Kai kuriems pamokslininkams lengviau melstis dėl savo pamokslų nei juos pamokslauti. Viliuosi, taip yra ne todėl, kad lengviau kalbėti nuleista galva nei žvelgiant žmonėms tiesiai į akis. Kad mes, tėvai, nebūtume pernelyg savimi patenkinti, pasakysiu, jog ir mes maldoje dažnai savo vaikams susakome trumpus pamokslus, pavyzdžiui, meldžiame: „Brangus Viešpatie, padėk mažajai Seli nepalikti nepaklotos lovos ir labiau gerbti mamą bei tėtį" ar pan.
Kitą netinkamą maldos būdą pavadinčiau „evangelizacine" malda. Dažnai taip meldžiamasi bažnyčioje, tačiau labiausiai pribloškia, kai taip meldžiamasi restorane ar kavinėje. Kas nors dažniausiai pakankamai garsiu balsu meldžiasi taip, kad girdėtų visas restoranas. Subarška į lėkštes dedamos šakutės, padavėjos sustingsta vietoje ir visi nutyla. O maldoje visada pateikiama Evangelijos santrauka.
Mane erzina tokios maldos, nes atrodo, jog jos skirtos ne Dievui. Tiesa, turiu pripažinti, jog ir mūsų Viešpats keletą kartų malda kreipėsi į Tėvą, bet norėjo, jog Jį girdėtų ir kiti. Prisiminkime Jėzaus maldą prikeliant Lozorių (Jn 11, 41-42) ir maldą, užrašytą Evangelijos pagal Joną 17 skyriuje, apie kurią pakalbėsime plačiau.
Jėzaus, kaip Aukščiausiojo Kunigo, malda tarsi apibendrina tai, kas vyko aukštutiniame kambaryje (Jn 14-16 sk.). Manau, Jėzus norėjo, jog šią ilgiausią užrašytą Jėzaus maldą išgirstų ir mokiniai. Vienas šios maldos tikslų buvo atnešti ramybę ir viltį į neramias mokinių širdis, ir ji galėjo turėti efektyvesnį poveikį nei visas 14-16 skyriuose išdėstytas mokymas.
Viešpaties žodžiai, užrašyti 14-16 skyriuose (pvz.: Jn 16, 29-30), atnešė užtikrintumą ir pasitikėjimą, tačiau daugiau ramybės ir tikėjimo gauname, kai matome tai išsipildant (Jn 13, 19; 16, 4). Ši malda nuramino vienuolika nerimaujančių širdžių.
Atidžiau pažvelkime į šią maldą, kad ir mes atrastume ramybę, kurią gavo mokiniai. Tai nebuvo malda tik už vienuolika mokinių, tai yra malda už visų laikų krikščionis (Jn 17, 20).
Jėzaus malda už save (17, 1-5)
Kai Jėzus meldžia už save (1-5 eil.), Jo maldoje dominuoja vienas žodis - šlovė. Šiose eilutėse šis žodis pavartotas penkis kartus. Iš pradžių atrodo keista, kad Jėzus meldžia šlovės sau, tačiau pažvelgę giliau, pamatysime šį prašymą kitoje šviesoje.
(1) Jėzus paprašė, kad Jis būtų pašlovintas tam, kad neštų šlovę Tėvui. Jėzus prašė šlovės ne atskirai nuo Dievo, bet kad būtų pagarbintas Tėvas: Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Tavo Sūnus pašlovintų Tave <...> Dabar Tu, Tėve, pašlovink mane (Jn 17, 1. 5).
Šėtonas norėjo užimti Dievo vietą ir būti pašlovintas (Iz 14, 12-14), jis norėjo šlovės atskirai nuo Dievo. O Jėzus meldė šlovės tam, kad išaukštintų Tėvą.
(2) Jėzus prašė teisėtai Jam priklausančios šlovės: Dabar Tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią pas Tave turėjau dar prieš pasaulio buvimą (Jn 17, 5). Kai antrasis Dievo asmuo paliko dangų, kad įsikūnytų žmoguje, Jis laikinai atsisakė savo šlovės (Fil 2, 5-8). Šį „savęs apiplėšimą" puikiai iliustravo kojų plovimas mokiniams (Jn 13). Mūsų Viešpats neatsisakė savo dieviškumo, tačiau papildė jį tobulu žmogiškumu. Kai kryžiaus darbas buvo atliktas, šlovė, kuri trumpam buvo atidėta į šalį, Jam buvo sugrąžinta. To Jėzus savo maldoje ir prašė.
