Kiekvieną kartą, kai jis išskrisdavo be manęs, many užvirdavo pyktis. Aš vis sau kartodavau: „Tai vis jo kaltė...".
Tačiau Dievas ėmė keisti mano požiūrį, ir mūsų santuoka buvo išgydyta, atėjo džiaugsmas. Jei ir jūsų sutuoktinis dažnai yra jūsų pykčio priežastis, gal bus įdomu susipažinti su Dievo man atskleistomis įžvalgomis.
Aš esu atsakinga už savo pyktį
Didžiąją gyvenimo dalį dėl savo pykčio kaltinau kitus: „Jei jie nebūtų darę to..." arba „Jei jie būtų tai padarę..." ir pan. Tačiau Dievas atkreipė mano dėmesį į šias Šventojo Rašto eilutes: Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams <...>. Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis. Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems (Ef 4, 29. 31-32). Paulius čia vartoja liepiamąją nuosaką, o tai reiškia, kad aš galiu pasirinkti tam paklusti. Nėra taip, kad tai nuo manęs nepriklausytų. Ne, aš galiu tai kontroliuoti.
Nė vienoje eilutėje nepasakyta: „Jei vyras su tavimi elgsis gerai, joks bjaurus žodis teneišeina iš tavo lūpų..." arba „Būk maloni ir kantri, jei vyras atsakys į tavo poreikius". Čia nėra nurodyta jokių sąlygų ir nepaliekama vietos netinkamo elgesio pateisinimams. Aš esu atsakinga už savo reakcijas ir, jei aš vadinuosi krikščione, Šventosios Dvasios jėga galiu būti kantri, nes kantrumas yra Dvasios vaisius. Taigi, aš pradėjau elgtis atsakingiau.
Prisiimti atsakomybę už savo pyktį reiškė nusižeminti ir prašyti Dievo bei vyro atleidimo. Iš pradžių tai buvo be galo sunku, tačiau tai motyvavo mane atpažinti pyktį, vos tik jam pradėjus kilti, kad vėliau nebetektų prašyti atleidimo. Pažinusi kylantį pyktį aš galiu pasirinkti: pykti ar ne.
Mano vyras nėra mano atspindys
Kai mes su Lariu būdavome tarp žmonių, mintyse nuolat niurnėdavau: „Kodėl jis taip pasakė? Negaliu patikėti, kad jis taip pasielgė?" Aš pykdavau, net jei jo veiksmai buvo nukreipti ne į mane, o į kitus žmones. Jei jis su kuo nors būdavo grubus, aš tuoj įsikišdavau, norėdama pataisyti padėtį. Jei jam kokia situacija būdavo neaiški, aš skubėdavau viską išsiaiškinti. Atrodė, kad švaisčiau savo mintis ir energiją, norėdama užtaisyti visas spragas, tai, ko mano manymu, jam trūko, ir galiausiai pykau dėl to, nes, atrodė, kad tai man meta ne kokį šešėlį.
Tada pradėjau savęs klausti: kodėl aš pykstu, kai jis taip pasielgė ne su manimi? Aš elgiausi taip, tarsi jis būtų mano atspindys, ir viską priimdavau asmeniškai. Kai jis nesielgdavo taip, kaip aš maniau, jog jis turėtų elgtis, ir kiti žmonės neatrodė laimingi, jaučiausi taip tarsi jie kaltintų mane. Be viso to, aš kaltindavau ir kitų vyrų žmonas, kad jos nekontroliuoja savo vyrų. Maniau, kad pykdama ant Lario priversiu jį pasikeisti - taip bus apsaugotas mano įvaizdis.
Tačiau Jokūbas savo laiške rašo: Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo (Jok 1, 19-20). Mano pyktis neišteisina nei manęs, nei ko nors kito, įskaitant ir mano vyrą.
Koks palengvėjimas atėjo, kai suvokiau, jog aš neturiu būti Lario Šventąja Dvasia! Dievas nepaskyrė manęs būti atsakinga už Lario elgesį, ir jei žmonės taip mąsto, jie klysta. Aš esu atsakinga už save, Laris yra atsakingas už save, ir jis nėra mano atspindys. Suvokimas, kad man nebereikia pakeisti Lario ir siekti apsaugoti savo įvaizdžio, padėjo man būti kantresnei.
Pyktis yra neefektyvi ir apgaulinga taktika
Skaitydama Bibliją aš suvokiau, kad pyktis dažnai yra bandymas nukreipti dėmesį nuo savęs. Kai sprendėme, kaip įsirengti savo naujus namus, pasiūliau išbetonuoti lauke vieną plotelį šiukšliadėžėms laikyti. Tąkart Laris griežtai atsakė: „Kodėl tu taip sugalvojai?". O aš išgirdau štai ką: „Keite, tu esi tokia kvaila. Kaip tau galėjo ateiti tokia mintis?"
Nors iš tiesų jis visai nenorėjo manęs pažeminti, aš jaučiausi taip: „O, ne! Dabar visi sužinos, kad aš esu kvaila ir ilgą laiką tai slėpiau". Aš supykau, tikėdamasi, jog mano kvailumas liks nepastebėtas, jei dėmesį nukreipsiu į tai, kad Laris nėra malonus.
Žinoma, tą akimirką man nerūpėjo vidiniai motyvai. Argi aš pykau todėl, kad Laris buvo nejautrus? Tačiau stebėdama savo reakcijas supratau, kad pyktis kyla iš klaidingų mano įsitikinimų.
