepaprastai svarbu, kaip mes į jį atsakome.
Kai tik atkreipdavau dėmesį į tai, kas vyksta mano gyvenime už biologinio lygmens - už to „būti pavalgiusiam ir apsirengusiam" lygmens, - visuomet susidurdavau su šiuo keistu valios klausimu, nors tai ir nebuvo labai paprastai ir akivaizdžiai išreikšta. Visuomet būdavo ir kitų valia, o aš turėdavau dvi alternatyvas: elgtis pagal savo valią arba nenoromis sutikti su kitų valia.
Jam lemta augti, o man - mažėti
Su darbo pasauliu susidūriau dar vaikystėje, savo tėvo mėsos parduotuvėlėje. Man atrodė, jog ši sfera - privilegijuotųjų, išimtinai tik suaugusiųjų, pasaulis, todėl, kai tėtis leido man šiek tiek pasidarbuoti jo mėsinėje, savo akyse aš buvau jau suaugęs. Kai man buvo penkeri, mama pasiuvo man baltą mėsininko prijuostę. Tomis dienomis į savo prijuostę žiūrėjau kaip į dar berniukui Samueliui Onos pasiūtą lininį efodą.
Pradėjau nuo pačių paprasčiausių darbų: ploviau grindis, valiau vitrinų stiklus, o vėliau maldavau mėsą mėsainiams. Tą dieną, kai man patikėjo peilį ir pamokė jį gerbti, prižiūrėti, kad jis visada būtų aštrus, žinojau, kad esu jau beveik suaugęs. „Žinok, šis peilis turi savo valią, - aiškino man senasis Edis. - Turi pažinti savo peilį". Jei aš būčiau įsipjovęs, jis bartų mane ne dėl to, jog buvau neatsargus, bet dėl to, kad nekreipiau dėmesio į jo patarimą „pažinti" savo peilį.
Vėliau sužinojau, kad ir skerdiena turi „savo valią" - tai nėra tik šiaip mėsos gabalas... Mėsa taip pat turi savo „charakterį", svarbu kreipti dėmesį ir į sąnarius, raumenų skaidulas ir t.t. Mėsininkus, kurie nemokšiškai dirbdavo, neatsižvelgdami į jokius mėsos ypatumus, mano tėvas niekinamai vadindavo kapotojais. Jie vienodai pjaustydavo kiaulieną ir jautieną, neprižiūrėdavo ir netinkamai naudodavo įrankius, ir jų darbo rezultatai nežavėjo: jie dirbo neekonomiškai, dažnai darbo vietoje palikdavo betvarkę, kurią turėdavo sutvarkyti kiti...
Tikras darbas visuomet reikalauja tam tikros pagarbos. Nesvarbu, su kuo dirbtum: pjaustytum kiaulienos nugarinę, dirbtumei su raudonmedžiu, minkytum molio gabalą ar siektum vykdyti Dievo valią, - jei darbas atliktas gerai, vadinasi, valia buvo palenkta tam tikroms sąlygoms, kurios ugdo nuolankumą. Visi įgudę darbininkai - staliai, puodžiai, poetai ir ... maldininkai - išsiskiria iš kitų. Išmokau to savo tėvo mėsos parduotuvėlėje.
Jauni žmonės ypatingai linkę ieškoti saviraiškos būdų. Rezultatai dažnai yra sentimentalios, kvailokos dainos, padriki eilėraščiai, banalūs laiškai, išpūstos reformos... Jaunimas susižavėjęs nuostabaus savojo „Aš" ieškojimu, mano, jog gyventi reiškia padėti kitiems tobulėti... Nieko naujo...
Tačiau tikras darbas, nesvarbu, ar tai susiję su eilėraščiais, mėsainiais ar šventumu, nėra saviraiškos būdas. Priešingai: geri, prityrę darbuotojai stengiasi save suvaldyti, kad darbas būtų atliktas gerai. Dirbant bet kokį darbą reiktų prisiminti Jono Krikštytojo žodžius: Jam lemta augti, o man - mažėti. Kai mes darbuojamės, mūsų skonis, patyrimas, vertybės yra kontroliuojami, kad medžiagos, asmens, proceso ar mūsų Dievo prigimtis nebūtų „atskiesta" ir to nesukompromituotų mūsų „ego". Triūsiantis darbininkas yra nusižeminęs tarnas. Jei darbuotojas darbe tik siekia „apdumti akis", pradeda nuolaidžiauti sau, darbai ima griūti...
Apaštalas Paulius apie Jėzų sako: Jis apiplėšė save (ištuštino save - angl. vert.) (Fil 2, 7). Norint ką nors pripildyti, visų pirma reikia paruošti vietą, ištuštinti tą indą, kurį norima pripildyti. Dievo Sūnus atsisakė savo privilegijų, dieviškų teisių, statuso, reputacijos, kad Dievas galėtų Jį panaudoti norėdamas pripildyti kūriniją ir kūrinius išgelbėjimo šlovės. Indas, nesvarbu, kokių nuostabių daiktų būtų į jį pridėta, negali būti naudingas atliekant kokią nors kitą užduotį, kol jis nebus ištuštintas.
Dabar aš suvokiu, jog visi darbai, kuriuos man yra tekę dirbti, buvo kaip mokymosi laikas, pasiruošimas Dievo darbams. Tai, ką aš patyriau darbuodamasis virtuvėje, dirbtuvėse, sporto arenoje ar šventykloje, mokė mane gyvenimo subtilybių: niekada nebūti tikram, jog jau pakankamai ką nors išmanai, ir leisti tam, kas pranoksta tave, - Dievo valiai įvykti tau darbuojantis. <...>
Tikrasis dvasingumas pasižymi kompleksiniu Dievo ir žmogaus dalyvavimu, Dievo valios ir žmogaus valios veikimu. Mums nereikia atsisakyti savęs, prarasti savo tapatybės. Mes nemanipuliuojame Dievu ir Dievas nemanipuliuoja mumis. Mes esame įtraukti į veiksmą ir ragaujame vaisius, bet jų nekontroliuojame.
Paruošta pagal str., spausdintą http://www.ctlibrary.com/
vertė Žaneta Lazauskaitė
Nuotr. Miglės Kavaliukaitės
