Ar neskaitėte?<...> Jei būtumėte supratę, ką reiškia <...> (Mt 12, 3-7). Rašto žinovai ir fariziejai uoliai skaitė įstatymą. Jie nuolatos tyrinėjo šventas knygas, susimąstydami apie kiekvieną žodį ir raidę.
Jie užrašė gal ir nelabai reikšmingas, bet gana įdomias pastabas, pavyzdžiui: kuri eilutė yra pačiame Senojo Testamento viduryje, kuri eilutė žymi pusę iki vidurio, kiek kartų buvo pavartotas vienas ar kitas žodis ir net kiek kartų buvo pavartota kiekviena raidė. Jie pažymėdavo net raidės dydį ir jos ypatingą vietą. Jie paliko mums daugybę nuostabių užrašų apie kiekvieną paprasčiausią Šventojo Rašto žodį. Jie, žinoma, uoliai skaitė įstatymą, ginčijosi su Gelbėtoju dėl įstatymo dalykų ir, tarsi plėšrūs paukščiai nagais įsikibę į jį, buvo pasiruošę kovoti dėl kiekvienos jo raidelės.
Mūsų Viešpaties mokiniai nusiskynė keletą kviečių varpų ir trynė jas tarp delnų. Fariziejai aiškino, kad trinti kviečių varpas reiškia jas kulti, o kulti sabato dieną negalima. Todėl sutrinti tarp delnų vieną ar kitą varpą, net jei esi alkanas, sabato rytą yra labai blogai. Štai kaip jie argumentavo savo skundą, kai atėjo pas Kristų aiškintis dėl įstatymo apie sabatą. Gelbėtojas paprastai perkeldavo mūšį į priešo stovyklą, - tai Jis padarė ir šį kartą. Jis pasitiko juos jų pačių žemėje, klausdamas: „Ar neskaitėte?" Tai Rašto žinovams ir fariziejams buvo įžeidžiantis klausimas, nors jame ir nėra nieko akivaizdžiai aštraus. Jiems buvo užduotas labai teisingas ir tinkamas klausimas, tačiau pagalvokite, ką reiškė to klausti jų. „Ar neskaitėte?" „Skaitėme! - galėjo atsakyti jie. - Mes daug kartų perskaitėme visą knygą. Mes nuolatos ją skaitome. Pro mūsų pastabias akis nepraslydo nė viena eilutė". Ir nors jie buvo patys uoliausi to meto įstatymo skaitytojai, tačiau mūsų Viešpats paklausia to dar kartą, tarsi jie būtų neskaitę. Jis netiesiogiai davė jiems suprasti, jog iš tiesų jie nieko nesuprato, ir tada, lyg tarp kitko, atskleidžia jiems priežastį, kodėl Jis taip jų paklausė: „Jei būtumėte supratę, ką tai reiškia..." Jų akys praslydo pro žodžius, jie suskaičiavo raides, pažymėjo kiekvienos eilutės bei žodžio vietą, todėl jie sakosi žiną viską apie visas knygas, tačiau iš tiesų jie iki šiol neskaitė šventų knygų, nes neišmoko tikro skaitymo meno. Jie nesuprato, ką skaitė, todėl galima sakyti, jog iš tiesų jie neskaitė. Jie skaitė Žodį tik paviršutiniškai, prabėgomis.
Mana iš dangaus
Prieš tęsdamas, pasakysiu, jog mes privalome skaityti Šventąjį Raštą. Jūs juk žinote, kaip svarbu maitintis Šventojo Rašto tiesomis, tiesa? Tačiau vis tiek turiu jūsų paklausti, ar skaitote savo Bibliją? Bijau, kad šis amžius yra žurnalų, laikraščių ir periodinės spaudos, bet ne Biblijos skaitymo amžius, kaip turėtų būti. Senais puritonų laikais žmonės neturėjo tiek daug literatūros, tačiau jie atrasdavo gana nemažą biblioteką vienoje Knygoje - Biblijoje. O, kaip jie skaitė Bibliją! Kiek mažai Rašto ištraukų skamba šių dienų pamoksluose, palyginus juos su anų laikų teologijos mokytojų, puritonų teologų pamokslais! Rodos, kiekvienas jų sakinys apšviesdavo ne tik pamoksle nagrinėjamą Šventojo Rašto tekstą, bet, pradėjus aiškinti tą vietą, nauja šviesa apšviesdavo ir daugelį kitų eilučių. Jie nešdavo šviesą nuo vienos eilutės prie paralelinės ar panašios į ją ir taip mokydavo skaitytojus lyginti dvasinius dalykus su dvasiniais.