Kai Laris ilgas valandas dirbdavo, priimdavau tai kaip jo žinutę man: „Tu nesi man svarbi. Aš tavęs daugiau nebemyliu". Tokį tariamą atstūmimą priėmiau tarsi pirštą, rodantį į mano nevertingumą. Aš pykau, taip tarsi atgręždama pirštą į jį ir sakydama: „Pažvelkite į mano siaubingą vyrą, kuris nuolat vis dirba. Problema yra ne tai, kad aš esu neverta, bet, kad jis manęs nemyli".
Bėgant laikui tapau kantresnė, nes ėmiau tikėti tiesa, kad mano vertė nepriklauso nuo vyro. Aš esu brangi, vertinga ir mylima, nes Dievas taip mane myli, jog atsiuntė savo Sūnų Jėzų, kad Jis mirtų už mane ant kryžiaus. O tai, ar Laris dirba ilgai ar ne, neturi su tuo nieko bendra.
Švelnus atsakymas nuramina pyktį, aštrūs žodžiai sukelia rūstybę (Pat 15, 1) - ši eilutė, užrašyta Patarlių knygoje, padėjo mums pasveikti ir išgelbėjo mūsų santuoką. Aš mokiausi atsakyti švelniai, nebadydama pirštais, nes tikėjau tiesa apie save. O kai aš ramiai paaiškindavau savo mintis, Laris į jas reaguodavo jautriau.
Pyktis gali kilti ir iš baimės
Kai Laris pasirinkdavo ne pabūti su manimi, o savo darbą arba hobį - skraidyti, aš panikuodavau: „Ar mes jau skirsimės? Ar jis iš tiesų dirba? O gal su kuo nors susitikinėja? Ką darysiu, jei liksiu viena su dviem vaikais?". Baimė gimdydavo pyktį, kurio tikslas - priversti vyrą mane įtikinti, jog šie baisūs dalykai neatsitiks arba, kad tokios mano mintys yra netiesa. Kai jis neparodydavo man savo meilės taip, kaip aš to trokšdavau, bandydavau išgauti tai priekaištaudama, skųsdamasi, retai suvokdama, kaip jis rodo man savo meilę.
Dabar man atrodo akivaizdu, tačiau tuomet nesupratau, jog toks mano gyvenimas kalba apie nepasitikėjimą Dievu. Maniau, kad Dievui reikia mano pagalbos keičiant Larį, ir pykdama tarsi sakydavau: „Dieve, aš bijau, o Tu manęs negini. Todėl aš perimu viską į savo rankas. Aš priversiu jį atsakyti į mano poreikius".
Kai pradėjau pripažinti, kad mano pyktis - tai nepasitikėjimas Dievu, prisiminiau vieną mėgstamą Šventojo Rašto vietą, kuri padėjo man suvokti gilesnę santuokos prasmę: Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus (Pat 3, 5-6) Tai įkvėpė mane mąstyti: „Net jei atsitiktų baisiausia ir mes išsiskirtume, Dieve, aš tikiu, kad tu pasirūpinsi manimi pagal savo valią. Man nereikia savo jėgomis siekti to, ko man atrodo, man reikia. Tu žinai, kas yra geriausia, ir gali atsakyti į mano poreikius taip, kaip Tu to nori".
Suvokusi, kad Laris nėra daugiau atsakingas už mano saugumą, aš nebespaudžiau jo ir pradėjau į viską žiūrėti pozityviau. Po kurio laiko jis pakeitė darbą ir jo pajamos sumažėjo, nebeliko pinigų skraidyti. Jis dažniau būdavo namie. Tada supratau, kad Dievas be mano pagalbos pakeitė aplinkybes, ir mano pasitikėjimas Juo sustiprėjo.
Po truputį aš pradėjau mažiau pykti. Dievas tęsė darbą ir mūsų santykiai šeimoje gerėjo. Stebėtina, bet kai aš pradėjau mažiau pykti, nebuvau nuolat ko nors reikalaujanti žmona, nuo kurios jis norėdavo pabėgti, jis vis daugiau laiko praleisdavo su manimi.
Žinoma, nėra garantijos, kad, jei keisimės mes, pasikeis ir mūsų sutuoktinis. Bet net jei sutuoktinis ir nepasikeistų, taip mes priartėsime prie Viešpaties, o tai ir yra bet kokių pokyčių pradžia.
Žvelgdama atgal ir matydama, kaip Dievas pakeitė situaciją, stebiuosi ir esu dėkinga. Atradome principus, dėl kurių mes su Lariu pasitikime Dievo stiprybe, kad Jis išsaugos džiaugsmą ir artimą bendrystę mūsų santuokoje net ir dabar, kai esame susituokę jau beveik 40 metų.
Paskutiniuoju metu mes su vyru rūpinomės jo 92 metų sergančia motina. Suprantu, kad galiu lengvai paslysti ir įkliūti į seno melo pinkles, nes slaugyti ligonį nėra taip paprasta. Tačiau Dievas man vis primena išmoktas ir suvoktas tiesas: aš vis dar esu vertinga, svarbi ir mylima, net jei mums ir tenka daugiau dėmesio skirti ligoniui, o ne savo santuokai. Kai supykstu ar susierzinu, žinau, kad patikėjau senu melu. Sprendimas pasitikėti Dievo valia ir Dievo tiesomis padeda man pasitikėti Dievu ir džiaugtis savo nuostabiu vyru.
Iš http://www.christianitytoday.com/
vertė Raimonda Jašinauskienė
Nuotr. Sauliaus B.
