Apaštalas Paulius sako, kad Dieve mes esame saugūs, esame amžinai reikšmingi Jėzuje Kristuje ir, veikiant Šventajai Dvasiai, mums visko pakanka, kad galėtume gyventi krikščionišką gyvenimą. Paulius neabejodamas taria: Aš viską galiu Kristuje, kuris mane stiprina (Fil 4, 13). Jis tai sako su pasitikėjimu, nes pažino Kristų, pamilo Jį ir artimai su Juo bendrauja. Jis patyrė prisikėlimo Jėgą ir dalyvavimą Jo kentėjimuose, suaugo su Jo mirtimi, kad pasiektų prisikėlimą iš numirusiųjų (Fil 3, 10-11). Kai paklūstame Dievo valiai, mes taip pat savo gyvenime išgyvename tylią prisikėlimo jėgą. Mes turime stiprybės gyventi krikščioniškai - Dievas aprūpina mus viskuo, ko reikia.
Kartą vienas pamokslininkas konferencijoje sakė: „Visi mūsų poreikiai būti saugiems ir reikšmingiems visiškai patenkinti Jėzuje Kristuje. Visa, ko mums reikia, gauname bendraudami su Kristumi. Kiekvieną iš mūsų Dievas myli besąlygiška pasiaukojančia meile, kuri yra tokia gili ir nesvyruojanti... Mūsų gyvenimas priklauso Kristui, ir Jis yra numatęs mums vietą, darbus, kuriuos turime atlikti, siekiant, kad išsipildytų Dievo tikslai. Todėl mūsų gyvenimas yra prasmingas... Mes esame svarbūs, brangūs, reikalingi. Sveikas krikščionis neabejoja savo verte Kristuje, nes jo motyvacija gyventi dėl Dievo kyla iš jo santykių su Dievu... Krikščionių poreikius išpildo ne kas kitas, bet Dievas, kuris aprūpina viskuo, kad žmogus turėtų galimybę siekti atsakingai augti ir gyventi".
Štai apie ką kalba Paulius. Dievas mus išsirinko, Jis ir aprūpins viskuo, ko reikia, kad patiktume Jam. Ar jūs Jo šeimos nariai? Jei taip, svarbiausia jums - artimai bendrauti su Juo. Kiekvienas tikintysis turėtų ieškoti tiesos ir jos laikytis.
Stovėkite tvirtai (Fil 4, 1-3)
Laiško filipiečiams pirmame skyriuje (Fil 1, 7-9) Paulius rašo apie gražų tikinčiųjų gyvenimą Filipų bažnyčioje. Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano džiaugsme ir mano vainike, - tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji! (Fil 4, 1). Kreipinys „broliai" yra skirtas bičiuliams tikintiesiems vietinėje Filipų bažnyčioje. Jie yra broliai ir seserys Kristuje, jų vardai įrašyti Gyvenimo knygoje danguje (Lk 10, 20; Apr 3, 5; 13, 8; 20, 12). Ar tavo vardas įrašytas toje Knygoje? Jei taip, Dievas nesiruošia jo ištrinti.
Paulius kreipiasi į juos: „mylimieji", „mano džiaugsme", „mano vainike", „bendradarbi" (3 eil.). Šie tikintieji yra „mylimieji", nes kažkas juos „dieviškai myli ir pasiilgo". Dievas juos myli dieviška meile, o pasiilgo jų Pauliaus širdis.
Šie tikintieji yra Pauliaus džiaugsmo vainikas, kuriuo jis didžiuojasi. Senovės Graikijoje buvo įprasta atletų žaidynėse nugalėtojui ant galvos uždėti vainiką. Taip buvo pagerbiama drąsa, o švenčių metu tai buvo džiaugsmo išraiška. Vainikas paprastai buvo pinamas iš ąžuolo lapų, gebenių, mirtų, alyvų arba kitų gėlių. Pauliaus pergalės vainikas buvo „nupintas" iš šventųjų filipiečių, kuriuos jis laimėjo Jėzui Kristui. Jie ištikimai tarnavo su Pauliumi kurdami bažnyčią Filipuose.
Danguje gavę šlovės vainiką tikintieji patirs amžiną džiaugsmą ir pasitenkinimą. Todėl Paulius ir drąsina bažnyčią „stovėti tvirtai", kaip ištikimiems kareiviams priekinėse mūšio linijose. Ką reiškia stovėti tvirtai? Paklusti Dievo valiai, gerbti ir paklusti Dievo žodžiui. Mes stovime tvirtai, kai savo gyvenime iškeliame Kristaus prioritetus ir mylime brolius. Pamąstykite: ar aš tvirtai stoviu Viešpatyje?
Griaunanti jėga (2 eil.)
