Po savaitės aš sėdėjau ligoninėje šalia savo jaunesniosios sesers Džojos, kuriai ką tik buvo diagnozuota leukemija. Papilkėjusi ir išpilta prakaito, dėl biopsijos aptvarstytu kaklu Džoja kalbėjosi su studente - slauge, besidominčia, kuo galėtų padėti mirtinai sergantiems žmonėms.
„Mane kiek baugina skausmas ir merdėjimo procesas, bet pačios mirties nebijau! Juk pasikeis tik mano gyvenamoji vieta," - iš vidaus spinduliuodama atsakė mano sesuo tai dar studijuojančiai slaugei ir per keturiasdešimt penkias minutes jai atskleidė Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną.
„Abi - mano draugė ir sesuo - turi rimtų bėdų. Tik viena labai nusiminusi, o kitos širdis trykšta džiaugsmu. Kas lemia šį skirtumą?" - mąsčiau aš ir supratau štai ką: mano draugės širdį užvaldžiusios problemos; o mano sesers širdį buvo užvaldęs Gyvasis Dievas.
Gyvojo Dievo užvaldyta širdis - tai džiaugsmo kupina širdis. Vis dėlto pripažįstu, jog dažnai pasitaiko dienų (savaičių, o gal net mėnesių), kai aš pati būnu suirzusi, netekusi drąsos. Ir ne dėl to, kad aš nematyčiau „viso paveikslo". Ne, galiu aiškiai suvokti Dievo ištikimybės, suverenumo ir meilės didybę, tačiau pakanka mažų dėmių toje drobėje, kad mano džiaugsmo nebeliktų...
Vieną tokių „juodulių" aš atradau vos tik pažinusi Dievą, kai man nepavyko paklusti įsakymui, kurį randame laiške Kolosiečiams: Ir ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms (Kol 3, 23).
Netrukus po to, kai ką tik susituokę išsinuomojome namą, jo savininkas pranešė mums, jog nusprendė aplink mūsų namą esančius gyvenamus pastatus paversti moteliu, o Džeko ir manęs paprašė būti nuomos agentais. Tai reiškė, kad kažkas turėjo būti namuose dvidešimt keturias valandas per parą, ir dažniausiai tas „kažkas" buvau aš. Asmuo, kuris tvarkydavo kambarius, netrukus metė šį darbą, tad man teko būti ne tik vadybininke, bet ir pačiai tvarkyti kambarius.
Vieną dieną, šveisdama vieną motelio tualetų, murmėjau Viešpačiui: „Viešpatie, Tu žinai, kad dabar aš galėčiau vesti Biblijos studijas, galėčiau kaimynams pasakoti apie Kristų ar kokiam ligoniui parūpinti maisto... Aš galėčiau daryti daugybę dalykų, kurie būtų kur kas naudingesni ir, žinoma, malonesni!"
Tada ten, sėdėdama ant grindų ir valydama tualetą, aš išgirdau Jį, kalbantį į mano širdį: „Karolina, kad ir ką darytum, daryk tai nuoširdžiai, dėl manęs".
„Ar tai galioja net valant motelio tualetus, Viešpatie?"
„Ir valant motelio tualetus, mano vaike."
Aš suvokiau, kad aš galiu šveisti grindis, ruošti maistą, valyti dulkes, vežioti žmones, patarnauti daugeliu kitų būdų ir, jei visa tai darysiu iš širdies, aš tuo pačiu tarnausiu ir Dievui. Jeigu Jis nori, kad aš taip leisčiau laiką, ką gi, aš taip ir darysiu, visa kita - Jo reikalas. Aš galiu tai daryti dėl Dievo! Šis žinojimas visiškai pakeitė mano nusistatymą.
Įtariu, jog tai bus pamoka, kurią Dievas nuolat primins man visą likusį gyvenimą. Jei aš jos neišmoksiu, gyvenimo kasdienybė - tie smulkūs, paprasti darbeliai, tos „purvinos" užduotys, kurių niekas kitas nepadarys, - bus ne tik nuobodus, bet tiesiog slegiantis užsiėmimas, o džiaugsmo apskritai nebeliks.
Bet kai kurie iš mūsų nenori mokytis. Mano vyras Džekas sako, jog kai kurie žmonės turi dvidešimties metų patirtį, o kiti turi vienerių metų patirtį, pasikartojusią dvidešimt kartų! Kai girdžiu jį tai sakant, viduje krūpteliu ir visada tiriu, ar nesu atsidūrusi tarp pastarųjų. Aš tikrai nenoriu nusidėti kartodama vis tas pačias klaidas, taip nieko ir nepasimokydama...
