Ačiū už aktualų klausimą. O aktualus jis todėl, kad organų donorystei visuomenėje nelabai pritariama, ir ne mažą jos dalį - apie trečdalį - donorystę vertinti pozityviai atgraso būtent netikrumas dėl jos suderinamumo su krikščioniška religija. Spėju, kad būtent šis vertinimo aspektas rūpi ir Jums.
Žmogaus kūno audinių ir organų transplantavimo galimybė - neginčytinai didelis ir svarbus biomedicinos mokslo pasiekimas, rūpinantis žmogaus gyvybės išsaugojimu. Tokia galimybė suteikia žmonėms vilčių ekstremaliai sunkių ligų atvejais išgyventi ar išvengti skausmingo ir apriboto egzistavimo. Todėl žmogaus pasiryžimas po mirties paaukoti vieną ar keletą savo organų, kurie dar galėtų pratęsti kito žmogaus gyvenimą arba užtikrinti kokybiškesnį jo kūno funkcionavimą, manau, yra labai kilnus ir sektinas. Juk mirusiam žmogui net ir sveiki jo organai jau niekuo nenaudingi, o po kiek laiko ir jie suirs, kaip Raštas sako, sugrįš į dulkes. Tuo tarpu juos persodinus dar gyvam žmogui, jie dar galėtų kurį laiką funkcionuoti ir kažkam prailginti brangų gyvenimo džiaugsmą. Ar tai nėra gražu ir prasminga?
Sudėtingiau yra vertinti gyvo žmogaus organų donorystę. Ji turėtų būti galima tik tiek, kiek nesukels sunkių ir nepataisomų pasekmių donorui, kiek tai nebus žalinga jo paties sveikatai, asmeniniam identitetui, pavojinga gyvybei. Dažniausiai tokiu atveju galime kalbėti apie vieno inksto ir dalies kepenų donorystę, mat ir su vienu inkstu žmogus gali visavertiškai gyventi, o kepenys atsistato. Kitais atvejais, jeigu iškiltų rimtų pavojų donoro sveikatai ar gyvybei, tai jau panašėtų į tam tikrą savos gyvybės atėmimo, nutraukimo formą. O tai nėra priimtina Dievo, Kūrėjo, akyse, nes kūrinys neturi įgaliojimų net ir tokiu kilniu motyvu laisvai disponuoti savo gyvybe, nes ji nėra jo nuosavybė - gyvybę žmogus yra gavęs iš Dievo. Tokiu būdu žmogus keltų save aukščiau To, kuris visa lemia po šia saule, bandytų savo jėgomis ne jam priklausančios gyvybės kaina „atitaisyti" tai, kam leidžia vykti Aukščiausiasis, - vienam būti sveikam, o kitam - nepagydomai sirgti.
Prisimenu šių metų pradžioje Lietuvoje debiutavusį filmą „Septynios sielos", kuriame pagrindinis herojus Benas Tomas (aktorius Willas Smithas) organų donoryste ir kitais gerais darbais bando numalšinti jį persekiojantį kaltės jausmą po autoįvykio, kuriame žuvo septyni žmonės, o jis vienas išliko gyvas. Kai kuriuos savo organus jis paaukoja dar būdamas gyvas, kitus - jau po mirties, tačiau... paties sąmoningai iššauktos mirties. Galbūt daugumai žiūrovų toks Tomo poelgis yra didvyriškas, stipriai imponuojantis, tačiau jį vertinant krikščioniškos moralės šviesoje, visas jo šaunumas nublanksta, kadangi savižudybė yra žmogaus savivalės, arogancijos, nepasitikėjimo Dievu išraiška ir niekuomet nebus tikslą pateisinančia priemone.
Kai kuriuos krikščionis donorystės praktika glumina dėl kūno prisikėlimo vilties amžinybėje, mat nuogąstaujama, kad prisikėlimo metu paaukotų organų nebuvimas gali komplikuoti visaverčio kūno prikėlimą. Čia turbūt labai tiktų paties Kristaus atsakymas sadukiejams, kurie žmogiškai samprotaudami bandė savaip įsivaizduoti pomirtinį gyvenimą: „Argi ne todėl klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo jėgos? Kai prisikels iš numirusiųjų, jie nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje" (Mk 12,24-25). Taigi neturėtume neįvertinti Dievo jėgos - mūsų kūnai danguje nebus iš žemiškosios materijos, bet dvasiniai, negendantys, šlovingi (1Kor 15, 42-44), ir prarasti kai kurie organai žemiškame gyvenime nesudarys Dievui keblumų kūno prikėlime.
Taigi patį organų donorystės reiškinį, nekalbant apie potencialias su tuo susijusių piktnaudžiavimų galimybes (tai, beje, neišvengiama ir prie kiekvieno kito gero dalyko) vertinčiau pozityviai, kaip vieną iš meilės artimui parodymo būdų.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas 
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
