Kauno „Tikėjimo žodžio" bendruomenėje jau kurį laiką nuosekliai gilinamės į apaštalo Pauliaus pirmąjį Laišką korintiečiams. Skyrius po skyriaus atėjome iki dvyliktojo, kuriame Paulius aiškina Korinto tikintiesiems apie skirtingus Šventosios Dvasios pasireiškimus.
Aš nenoriu, broliai, kad jūs neišmanytumėte apie dvasines dovanas. Jūs žinote, kad, kai buvote pagonys, ėjote prie nebylių stabų kaip vedami. Todėl aš jums aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasia, neprakeikia Jėzaus. Ir nė vienas negali sakyti, kad Jėzus yra Viešpats, kaip tik Šventąja Dvasia. Yra skirtingų dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Yra skirtingų tarnavimų, tačiau tas pats Viešpats. Ir yra skirtingi veiksmai, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. Bet kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui. Vienam Dvasia suteikiamas išminties žodis, kitam ta pačia Dvasia - pažinimo žodis, kitam - tikėjimas ta pačia Dvasia, kitam - išgydymų dovanos ta pačia Dvasia, kitam - stebuklų darymas, kitam - pranašavimas, kitam - dvasių atpažinimas, kitam - skirtingos kalbos, kitam - kalbų aiškinimas. Bet visa tai daro viena ir ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka. Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug narių, o visi to vieno kūno nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Nes viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną, - žydai ar graikai, vergai ar laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia (1 Kor 12, 1-13).
Pradėjus nagrinėti šią laiško ištrauką, dėmesį patraukė ne skirtingai įvardinti įvairūs Šventosios Dvasios pasireiškimai, bet apaštalo žodžiai „ta pati Dvasia". Aiškindamas korintiečiams apie skirtingas dovanas, tarnavimus bei veiksmus, Paulius kaip lygius asmenis pamini Dvasią, Viešpatį ir Dievą, tokiu būdu nurodydamas, jog kiekvienas iš Jų yra Šventosios Trejybės Asmuo - Visagalis Amžinasis Dievas. Todėl, manau, kad, prieš atsidedant atidesniam apaštalo minčių nagrinėjimui apie įvairias Dvasios dovanas, bus teisinga pasižiūrėti į Tą Asmenį, kuris kiekvienam suteikia dovanas, kaip Jam patinka, ir tuo pačiu prisidėti prie pastoriaus Dariaus Širvio apmąstymų nesename „Ganytojo" straipsnyje apie Šventosios Dvasios artumo stebuklą.
Kalbant apie Šventąją Dvasią, pirmiausia norisi priminti, jog Senojo Testamento laikais tikrieji Dievo garbintojai garbino Jį Jeruzalės šventykloje, Kristus tarnaudamas žemėje pats buvo daugiau negu šventykla, ir tie Dievo tautos žmonės, kurie tapo Jo pasekėjais, buvo Dievo valios vykdytojai, o mes gyvename tuo ypatingu laiku, kai tikintieji patys yra Dievo Dvasios šventykla bei Kristaus kūno nariai ir pats Dievas Šventoji Dvasia gyvena mumyse. Senojo Testamento metu buvo svarbu garbinti teisingoje vietoje, Jėzaus tarnavimo metu - sekti Dievo siųstą Asmenį, šiandien - pažinti Šventąją Dvasią. Šiuo laiku nei konkreti vieta, nei joks regimas asmuo nebegali būti tikro krikščioniško tikėjimo garantas. Kiekvienam tikinčiajam tenka prisiimti atsakomybę pačiam pažinti Dievo Dvasią, kuri po Viešpaties Jėzaus mirties bei prisikėlimo yra Tėvo skirta būti mūsų mokytoju, vedliu ir guodėju. Taip sakydamas jokiu būdu neturiu omenyje, kad Jėzus nebėra mūsų Mokytojas. Tačiau per Jo tarnavimą žemėje mokiniai girdėjo kalbantį įsikūnijusį Dievo Sūnų, konkretų Žmogų. Jo klausantis nebereikėjo aiškintis, kokia dvasia kalba. Dabar viską, ką kalbėjo Jėzus Kristus, mums primena ir moko kitas Guodėjas - Tiesos Dvasia, kuri pagal paties Viešpaties pažadą, užrašytą evangelijos pagal Joną keturioliktame skyriuje, liks su mumis per amžius. Tai nematomas, bet realus Asmuo, kuris visuomet yra su Jėzaus pasekėjais. Jis tarsi ištikimas tarnas ruošia nuotaką Šeimininko Sūnui, lyg mokytojas ugdo vaikus tinkamai gyventi Tėvo namuose. Tačiau Jį galima pamiršti, Jo nepastebėti, nes tai labai mandagus Asmuo, neperšantis savęs jėga. Galima paskęsti savo troškimuose, planuose bei siekiuose, pamirštant, kad visą laiką labai arti kiekvieno tikinčiojo yra Visagalis Dievas.
