Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai. Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nebūkite panašūs į juos, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo. Todėl melskitės taip: „Tėve mūsų, ..." (Mt 6, 5-9).
Noriu kalbėti apie tai, kodėl svarbu melstis kartu su kitais žmonėmis. Malda yra nepaprastai svarbi, nes pats žmogus negali padaryti svarbiausių gyvenime dalykų. Naujas gimimas, apkaltinimas dėl nuodėmės, tikėjimas Kristumi, švari sąžinė, nuoširdus atsidavimas Jėzui, meilė Kristaus kūnui, teisingumo ir tyrumo siekimas, garbinimo intensyvumas, drąsa ir romumas liudijant netikintiems, užsidegimas siekiant užbaigti darbą, kurį Viešpats patikėjo mums atlikti - tai yra Dievo galioje. Šie dalykai yra svarbiausi gyvenime, jie yra esminiai.
Ar aš esu sveikas, gerai atrodau, esu kitiems priimtinas, vis dar dirbu tą patį darbą ir uždirbu nemažai pinigų, kur leidžiu atostogas, kokį automobilį ar namą turiu, kokius drabužius dėviu - šie dalykai yra antraeiliai. Sąlyginai svarbūs jie tampa priklausomai nuo to, kaip jie susiję su esminiais.
Nė vienas iš mūsų, nesvarbu, koks stropus, šaunus ar geras būtų, negali esminių dalykų pasiekti pats. Aš negaliu priversti žmogaus patikėti gyvenimą Kristui, suteikti tikėjimo, atleisti nuodėmes, apvalyti sąžinę ar priversti ką nors branginti Jėzų, mylėti bažnyčią ar drąsiai liudyti. Kai šie dalykai bažnyčioje suklesti, mes tai vadiname prabudimu, nes Dievo Dvasia atneša gyvenimą ten, kur baigiasi žmogaus galios.
Štai kodėl savo bažnyčioje nusprendėme surengti bendrų maldų savaitę. Tai mūsų šauksmas: „Dieve, mums reikia Tavęs! Trokštam, kad Tu veiktum tarp mūsų ir mumyse! Mums reikia Tavo pagalbos!" Mes, kaip bažnyčia, suvokiame poreikį atsinaujinti, prabusti.
Neseniai mes apklausėme 255 žmones. 40% jų prisipažino skaitantys Bibliją rečiau nei tris kartus per savaitę. 46% sakėsi skaitą Bibliją vidutiniškai mažiau nei penkias minutes per dieną. Ir 59% žmonių neskiria laiko kasdienei maldai.
Sužinojęs šiuos rezultatus, buvau sukrėstas. Per kelias valandas mano emocijos pasikeitė penkis kartus. Pirma mintis buvo - viską mesti. Jei tokie yra šešerių su puse metų darbo rezultatai, galbūt esu ne savo vietoje. Dabar manau, jog 90% tai buvo savigaila.
Paskui sukilo pyktis, kad pasaulietiškumas užvaldęs tiek daug širdžių, kad šio pasaulio jėgos laiko nelaisvėje tiek daug krikščionių. Jeigu Dievo žodis ir bendravimas su Juo maldoje realiame gyvenime nėra prioritetas tokiai daugybei žmonių, tai rodo didelę meilę pasaulio dalykams. Tada pradėjau sau pamokslauti pamokslą iš Jokūbo laiško: Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo (Jok 1, 19-20).
Po to jaučiau liūdesį ir nusivylimą, kad mes, kaip bažnyčia, esame bejėgiai padaryti reikšmingą poveikį šiam miestui, jeigu nesuvokiame maldos svarbos ir netrokštame Dievo žodžio.
Vėliau priekaištavau sau už tai, jog galvojau, kad mūsų bažnyčia yra nuostabi, kai iš tikrųjų ji yra silpna ir nuodėminga, jos pastorius taip pat silpnas ir nuodėmingas, ir mums visiems be galo reikia Dievo Dvasios išsiliejimo. Puoliau prieš Viešpatį ir atgailavau.