Manau, turėčiau melsti Dievo, kad mes, tarnautojai, būtume arčiau didžiosios, senosios Knygos. Tuomet mes būtume pamokantys pamokslininkai, net jei ir ignoruotume „modernią mintį" ir „neitume koja kojon su savo laikmečiu". Garantuoju, jog mes gerokai pralenktume savo amžininkus, jei gyventume pagal Dievo žodį.
Dievo žodis yra pats geriausias maistas ir tiems, kurie nepamokslauja. Klausytis pamokslų ir skaityti knygas yra gerai, tačiau ilgai tekėdamas vanduo „surenka", ką randa ant žemės, ir galiausiai praranda vėsų gaivumą, kurį turėjo savo ištakose. Saldžiausia yra tiesa, trykštanti iš perskeltos Uolos, nes tai pirmasis pliūpsnis, dar nepraradęs savo gyvybingumo ir dangiškų savybių. Visuomet geriausia gerti iš šaltinio, o ne iš vandens talpyklos. Jūs atrasite, kad patiems skaityti Dievo žodį - skaityti jį patį, o ne pastabas apie jį, - yra pats geriausias būdas augti malone. Geriau gerti neatskiestą Dievo žodžio pieną, nei nugriebtą ar žmogaus žodžių vandeniu atskiestą pieną.
Ar ir supranti,
ką skaitai?
Mylimieji, mes kalbame apie tai, jog kai akys bėgioja eilutėmis, protu praslysta sakiniai, tai dar nėra tikras skaitymas. Vienas senas pamokslininkas mėgo sakyti, jog šiomis dienomis Žodis keliauja be jokių kliūčių: pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina. Iš tiesų atrodo, kad žmonės skaito labai daug, bet iš tiesų neperskaito nieko. Akys tik prabėgomis peržiūri, bet tiesa neapšviečia sielos ir joje nepasilieka. Ji skraido tarsi paukštis virš laukų, bet nesusisuka lizdo ir jos kojos neranda poilsio. Toks skaitymas nėra skaitymas. Mes iš tikrųjų skaitome, jei ir suvokiame, ką skaitome. Todėl skaityti prabėgomis - nenaudinga, kaip nenaudinga ir paviršutiniškai melstis, neįdedant savo širdies, ar giedoti giesmes, kai širdyje nedega atsidavimo ugnis, ar garbinti tik lūpomis, o ne gyvenimu. Taip ir su Šventojo Rašto skaitymu: egzistuoja tikras, gyvas Žodžio skaitymas. Tai - skaitymas, „pajungiant" sielą, kitaip tai būtų tik mechaninis veiksmas ir neduotų jokios naudos. Taigi, mylimieji, kol nesuprantame, ką skaitome, mes apskritai neskaitome, širdis tame nedalyvauja. <...>
Raidė žudo, Dvasia teikia gyvybę
Ne raidė gelbsti sielą. Daugeliu atvejų raidė žudo ir niekada neteikia gyvybės. Jei jūs tik kartosite raidę, būsite gundomi panaudoti ją kaip ginklą prieš tiesą, kaip tai darė fariziejai, ir raidės pažinimas gali maitinti jūsų išdidumą, o išdidumas veda į pražūtį. Tik dvasia, tikra vidinė prasmė, kuri įsiskverbia į sielą, palaimina ir pašventina. Dievo žodis permerkia mus tarsi dangiška rasa Gedeono ištiestą kailį, ir taip bus tik tada, jei priimsime jį į savo protą ir širdį, priimsime jį kaip Dievo tiesą, suprasime jį ir juo gėrėsimės. Mes turime suprasti Dievo Žodį, o jei nesuprantame, vadinasi, neskaitėme taip, kaip turėjome skaityti.
