Teologija

Įsivaizduokime tokią sceną: Jėzus ant kalno, minia ir mokiniai. Žmonės mato Jėzų su savo mokiniais, kurie susirinkę aplink Jį. Dar visai neseniai jie buvo minios dalis - tokie patys kaip ir visi kiti žmonės.

Tuomet pasigirdo Jėzaus pašaukimas. Iškart viską palikę, jie nusekė paskui Jį. Nuo to laiko mokiniai priklauso Jam - visu savo kūnu ir siela. Ir štai jie vaikšto su Juo, gyvena su Juo ir seka paskui Jį visur, kur tik Jis veda. Su jais nutiko kažkas unikalaus. Tas trikdantis, piktinantis faktas bado žmonėms akis. Mokiniai mato žmones, iš kurių būrio patys neseniai išėjo. Šie žmonės - paklydusios Izraelio namų avys, išrinktoji Dievo tauta, „tautinė Bažnyčia". Kai Jėzus pašaukimu išsirinko mokinius iš šios tautos žmonių, mokiniai pasielgė taip, kaip ir buvo natūraliausia ir būtiniausia pasielgti pražuvusioms Izraelio namų avims - jie nusekė paskui Gerojo ganytojo balsą, nes jį atpažino. Tačiau jie tebėra šios tautos nariai: jie gyvens tarp šių žmonių, eis pas juos ir skelbs Jėzaus pašaukimą bei mokinystės šlovę. Bet kokia gi bus pabaiga? Jėzus mato savo mokinius. Jie viešai atsiskyrė nuo minios ir nusekė paskui Jį. Jis pašaukė juos - kiekvieną atskirai - ir vardan Jo pašaukimo jie išsižadėjo visko. Dabar jie gyvena stokodami, vargingiausi iš vargšų, skaudžiausiai kamuojami, labiausiai alkstantys iš alkstančiųjų. Mokiniai turi tik Jį, o be Jo daugiau nieko neturi tiesiogine žodžio prasme - nieko pasaulyje, tačiau - viską su Dievu ir per Dievą. Tai tik nedidelė kaimenė, kurią Jis surado. Tačiau, žiūrėdamas į žmones, Jis siekia suburti didelę kaimenę. Mokiniai ir žmonės - jie priklauso vieni kitiems. Mokiniai bus Jo žinios skelbėjai; tai vienur, tai kitur jie atras žmonių, kurie išgirs ir patikės jų žinia. Tačiau iki pat galo tarp mokinių ir tautos  liepsnos priešiškumas. Visa Dievo tautos rūstybė Jėzui ir Jo žodžiui kris ant Jo mokinių. Juos atstums kaip ir Jį. Kryžius meta savo šešėlį toli į priekį. Kristus, mokiniai ir žmonės - scena Jėzaus ir Jo Bažnyčios kančiai jau paruošta[1]. 

Taigi Jėzus pavadina savo mokinius palaimintais (žr. Luko 6, 20). Jis prabilo vyrams, kurie jau buvo davę atsaką į Jo pašaukimą ir būtent tas pašaukimas juos padarė vargšais, kenčiančiais ir alkstančiais. Jis pavadina juos palaimintais ne dėl jų skurdo ir ne dėl to, kad jie viską paliko - nes šie dalykai nėra palaiminimo sąlyga. Tik pašaukimas ir pažadas, dėl kurių mokiniai pasirengę kęsti skurdą ir visa ko išsižadėjimą, pateisina Kalno pamokslo palaiminimus. Žinoma, Jėzus kartais kalba apie skurdą ir savanorišką visko išsižadėjimą, tarsi tai reikštų ypatingas Jo mokinių dorybes, tačiau iš tiesų taip nėra. Išorinis nepriteklius ir asmeninis visa ko atsižadėjimas remiasi vienu ir tuo pačiu pagrindu - Jėzaus pašaukimu ir pažadu. Pačios savaime tos dorybės nepelno palaiminimo[2]. Jėzus pavadina mokinius palaimintais miniai girdint ir minia iškviečiama kaip apstulbęs liudytojas. Paveldėjimas, kurį Dievas buvo žadėjęs Izraelio tautai, čia priskiriamas nedidelei grupelei mokinių, kuriuos Jėzus išsirinko. <...> nes jų yra dangaus karalystė. Tačiau mokiniai ir žmonės yra viena, nes jie visi yra Bažnyčios, kurią Dievas pašaukė, nariai. Taigi šio palaiminimo tikslas - visus, kurie girdi žinią, atvesti prie apsisprendimo ir išgelbėjimo slenksčio. Visi yra šaukiami būti tais, kuo Dievo realybėje jau yra. Mokiniai pavadinami palaimintais dėl to, kad pakluso Jėzaus pašaukimui, o žmonės - palaiminti kaip tauta, nes jie yra pažado paveldėtojai. Tačiau ar jie pretenduos į savo paveldą, patikėdami Jėzumi Kristumi ir Jo žodžiu? O gal jie puls į apostazę, atstumdami Jį? Šis klausimas dar lieka neatsakytas.

Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė. Stoka yra mokinių dalia kiekvienoje jų gyvenimo sferoje. Jie yra vargšai tout court (pranc. „tiesiog" - vert. past.) (žr. Luko 6, 20). Jie nesaugūs, neturi jokios savo nuosavybės, net žemės pėdos, kurią galėtų pavadinti namais, jokios žemiškos bendruomenės, kuria galėtų pasikliauti. Dar daugiau - jie neturi jokios dvasinės galios, patirties ar pažinimo, galinčio užtikrinti jiems saugumą ar paguodą. Dėl Jo mokiniai prarado viską. Sekdami Juo jie prarado netgi patys save ir visa, kas galėtų padaryti juos turtingus. Dabar jie yra tikri vargšai - tokie nepatyrę ir kvaili, kad nebeturi jokios kitos vilties, išskyrus Tą, kuris pašaukė juos. Tačiau Jėzus kuo puikiausiai žino ir apie kitą pusę - apie tuos, kurie yra tautinės religijos atstovai ir skelbėjai. Jie mėgaujasi didybe ir garbe, jų kojos tvirtai stovi ant žemės, jie turi gilias šaknis tautos kultūriniame bei religiniame gyvenime ir yra išugdyti to amžiaus dvasia. Tačiau ne šitie, o mokiniai pavadinami palaimintais - jų yra dangaus karalystė. Toji karalystė nušvinta būtent jiems, nedidelei grupelei žmonių, kurie dėl Jėzaus gyvena visko išsižadėję ir skurde. Ir štai tame skurde jie yra karalystės paveldėtojai. Savo turtą jie turi slaptoje, jie randa jį ant kryžiaus. Ir gauna pažadą, kad štai vieną dieną jie regimai mėgausis šlove karalystės, kuri iš esmės jau yra apsireiškusi visiškame kryžiaus skurde.

Šis palaiminimas yra visai priešingas jo parodijoms politinėse ir visuomeninėse deklaracijose. Antikristas vargšus taip pat vadina palaimintais - tačiau tik ne vardan kryžiaus, kuris apima visą vargą ir paverčia jį palaiminimo šaltiniu. Jis kovoja prieš kryžių politinėmis ir visuomeninėmis ideologijomis. Jis gali net pavadinti jas „krikščioniškomis", tačiau dėl to tampa tik dar pavojingesniu priešu.

Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti. Su kiekvienu ištartu palaiminimu praraja tarp mokinių ir žmonių didėja. Jiems skirtas pašaukimas išeiti iš tautos vis labiau ryškėja. Liūdesiu Jėzus čia vadina gyvenimą, apsieinant be to, ką pasaulis vadina ramybe ir gerove. Liūdėti - tai atsisakyti gyventi prisiderinus prie šio pasaulio, nesitaikyti prie jo standartų. Tokie žmonės liūdi dėl pasaulio, liūdi dėl jo kaltės, lemties ir ateities. Pasauliui švenčiant, jie stovi nuošaly ir, kai pasaulis dainuoja „Skink žiedus, kol gali", jie liūdi. Jie mato denyje vykstančias linksmybes jau pradėjusiame skęsti laive. Pasaulis svajoja apie progresą, galią ir ateitį, tuo tarpu mokiniai mąsto apie pabaigą, Paskutinį teismą ir ateinančią karalystę. Pasaulis iki tokių aukštumų negali pakilti. Todėl mokiniai yra svetimi šiam pasauliui, nekviesti svečiai, ramybės drumstėjai. Nieko tad nuostabaus, kad pasaulis juos atstumia! Kodėl krikščionių Bažnyčia dažnai tik stebi iš šalies, kai visa tauta švenčia? Gal dvasininkai nesupranta savo artimo ir jo neatjaučia? O gal jie virto mizantropijos aukomis? Niekas nemyli savo artimo labiau negu Kristaus mokinys, niekas geriau nesupranta savo artimo negu krikščioniška draugystė, ir būtent šioji meilė ir skatina juos stovėti nuošaly ir liūdėti. Labai vykusiai ir įtaigiai šį žodį iš graikų kalbos į vokiečių išvertė Liuteris - Leidtragen, t. y. „širdgėlos, sielvarto nešimas". Akcentuojamas sielvarto nešimas. Mokinių bendruomenė nenusikrato sielvarto, tarytum tai būtų ne jos rūpestis. Priešingai, ji noriai neša sielvartą, tuo parodydama, kokie glaudūs ryšiai sieja ją su likusia žmonija. Tačiau Kristaus mokiniai neišklysta iš savo kelio specialiai ieškodami kančios, taip pat ir neatsisako jos ir nežiūri į ją su panieka. Jie tiesiog neša tą kančią, kurią sutinka savo kelyje sekdami Jėzumi Kristumi. Jie neša ją vardan Jo. Sielvartas nenualina jų ir nesugniuždo, jis neerzina jų, jie nepalūžta nuo įtampos. Anaiptol, savo sielvartą mokiniai neša jėga To, kuris palaiko juos ir kuris ant kryžiaus pasiėmė visas pasaulio kančias. Jie stovi kaip sielvarto nešėjai bendrystėje su Nukryžiuotoju; jie stovi kaip visiškai svetimi šiam pasauliui ir stovi jėga To, kuris pasauliui buvo tiek svetimas, kad pasaulis Jį nukryžiavo. Tai yra jų paguoda, arba veikiau tas Žmogus yra jų paguoda, Guodėjas (žr. Luko 2, 25). Svetimųjų bendruomenė atranda paguodą kryžiuje; jie paguodžiami, kai nusviedžiami į vietą, kur Izraelio Guodėjas laukia jų. Taip drauge su savo nukryžiuotuoju Viešpačiu jie suranda tikruosius savo namus čia ir amžinybėje.

Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Ši svetimųjų bendruomenė neturi jokių prigimtinių teisių, kurios apsaugotų jos narius šiame pasaulyje. Jie ir nereikalauja tokių teisių, nes yra romūs ir išsižada visų savo teisių, pasirinkdami gyventi dėl Jėzaus Kristaus. Kai juos šmeižia, jie tyli. Susidūrę su smurtu, jie kantriai kenčia. Kai žmonės varo juos šalin, jie nuolankiai pasišalina. Jie nesikreips į teismą apginti savo teisių, jie nekels scenų, patyrę neteisybę, nepuls reikalauti to, kas jiems teisėtai priklauso. Jie pasiryžę savo teises palikti Dievui apginti - non cupidi vindictae (lot. „netrokškite keršto" - vert. past.), kaip būdavo sakoma ankstyvojoje Bažnyčioje. Jų teisė yra jų Viešpaties valioje - joje ir niekur daugiau. Kiekvienu savo žodžiu ir gestu jie duoda suprasti, jog nepriklauso šiai žemei. Palikite jiems dangų, sako pasaulis su gailesčiu, nes ten jų vieta[3]. Bet Jėzus sako, kad jie paveldės žemę. Būtent šitiems - bejėgiams ir beteisiams - priklauso visa žemė. Tie, kurie šiuo metu jėga ir neteisybe laiko žemę savo rankose, ją praras. O tie, kurie jos visiškai išsižadėję, kurie yra romūs net iki kryžiaus, tie valdys naująją žemę. Mums nederėtų traktuoti to kaip užuominos, jog Dievas tokiu būdu įvykdys teisingumą nubausdamas pasaulį, kaip teigė Kalvinas. Tiesiog tai reiškia, jog, atėjus dangaus karalystei, žemės veidas bus atnaujintas ir ji priklausys Jėzaus kaimenei.