(3) Už Kristaus šlovę buvo sumokėta kryžiaus kaina. Kristus ne tik susigrąžino šlovę, priklausiusią Jam prieš įsikūnijimą, bet gyvendamas ir tarnaudamas žemėje pelnė jos daugiau. Jis pašlovino Tėvą savo paklusniu ir nuolankiu gyvenimu žemėje (Jn 17, 4). Mirtimi ant kryžiaus išgelbėdamas žmoniją, Jis buvo pašlovintas kartu su Tėvu (Jn 17, 2-3). Kristus panorėjo palikti Jam priklaususią šlovę, kad išgelbėtų nusidėjėlius, todėl Tėvas apdovanojo Jį dar didesne šlove. Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (Fil 2, 9-11).
Šios Laiško filipiečiams antro skyriaus eilutės nuostabiai paaiškina Viešpaties Jėzaus Kristaus maldą. Jėzus meldė, kad būtų pašlovintas ir kad šlovė grįžtų Tėvui (Fil 2, 11). Jėzus susigrąžino Jam jau priklausiusią šlovę (Fil 2, 6), bet dėl aukos ant kryžiaus gavo dar didesnę šlovę (Fil 2, 7-11).
Manau, verta daugiau dėmesio skirti kančiai ir šlovei. Krikščioniškas gyvenimas nėra tik akistata su kančia bei sielvartu, tik vėliau patiriant šlovę. Krikščionio gyvenimas yra apstus (Jn 10, 10), apstus džiaugsmo ir ramybės. Tačiau išbandymai (Jok 1, 2-4. 12), persekiojimai (Jn 15, 18; 2 Tim 2, 12) ir kentėjimai (Fil 1, 29) yra neatsiejama krikščionių patirties dalis. Sunkumų metu stiprėja mūsų tikėjimas (Jok 2, 3), praturtinama mūsų draugystė su Dievu (Fil 3, 10) ir mes patiriame didelį džiaugsmą (Jn 17, 13; 1 Pt 4, 13; 2 Kor 12, 10). Kančiose ir nelaimėse atrandame Dievą kaip didį atlygį ir atlygintoją. Išeikvoję visus žmogiškuosius resursus, tik Kristuje atrandame pasitenkinimą (2 Kor 12, 9-10).
Kentėjimai šiame gyvenime gali pasireikšti įvairiai. Tai gali būti draugų ir mylimųjų pasipriešinimas (Mt 10, 34; 1 Pt 4, 4), kūno ar sielos kančios. Galime patirti kančią atsisakydami laikinų malonumų ir siekdami amžino atlygio (Hbr 11, 24-26). Kančią gali atnešti ir žmogiškos nesėkmės bei nusivylimas (Rom 7, 15; 8, 18), nes mes gyvename, stengdamiesi patikti Dievui, laukdami savo galutinio pašlovinimo.
Turėtume pasakyti, jog į šlovę veda ne tik kentėjimai, dažnai patys kentėjimai yra šlovė: Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais. Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį (Hbr 11, 24-26). Kančia dėl Dievo Mozei buvo vertingesnė nei Egipto turtai (26 eil.). Jis matė savo kentėjimus kaip šlovę. Kaip ir Gelbėtojo kentėjimai buvo Jo šlovės dalis (Jn 12, 27-28).
Krikščionio gyvenimas yra kartaus ir saldaus derinys. Išgyvename gerą gyvenimo malonumų ir pasitenkinimo saiką, bet patiriame ir sielvarto, karčių išgyvenimų, kuriuos Viešpats „pasaldina" savo buvimu ir ramybe, maišydamas kartų su saldžiu taip, kad tai atneštų šlovę Jam ir mums viskas išeitų į gera (Rom 8, 28). Nėra patrauklesnio gyvenimo nei mokinio gyvenimas, tačiau nėra nieko ir sudėtingiau. Tačiau Jis suteikia didelę malonę, kad susidorotume su gyvenimo išbandymais, ir suteikia jėgų silpniesiems (2 Kor 12, 9).