Filipiečių bažnyčioje buvo dvi moterys, kurios tarpusavyje nesutarė. Po dviejų tūkstančių metų apie jas mes žinome viena: viena kitos atžvilgiu jos buvo nusiteikusios priešiškai. Aš raginu Evodiją ir raginu Sintichę būti vienos minties Viešpatyje (Fil 4, 2). „Living Bible" Biblijos vertime ši eilutė išversta taip: „Labai prašau, Viešpaties padedamos daugiau nebesiginčykite - vėl būkite draugės". Jeigu norime tai įvykdyti, turime būti vienos minties su Kristumi: Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus (Fil 2, 5).
Padėkime šioms moterims mąstyti taip, kaip mąsto Kristus. Galima daryti prielaidą, kad abi šios moterys norėjo, kad viskas išsispręstų. Jos ištikimai triūsė Filipų bažnyčioje. Kristaus Kūnas turėtų siekti, kad būtų atstatyti sudužę, pašliję santykiai.
Marshallas Shelley savo knygose pateikia keletą pastabų apie nesutarimus bažnyčioje: „Sau ir kitiems labai griežti žmonės bažnyčioje dažnai atrodo nuoširdūs, gero norintys šventieji, bet pabendravus su jais atsiveria piktžaizdės, atsiranda įtampa santykiuose ir slogūs jausmai. Jie nelaiko savęs bjauriais žmonėmis, nesėdi naktimis, galvodami pikta... Dažnai jie yra bendruomenės šulai - talentingos, stiprios asmenybės, nusipelniusios pagarbos, - bet dėl tam tikrų priežasčių jie kenkia bažnyčios tarnavimui. Jie nėra iš prigimties sukilę; jie - lojalūs bažnyčios nariai, įsitikinę, kad tarnauja Dievui, bet, deja, galiausiai padaro daugiau žalos negu naudos.
Jie gali išvaryti pastorius iš proto... arba iš bažnyčios. Kai kurie daug iš savęs reikalau-jantys žmonės yra labai kritiški. Jie visuomet ras, prie ko prikibti: apkaltins jus dėl per didelio ar per mažo dvasiškumo, dėl per didelio dominavimo ar atsitraukimo, dėl ribotumo, pasimetimo, neorganizuotumo ar dėl slaptų motyvų...
Išoriškai tokie žmonės niekuo neišsiskiria. Vienas senyvas pastorius yra pasakęs: „Kiekvienas, kas tarnavo ilgiau nei pusantros valandos, patyrė tokių kritiškų žmonių pyktį". O kažkas kitas yra pasakęs: „Ten, kur dega šviesa, visada priskrenda ir vabzdžių".
Įsivaizduokite, kaip šis apaštalo Pauliaus laiškas paveikė šias dvi tikinčias moteris, kai jis pirmą kartą buvo perskaitytas viešai Filipų bažnyčioje. Paulius kreipiasi į jas vardu ir maldauja kiekvienos jų susitaikyti. Jų nesutarimai kėlė grėsmę bažnyčios vienybei.
Manau, jog Paulius, kreipdamasis į filipiečius: „Mano džiaugsme", „mano vainike", „mano mylimieji", įtraukė ir Evodiją bei Sintichę, kurios dirbo bažnyčioje petys į petį su Pauliumi. Vardas Evodija reiškia „sėkminga kelionė". Jei pasitelktume savo vaizduotę, galima manyti, kad Evodija galėjo būti labai sėkminga moteris. Galbūt jai sekėsi, ir viskas, prie ko prisiliesdavo, pavykdavo. Kitos moters vardas buvo Sintichė, ir jis reiškia „malonus, sėkmingas, visuomeniškas, pažįstamas". Galbūt ji buvo bendraujanti ir populiari. Jei abi šios moterys pasižymėjo panašiomis savybėmis, galbūt jos tarpusavyje ir nesutarė. Mes tiksliai nežinome, kokia buvo problema, bet tai pradėjo skaldyti bendruomenę, kenkė bažnyčios gyvenimui. Nepagarbūs barniai vis augo. Galbūt jos nebuvo patenkintos joms patikėta atsakomybe arba norėjo viską kontroliuoti... Paulius rašo: „Primygtinai siūlau gyventi harmonijoje, būti vienos minties", nes kai kyla nesantaika vietinėje bažnyčioje, pavojus kyla visam Kristaus Kūnui. Galbūt šiandien jus vargina ne asmuo, bet tam tikra situacija. Tai, kaip mes reaguojame ir elgiamės, daro įtaką ne tik mus, bet ir aplinkiniams, visai bažnyčiai.
Mąstydami apie tarpusavio santykius - požiūrius, vertybes, įsitikinimus, - turbūt klausiame savęs, ką tos dvi krikščionės mąstė viena apie kitą? Kokie buvo jų lūkesčiai viena kitos atžvilgiu? Akivaizdu, jog šioms moterims buvo reikalinga pagalba. Tikėtina, jog jos laukė pagalbos, sprendžiant konfliktą, laukė, kas padėtų įveikti sumaištį, padėtų žengti pirmą žingsnį...