Skaitymas teikia naudą sielai tik tada, kai ir suprantame, ką skaitome. Kai aukščiausiasis kunigas įeidavo į šventąją, prieš eidamas smilkyti prie altoriaus, jis visuomet užžiebdavo auksinę žvakidę, taip tarsi parodydamas, jog prieš tai, kai garbinimas galės tobulai kilti Dievui, protas turi būti apšviestas. Tik pažinę Dievą, Jį pamilstame, tik pažinę dieviškus dalykus, galime jais džiaugtis. Vėl ir vėl mes turime bandyti, kol mūsų ribotas protas supras, ką Dievas norėjo pasakyti; nes kitu atveju, bučiuosime knygą, bet nemylėsime jos turinio, garbinsime raidę, bet nebūsime atsidavę Viešpačiui, kuris kalba mums jos žodžiais. Mylimieji, jei nesuprasite, jūsų sielos nebus paguostos, jūs nerasite krypties savo gyvenimui ir jūsų charakteris nesikeis.
Paruoškime savo protą
Jei mes esame tie, kurie suprantame, ką skaitome, nes kitaip būtume skaitę veltui, paaiškėja, kad pradėdami studijuoti Šventąjį Raštą, mes turime pažadinti savo protą. Man atrodo, jog mes ne visuomet esame pasiruošę skaityti Bibliją. Kartais prieš atsiverčiant knygą labai gerai stabtelėti - „Nusiauk batus, nes žemė, ant kurios stovi, yra šventa".
Tu ką tik ištrūkai iš pasaulio rūpesčių, tavo mintyse sukasi pasaulio reikalai, tad negali iš karto paėmęs knygą suvokti jos dangiškus slėpinius. Jei prieš valgydamas padėkoji ir prašai palaiminti maistą, tai geras įprotis būtų ir prieš priimant šį dangišką maistą paprašyti palaiminti Žodį. Melsk Viešpatį atverti tavo akis prieš pažvelgiant į amžinąją Raštų šviesą. Kaip kunigai mazgodavosi kojas prieš įeidami į šventyklą dirbti savo švento darbo, taip labai gera yra nusiprausti ir savo dvasios akis, kuriomis žvelgsime į Dievo žodį, nusiplauti netgi pirštus, jei taip galime pasakyti - proto pirštus, kuriais vartysite knygą, kad su šventa knyga elgtumėtės šventai. Tarkite savo sielai: „Pabusk, mano siela, nes dabar tu priartėsi prie Dievo, kuris atsiskleis Žodyje tarsi menėje sėdintis karūnuotas monarchas. Tepabunda visa, kas yra manyje! Dabar aš mąstysiu apie tai, kas vestų mane prie Dievo, padėtų man šlovinti ir garbinti Jį. Tai - atsidavimo veiksmas. Todėl būk budri, mano siela. Būk budri ir nusilenk prieš Amžinojo sostą".
Rašto skaitymas yra mūsų dvasiniai pietūs. Muškite gongą ir kvieskite visus puotauti prie paties Viešpaties stalo, skelbdami, kad dabar bus patiektas pats brangiausias maistas. Dar geriau, tarsi kviesdami garbinti, skambinkite bažnyčios varpais ir kvieskite, studijuoti Šventojo Rašto, nes tai bus lygiai taip pat reikšminga, kaip sabato dieną Viešpaties namuose giedoti psalmes.
Jei taip būtų, mielieji draugai, pamatytumėte, jog norėdami suprasti, ką skaitote, turite tai apmąstyti. Kai kurios Šventojo Rašto eilutės mums yra aiškios - palaimintos seklumos, kuriose gali braidžioti avinėliai, tačiau yra ir gelmių, kuriose mūsų protas, užuot su malonumu plaukiojęs, jei būsime neatsargūs, gali paskęsti. Yra Šventajame Rašte tekstų, kurie verčia mus susimąstyti. Mūsų dangiškasis Tėvas nori išlavinti mus dangui - išmokyti mus apmąstyti savo kelią į dangiškus slėpinius. Todėl Jis suteikia Žodžiui tam tikrą formą, kad prieš ragaudami jo saldumą mes jį apmąstytume. Jūs žinote, Jis gali paaiškinti tai akimirksniu, kad iš karto suvoktume, tačiau ne visada Jis taip daro. Daugelio Raštus dengiančių šydų tikslas - ne slėpti prasmę nuo uoliųjų, bet priversti protą veikti, nes dažnai širdies uolumas, siekiant suvokti dieviškąjį protą, labiau nei pats pažinimas padaro širdį geresnę.