Dievas neapleidžia žemės: Jis ją sukūrė, Jis pasiuntė į ją savo Sūnų, joje Jis pastatė savo Bažnyčią. Taigi pradžia padaryta jau šiame amžiuje. Ženklas jau duotas. Bejėgiams tai vienur, tai kitur yra atitekę po lopinėlį žemės, nes jie turi Bažnyčią ir jos bendrystę, jos gėrybių, jos brolius ir seseris kartu su persekiojimais net per visą kryžiaus ilgį. Žemės atnaujinimas prasideda nuo Golgotos, kur mirė vienas Romusis. Iš ten atnaujinimas plinta. Kai karalystė galutinai ateis, romieji valdys žemę.

Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti. Jėzaus sekėjai atsižada ne tik savo teisių - jie atsižada ir savojo teisumo. Jie nesulaukia garbės už savo pasiekimus ar aukas. Teisumo jie sulaukia tik jo alkdami ir trokšdami (ši tiesa vienodai tinka tiek jų teisumui, tiek Dievo teisumui žemėje). Jie visuomet su viltimi laukia ateityje išsipildysiančio Dievo teisumo, tačiau patys sau jo įtvirtinti negali. Tie, kurie seka Jėzumi, kelyje alksta ir trokšta. Jie trokšta visų nuodėmių atleidimo, visiško atnaujinimo, taip pat žemės atnaujinimo ir absoliutaus Dievo įstatymo įsigalėjimo. Jiems vis dar tebekenkia pasaulio prakeikimas, juos vis dar tebeveikia nuodėmė. Tas, kurį jie seka, turi mirti ant kryžiaus prakeiktas, desperatiškai šaukdamasis teisumo: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Tačiau mokinys nėra didesnis už savo mokytoją, jis seka Jo pėdomis. Laimingi tie, kuriems pažadėta, kad jie bus pasotinti, nes teisumas, kurio jie susilauks, nebus tuščias pažadas - tai bus tikras pasisotinimas. Mesijo puotoje jie ragaus Gyvenimo duonos. Jie palaiminti, nes mėgaujasi šia duona jau čia ir dabar - alkstantys pasotinami gyvybės duona, nusidėjėlių palaima.

Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Šie žmonės, kurie neturi jokio turto ar galios, šie praeiviai žemėje, šie nusidėjėliai, šie Kristaus pasekėjai gyvendami su Juo yra išsižadėję savo orumo, tad yra gailestingi. Lyg jiems nepakaktų savų rūpesčių ir nelaimių, jie užsikrauna ant savo pečių dar ir kitų nelaimes, pažeminimą ir nuodėmes. Jie jaučia nenugalimą meilę visiems pamintiesiems, ligotiems, nelaimėliams ir nuskriaustiesiems, visiems atstumtiesiems ir kenčiantiesiems. Jie eina ir ieško tų, kurie įsipainioję nuodėmės ir kaltės pinklėse. Nėra tokios bėdos, nėra tokios baisios nuodėmės, kuri būtų didesnė už jų gailestingumą. Jei koks žmogus užsitraukia gėdą, gailestingieji paaukos savo garbę, kad pridengtų nelaimingąjį ir prisiims jo gėdą sau. Juos pamatysite bendraujančius su muitininkais ir nusidėjėliais, ir jie nesuks sau galvos dėl gėdos, kurią pastarieji daro jų vardui. Būdami gailestingi, jie numeta į šalį patį brangiausią žmogaus gyvenimo turtą - savo orumą ir garbę, nes vienintelis jiems žinomas orumas ir garbė - tai jų pačių Viešpaties gailestingumas, už kurį jie skolingi savo gyvybę. Jis nesigėdijo savo mokinių, Jis tapo žmonių broliu ir nešė gėdą net iki mirties ant kryžiaus. Štai koks gailestingas buvo Jėzus, Nukryžiuotasis. Jo pasekėjai lieka skolingi Jam savo gyvybes vien tik dėl Jo gailestingumo. Jo gailestingumas padeda jiems užmiršti savo garbę ir orumą ir eiti į nusidėjėlių pasaulį. Jie džiaugiasi galėdami patirti gėdą, nes žino, kad tuomet yra palaiminti. Ateis diena, kai Dievas pats nužengs ir prisiims sau jų nuodėmę ir gėdą. Jis pridengs juos savo garbe ir nuplaus jų negarbę. Nešti nusidėjėlių gėdą ir aprengti juos savo garbe bus Jo šlovė. Palaiminti gailestingieji, nes jie turi savo Viešpatį, Gailestingąjį.

Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Kieno širdis tyra? Tik tų, kurie visiškai atidavę savo širdis Jėzui, kad tik Jis vienas galėtų viešpatauti jose. Tyraširdžiai yra tik tie, kurių širdys nėra suteptos jų pačių blogiu - taip pat ir jų pačių dorybėmis. Tyraširdžiai pasižymi tuo vaikišku paprastumu, kuris buvo būdingas Adomui iki nuopuolio, jie nekalti gėrio ir blogio atžvilgiu; jų širdis valdo ne jų pačių sąžinė, o Jėzaus valia. Jei žmonės išsižada savo gerumo, jei atgailaudami išsižada savo širdies bei pasikliauna tik Jėzumi ir niekuo daugiau, tuomet Jo žodis padaro jų širdis tyras. Širdies tyrumas čia priešpastatomas bet kokiam išoriniam tyrumui - net ir geriausių ketinimų tyrumui. Tyra širdis yra tyra ir gėrio, ir blogio atžvilgiu, ji priklauso vienam Kristui ir žvelgia tik į Jį, einantį priešakyje. Dievą regės tik tie, kurie šiame gyvenime buvo nukreipę akis vien tik į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų. Tik žvelgiant į Jį, jų širdys lieka laisvos nuo suteršiančių fantazijų, jų neblaško prieštaringi troškimai ir ketinimai. Jie paskendę apmąstymuose apie Dievą. Dievą regės tie, kurių širdys tapo Jėzaus Kristaus atvaizdo atspindžiu.

Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Jėzaus pasekėjai pašaukti taikai/ramybei. Kai Jis pašaukė mokinius, jie atrado ramybę, nes Jis yra jų ramybė. Tačiau dabar jiems sakoma, kad jie privalo ne tik turėti taiką (ramybę), bet ir ją „daryti"[4] (arba „nešti ramybę"). Dėl šio tikslo jie išsižada bet kokio smurto ir sumaišties. Kristaus darbe nieko nevalia siekti tokiais metodais. Jo karalystė - taikos (ramybės) karalystė, o pasisveikinimas Jo kaimenėje yra taikus broliškas pasisveikinimas. Jo mokiniai išsaugo taiką, pasirinkdami verčiau jau patys iškęsti kančią nei sukelti ją kitiems. Jie palaiko bendravimą ten, kur kiti jį nutrauktų. Jie negina savo nuomonės ir tyliai kenčia neapykantos ir blogio akivaizdoje. Taip elgdamiesi jie nugali blogį gėriu ir skleidžia Dievo ramybę pasaulyje, kuriame siaučia karai ir tvyro neapykanta. Tačiau labiausiai toji ramybė apsireiškia, kai jie taikiai pasitinka piktadarius akis į akį ir yra pasirengę nuo jų kentėti. Taikdariai neš kryžių drauge su Viešpačiu, nes taika buvo sudaryta ant kryžiaus. Jie tampa Kristaus sutaikinimo darbo partneriais ir todėl pavadinami Dievo sūnumis, kaip ir Jis yra Dievo Sūnus.

Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė. Čia nekalbama apie persekiojimą dėl Dievo teisumo, bet apie kentėjimą dėl bet kokio teisingo tikslo, apie kančią dėl savo teisingų sprendimų ir veiksmų, mat būtent tuo išsiskirs iš šio pasaulio tie, kurie išsižadėjo savo turtų, sėkmės, teisių, teisumo, garbės ir jėgos, kad galėtų sekti Kristumi. Pasaulis jais pasipiktins, todėl mokiniai ir bus persekiojami dėl teisumo. Ne pripažinimo, o atmetimo jie sulauks kaip atlygio iš pasaulio už savo žinią ir darbus. Svarbu pastebėti tai, kad Jėzus suteikia savo palaiminimą ne tik kančiai, kurią žmonės patiria tiesiogiai išpažindami Jo vardą, bet ir kentėjimams, kurių jie susilaukia dėl bet kokio teisingo tikslo ar darbo. Tokiems duotas toks pat pažadas kaip ir vargstantiems, nes persekiojami jie pasidaro tokie pat vargšai. 