Jei tik gali, padėk išspręsti problemą. Būk taikdarys. Laiške Paulius paprašė vieno žmogaus ištiesti ranką: Taip pat raginu tave, tikrasis bendradarbi, padėk toms moterims, kurios darbavosi su manimi Evangelijos labui kartu su Klemensu ir kitais mano bendradarbiais, kurių vardai gyvenimo knygoje (3 eil.). Tikrasis bendradarbis - „jungo bičiulis" - kalba apie tą, kuris padeda nešti jungą. Į ką konkrečiai tokiais žodžiais kreipėsi Paulius, nėra aišku. Ar tas tikrasis „jungo bičiulis" galėjo būti Epafroditas, Timotiejus ar Lukas? Nežinia. Paulius nematė reikalo to asmens įvardinti, nes tai visiems buvo akivaizdu. Paulius drąsina jį būti vertam jo vardo.
Paulius rašo, tarsi asmeniškai kreipdamasis į vieną moterį, o po to - į kitą: „Prašau, Evodija, prašau, Sintiche". Jis maldauja tų moterų: „Labai prašau Viešpaties padedamos daugiau nesiginčykite, susitaikykite ir vėl būkite draugės". Imkime jungą kartu su jomis ir padėkime joms susitaikyti.
Kristus nereikalauja iš mūsų siekti taikos bet kokia kaina. Kartais mes privalome Kristaus dvasia kovoti prieš pikta. Bet šiame tekste konkrečios problemos neįvardijamos. Paulius drąsina ieškoti išeities, kaip rašė ir romiečiams: Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: „Mano kerštas, Aš atmokėsiu", - sako Viešpats (Rom 12, 18-19).
Pauliaus perspėjimas yra paprastas: „Gyvenkite harmonijoje su Dievu". Raskite sutarimą Kristuje. Nukreipkite savo dėmesį į Kristų, o ne į asmeninius skirtumus.
Ieškant sprendimo (4-9 eil.)
Spręsti bendravimo problemas reikėtų pradėti peržiūrint savo nusistatymą vienas kito atžvilgiu ir situaciją, kurioje esame. Vienas pamokslininkas yra pasakęs: „Kada Kristus, kaip Galva, veikia visame Kūne, atskiros Kūno dalys tobulai paklūsta Galvai. Tada ir Kūno nariai mylės ir rodys meilę vienas kitam."
Kai pavedame savo mintis Kristui, Jis veikia mumyse ir per mus, siekdamas įvykdyti amžinus savo tikslus. Kai Kūne nėra vienybės, jį ištinka paralyžius, ir mes prarandame liudijimą ir pergalę prieš mus stebintį pasaulį. Kai mes ginčijamės dėl nereikšmingų skirtumų, savanaudiškų motyvų ir asmeninių konfliktų, Kristus yra apvagiamas, pažeminamas. Visur ir visada, kad ir ką darytume, turime ieškoti, kaip mąsto Kristus, tuomet Kristaus Kūne nebus pasidalijimo ir susiskaldymo.
Patikrinkime savo požiūrius
Paulius sako: Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (4 eil.) Tai yra požiūris į gyvenimą, nuostata gyvenimo atžvilgiu. Čia apaštalas tarsi sako: „Aš jau sakiau ir dar kartą kartoju: džiaukitės!"
Asmuo, kurio mintys ir širdis yra nukreipti į Viešpatį, ir gali būti apibūdinamas kaip šviesus ir gyvenantis taikoje su Dievu bei pačiu savimi. Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! - tai paliepimas, dieviškas reikalavimas. Tai - antgamtinis džiaugsmas, Šventosios Dvasios vaisius. Laimė paprastai priklauso nuo išorinių gyvenimo aplinkybių, o džiaugsmas ir džiūgavimas kyla iš vidaus ir tai lemia Šventosios Dvasios darbas, nepriklausomai nuo pokyčių tavo gyvenime, iššūkių ir aplinkybių. Džiūgavimas yra nuostata, kylanti iš Dievo prigimties - Dievo dvasia perduoda tai tikintiesiems. Tai priklauso nuo mūsų bendravimo su Šventąja Dvasia.
„Tik žvelgiant į Viešpatį įmanoma pamatyti tikrą gyvenimo vaizdą, visumą, kuri nesudrebės prieš nuodėmės sukeltą šoką ir liūdesį, - sako A. T. Robertsonas. - Paulius vėl ir vėl tai kartoja, nes šis gilus suvokimas nekinta, net kai audros kelia bangas. Pauliaus džiaugsmą lėmė ne žemiškos aplinkybės, jo pagrindas buvo Kristus. Niekas negalėjo pavogti iš Pauliaus Kristaus ar džiaugsmo Kristuje. Kristus patenkino Pauliaus sielą. Kristus jam buvo viskas visame. Jam nieko daugiau nereikėjo, kas priverstų jo sielą garsiai giedoti ir ilgėtis tikrojo džiaugsmo".