Kalbėdamas apie Dievo Dvasią kaip tarną ir vaikų ugdytoją, jokiu būdu nenoriu sumenkinti trečiojo Trejybės Asmens, bet tik aiškiau parodyti, jog Dievas Šventoji Dvasia, apreikšdamas mums Tėvą ir Sūnų, tarsi lieka šešėlyje. Daugybė vaizdinių, kuriais Šventasis Raštas mums kalba apie Dievo Dvasią, rodydamas įvairius Jos aspektus, dažną kartą trukdo mums įsisąmoninti, kad Ji yra gyvas ir labai jautrus Asmuo - Amžinasis, Visagalis Dievas. Tačiau turime suprasti, kad be ilgai trukusio paruošimo žmonės iš viso negalėtų priimti atvirai sakomos tiesos apie Trejybę.
Kritusiems žmonėms neįmanoma protu suvokti, jog viso ko Kūrėjas yra vienas Dievas trijuose Asmenyse. Ši tiesa tapo šiek tiek suprantama tik per ilgą laiką, kartai po kartos einant Dievo pažinimo keliu. Visų pirma turėjo prabėgti daug laiko, kad viena tauta įsisąmonintų, jog Dievas yra vienas, ir tik tuomet konkrečiomis istorinėmis patirtimis, po to, kai Kristaus krauju buvo nuplautos kritusios žmonijos nuodėmės, Vienatinis Dievas patikėjusiems Jo išgelbėjimu galėjo aiškiau apreikšti save kaip triasmenį. Todėl nesistebėkime, kad Dievo Dvasia lyginama su vėju ir kvėpavimu, nes su kuo daugiau iš žmogui suprantamų jo aplinkos reiškinių palyginti gyvą, tačiau nematomą Asmenį. Kitais atvejais karštoje Izraelio žemėje Šventoji Dvasia lyginama su gyvybę teikiančiu vandeniu, dar kitais - su aukuro ugnimi. Tačiau mums svarbu neužsimiršti palyginimų pasaulyje, nes su mumis pasilieka ne vėjas, vanduo ar ugnis, bet realus Asmuo. Jis kas dieną mus moko ir ruošia kaip nuotaką Jaunikiui, mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, visą mūsų dėmesį kreipdamas į Jį. Šventajai Dvasiai rūpi ne kuri nors viena Kristaus Kūno dalis, ne koks nors vienas pasireiškimas, ne viena išskirtinė krikščioniška konfesija, bet visas Viešpaties Kūnas. Mums labai svarbu suvokti, kad Dievo Dvasia myli Kristų ir visą Jo Kūną, jog Dievas Šventoji Dvasia myli visus Dievo vaikus. Ir ne tik Dievo vaikus, bet ir visus žūstančius žmones, nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų (Jn 3, 16). Toks požiūris padės tinkamai įvertinti kūniškus savo siekius išsiskirti tarp kitų krikščionių ir Dvasios teikiamus pasireiškimus laikyti savo pranašumo ženklu. Šventoji Dvasia mus moko priešingai: Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 3-8).
Grįždami prie minties apie tikinčiųjų asmeninę atsakomybę pažinti Šventąją Dvasią, vėl pasižiūrėkime į jau cituotus apaštalo žodžius korintiečiams: Aš nenoriu, broliai, kad jūs neišmanytumėte apie dvasines dovanas. Jūs žinote, kad, kai buvote pagonys, ėjote prie nebylių stabų kaip vedami. Todėl aš jums aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasia, neprakeikia Jėzaus. Ir nė vienas negali sakyti, kad Jėzus yra Viešpats, kaip tik Šventąja Dvasia (1 Kor 12,1-3).