Meditavimas, rūpestingas apmąstymas lavina ir stiprina mus, kad sugebėtume priimti dar didingesnes tiesas. Girdėjau, kad senais laikais Balearų salose motinos, norėjusios, kad jų berniukai taptų gerais svaidytojais, padėdavo jų pietus kur nors aukštai, kad šie negalėtų jų pasiekti kitaip, kaip tik numušdami juos akmeniu. Mūsų Viešpats trokšta, kad mes būtume geri svaidytojai, todėl kai kurias brangias tiesas padeda nepasiekiamon vieton, kad negalėtume jų lengvai paimti. Tačiau galiausiai mes „pataikome" ir randame maisto savo sieloms. Taip gauname dvigubą naudą: mokomės apmąstymo meno ir ragaujame saldžias tiesas, kurios buvo padėtos nepasiekiamose vietose. Broliai, mes turime apmąstyti, medituoti. Šios vynuogės neduos vyno tol, kol su jomis nepaplušėsime. Alyvuogės turi būti sudėtos į ratą ir daugelį kartų spaudžiamos, kad iš jų pradėtų sunktis aliejus. Žvelgdami į dubenį su riešutais, jūs žinote, kuris riešutas buvo pagraužtas, nes jame yra maža skylutė ir viduje jau yra gyventojas, ėdantis branduolį. Svarbu prasibrauti pro raidės kevalą ir tada gyventi viduje, maitinantis branduoliu. Aš norėčiau būti kaip tas mažas kirminėlis, prasibrovęs pro kevalą ir pasiekęs vidinius palaimintos Evangelijos slėpinius, gyvenantis Dievo žodžio „viduje".
Dievo žodis visada yra pats brangiausias žmogui, kuris nuolatos juo gyvena. Kai praėjusiais metais sėdėjau po plačiai išsikerojusiu buku, turėjau malonumą smalsiai stebėti šių, pačių nuostabiausių ir, sakyčiau, sumanumu, kurio neturi kiti medžiai, pasižyminčių medžių savitą pobūdį. Stebėjausi ir gėrėjausi šiuo medžiu, bet supratau, jog aš nemąstau apie šį medį tiek daug, kiek jame gyvenančios voverės. Aš mačiau jas šokinėjančias nuo šakos ant šakos ir esu tikras, jog jos labai vertino šį seną medį, nes kažkur jo drevėje jos turi savo namus: jo šakos yra jų prieglobstis, o šio medžio riešutai - jų maistas. Jos gyvena tame medyje, tai yra jų pasaulis: poilsio vieta, aruodas, namai. Žinoma, joms tai yra viskas, bet ne man, nes aš randu maisto ir galiu pailsėti bet kur. Tačiau būtų gerai, jei mes gyventume Dievo žodyje, tarsi tos voverės medyje, - gyventume jame ir juo. Lavinkime savo protus šokinėti nuo vienos šakos prie kitos, atraskime poilsį ir maistą jame, te Dievo žodis mums tampa viskuo. Tebūna jis mūsų maistas, vaistai, turtas, apsauga, poilsis ir pasimėgimas. Te Šventoji Dvasia veda mus į tai ir daro Žodį brangų mūsų širdžiai.
Melskite Knygos Autoriaus pagalbos
Mylimieji, dar kartą primenu jums, kad svarbu yra Dievo žodį branginti, o dar svarbiau - pradėjus taip mąstyti, melstis! Ar jūs norite tapti geri skaitytojai? Ar jūs pasiryžę plušėti iš visų jėgų, kad suprastumėte, ką skaitote? Tada jūs turite pulti ant kelių. Turite šaukti Dievui, melsdami, kad jums padėtų. Kas geriausiai supranta knygą? Žinoma, jos autorius. Jei aš noriu išsiaiškinti tikrą kokio nors sudėtingo sakinio prasmę, o jo autorius gyvena netoli manęs, aš einu pas jį, skambinu į jo duris ir prašau: „Gal būtumėte malonus ir paaiškintumėte man, ką reiškia šis sakinys? Nė kiek neabejoju, kad jis labai brangus, bet esu toks neišmanėlis, kad negaliu jo suprasti. Aš neturiu tiek pažinimo ir neišmanau šio dalyko taip, kaip jūs, todėl jūsų aliuzijos bei pasvarstymai man yra nesuprantami. Tai - jūsų sritis, tai jums įprasta, tačiau man tai yra sudėtinga. Gal galėtumėte paaiškinti man šito prasmę?" Geras žmogus džiaugtųsi taip paklaustas ir jam nebūtų sunku atskleisti to sakinio prasmę atviram prašytojui. Ir aš būčiau tikras, jog gavau teisingą paaiškinimą, nes klausdamas paties autoriaus atėjau prie paties šaltinio ištakų.