Ne aplinkybės nulemia šį džiaugsmą, bet gyvenimas Viešpatyje, artimas bendravimas su Juo. Tik taip gyvendamas tikintysis gali džiaugtis bet kokiomis aplinkybėmis. „Džiaugtis Viešpatyje" reiškia iškelti Jį į pirmą vietą savo gyvenime. Kai Jis bus gyvenime svarbiausias, tu nuolatos džiaugsiesi. Te Kristus būna tavo gyvenimo ašis. Šėtonas pasistengė ir subtiliai nukreipė tų dviejų nesutariančių moterų žvilgsnius nuo Kristaus į save.
Romi Dvasia
Jūsų romumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! (5 eil.) Čia kalbama apie mielą, romią, malonią ir supratingą, nuolankią dvasią. Jos jėga - malonė ir gailestingumas, o šios savybės visiškai priešingos užsispyrimui, įrodinėjant savo teises. Romi dvasia pasiduoda silpnesniam, priima teisingus kitų norus.
Laiške galatams Paulius mus moko romiai elgtis su tais, kurie suklupo: Broliai, jei žmogus įpuola į kokią nuodėmę, jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje, žiūrėdami savęs, kad ir patys nebūtumėt sugundyti (Gal 6, 1). Paulius įspėja turėti teisingą nusistatymą, nes Viešpats yra arti. Kristus yra arti ir šis įspėjimas visuomet turėtų sūdyti mūsų gyvenimą.
Viešpats yra arti - tai gali reikšti, kad Viešpats arti tų, kurie Jo šaukiasi (Ps 145, 18). Tačiau tai yra ir Pauliaus nuoroda į laukiamą Viešpaties Jėzaus sugrįžimą (Fil 3, 20; Rom 13, 12; Jok 5, 8; 1 Kor 16, 22).
F. F. Briusas sako: „Šie žodžiai gali reikšti artumą tiek vietos, tiek laiko prasme". Viešpats arti (Ps 34, 18; 119, 151; 145, 18). „Kristus visuomet stovi prie mūsų durų. Šiandien Jis ne arčiau ir ne toliau nei prieš aštuoniolika šimtų metų, ir kai Jis ateis, Jis bus ne arčiau negu dabar," - sako Niumenas.
Jei suvoksime, kaip Viešpats yra arti, tai turėtų padaryti gilų poveikį mūsų gyvenimui šiandien. Kadangi Viešpats yra arti, Jo žmonėms nereikia dėl nieko rūpintis ir nerimauti. Jei Viešpats yra arti, nėra priežasties būti susirūpinusiam, nes Jis visuomet atsako į mūsų poreikius (Mt 6, 26-32).
Nustok rūpintis (6-7 eil.)
Paulius sako: Niekuo nesirūpinkite. Dievas nesirūpina ir nesijaudina. Jis nesinervina. Taigi, patikėk Jam savo nerimą.
Kažkas yra pasakęs, kad žymiai daugiau žmonių kausto rūpesčiai ir nerimas nei visos kitos priklausomybės kartu sudėjus. Žanas Žakas Ruso yra pasakęs: „Žmogus gimė laisvas, bet visur jį kausto grandinės". Niekas stipriau nesukausto žmogaus širdies nei rūpesčiai. Rūpesčiai mus sukausto, smaugia ir dusina. Jie nori palaužti mus protiškai, emociškai, dvasiškai ir fiziškai. Ar pastebėjote, kad besikankinant dėl rūpesčių kartais sustoja skrandis, mes tampame irzlūs ir dėl vidinio spaudimo nesame gabūs net pajudėti?
Paulius lyg galingas erelis sklando virš audros debesų, kartodamas: Niekuo nesirūpinkite! Tai žodis visiems, varginamiems rūpesčių. Nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite (Mt 6, 25). Dievas mato, ko jums reikia, ir Jis išpildys jūsų poreikius. Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi (1 Pt 5, 7). Robertsonas pastebi: „Čia kalbama ir apie mus varginančias mintis bei apmąstymus, į kuriuos linkusi mūsų žmogiška prigimtis. Bėdų metu rūpesčių išvengti sunku, jie tarsi „mažos laputės, kurios suėda vynuoges". Kristus vienintelis gali išgydyti širdį. Jis gali nuraminti drebančią širdį, smarkiai plakančią dėl rūpesčių ir baimės (Jn 14, 1)".
Rūpesčiai siekia palaužti mūsų dvasią ir sujaukti mūsų protą, kad nebūtume naudingi Dievo Karalystei.