Pradėdamas aiškinti Korinto tikintiesiems apie Dvasios dovanas, Paulius primena jų pagonišką patirtį, sakydamas, kad jie rinkdavosi stabų šventyklose veikiami nematomos įtakos. Toks apaštalo pastebėjimas leidžia daryti prielaidą, kad gausus įsikvėpusių žmonių susibūrimas visada veikiamas kokios nors dvasios. Per pagoniškas garbinimo apeigas žmonės patirdavo įvairių išgyvenimų, ir Dievo Dvasios suburta bendruomenė nuo tų susibūrimų visų pirma skiriasi ne patyrimų forma, bet aiškiai suvokta Jėzaus Kristaus viešpatyste. Tikintiesiems būtina nepamiršti, kad bažnyčią surenka Šventoji Dvasia, kuri yra Tėvo siųsta mus visus išugdyti iki Kristaus amžiaus pilnatvės. Šventoji Dvasia - krikščioniškų bendruomenių gyvybė. Kai mes, atviri Dievui ir vieni kitiems, susirenkame Jėzaus Kristaus vardu, Dievo Dvasia tampa tarsi mūsų buvimo ir bendravimo oru. Ji atveria susirinkusiesiems Kristaus pažinimo paslaptis, įkvepia nuoširdžią padėką ir garbinimą, gydo nuodėmės suluošintas sielas, gilina tarpusavio meilės ryšius, atveria mumyse gailestingumo šaltinius tiek šalia esantiems tikėjimo broliams, tiek netikintiems žmonėms. Ji yra Dievo Namų Dvasia, kuri tuos namus pripildo ramybės, meilės, jaukumo ir pagarbios baimės atmosfera.
Šventoji Dvasia įkvėpė žmones, kurie mums paskelbė Evangeliją, ir paruošė mūsų širdis bei protus žiniai apie Kristų. Ji apšvietė mūsų tamsą ir mes pradėjome suvokti savo nuodėmių naštą. Ji mums apreiškė tiesą apie gelbstinčią Kristaus mirtį ant kryžiaus.
Prisiminkime, kaip Ji daug kartų mums atgaivindavo Rašto žodžius, širdyse pažadindavo užuojautą ir gailestingumą, iki širdies gelmių sujaudindavo klausantis pamokslo, duodavo susiliesti su dangiška tikrove garbinimo metu, atverdavo sielas nuoširdžiai bendrystei su kitais tikinčiaisiais, suteikdavo gebėjimą pasidalinti išgelbėjimo žinia, kviesdavo ir ragindavo melstis, tiesė bedrystės tiltus tarp krikščionių iš skirtingų konfesijų. Šie prisiminimai padės mums šiandien nuo širdies akių nusibraukti kasdienės rutinos dulkes ir aiškiau matyti, kad Asmuo, kuris visa tai teikė mums tikėjimo kelyje, ir dabar yra kartu su mumis.
O kai vadovaujamės keistais supratimais apie Šventąją Dvasią, galvodami, kad jau turime Ją kaip savo nuosavybę, įsivaizduodami, jog suprantame, kokią pasireiškimo formą Ji turėtų pasirinkti, ieškodami savo naudos, murmėdami ir niekindami kitus tikinčiuosius, kalbėdami, kas „ant seilės užėjo", ir nusidėjėliai įvairiomis nedoromis mintimis bei poelgiais - mes liūdiname šį didingą, labai brangų ir artimą Asmenį. Todėl apaštalas Paulius mus perspėja: Neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate užantspauduoti atpirkimo dienai. Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis. Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums (Ef 4, 30-32). Galime ignoruoti Dievo Dvasią ir Ją labai įskaudinti, tačiau Ji vis tiek mūsų nepalieka.
Dažną kartą Dievo Dvasią tapatiname su mūsų turėta patirtimi ir tokiu būdu daromės panašus į žmones, kurie savo artimuosius atpažįsta tik iš įprasto rūbo. Užsivilko artimas žmogus kitą rūbą ir tapo svetimas. Būtų juokinga, jei nebūtų skaudu. Suprantu, jog tai natūralu ir turbūt neišvengiama tikėjimo kelio pradžioje, kai įprastas Biblijos vertimas yra pats geriausias ir nors truputį kitaip pasakyta ta pati Rašto mintis piktina, kai bendruomenė, kurioje įtikėjai, atrodo pati tikriausia, o turėtos Dvasios patirtys - pačios autentiškiausios. Tačiau ateina laikas pažinti nebe rūbą, bet Asmenį, ir suprasti, kad vienus Dievo vaikus ta pati Šventoji Dvasia veda į gilius teologinius apmąstymus, kitus į atgailą, dar kitus džiugina neišsakomu džiaugsmu ir visus kaip gyvus akmenis kviečia statydintis į dvasinius namus. Ta pati Dvasia vienus ragina užtarti, kitus - aukoti, dar kitus - vykti į misijas, o kai kuriems primena Kristaus žodžius: Todėl jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo dovaną ten prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną (Mt 5, 23-24). Norint nupasakoti visą Kristaus Kūno įvairovę ir visokeriopą Dievo malonę, reikėtų parašyti ne vieną knygą.
Tad pažinkime Asmenį, o ne tik rūbą, ir būkime atviri visiems Jo pasireiškimams. Branginkime ir gerbkime Jį, būkime Jam dėmesingi ir dėkingi.