Žinoma, kentėjimai nėra vienintelis būdas atnešti šlovę Dievui. Jei taip būtų, tuomet būtume krikščionys mazochistai. Mūsų Viešpats šlovino Tėvą savo žodžiais ir darbais, apreikšdamas Jį žmonėms (Jn 1, 14; 17, 4). Mes pašloviname Dievą savo tikėjimu ir paklusnumu Jo žodžiui. Mokiniai pašlovino Viešpatį dar prieš tai, kai jiems teko dėl Jo kentėti (Jn 17, 10). O mes pašloviname Dievą, kai Jis apsireiškia mūsų gyvenime pergalės ar išbandymo, sėkmės ar kančios laikais.
Melsdamas Jėzus pasako, kad Jis jau pašlovino Tėvą savo gyvenimu ir tarnavimu žemėje (4 eil.), bet dabar ateina Jo mirties valanda (1 eil.). Pašlovinęs Tėvą savo gyvenimu, dabar Jis meldžia, kad pašlovintų Jį ir savo mirtimi.
Ar mes norime gyventi Dievo šlovei tiek, kiek ir mirti dėl Jo? Toks matymas išlaisvins mus iš didelės agonijos, su kuria susidursime ateityje. Apaštalas Paulius džiaugėsi kentėdamas Romos kalėjime, nes jis norėjo gyventi arba mirti, klestėti arba kentėti Dievo šlovei ir kad tik Evangelija plistų (Fil 1, 18-26).
Ar kada mąstei apie tokį atsidavimą, mano drauge? Tai pasišventimas, apie kurį apaštalas Paulius kalbėjo laiško Romiečiams 12 skyriaus pirmose eilutėse. Ar prašei, kad Dievas pašlovintų save per tave? Tai gali reikšti kentėjimus, bet tai gali reikšti ir sėkmę. Greičiausiai tai reiškia ir viena, ir kita. Tam apsispręsti turėtų kiekvienas tikras mokinys - pasiduoti Dievo tikslams, kurie atneša šlovę Jam ir gerovę mums.
Jėzaus malda už mokinius (Jn 17, 6-19)
Paprašęs dėl savęs, Viešpats greitai perėjo prie savo mokinių poreikių, kad Jis būtų pašlovintas ir per juos (10 eil.). Ir juose mūsų Viešpats buvo pašlovintas po prisikėlimo ir paėmimo į dangų. Jėzaus prašymas rėmėsi keliais faktoriais.
Pirma, apreikšdamas Tėvą savo mokiniams, Jis atliko savo žemiškąją užduotį (Jn 17, 6-8). Įdomu pastebėti, kad apie mokinių tikėjimą čia kalbama labai pozityviai. Tikiu, kad melsdamasis šia malda Gelbėtojas žvelgė iš kitos kryžiaus pusės. Jis matė, jog po Jo mirties, prisikėlimo ir paėmimo į dangų, mokiniai tvirtai patikės viskuo, ką Jėzus pasakė ir padarė, norėdamas apreikšti jiems Tėvą.
Antra, mūsų Viešpats apmąstė kryžiaus auką. Mūsų Viešpats meldė: Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu - tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena kaip ir mes (Jn 17, 11). Jėzaus prašymas remiasi Tėvo Jam duotu vardu. Antrame Laiško filipiečiams skyriuje pasakyta, kad dėl Jo nusižeminimo ir paklusnumo mirti, Tėvas suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų (Fil 2, 9). Tas vardas - Jėzus (Fil 2, 10). Jėzus (arba Senajame Testamente - Jozuė) reiškia „Jahvė yra išgelbėjimas".
Kristaus gyvenimo žemėje dienomis žmogaus vardas rodė žmogaus charakterį. Vardas Jėzus puikiai atspindi mūsų Viešpaties charakterį gyvenant ir tarnaujant žemėje. Šioje maldoje sakoma, kad Viešpats yra žmonijos Gelbėtojas.