Kaip sekasi tvarkytis su rūpesčiais šiandien? Gal esate prislėgtas rūpesčių naštos? Paulius čia duoda keletą gerų patarimų: turėkite teisingą nusistatymą; nesirūpinkite; išmokite su Viešpačiu tai įveikti. Rūpesčiai siekia, kad mes nukreiptume savo dėmesį į neteisingus dalykus.
Paimkite lapą popieriaus ir atsakykite į šiuos tris klausimus:
1) Dėl ko rūpinaisi šią savaitę?
2) Kiek laiko praleidai rūpindamasis? (Trisdešimt minučių, valandą, visą dieną, o gal savaitę? Koks tavo rūpesčio rezultatas? Ar tavo rūpinimasis išsprendė problemas?)
3) Kaip apibūdintum rūpinimąsi? Tai kažkas, kas išsekina tave emociškai ir fiziškai, tai, ko tu negali pakeisti, ir už ką nesi atsakingas? Tai, ko tu negali kontroliuoti, tai, kas tave baugina ir vargina, jaudina ir neleidžia miegoti?
Neseniai namuose pasikabinau plakatą su užrašu:
Niekuo nesirūpinkite! Dėl visko melskitės ir tvirtai laikykitės Kristaus.
Dėl visko melskitės
Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui (Fil 4, 6). Viešpats rūpinosi praeityje, todėl galime pasitikėti Juo, kad Jis pasirūpins mumis ir šiandien. Kai su Juo bendraujame, Viešpats laimina mus nepaliaudamas. Melskitės dėkodami. Prisiminkite ir užsirašykite, ką Dievas padarė praeityje, ir dėkokite Jam už tai. Pradėkite savo maldą dėkodami už Jo ištikimybę.
Paulius labai rimtai ragina mus melstis dėl visko. Jis siūlo visus iki vieno savo rūpesčius pavesti Viešpačiui. Nerimas verčia mus sutelkti dėmesį į neteisingus dalykus. Todėl sustok, skirk keletą minučių ir atiduok savo rūpesčius Viešpačiui. Papasakok Jam viską, lyg Jis nežinotų, ką tu išgyveni. Kalbėk su Juo kaip su draugu, kuriuo pasitiki. Išliek Jam savo širdį, visą nerimą. Visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Malda - tai privilegija ir laisvė viską atverti Jam.
„Ateikite Dievo akivaizdon ir atverkite Jam savo širdį, lyg Jis nieko apie jūsų rūpesčius nežinotų," - kviečia Robertsonas. Visus savo poreikius atiduokime Dievui. Apsispręskite pasakyti Dievui „Taip", dar prieš Jam pasakant: „Ateik ir sek paskui mane".
Prieš žengiant kitą žingsnį, norėčiau kai ką patarti: jeigu tau sunku suvaldyti savo mintis, skirk šiek tiek laiko ir paklausyk mano patarimo, nesvarbu, kaip kvailai tau tai atrodytų. Visų pirma išsakyk savo emocijas Viešpačiui. Pasistenk suvokti ir pripažink savo jausmus šią akimirką. Atnešk juos Viešpačiui. Atverk Jam, kaip tu jautiesi. Pasidaryk kortelę (3x5 cm), ant vienos jos pusės užrašyk Laiško filipiečiams 4 skyriaus 4-9 eilutes, o ant kitos - didelėmis raudonomis raidėmis užrašyk žodį „Stop". Ant riešo užsirišk guminį raištį. Kai tik dėl ko nors pradėsi nerimauti, suveržk raištį taip, kad skaudėtų riešą, garsiai ištark: „Stop" ir balsu perskaityk užrašytas eilutes. Daryk taip kiekvieną kartą, kai tik tave apniks nerimastingos mintys. Jeigu tą akimirką esi ne vienas ar viešoje vietoje, pasakyk tai tyliai, savo mintyse.
Kai kurie žmonės, išgirdę šį pasiūlymą, manė, kad esu pamišęs, tačiau jų nerimas ir rūpestis taip juos užvaldė, kad galiausiai ir jie nusprendė išmėginti šį metodą. Ir tai suveikė. Po poros dienų to guminio raiščio prireikdavo vis rečiau ir rečiau, rūpestį išstūmė Dievo žodžio eilutės. Visa tai skirta tam, kad priverstų tave kitaip mąstyti.
Svarbu, kad nustotum rūpintis, ir neigiamą įtaką darantis nerimas virstų Dievo žodžio tiesa. Niekuo nesirūpinkite - tai nėra pamokymas, tai - įsakymas. Daryti priešingai reiškia nepaklusti. Pažodžiui tai skambėtų taip: Bet kokiomis aplinkybėmis, kad ir kas nutiktų, neturite nerimauti.