Apžvelgus visus palaiminimus, natūraliai gali kilti klausimas, ar yra šioje žemėje kokia vieta taip apibūdintai bendruomenei. Neabejotinai yra tokia vieta (ir ji tėra vienintelė), kur surasime pačius vargingiausius, pačius romiausius ir skausmingiausiai išmėginamus žmones. Ta vieta - Golgotoje ant kryžiaus. Kalno pamokslo palaiminimai skirti tiems, kurie yra bendrystėje su Nukryžiuotuoju. Drauge su Juo jie visko neteko, drauge su Juo jie visa atrado. Nuo kryžiaus aidi pašaukimas: „Palaiminti, palaiminti". Paskutinis palaiminimas skirtas tik mokiniams, nes tik jie gali jį suprasti. „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus". „Dėl Jo" mokiniai šmeižiami, tačiau kadangi tai dėl Jo, visas šmeižtas iš tiesų krinta ant Jo. Jis neša kaltę. Prakeiksmas, mirtį nešantys persekiojimai ir piktos apkalbos tik sustiprina mokinių palaimą jų bendrystėje su Jėzumi. Kitaip ir būti negali, nes šiems romiems svetimiesiems tiesiog lemta išprovokuoti pasaulį svaidytis užgaule, smurtu ir šmeižtu. Pernelyg grėsmingai ir garsiai skamba tų romių vargšų balsai, pernelyg kantri ir tyli jų kančia. Pernelyg galingas jų skurdo ir ištvermingumo, atlaikančio pasaulio blogybes, liudijimas. Tai fatalu - kai Jėzus vadina juos palaimintais, pasaulis šaukia: „Šalin juos, šalin!" Taip, tik kur? Į dangaus karalystę. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Ten vargšai vaikščios džiaugsmo menėse. Savo ranka Dievas nušluosto ašaras nuo akių tiems, kurie sielvartavo žemėje. Savo Puotoje Jis pamaitina išalkusius. Ten randais nusėti kankinių kūnai bus pašlovinti ir vietoje nuodėmės ir atgailos skarmalų apvilkti baltu amžino teisumo rūbu. Šio džiaugsmo aidas pasiekia nedidelę kaimenę apačioje, stovinčią po kryžiaus našta, ir jie išgirsta Jėzų sakantį: „Palaiminti jūs."

[1] Šis įžanginis paaiškinimas parašytas frazės „Jis atvėrė lūpas" (gr. άυοίξαζ τò στόμα) pagrindu. Šitas momentas būdavo pabrėžiamas ir ankstyvojoje Bažnyčioje. Prieš Jėzui prabylant būna pauzė - akimirkai visi nurimsta, stoja tyla.

[2] Nereikėtų Luko Kalno pamokslo aprašymą priešpastatyti Mato aprašymui. Matas, rašydamas „palaiminti vargšai dvasia", nesudvasina palaiminimų, o Lukas pateikdamas juos originalia forma („palaiminti jūs, vargšai"), nesuteikia jokio politinio atspalvio. Nei skurdas Luko tekste nei išsižadėjimas Mato tekste nėra palaiminimo pagrindas. Priešingai, abiejose evangelijose pripažįstama, jog nei nepriteklius, nei išsižadėjimas - dvasinis ar politinis - negali būti pateisintas nieku kitu kaip tik Jėzaus pašaukimu ir pažadu. Tik Jėzus palaimina tuos, kuriuos pašaukia. Jėzaus asmuo yra vienintelis pagrindas pašauktųjų palaiminimui. Katalikiškoje egzegezėje skurdą pradėta laikyti dorybe: taip atsirado vienuolių duodamas skurdo įžadas (paupertas volontaria) ar šiaip savanoriškas skurdo įžado davimas vardan Kristaus. Tačiau abiem atvejais klystama, nes tam tikras žmogiškas elgesys, o ne vien tik Jėzaus pašaukimas ir pažadas, laikomas šio palaiminimo pagrindu.

Ištrauka iš spaudai ruošiamos D. Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina"

Dail. T. Draigon