Bet galiausiai mano širdyje įsižiebė kibirkštėlė - troškimas, manau, meilės troškimas ir viltis, kad Dievas iš savo malonės gali panaudoti mane, kad Dievo žodis jums taptų patrauklus ir malonus, koks jis buvo Dovydui, kuris sakė: Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną... Kokie saldūs man yra Tavo žodžiai, saldesni mano burnai už medų (Ps 119, 97. 103). Gimė viltis, kad Dievas gali panaudoti mane, kad jūs išgyventumėte - ne tik žinotumėte, bet ir išgyventumėte - išlaisvinančią šių E. M. Boundso žodžių jėgą: „Populiariais kvietimais su Dievu nesupažindinsi. Dievas nemėto savo dovanų atsitiktiniams, skubantiems ateiviams ir praeiviams. Tik leisdamas laiką vienumoje su Juo, vis geriau pažinsi Jį ir Jo jėgą. Jis nusileidžia tų, kurie Jį pažįsta, tikėjimo atkaklumui. Jis dalija savo brangiausias dovanas tiems, kurie įrodo, jog trokšta ir vertina šias dovanas, ištikimai ir uoliai to siekdami".
Todėl šiandien aš trokštu padėti jums aiškiau suvokti Dievo žodžio apmąstymo ir maldos vertę bei atrasti tame džiaugsmą.
Kvietimas melstis kartu
Pirmiausia pažvelgsime į evangelijos pagal Matą 6 skyriaus 5-9 eilutes ir baigsime praversdami Apaštalų darbų knygos puslapius, kad pamatytume, kas vyko, kai pirmieji krikščionys meldėsi kartu.
Jėzus sako: Todėl melskitės taip: ‘Tėve mūsų <...> Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto. Mokydamas mokinius melstis, Jėzus suteikia maldai formą, kuri labiau tinka bendrai nei asmeninei maldai. Žinoma, galima sakyti: „Tėve mūsų... Duok mums kasdienės duonos, atleisk mums mūsų kaltes ir nevesk mūsų į pagundymą", kai meldiesi vienas, bet tada galvok apie save, kaip apie visų tikinčiųjų šeimos narį. Ši malda ypač tinka meldžiantis grupei žmonių, nes vartojami įvardžiai „mūsų", „mus", o ne „mano", „mane" ir „mes" vietoj „aš".
Taigi šią Viešpaties maldą aš matau ne tik kaip kvietimą melstis, bet melstis kartu su kitais tikinčiaisiais.
Grįžkime prie 5-8 eilučių ir įsižiūrėkime į jas, kad geriau suprastume, kokia svarbi yra bendra malda.
Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį (Mt 6, 5). Ši eilutė moko, kad motyvas melstis kartu niekada neturi būti troškimas savo pamaldumu ar pasišventimu sužavėti kitus žmones. Čia nekalbama apie tai, kad blogai kartu su kitais žmonėmis garsiai melstis. Čia sakoma, jog blogai yra trokšti išsiskirti iš grupės, būti išaukštintam dėl ypatingo savo uolumo. Tai tikrai neliudytų meilės tiems, su kuriais meldiesi, ir noro atrasti nuoširdžią, vienijančią bendrystę meldžiantis Dievui, kuris yra Tėvas visiems savo vaikams.
Bendra malda yra vertinga, nes, vesdama mus į nuolankumą, ji gali pakirsti išdidumo šaknį, kitų malda gali paskatinti ištirti savo širdį. Meldžiantis su kitais Dievą mylinčiais žmonėmis dažnai būdavo pakoreguotos ir mano paties maldos.
Žinote, aš abejoju, ar mes galime tikėtis asmeninio maldos gyvenimo progreso, brendimo, gilėjimo ir intensyvėjimo, jei niekada nesimeldžiame su kitais, kurie gali pakelti mus aukščiau ar nusivesti giliau. Pateiksiu pavyzdį: negalima tikėtis, jog jaunuolis taps geru pašnekovu, jei visada, prasidėjus kokiam rimtam pokalbiui, mes pasiųsime jį šalin. Taigi, ši eilutė sako, jog bendra malda yra skirta ne tam, kad iškeltume savo stipriąsias puses, bet tam, kad taptume viena su visa tikinčiųjų šeima ir padėtume vienas kitam bręsti, kad mūsų maldos gyvenimas tobulėtų.
Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai (Mt 6, 6). Ši eilutė moko, jog asmeninė malda yra būtina, ir bendra malda neturėtų užimti maldos vienumoje vietos. Šioje eilutėje vartojama vienaskaitinė įvardžių forma („tu" ir „tau"). Tačiau toliau, 5-15 eilutėse, vartojamos daugiskaitinės įvardžių formos. Taigi ši eilutė yra tarsi įspėjimas, kad švytuoklė pernelyg nenusvirtų į bendros maldos pusę.
Svarbi yra tiek asmeninė, tiek bendra malda. Jos papildo, pasitarnauja viena kitai. Kuo karščiau meldžiamės vienumoje, tuo stipriau melsimės grupėje. Ir kuo intensyvesnė grupės malda, tuo labiau ji padės mums eiti paskui Dievą asmeniškai.
7 eilutė: Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo.
Melsdamiesi nekalbėkime tuščių, neapgalvotų žodžių, nemanykime, kad begalinis žodžių kartojimas kaip nors gali priversti Dievą veikti. Aš tikiu, kad įmanoma net visą naktį melstis ir neužsitraukti kaltinimo daugžodžiavus, nes Jėzus meldėsi visą naktį (Lk 6, 12). Ši eilutė įspėja dėl tuščio, neprotingo kartojimo, bet nedraudžia intensyviai užtarti, melsti Dievą, išsamiai apsvarstant, įsigilinant į situaciją.
Bendra malda yra geras priešnuodis proto klajonėms ir neapgalvotam šnekėjimui. Vienumoje aš dešimt kartų stipriau turiu kovoti, kad mano protas neklaidžiotų, nei melsdamasis drauge su kitais bažnyčios tarnautojais ar kitais tikinčiaisiais.
Nebūkite panašūs į juos (pagonis, kurie kalba daug tuščių žodžių), nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo (Mt 6, 8). Tai didelis padrąsinimas. Ši eilutė primena, kad Dievas nėra tas, kuris nenorėtų tau gero. Jis yra Tėvas. Kaip Tėvas Jis žino, ko tau, kaip vaikui, reikia, ir labai trokšta tai duoti.
Prisiminkime Evangelijos pagal Matą 6 skyriaus 31-32 eilutes: Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?', arba: ‘Ką gersime?', arba: ‘Kuo vilkėsime?' Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Galima teigti, jog ir 8 eilutės prasmė yra būtent tokia. Kadangi Jis žino, ko jums reikia, jums nereikia dėl to nerimauti. Jis yra Tėvas, kuriam patinka atsakyti į savo vaikų poreikius, kai šie prašo.
Mokydamas mus savo maldas pradėti žodžiais „Tėve mūsų", Jėzus moko mus prisiminti, kad mes priklausome šeimai, kuri turi tokį Tėvą. Ir kai prašome ko nors kartu, Jis nori, kad mes aiškiau suvoktume, jog priklausome didesnei šeimai, ir kad Tėvas, kuris žino visus mūsų poreikius ir kuriam patinka į juos atsakyti, rūpinasi visais.
Leiskite apibendrinti, ką šios keturios eilutės pasako mums apie bendrą maldą.
Pirma, bendra malda saugo mus nuo asmeninio išdidumo, kuris trokšta būti giriamas dėl išskirtinio pamaldumo.
Antra, bendra malda neatstoja asmeninės maldos; jos gilina ir stiprina viena kitą.
Trečia, bendra malda moko vengti tuščių, beprasmių žodžių.
Ketvirta, bendra malda primena mums, kad mes esame didesnės šeimos dalis. Mes turime Tėvą, kuris žino mūsų poreikius, ir Jam patinka į juos atsakyti.
Pirmosios bažnyčios maldos
Galiausiai noriu paklausti: ar pirmoji bažnyčia meldėsi kartu? Ir kas vyko, kai jie tai darė? Atsakydami, pažvelkime į Apaštalų darbų knygą. Štai keli pavyzdžiai.