Maldos rezultatas
Dievas suteiks tau savo ramybę. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 7). Dievas yra ramybės Dievas, ir Jo ramybė yra vidinė sielos ramybė, kuri remiasi Dievo buvimu ir pažadais. Paulius teigia, kad Kristuje mes susitaikėme su Dievu, todėl dabar džiaugiamės ramybe su Dievu (Rom 5, 1). Tokią ramybę įmanoma atrasti tik Kristuje (Mt 11, 28; Rom 15, 13; 14, 17). Ji pakyla virš visų aplinkybių ir yra lyg saugi užuovėja sielai.
Romos miestuose piliečius saugodavo kariuomenė. Dievo ramybės sargas apsaugo širdis ir mintis, atneša ramybę į mūsų širdis ir sunerimusius protus. Ramybė ir poilsis pasitraukia, kai mūsų mintis užvaldo baimė ir nerimas. Kaip Jėzus įsakė nurimti audrai Galilėjos ežere, taip Jėzus šnabžda mums šiandien: „Ramybė, tebūnie ramybė". Kažkas yra pasakęs: „Dievo ramybė išliks per amžius, ir ji nuolat saugos jūsų širdis". J. Miuleris taip pat sakė: „Dievo ramybė pranoksta visus mūsų intelektualius svarstymus ir skaičiavimus, visus mūsų apmąstymus ir iš anksto apgalvotas idėjas, kaip atsikratyti rūpesčių, nes mes patys vis dėlto negalime visiškai atsikratyti silpnadvasiškumo ir rūpesčių, nesame pajėgūs susigrąžinti ramybę, numaldyti savo mintis".
Jeigu trokštame džiaugtis ilgalaike ramybe, turime kasdien ką nors dėl to daryti, kasdien treniruotis.
Mąstykite apie tuos dalykus
Aštuntoje mūsų aptariamo skyriaus eilutėje randame nepaprastą tiesą: Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, - apie visa, kas dora ir šlovinga (Fil 4, 8). Šios mintys yra kaip gražūs perlai auksinėje grandinėlėje. Kaip mąstai, taip ir gyveni. Briusas sako: „Kaip geras maistas yra reikalingas norint būti sveikam, taip geros mintys reikalingos, norint turėti sveiką sielą ir dvasią". Kaip renkiesi valgyti tai, kas naudinga tavo kūnui, taip nukreipk savo mintis į šiuos dalykus ir veik atitinkamai. Te toks mąstymo būdas tampa norma, tavo požiūriu į gyvenimą. Žinoma, tai įmanoma tik būnant arti Kristaus ir bendraujant su Juo. Atitolus nuo Jo, niekas negali tau garantuoti ramybės.
Paulius ragina Sintichę nesirūpinti dėl Evodijos, bet verčiau mąstyti apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, - apie visa, kas dora ir šlovinga. Mąstykite apie šiuos dalykus. Sąmoningai nukreipkite į tai savo mintis ir mąstykite apie tai, lyg spręstumėte matematikos uždavinį. Apgalvokite moralinių gyvenimo principų privalumus ir trūkumus. Apsispręskite mąstyti apie tai, kas vertinga Dievo akyse. Tai labai svarbu, siekiant gyventi šventai. Leiskite Kristui kontroliuoti jūsų mintis.
Visa tai, apie ką Paulius šioje eilutėje ragina mąstyti, primena mums Kristų, tai, kaip mąstė Jis. Atidžiai įsižiūrėkite ir apmąstykite, kaip mes turėtume žvelgti į gyvenimą: Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, - apie visa, kas dora ir šlovinga (Fil 4, 8).
Tai, kas tikra primena mums, kad Jėzus yra Tiesa (Jn 14, 6). Dievas nesiliovė būti tiesa. Ar tai, apie ką tu mąstai, yra morališkai teisinga ir tikra, ar tai nėra tik pasirodymas ar šou? Kaip Dievas žiūri į tą situaciją? Jeigu Jis ginčytųsi su tavimi, ką Jis pasakytų? Kas yra nešališka tiesa? Visose situacijose stenkis įžiūrėti Dievą.
Garbinga - tai kalba apie pagarbą, nuolankumą, sąžiningumą, kilnumą ir rimtumą, kurie yra priešingi lengvabūdiškumui. „Jei žmogus mąsto apie niekingus dalykus, jis atsiduria pavojuje pats tapti niekingas", - sako Briusas. Tai, kas garbinga, yra priešinga vulgarumui, kuris nesuderinamas su Kristumi.
Teisinga - tai rodo į Dievo teisumo standartus. Dievas yra teisus ir myli teisumą savo žmonių gyvenime.
Tyra - kalba apie tai, kas nesutepta, apie nekaltybę. „Jei norime, kad mūsų žodžiai ir veiksmai būtų tyri, tyros turi būti mūsų mintys ir tikslai", - sako Briusas. Ar mano mintys tyros? Ar motyvai vieno ar kito asmens atžvilgiu yra tyri?