Mylimieji, Šventoji Dvasia yra mumyse ir, kai mes, pradėję skaityti Knygą, norime sužinoti, ką viena ar kita eilutė reiškia, turime prašyti Šventosios Dvasios apreikšti teisingą prasmę. Ji nepadarys stebuklo, bet sužadins mūsų protą, mintis, kurios ves mus įprastais keliais, kol galiausiai prieisime šerdį ir Jo dieviškų pamokymų esmę. Todėl uoliai siekite Šventosios Dvasios vadovavimo, nes jei norime suprasti, ką skaitome, turime melsti ir prašyti Šventosios Dvasios atverti įkvėpto Žodžio paslėptas paslaptis.
Priimkite pagalbą
Jei prašome Šventosios Dvasios vesti mus ir mokyti, turime būti pasiruošę, brangūs draugai, naudoti visas priemones, kurios padėtų suprasti Raštus. Kai Pilypas paklausė Etiopijos eunucho, ar jis supranta Izaijo pranašystę, šis atsakė: „Kaip aš suprasiu, jei niekas man to nepaaiškina?" Tada Pilypas atskleidė jam Viešpaties žodį.
Kai kurie žmonės, norėdami būti Dievo Dvasios pamokyti, atmeta knygų ar kitų žmonių pamokymus. Tai nėra pagarba Dievo Dvasiai, tai - Jos negerbimas, nes kai kuriems savo tarnams Ji suteikia daugiau šviesos nei kitiems, ir šie turi perduoti tą šviesą kitiems, naudoti tai bažnyčios gerovei. Bet jei kita bažnyčios dalis atsisako priimti tą šviesą, tai kam gi Dievo Dvasia tai davė? Atrodytų, Šventoji Dvasia, kuri dalija dovanas ir malones, suklydo. Tačiau taip negali būti.
Viešpats Jėzus Kristus kai kuriems savo tarnams malonėjo suteikti daugiau savo Žodžio pažinimo ir įžvalgų nei kitiems. Ir mes turime džiaugsmingai priimti tą pažinimą, Jo duotą tokiu būdu, kaip Jis panorėjo. Būtų niekinga sakyti: „Mes nenorime dangiškų lobių, kurie yra žemiškuose induose. Mes priimsime dangiškus turtus, kuriuos Jis pats mums suteiks, ne per žemiškus indus. Mes manome, jog esame pernelyg išmintingi, turintys dangišką protą ir dvasingi, kad rūpintumės brangakmeniais, sudėtais į žemiškus puodus. Mes nieko neklausysime ir nieko neskaitysime, išskyrus pačią Knygą, ir nepriimsime jokios šviesos, tik tą, kuri ateina pro plyšį mūsų stoge. Mes nesinaudosime kitų žmonių žvakių šviesa, geriau jau liksime tamsoje".
Broliai, nesielkime taip kvailai. Džiaugsmingai priimkime Dievo šviesą, net jei ją atneštų vaikas. Jei Jo tarnas - Paulius, Apolas ar Kefas - priimtų tą šviesą, nes „visa yra jūsų, jūs esate Kristaus, o Kristus yra Dievo", tai ir jūs priimkite šviesą, kurią uždegė Dievas, ir prašykite malonės nukreipti tą šviesą į Žodį, kad skaitydami jį suprastumėte.
Ar ieškote dangiško aukso?
Nenorėčiau daugiau apie tai kalbėti, tačiau kai kuriems iš jūsų turiu papriekaištauti. Žinau, jūs turite namuose Biblijas, nes jei neturėtumėte jų, manytumėte, jog esate kaip pagonys. Jūsų Biblijos puikiai įrištos ir labai puikiai atrodo: nedaug vartytos, nedaug dėvėtos ir, gali būti, jog jos išnešamos į šviesą tik sekmadienio rytą, o visą likusią savaitę guli spintoje kartu su švariomis nosinėmis. Jūs neskaitote Žodžio, ir netyrinėjate jo, tad kaip jūs galite tikėtis dieviško palaiminimo? Gal jūs nekasate dangiško aukso, nes nenorite jo rasti?