- Kai Jėzus pakilo į dangų, 11 apaštalų susirinko melstis: Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai ir prašymui kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija bei Jo broliais (Apd 1, 14). Iš viso jų buvo apie 120, ir jie meldėsi apie dešimt dienų. O šios bendros maldos vaisius buvo Šventosios Dvasios išsiliejimas Sekminių dieną: Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti (Apd 2, 1-4).
- Po Petro pamokslo per Sekmines, kai atsivertė 3000 žmonių, Lukas apie jų gyvenimą kartu rašo: Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų (Apd 2, 42). Ir štai koks buvo tokio jų gyvenimo kartu rezultatas: Baimė apėmė kiekvieną, nes per apaštalus vyko daug stebuklų ir ženklų (Apd 2, 43).
- Apaštalų darbų 4 skyriuje skaitome, kad Petras ir Jonas buvo suimti už tai, kad šventykloje mokė apie Jėzų. Jie buvo per naktį įkalinti, o vėliau jiems prigrasino ir paleido. Kai Petras ir Jonas nuėjo pas savo draugus, jie visi kartu meldėsi, aukštindami Dievo visagalybę ir šlovindami Jo jėgą (Apd 4, 24-30).
O 31 eilutėje užfiksuota tai, kas įvyko dėl to, kad jie drauge meldėsi: Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir drąsiai skelbė Dievo žodį.
- Kai pirmoji bažnyčia išsirinko pirmuosius diakonus, juos pastatė prieš apaštalus, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas (Apd 6, 6).
Kas vyko toliau? Dievo žodis klestėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje smarkiai augo. Ir didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui (Apd 6, 7).
- Nužudęs Viešpaties brolį Jokūbą, Erodas įkalino Petrą. Bažnyčios atsakas į tai buvo bendra malda: Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O bažnyčia nepaliaujamai meldėsi už jį Dievui (Apd 12, 5). Ir Viešpaties angelas išlaisvino Petrą. Išlaisvintas Petras vidurnakty nuėjo į Marijos, Morkumi vadinamo Jono mamos, namus, kuriuose daug susirinkusiųjų meldėsi (Apd 12, 12). Taigi, kartu susirinkusios bažnyčios malda turėjo reikšmės išvaduojant Petrą iš kalėjimo ir padėjo plisti Evangelijai.
- Kai Antiochijoje keli mokytojai ir pranašai susirinkę garbino bei pasninkavo, Viešpats kalbėjo jiems, kad Barnabas ir Saulius turi būti pasiųsti kaip misionieriai. Todėl jie meldėsi ir pasninkavo dar kelias dienas ir tada, uždėję rankas ant jų, juos išsiuntė (Apd 13, 2-3).
- Visose bažnyčiose, kurias įkūrė Paulius ir Barnabas, jie kartu meldėsi ir paskirdami bažnyčių vadovus (Apd 14, 23).
- Įkalinti Filipuose Paulius ir Silas vidury nakties giedojo himnus ir meldėsi. Rezultatas: sudrebėjo žemė, atsidarė kalėjimo durys, kalėjimo prižiūrėtojas atgailavo ir atsivertė, ir buvo įkurta nauja bažnyčia (Apd 16, 25).
- Išvykdamas iš Azijos, Paulius susitiko su Efezo bažnyčios vyresniaisiais Mileto pakrantėje ir paskutinį kartą jiems kalbėjo. Viską išdėstęs, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė. Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo (Apd 20, 36).
* * *
Norėčiau viską apibendrinti ir kviesčiau pasimelsti, kad Viešpaties žodžiai (Mt 6, 5-15) ir įkvepiantys pasakojimai apie ankstyvosios bažnyčios maldas kartu, turėtų gilų ir ilgalaikį poveikį mums ir mūsų bažnyčiai.
Jėzus mokė mus melstis „Tėve MŪSŲ", ne tik „mano Tėve". Taip Jis norėjo, kad bažnyčia patirtų ir stiprią bendros maldos, ne tik maldos vienumoje, galią. Ankstyvoji bažnyčia gerai išmoko pamoką.
vertė Lina Tamonytė
Nuotr. Vidmanto Aleknos