Mylima - tai maloningumas, kuris užvaldo ir apžavi. Tai vidinis patrauklumas ir žavesys, kuris kaip subtilus kvepalų aromatas suteikia malonumą visiems ir niekam nesukelia antipatijos.
Giriama - pagyrimai statydina Kristaus Kūną. Ką aš renkuosi kalbėti kitiems apie vieną ar kitą asmenį? Aš galiu pasirinkti ir nuspręsti, ką sakysiu kitiems ir sau. Ar atkreipiu dėmesį į gerąsias kito žmogaus savybes?
Dora - čia kalbama apie moralinį tobulumą. Toks yra Dievas (1 Pt 2, 9; 2 Pt 1, 3), ir mes pašaukti panašėti į Jį (2 Pt 1, 4).
Šlovinga - nenuliūskime ir neniekinkime žmonių, kai kas nors vyksta ne taip, kaip norėtume.
Labai svarbu elgtis, kaip moko Paulius: Mes nugalime samprotavimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui (2 Kor 10, 5).
Jeigu būtų galima įrašyti visas mūsų mintis, visa, ką mes per dieną pagalvojame apie kitus žmones, ir tą įrašą leistume viešai perklausyti, ką mes išgirstume? Paulius ragina mus keistis. Nebijokite ginčytis patys su savimi - taip jūs pamatysite tikrąjį save toje situacijoje.
Patarlių knygoje skaitome: Kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra (Pat 23, 7). O pranašas Izaijas sako: Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie pasitiki Tavimi. Pasitikėkite Viešpačiu visados, nes Viešpats Jahvė yra amžina stiprybė (Iz 26, 3-4). Karaliaus Jokūbo vertime šios eilutės išverstos taip: Tu suteiksi tobulą ramybę tiems, kurie nuolat mąsto apie Tave, nes jie Tavimi pasitiki. Pasitikėkite Viešpačiu visados, nes tik Viešpatyje, kurio vardas Jahvė, rasite nesibaigiančią stiprybę.
Pradėjus taip mąstyti, Paulius kviečia mus įgyvendinti tai praktiškai - taip ir elgtis.
Praktika
Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis (Fil 4, 9). Darykite! Įpraskite taip gyventi, siekite, kad tai taptų kasdieniu įpročiu. Paraginimai - Taip mąstykite ir taip elkitės - eina drauge ir suteikia ramybę.
„Kuo labiau įpranti atiduoti savo naštas Viešpačiui, tuo labiau žaviesi, matydamas, kaip Dievas tvarko tai, kas tau atrodo neįmanoma,"- sako Svindolas. „Aš negaliu to padaryti, Viešpatie!" Tačiau Paulius primena, kad bet kuriuo metu, kiekvieną dieną prisikėlimo jėga yra prieinama ir mums. Svindolas apibendrina šią pastraipą trimis žodžiais: džiaukis, atsipalaiduok ir ilsėkis.
Džiaukis - Niekuo nesirūpinkite... visuomet melskitės... Džiaukitės Viešpatyje visuomet! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (Fil 4, 4).
Atsipalaiduok - Viešpats yra arti... Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui (Fil 4, 6). Džiaukitės Viešpatyje. Jūsų romumas (malonus supratingumas) tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! Atsipalaiduokite - Dievas viską kontroliuoja!
Ilsėkis - kai pasitikėsite Kristumi, Jo ramybė nuramins jūsų mintis ir širdį. Atsipalaiduokite ir džiaukitės. Mąstykite apie Kristaus žodžius ir kiekvienoje situacijoje atrasite Dievo ramybę.
Dievo ramybė nuramina mūsų besiblakančias irdis. Nesutarimai, vaidai, kurie kyla i mūsų sugedusios ir nuodėmingos prigimties, visiškai neatitinka Jo charakterio (Gal 5, 20). F. F. Briusas sako: „Pažinti patį ramybės Dievą yra netgi geriau nei turėti Dievo ramybę". Jei turi Jį, turi amžinąjį gyvenimą, turi ramybės dovaną.
Galite sakyti: „Tai neįmanoma..." Taip, jeigu viskas priklausytų tik nuo tavęs, tai būtų neįmanoma. Bet taip nėra. Ar atsimeni, kokią užimi poziciją Kristuje? Biblijoje atrandame didžius Dievo pažadus, kurie drąsina mus kovoti ir laimėti kovas prote bei širdyje. Paulius sakė: Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina (Fil 4, 13). O jei ir tai mūsų neįtikina, jis tęsia: O mano Dievas patenkins visas jūsų reikmes iš savo šlovės turtų Kristuje Jėzuje. Mūsų Dievui ir Tėvui šlovė per amžių amžius! (Fil 4, 19-20).