Dažnai kartojau, jog tyrinėdami Raštus neišsigelbėsite. Viešpats yra pasakęs: „Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų, ir būsi išgelbėtas". Tačiau Žodžio skaitymas, lygiai taip pat, kaip ir Jo klausymas, dažnai sužadina tikėjimą, o tikėjimas atneša išgelbėjimą: tikėjimas - iš klausymo, o skaitymas yra klausymo būdas. Kai siekiate sužinoti, kas yra Evangelija, Dievas gali išlieti malonę ir palaiminti jūsų sielą. Tačiau kaip mažai kai kurie iš jūsų skaitote Bibliją. Nenoriu sakyti nieko, kas būtų pernelyg griežta, te jūsų pačių sąžinė liudija jums, tačiau aš vis tik išdrįsiu pasiteirauti: ar skaitote Bibliją paskubomis? Truputį paskaitote ir bėgate? Ar jūs kaip mat pamirštate, ką skaitėte, ir prarandate net ir tą mažą naudą, kurią, atrodo, gavote? Kiek nedaug jūsų yra tvirtai apsisprendę įsigilinti į Žodžio gelmes, pasiekti Jo sultis, gyvybę, esmę ir atsigerti? Jei jūs to nedarote, sakau jums, jog jūsų skaitymas yra apgailėtinas, jis miręs ir niekam nenaudingas. Ir vadinti tai skaitymu būtų neteisinga. Te Šventoji Dvasia padeda jums atgailauti.
Skaitykite kartu su Juo
Skaitydami Žodį visuomet turėtume jausti Jėzaus artumą. Atkreipkite dėmesį į Evangelijos pagal Matą 12 skyriaus 5 eilutę: Ar neskaitėte Įstatyme, jog per sabatą kunigai šventykloje pažeidžia sabatą ir nenusikalsta? Bet sakau jums: čia daugiau negu šventykla! (Mt 12, 5-6). Fariziejai daug galvojo apie Žodžio raidę, bet nesuprato, kad čia buvo Tas, kuris sukūrė Sabatą - žmonių ir Sabato Viešpats, Viešpats viskam. O jei jūs laikotės tam tikrų įsitikinimų ar ritualų, išoriškai pritaikydami raidę, melskite Viešpaties, kad suvoktumėte, jog Biblija yra daugiau nei spausdinta knyga, kažkas geresnio nei sausas įsitikinimų lukštas.
Yra vienas Asmuo, didesnis už visus kitus, ir Jo turime melsti, kad Jis visuomet būtų su mumis: „Gyvasis Kristau, padaryk, kad šis Žodis taptų man gyvas. Tavo Žodis yra gyvenimas, tačiau ne be Šventosios Dvasios. Galiu mintinai žinoti šią Tavo knygą ir kartoti ją nuo Pradžios iki Apreiškimo knygos, bet ši knyga gali būti negyva knyga man, o mano siela gali būti mirusi. Tačiau, Viešpatie, būk su manimi. Tada aš pažvelgsiu per knygą į Viešpatį; skaitydamas pamokymą, pamatysiu Tą, kuris jį išpildo; žiūrėdamas į įstatymą, matysiu Tą, kuris jį gerbė; skaitydamas grasinimus, matysiu Tą, kuris juos pakėlė už mane, ar įsiklausydamas į pažadą, matysiu Jį, kuriame visi pažadai yra „taip ir amen".
Jei prisiminsime, kad Jis yra šalia, mes visiškai kitaip skaitysime tą Knygą. Jis yra kartu su manimi kambaryje: aš negaliu užsiimti niekais. Jis palinkęs virš manęs, vedžioja savo pirštą eilutėmis, ir aš galiu matyti Jo pervertą delną. Skaitysiu taip, tarsi Jis būtų šalia. Skaitysiu žinodamas, jog Jis yra Žodžio esmė, Jis yra šios Knygos įrodymas ir autorius. Tik taip tikri studentai gali įgyti išminties!
Jūs suvoksite Raštų prasmę, jei skaitysite juos kartu su Jėzumi.
Paruošta pagal pamokslą, spausdintą www.sovereign-grace.com
vertė Lina Tamonytė