Nelengva pripažinti, jog Dievas leidžia nemalonioms situacijoms nutikti tam, kad aš vis labiau panašėčiau į Jo Sūnų. Perfrazavus Jokūbo laiško 1 skyriaus 2-4 eilutes, galima sakyti: „Geros nuostatos įgyjamos ne tik bendraujant su Dievu, bet ir patiriant išmėginimus". Kartais galime manyti turį tinkamas nuostatas, nors iš tikrųjų jos dar nėra patikrintos. Mano požiūris, nuostatos yra puikios, kai Džekas ir aš sklandžiai, be trukdžių keliaujame lėktuvu. Tačiau kai dėl techninių priežasčių reisas atšaukiamas, kai dingsta mano bagažas ar mes turime bėgti ir nesuspėjame į kitą lėktuvą, kai lėktuvo oro kondicionavimo sistema neveikia ir baigiasi ledas..., tuomet mane užvaldo kitos „nuostatos".
Kai įtampą keliančios situacijos bei sunkūs laikai grasina iškelti į paviršių mano gyvenimo maurus (netinkamus požiūrius), aš galiu rinktis: arba įmaišyti, įsukti tuos maurus į savo kasdienes aplinkybes, arba išlaikyti džiaugsmingą nusistatymą ir prašyti Dievo tuos maurus nugriebti. Džiaugsmas mūsų gyvenime iš dalies priklauso nuo sprendimo iškęsti nemalonias situacijas ir tokia auka pašlovinti Dievą.
Manau, jog puikiausia proga išsiaiškinti, kodėl aš ką nors darau, yra laikas, kai aš ką nors darau iš visos širdies, bet to niekas nepastebi. Arba kai vietoje paplekšnojimo per petį sulaukiu spyrio į užpakalį! Tačiau jeigu aš klausausi, dažnai girdžiu Dievą, sakantį: „Mylimoji, dėl ko tu visa tai darai?" Ir dažnai vėl ir vėl įsitikinu, kad darau ką nors tik todėl, kad neturiu pasirinkimo, kad tikiuosi patikti žmonėms, ieškau iššūkio ar dėl kokių kitų netinkamų priežasčių, bet ne dėl Dievo...
Autorius Paulis Tigpenas džiaugsmą apibrėžia kaip „malonumo jausmą, kurį jaučiame, kai esame kartu su tuo, ką mylime ar mėgstame. Džiaugsmas priklauso ne nuo to, ką įgyjame, bet greičiau nuo to, su kuo susiduriame". Aš pasakyčiau, jog džiaugsmas priklauso nuo To, kuris atnaujina mus kiekvieną dieną.
Jei noriu patirti daugiau džiaugsmo, man reikia gaudyti kiekvieną progą pabūti su Dievu. Kuo daugiau laiko praleidžiu studijuodama Jo Žodį, tuo daugiau Jis man atskleidžia dalykų, kurių reikia, kad patirčiau džiaugsmą. Kai meldžiausi dėl šio straipsnio, sakiau Viešpačiui: „Tėve, aš noriu jį parašyti ne tik dėl skaitytojų, bet ir dėl Tavęs. Visa širdimi noriu parašyti jį dėl Tavęs. Bet kad tai pavyktų padaryti, man reikia Tavo pagalbos". Tuomet man dingtelėjo mintis: jei noriu ką nors daryti dėl Dievo, aš turiu tai daryti su Juo. Jis gali įdėti tokį troškimą, kurio vedina viską, kad ir ką daryčiau, daryčiau tik Jam vienam. Ir jei viską darysiu dėl Jo, o ne dėl ko nors kito, mano širdis bus sklidina džiaugsmo.
Daugelį kartų, daugelyje situacijų - tiek kalbėdama ar rašydama, tiek šveisdama virtuvės grindis - savo viduje aš šaukiu: „Aš nenoriu to daryti!" Žinau, kad kol gyvenu šioje žemėje, tai kartosis. Taigi šiomis dienomis dažnai meldžiuosi, kad būčiau pasiruošusi ir net sąmoningai siekčiau kiekvieną dieną išmokti šią reikalingą pamoką.
Apaštalas Paulius tesalonikiečiams linki: Viešpats teaugina jus ir gausiai tepraturtina meile vienų kitiems ir visiems (1 Tes 3, 12). Ir ne tik to: Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui - taip ir elkitės, darydami vis daugiau pažangos! (1 Tes 4, 1. 10). Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui (1 Tes 5, 23). Man tai patinka!
Štai ko reikia tau ir man - gebėjimo vis labiau augti, kad mūsų gyvenimas patiktų Dievui. Jei paklusime šiam Dievo įsakymui - dirbti uoliai ir noriai lyg Viešpačiui, o ne žmonėms (Kol 3, 23-24), - mes tikrai atrasime džiaugsmą, kad ir ką darytume.
Iš http://www.christianitytoday.com/ vertė Audrius Borusevičius
Nuotr. Eduardo Malinausko