Dažnai mąstau, kaip į šį Pauliaus laišką reagavo Evodija ir Sintichė. Mąstau, kaip tai paveikė jas ir jų požiūrį vienos į kitą. Galbūt Sintichė mąstė: „Evodija atpirkta, išgelbėta malone, joje gyvena Dievo Dvasia. Ji yra garbinga, tyra, miela... Kokie gražūs jos plaukai... Eisiu ir iškepsiu Evodijai pyragą, nunešiu jai ir gėlių".
Evodija taip pat galbūt sau mąstė: „Sintichė yra gera draugė. Ji turi bendravimo įgūdžių. Jos dėka daug moterų atėjo pas Viešpatį ir prisijungė prie bažnyčios... Man patiko su ja būti..."
Šios Šventojo Rašto eilutės (Fil 4, 1-9) primena man vieną girdėtą istoriją: du broliai dvyniai paveldėjo verslą. Jiems sekėsi. Jie ne tik vadovavo savo verslui, bet sėkmingai tarnavo ir bažnyčioje. Vieną rytą į jų parduotuvę užsukęs klientas šį tą nusipirko ir sumokėjo. Kadangi grąžos nereikėjo, vienas iš brolių paėmė pinigus, padėjo juos prie kasos ir išėjo su pirkėju šiek tiek pasikalbėti. Vėliau, kai grįžęs aptarnavo kitą pirkėją, jis prisiminė ir tą 10 dolerių banknotą, kurį buvo padėjęs prie kasos aparato. Jis paklausė brolio, ar tas kartais neįdėjo tų pinigų į kasą. „Ne, nemačiau tų pinigų", - atsakė šis.
Jei pirmasis brolis būtų tai pamiršęs, viskas būtų buvę gerai, bet jis nepamiršo... Tai jį ėmė graužti: „Kas nutiko tiems 10 dolerių? Kur jie dingo? Žinau, kad aš jų neėmiau. Sakai, nieko daugiau parduotuvėje nebuvo? Bet ir tu jų nepaėmei?" Tokios mintys 20 metų nuolat sukosi jo galvoje ir apkartino gyvenimą. Po kurio laiko vienas iš brolių parduotuvės viduryje nupiešė baltą liniją, padalindamas parduotuvę per pusę, o vėliau net pastatė sieną. Taip sėkmingas bendras jų verslas buvo padalytas, - dabar tarpusavyje konkuravo dvi mažos parduotuvėlės.
Dėl šių brolių nesutarimų suskilo ir miestelio gyventojai: vieni palaikė vieną brolį, kiti kitą. Tai atsiliepė ne tik jų verslui, bet paveikė ir miestelio finansų tarybą ir, žinoma, bažnyčią. Kvailas reikalas suskaldė ir bažnyčią.
Broliai vis tolo vienas nuo kito... taip ir paseno.
Vieną dieną priešais vieną iš parduotuvių sustojo mašina, iš kurios išlipo gerai apsirengęs verslininkas. Įėjęs į parduotuvę jis paklausė vieno iš brolių, ar jis buvo šios parduotuvės savininkas ir prieš daugelį metų. Gavęs patvirtinimą, jis pradėjo pasakoti: „Atėjau čia, norėdamas jums atlyginti padarytą nuostolį... Tuo metu išgyvenau sunkų etapą. Neturėjau darbo, keliavau po šalį kaip sezoninis darbininkas. Vieną rytą buvau labai alkanas ir stovėjau prie jūsų parduotuvės lango. Pastebėjau, kad aptarnavęs pirkėją ir padėjęs ant prekystalio 10 dolerių, išėjote su klientu į lauką. Tuo metu viduje nieko nebuvo. Taigi aš įlipau pro atvirą langą parduotuvės gale, čiupau tuos 10 dolerių ir pabėgau. Labai atsiprašau dėl to, ką padariau. Iki tos dienos nebuvau nieko pavogęs... Dabar prašau atleidimo ir labai norėčiau atsilyginti - prašykite, ko tik norite."
Didžiam pasakotojo nustebimui, parduotuvės šeimininkas staiga pradėjo verkti. Galiausiai, susitvardęs, jis paprašė, kad nepažįstamasis užeitų su juo pro kitas duris. Ten už prekystalio stovėjo kitas brolis dvynys. Tada nepažįstamasis dar kartą papasakojo tą pačią istoriją. Dabar jau verkė abu broliai. „Tai štai kas tada nutiko..." - ištarė jie ir apsikabino.
Kokioje situacijoje esate jūs šiandien? Šie paprasti Dievo žodžio principai padės jums sutvarkyti, kas negerai, įveikti nerimą ir rūpestį. Bet svarbiausia tai, jog Dievas gali panaudoti tave, kad padėtum kenčiančiam. Tu gali būti Dievo įrankis bei atnešti ramybę ir susitaikymą ten, kur to reikia. Tai įmanoma, jei puoselėsime su Kristumi artimus santykius.
Iš http://www.abideinchrist.com/
vertė Jolita Strašunskienė ir Jurgita Tirūnienė
Nuotr. Dianos U.
