Nors žiema buvo dar tik prasidėjusi, šalo jau stipriai. Tą žvarbų vakarą išlipusi iš automobilio skubėjau kuo greičiau pasiekti jaukų ir šiltą prieglobstį. Bažnyčios priestato durys buvo atviros kiekvienam...
Prieglaudos direktorė Kristina tuojau pat paskirstė užduotis: iškloti grindis kilimėliais ir antklodėmis, tarsi čia būtų dengiamas stalas, išdėlioti plastikines šakutes, popierines lėkštes, išimti iš šaldytuvo suaukotą maistą. Kai moterys susirinks, mes pateiksime vakarienę.
Kristina man paaiškino, jog dauguma moterų yra nuolatinės lankytojos, kurios dienas leidžia viename iš Moterų centrų, o vakarais sugrįžta į prieglaudą. Bet visada tarp susirinkusiųjų būna bent kelios moterys, apie kurias nežinome nieko konkretesnio, tik jų vardus.
Tos trys valandos prieglaudoje prabėgo ramiai, be jokių incidentų. Erdvioje miegamojo patalpoje (kuri tuo pačiu buvo ir valgomasis) susirinko apie trisdešimt moterų. Sukryžiavusios kojas jos sėdėjo ant patiestų kilimėlių ir valgė. Išskyrus dvi ypatingai triukšmingas moteris, visos kitos kalbėjo mažai. Apie 9 valandą vakaro daugelis iš jų pradėjo ruoštis miegui.
Benamės. Kai plaudama indus prisiminiau tas konkrečias moteris, šis žodis įgijo kitokią, asmenišką prasmę. Tos moterys čia praleidžia naktį, tačiau ryte jos turi palikti prieglaudą ir išsinešti viską, ką jos turi.
Staiga mane užliejo begalinis dėkingumas. Pradėjau dėkoti už viską, ką aš turiu. Eidama Kristinos kabineto link, aš dėkojau už savo naktinius marškinius, už savo pagalvę, už savo rankų darbo kėdes valgomajame ir t.t. Galiausiai savo maldoje aš tyliai ištariau šiuos žodžius: „Dieve, dėkoju Tau, kad aš nesu viena iš jų".
Direktorė šiltu žvilgsniu pasitiko mane dar koridoriuje ir, pareikšdama didžiulę padėką už pagalbą, nutraukė mano fariziejiškas mintis. Paprašiau jos daugiau papasakoti apie kelias moteris, kurios patraukė mano dėmesį.
Viena iš jų, Rachelė, turi meno istorijos mokslų daktarės laipsnį. Deja, palaipsniui ši moteris prarado sveiką nuovoką. Estera, kuri visą šį vakarą praleido kalbėdama pati su savimi, yra penkių vaikų motina. Ji buvo ūkininko žmona, kol jos gyvenimas nesubyrėjo į šipulius. Dabar ji lankosi čia. Kristina nedaug težinojo apie Karoliną, kuri visą vakarą gulėdama skaitė savo Bibliją. Kita moteris, Marla, iš pirmo žvilgsnio atrodė niūri ir uždara, tačiau ji turėjo nuostabų išlavintą balsą ir retkarčiais sopranu uždainuodavo čia susirinkusioms benamėms...
Tik tuomet, kai atsisveikinusi su Kristina išėjau į lauką ir įkvėpiau pirmą gaivaus oro gurkšnį, supratau, kaip stipriai mane sujaudino šių moterų istorijos. Jų gyvenimo keliai buvo perdaug panašūs į manąjį kelią, kuriuo aš iki šio momento žengiau labai tvirtai ir užtikrintai. Tačiau dabar suvokiau, kad esu viena iš jų - taip pat motinos dukra. Tokia pat pažeidžiama. Tokia pat nusidėjėlė, kuriai reikalinga malonė.
Pamenu girdėtą pokalbį su vienos didelės benamių prieglaudos direktoriumi. Tada man nepatiko tai, ką išgirdau iš jo lūpų, todėl stengiausi tai pamiršti, tačiau šį šaltą vakarą tai vėl iškilo mano mintyse. Tas benamių prieglaudos direktorius dalinosi gyvenimo patirtimi - pasakojo, kaip kartą pas jį atėjo žurnalistas, prašydamas duoti interviu, o po kelerių metų tas pats žurnalistas vėl stovėjo prie jo durų slenksčio, tik šį kartą jau su visai kitokiu prašymu - prašymu suteikti nakvynę. Tas žmogus prarado viską - darbą, namus ir stovėjo be cento kišenėje.
Nuo to momento aš stengiausi būti supratingesnė pabėgėlių, kurie gyveno mano kaimynystėje, važinėjo tuo pačiu autobusu kaip ir aš, atžvilgiu. Tie žmonės (pabėgėliai iš Vietnamo, Kombodžos ir Lotynų Amerikos) buvo tiesiog išplėšti iš savo gimtųjų namų. Savo gyvenime jie susidūrė su situacijomis, kurių nepajėgė suvaldyti ar sukontroliuoti. Karai, politinės permainos, ekonomikos žlugimas - tai sugriovė jų įprastą gyvenimo ritmą, pakeitė jų statusą visuomenėje. Tokios mintys mane išgąsdino. Vadinasi, ir mano jaukus, šiltas pasaulėlis, mano namai nėra saugūs, ir aš nesu apdrausta nuo tokių sukrėtimų.
Prisipažinsiu, kad prieš save matydama ištiestą elgetos ranką visada jausdavausi nejaukiai. Tačiau kartą prisiminiau Jėzaus žodžius, užrašytus Evangelijos pagal Matą 25 skyriuje: Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų (ištroškusiam, išalkusiam, neapsirengusiam, benamiui), man nepadarėte (Mt 25, 45).
Praleidusi vakarą toje moterų prieglaudoje, pamačiau, jog ši eilutė iš Evangelijos pagal Matą atskleidžia vieną iš priežasčių, kodėl aš jaučiuosi nejaukiai, būdama tarp žmonių, turinčių mažiau nei aš. Jaučiuosi nejaukiai, nes to išmaldos prašančio žmogaus asmenyje matau save arba savo brolį, motiną ar tėvą. Neįmanoma susitapatinti su tais vargšais žmonėmis, mąstyti apie juos kaip apie sau artimus, neišmokus būti dėkingam Dievui už tą malonę, kurią Jis išliejo mano gyvenime.
Skirtumas tarp „Ačiū Tau, kad aš nesu viena iš jų" ir „Ačiū Tau už Tavo malonę, kurią išliejai man. Padėk man perduoti tą malonę ir kitiems" gali pasirodyti nedidelis. Tačiau man šis skirtumas yra esminis. Antroji malda - tai visiškai naujas požiūris į gyvenimą, kuris skatina mane išeiti iš savo komforto zonos, kuris padeda man nesijausti taip nejaukiai šalia tų, kurie turi mažiau nei aš. Keista, bet šis požiūris padeda man atsikratyti ir baimės dėl ateities, dėl nežinomybės, kuri manęs laukia. Kodėl? Todėl, jog ir suvokdama, kad niekas nėra apsaugotas nuo karo, bado ar ligų, aš žinau, jog turiu Dievą, kuriuo galiu pasitikėti, kuris niekada nepamirš savųjų.
Ir už tai esu nepaprastai Jam dėkinga.
vertė Jurgita Ratautienė
Nuotr. Mindaugo Z.