Trečia, Viešpats meldė už tuos, kurie buvo tikri tikintieji: Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tuos, kuriuos man davei, nes jie yra Tavo! (Jn 17, 9). Mokiniai buvo tikintieji - jie priklausė Tėvui ir buvo atiduoti Sūnui (17, 6. 9-10). Jie tikėjo Jėzumi Kristumi kaip Dievo siųstu asmeniu (17, 8). Būdamas kartu su savo mokiniais, Kristus juos išlaikė (12 eil.), bet dabar Jis grįžta pas Tėvą (Jn 17, 11. 13), todėl prašo: Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu (Jn 17, 11). Ką Jėzus turėjo omenyje?
(1) Jėzus meldė amžino saugumo Jį sekantiems. Mūsų Viešpats jau buvo įspėjęs mokinius, kad iškilus sunkumams, pasirodys, koks silpnas yra jų tikėjimas (Jn 13, 38; 16, 31-32). Šlovė Dievui, kad mūsų ateitis nepriklauso nuo mūsų tikėjimo. Išlaikyti yra Dievo, o ne mūsų darbas. Me turime tik pasilikti Jame (15 skyrius), ir Jis mus išlaikys.
Judas nebuvo išimtis. Negalima sakyti, kad Viešpats jo neišlaikė. Jis buvo „pražūties sūnus" (Jn 17, 12). Jis niekada nebuvo išgelbėtas (Jn 13, 10-11), bet Dievas nepaleido jo iš savo rankų. Jo pražūtis buvo jo charakterio bei likimo pasireiškimas ir pranašystės išsipildymas (Jn 17, 12).
(2) Išlaikyti reiškė suteikti jiems džiaugsmą, kai pasaulis jų neapkentė ir jiems priešinosi (Jn 7, 13-14). Jie buvo ne iš šio pasaulio, taip kaip ir Gelbėtojas buvo ne iš šio pasaulio, todėl pasaulis jų nekentė ir jiems priešinosi. Tėvas teikė jiems džiaugsmą ir stiprino jų tikėjimą.
(3) Tai reiškė ir apsaugą prieš šėtono atakas (15 eil.): Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo pikto... Viešpaties malda negarantuoja, kad šėtonas mūsų nepuls (Ef 6, 10; 1 Pt 5, 8-9), bet kad būsime apsaugoti, kai jis puls. Dievas nežada, kad mes nesusidursime su išbandymais, bet kad juos ištversime.
(4) Prašymas, kad Tėvas išlaikytų, kalba ir apie tikinčiojo pašventinimą: Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa (Jn 17, 17). Pašventinimas skiriasi nuo atsiskyrimo, kurio laikėsi fariziejai. Jiems rūpėjo tik išorinis atsiskyrimas (Mk 2, 15-17). Tačiau Dievas nesižavi išore, Jį žavi širdies pozicija (Mt 6, 1-18. 23; Lk 16, 15).
Įstatymo raidės laikymasis šiomis dienomis prilygina šventėjimą paprasčiausiam atsiskyrimui. Mes manome, jog esame šventi, jei neleidžiame sau būti pasaulyje: slepiamės už bažnyčios sienų, tarsi bažnyčios pastatas būtų tvirtovė, apsauganti nuo pasaulietiškumo; visą savo laiką skiriame veiklai bažnyčioje, nes negalime būti kartu su paklydėliais. Tai - nėra šventėjimas. Tarp būti pasaulyje ir būti iš pasaulio yra didžiulis skirtumas.
Nėra geresnio šventėjimo pavyzdžio nei mūsų Viešpats Jėzus Kristus (16-19 eil.). Mūsų Viešpaties fiziškai nepalietė žmogaus nuodėmė, tačiau Jis paliko dangaus palaiminimus tam, kad pašalintų žmonių nuodėmės dėmę. Kaip šventas Dievas netapo nešventu, kai įžengė į nuodėmingą pasaulį, taip ir mes galime būti šventi gyvendami šiame pasaulyje. Tai mūsų pašaukimas (16 eil.).
Jei mūsų šventėjimas nėra atsiskyrimas, tai kas tai? Geriausiai tai apibūdina Viešpaties darbas: Dėl jų Aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa (Jn 17, 19). Mūsų Viešpatį pašventino ne atsiskyrimas, bet atsidavimas ir paklusimas Tėvo valiai ir darbui. Galiausiai, šis siekis atvedė Jį ant kryžiaus Golgotoje.
