„Pilypas Jam sako: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana". Jėzus jam taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti [Kalba Jėzus, bet Pilypui atsako Tėvas?] Kas matė mane, matė Tėvą! Tad kaip gali sakyti: „Parodyk mums Tėvą?" (Jn 14, 8-9)
Ar gali žmoguje gyventi ir Sūnus, ir Tėvas? „Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime" (Jn 14, 23).
Kur tada Šventoji Dvasia? Ar Jie visi trys gyvena žmoguje?
Sveiki.
Jėzus tikrai netvirtina esąs Tėvas. Jėzus sako, kad Jis yra Sūnus, apreiškiantis Tėvą. Savo pasirinkimais, santykiu į supančius žmones, mąstymu ir visu gyvenimo būdu Jis taip tiksliai atspindi Tėvą, Jo valią, kad gali tvirtinti, jog tas, kas matė Jį, regėjo ir Tėvą, mat tokio pritrenkiančio panašumo tarp jų esama. Tad 9-oje eilutėje vis dėlto skamba ne Tėvo, o Jėzaus žodžiai, tiesiog Jis suvokia savo vienumą, tapatumą su Tėvu, todėl ir stebisi Pilypo noru išvysti Tėvą, kai Tėvo atspindys, Sūnus, jau apie trejus metus yra šalia jo: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė." <...> „Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau nuo šiol Jį pažįstate ir esate Jį matę." (Jn 1,18; 14,7). Jėzus buvo visiškai priklausomas nuo Tėvo (šią priklausomybę itin ryškiai savo pasakojime atveria evangelistas Jonas), Jis visa kalba ir daro ne iš savęs, o Tėvo noru ir valia - iš čia ir Tėvo „braižas" Sūnuje, o kartu ir Sūnaus tikslus atspindėjimas Tėvo.
Taigi Jėzus nesivadina Tėvu, o savo klusnumu Jo valiai Jį tobulai apreiškia, pristato.
Kalbant apie dieviškos Trejybės Asmenų „apsigyvenimą" tikinčiame žmoguje, keblumai, manau, iškyla tuomet, kai Dievo apsigyvenimą bandome suprasti žmogiškai, primityviai, tiesiogiai ir Trejybę bandome dalyti matematiškai. Dievo Trejybė - tai ypatingais, žmogaus protu nesuvokiamais ryšiais tarpusavy susiję dieviški asmenys, visi trys turintys vietos žmogaus gyvenime: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendravimas tebūna su jumis visais!" (2 Kor 13,13). Ar Kristaus malonės, Tėvo meilės ir Dvasios bendravimo patirties negalėtume prilyginti paties Dievo apsigyvenimui Jo vaikuose? Kas dar labiau, jei ne šie apaštalo Pauliaus žodžiai, galėtų paliudyti, kad Dievas visa sava pilnatve yra labai arti tikinčiųjų ir veikia juose jų palaimai?
Manyčiau, būtent tokį Tėvo palankumą, itin artimą santykį ir turi Jėzus omenyje, kalbėdamas apie savo ir Tėvo apsigyvenimą tame, kuris Jį myli. Atrodytų, kad Jūsų minimoje eilutėje (Jn 14, 23) Jėzus visgi akcentuoja ne apsigyvenimą, o meilę Jam, kuri patvirtinama laikantis Jo žodžių. Turime suprasti, kad Jėzaus dieviškumas pirmiesiems mokiniams buvo kur kas blankiau suvokiamas nei mums šiandien. Kaip vieną iš patikinimų, jog tikrai dera klausyti Jo žodžių, Jėzus mini tai, kad tiek Jis, tiek Tėvas prisiartins ir apsigyvens juose, kitaip tariant, atvers save, duos ragauti savo malonės turtų. Galime tik nujausti, kaip svarbu buvo judėjams girdėti apie žadamą palaimintą Tėvo artumą, jog klausydami Jėzaus jie ne tik kad nepaklius į klaidžiamokslio pinkles, bet kaip tik atras Tėvą Jėzaus asmenyje.
Su nuoširdžiu linkėjimu Tėvo meilės, Kristaus malonės ir Šventosios Dvasios bendravimo, pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