Mes esame pašventinti dėl Kristaus atlikto darbo ant kryžiaus. Mus pašventina ir Žodžio tiesa (17 eil.). Kai pasitikime Viešpačiu Jėzumi, palenkiame savo širdis vykdyti Jo valią, galime gyventi šventai ir be kaltės nuodėmingame pasaulyje.
Jėzaus malda už visus tikinčiuosius (Jn 17, 20-26)
Melsdamas už visus tikinčiuosius, Viešpats Jėzus pirmiausia prašo vienybės: Kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei. Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane (Jn 17, 21-23).
Labai svarbu suprasti didžiulį skirtumą, skiriantį vienybę ir vienodumą. Vienybė geriausiai pasireiškia įvairovėje, o vienodumas įvairovei priešinasi.
Mūsų Viešpats savo mokiniais pasirinko žmones, kurie skyrėsi savo temperamentu, charakterio bruožais ir politinėmis pažiūromis. Dėl tokių akivaizdžių skirtumų, jų vienybė buvo itin ryški.
1 Laiško korintiečiams 12 skyriuje Paulius sako, kad įvairumo nereikia supriešinti su vienybe, - jie vienas kitam yra labai svarbūs. Kaip galėtų kūnas gerai funkcionuoti, jei visi nariai būtų akys, ausys ar burna? Tikrai vienybei reikia įvairovės, o įvairovei - tikros vienybės. Šį principą gerai iliustruoja santuokos pavyzdys.
Kalbu apie tai, nes kai kurios bažnyčios stengiasi viską daryti pagal vieną „kurpalių": siekia, kad visi vienodai atrodytų (aprangos kodas), vienodai mąstytų (tikėjimo dalykai, dažnai neesminiai) ir taip pat elgtųsi (elgesio kodas). Liūdna, tačiau toks raidės taikymas nesukuria tikros vienybės ir dvasingumo. Tai paprasčiausiai moko ne galvoti, o prisitaikyti, supanašėti. Tačiau kai grupės pasikeičia, keičiasi ir pažiūros bei elgesys.
Vienybės nėra vienodume, bet ją galime pamatyti sąjungoje. Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane (Jn 17, 23). Čia kalbama apie būties, esmės ir tikslo vienybę. Jei mes gyvename Dieve, o Jis gyvena mumyse, per tikėjimą mes esame Dievo vaikai (23 eil.), tada ir atsiranda vienybė tarp tikinčiojo ir Dievo, ir tarp atskirų tikinčiųjų.
Deja, daug krikščionių vienybę supranta kaip vienodą mąstymą ir elgseną. Dažnai vienybė išreiškiama tik bažnyčioje ar denominacijoje, jei ji išvis išreiškiama.
O vienybė išties yra labai svarbi. Viešpats meldė to paskutinėmis savo tarnavimo žemėje dienomis. Pasaulyje, kur kiekvienas daro „savo darbus" ir vertina asmeninę nepriklausomybę bei laisvę labiau nei visa kita (23 eil.), vienybė yra krikščionių skiriamasis bruožas. Nederėtų abejoti vienybe, jei du tikintieji turi skirtingus požiūrius apie tam tikras detales, pvz., Viešpaties sugrįžimą ar pan.
24 eil. Viešpats meldė suvienijimo. Netrukus Jis turėjo patirti išbandymus - Jam bus įvykdyta mirties bausmė. Po Jo paėmimo, Jis nebevaikščios fiziniame kūne tarp savo žmonių, kol jie susijungs su Juo. Viešpats meldė: Tėve, Aš noriu, kad tie, kuriuos davei, taip pat būtų su manimi ten, kur Aš esu, kad jie matytų mano šlovę, kurią man suteikei, nes pamilai mane prieš pasaulio sukūrimą (Jn 17, 24).
Galiausiai, 25 ir 26 eil., Jėzus meldė, kad galėtų tęsti savo tarnavimą, net kai nebebus fiziniame kūne: Teisingasis Tėve, pasaulis Tavęs nepažino, o Aš Tave pažinau. Ir šitie pažino, kad Tu mane siuntei. Aš paskelbiau jiems Tavo vardą ir dar skelbsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir Aš juose (Jn 17, 25-26).
Jis atliko savo darbą - apreiškė Tėvą: žvelgdami į Jo gyvenimą ir tarnavimą mokiniai pažino Dievą, tačiau Jis vis tiek norėjo ir toliau apreikšti save per juos, norėjo juose apsigyventi. Manau, tokia yra 26 eilutės mintis.
Evangelijos pagal Joną 17 skyriuje užrašyta nuostabi malda, kurią Viešpats leido išgirsti ir savo mokiniams, kai šie buvo sunerimę ir prislėgti sielvarto. Stebuklas, kad Dievo Dvasia išsaugojo ją ir mums.
Išvados
- Šios maldos prielaidos. Pirmiausia, malda kalba apie aukščiausią Dievo valdžią gelbėjant ir išlaikant žmones. Tikri tikintieji yra tie, kurie priklauso Tėvui ir yra atiduoti Sūnui (Jn 17, 6. 9-10). Jie yra išgelbėti per Sūnaus auką (2-3 eil.), kuria tikime (6-8 eil.). Išgelbėjęs žmones, Dievas toliau veda ir saugo juos (11-19 eil.). Niekas neguodžia labiau nei suvokimas, kad mūsų išgelbėjimas Dievo rankose yra saugus.
Taip pat ši malda sako, kad Sūnaus aukos ant kryžiaus pakanka, kad gautume ir išlaikytume savo išgelbėjimą. Visa, ko Viešpats prašė, yra pažadėta dėl Kristaus aukos ant kryžiaus (11-12 eil.). Gelbėtojas nėra tik žmogus, Jis yra ir Dievo Sūnus. Kas dar galėtų pasakyti, kad buvo anksčiau amžinybėje su Tėvu (Jn 17, 5. 24)? Kas dar, jei ne Dievo Sūnus, gali tvirtinti, jog visa, kas priklauso Tėvui, yra ir Jo (9-10 eil.)?
- Šios maldos jėga. Nors to nėra tiesiogiai pasakyta, ši malda turėjo labai sujaudinti mokinių širdis. Ši malda buvo išsaugota ir mums, jog ji atneštų ramybę bei pasitikėjimą į mūsų nerimstančias širdis. Jei tikime Tuo, kuris meldėsi šia malda, ir Jo darbu Golgotoje, nėra ko nerimauti.
Deja, dažnai mes nesuvokiame maldos už kitus, jiems girdint, vertės. Daug kartų sėdėjau šalia laukiančių operacijos ir mačiau, kad pasitikėjimo kupina malda, prašant apsaugos, atneša ramybę į jų širdis ir sielas. Manau, jog ši malda yra puikus pavyzdys, kaip reikia melstis už kitus krikščionis. Ji atiduoda šlovę Dievui, net kai žmogus kenčia, suvokiant, kad ir tai yra Dievo šlovei ir mūsų gerovei. Čia prašoma Dievo apsaugoti ne nuo kentėjimų, bet nuo šėtono, dvasinio nuosmukio ir pasipriešinimo, meldžiama didesnės vienybės tarp tikinčiųjų ir, galiausiai, vienybės tarp tikinčiųjų bei Viešpaties.
Net jei nežinome tobulo Dievo plano savo ar kitų gyvenimui, mes esame užtikrinti, kad Dievo tikslai - Jo šlovė, mūsų gerovė, pašventinimas ir vienybė su Viešpačiu bei kitais krikščionimis - vis tiek bus pasiekti (Rom 8, 28).
- Maldos kaina. Pasvarstykime ir apie maldos kainą. Kiekvienas prašymas, kurį mūsų Viešpats išsakė dėl mūsų, reikalavo asmeninės Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus. Jei ne Jo mirtis ir prisikėlimas, šie žodžiai būtų tik gražus noras. Kainos, kurią Jis sumokėjo už žmogaus išgelbėjimą, mes niekada nebūtume galėję sumokėti patys. Ji buvo sumokėta kartą visiems laikams, ir jos nebereikia mokėti antrą kartą (Hbr 9, 24-28).
Tačiau tam tikra prasme ir mūsų maldos turi kainą. Ar galime melsti, kad Dievas patarnautų kitiems, jei nesame pasiruošę patarnauti patys? Kiekviena malda turi kainą. Melsdamiesi, nepamirškime ir savo atsakomybės.
vertė Asta Glinskaitė
Nuotr. Rimanto Bikulčiaus
