Nuolankumas krikščionims yra būtinas. Kristų galime priimti tik būdami minkštos ir nuolankios širdies: Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.<...> Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę (Mt 5, 3. 5); "Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kiekvienas, kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje" (Mt 18, 3-4). Jėzus nusižemino ir Dievas Jį išaukštino (Fil 2, 8-9); todėl būtent nuolankumas atveria džiaugsmą bei jėgą ir krikščionio gyvenime: Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas (Lk 14, 11; 18, 14); Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę (1 Pt 5, 5).
Kristaus mokymas atrodo labai paprastas ir akivaizdus. Problema yra ta, kad norint suprasti nuolankumą, reikia būti nuolankiam, ir tik nuolankus žmogus gali pasipriešinti išdidumui, kuris taip natūraliai atsiranda vien tik kalbant apie šį dalyką.
Tapti nuolankiam nėra labai paprasta. Kai tik suvokiame, koks nuodingas yra išdidumas, pradedame jį pastebėti visur: girdime jį sarkastiškuose, piktuose pasisakymuose laikraščių skiltyse bei interneto puslapiuose, matome jį žvelgdami į miesto, kultūros ir verslo vadovus, kurie niekada nepasiduoda silpnumui ar nesėkmei, pastebime jį ir savo kaimynų bei kai kurių draugų širdyse, įžvelgdami ir jų pavydą bei savigailą, girdėdami jų pasigyrimus.
Ne kartą esame pasižadėję panašiai nekalbėti ir nesielgti. Ir jeigu po to pastebime, jog mąstome kitaip, tapome „nuolankesni", širdyje gimsta pasitenkinimas savimi, o tai ne kas kita, kaip didžiavimasis savo nuolankumu. Jei mes pagausime save tai darant, nustebsime, kaip nepastebimai ir subtiliai tai atėjo. Nuolankumas yra labai baikštus: vos tik pradedi apie jį kalbėti, jis pasitraukia. Pakanka tik paklausti savęs: „Ar aš esu nuolankus?", ir toks jau nesi. Net jei tiriame savo širdį, ieškodami joje išdidumo, dažnai pradedame didžiuotis, kokie stropūs ir apdairūs esame.
Krikščioniškas nuolankumas, kaip puikiai pasakė C. S. Lewis, nėra prasčiau galvoti apie save; tai reiškia mažiau apie save galvoti. Tai reiškia, jog daugiau tu nuolatos nestebi savęs, kaip elgiesi, ir kaip elgiamasi su tavimi, tai - „palaimintas savęs pamiršimas".
Nuolankumas yra tikėjimo Kristaus Evangelija vaisius. Evangelija atskleidžia, jog mes turime užtikrintumą, kuris remiasi ne mūsų veiksmais, bet Dievo meile Kristuje: Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems, kurie tiki. Nėra jokio skirtumo, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje (Rom 3, 22-24). Tai išlaisvina mus nuo nuolatinio žiūrėjimo į save. Mūsų nuodėmė buvo tokia didelė, kad niekas kitas, tik Jėzaus mirtis galėjo mus išgelbėti. Jis turėjo mirti už mus. Tačiau Jis taip mus mylėjo, jog Jėzus džiaugėsi mirdamas už mus.
Malonė, ne gerumas
Kalbėdami apie nuolankumą, turime būti atsargūs, nes religija ir moralė dažnai slopina nuolankumą. Tarp evangelikų būdinga kalbėti apie žmogaus pasaulėžiūrą - dalykus, kuriais tikime, ir įsipareigojimus, kurie formuoja mūsų gyvenimo būdą. Kiti linkę tai apibrėžti terminu „identiteto, tapatybės paieškos". Ieškome atsakymų į klausimus: „Kas aš esu? Dėl ko aš gyvenu? Koks mano tikslas? Kokios pagrindinės kliūtys trukdo man pasiekti pilnatvę? Kaip aš galiu tas kliūtis įveikti?"
Yra du tapatybės apibūdinimai, kuriuos galima pritaikyti krikščionims. Pirmąjį pavadinčiau taip - moralės darbais nusakoma tapatybė. Yra žmonių, kurie savo širdy sako: Aš paklūstu, todėl esu priimtinas Dievui. Antroji grupė žmonių savo tapatybę grindžia malone. Čia pagrindinis principas yra šis: Per Kristų Aš esu priimtinas Dievui, todėl aš paklūstu.
Žmonės, kurie laikosi šių iš esmės skirtingų principų, iš išorės gali atrodyti vienodai. Jie gali sėdėti šalia vienas kito bažnyčioje, siekti paklusti Dievo įsakymams, melstis, dosniai aukoti, būti geri tėvai ar geri vaikai. Tačiau jie tai darys vedini visiškai priešingų motyvų, iš radikaliai skirtingos dvasios, ir to rezultatas bus visiškai priešingi charakteriai. Jei kas pradeda kritikuoti moralės normoms ir savo darbams daug dėmesio skiriantį žmogų, šis įtūžta arba yra itin priblokštas, nes negali toleruoti pasikėsinimo į jo susikurtą „gero žmogaus" įvaizdį.
Tačiau pagal Evangeliją mūsų tapatybės pamatas nėra "gero žmogaus" įvaizdis, ir mes raginami išlaikyti emocinę pusiausvyrą, kad neatsakytume į kritiką tuo pačiu. Žmonės, priklausantys šiai stovyklai ir savo vertę grindžiantys sunkiu darbu ar teologinių tiesų grynumu, vis dėlto turi pažvelgti žemyn į tuos, kuriuos jie laiko tingiais ar teologinių tiesų neišmanančiais.
Suvokiantys Evangeliją nelygina savęs su kitais, nes supranta, jog buvo išgelbėti tik iš malonės, ne dėl tobulos doktrinos ar stipraus moralinio charakterio.
Moralizmo tvaikas
Dar vienas žmonių, besiremiančių savo morale ar darbais, bruožas - nuolatinis poreikis ieškoti priekabių, laimėti ginčus ir įrodyti, kad priešininkai ne tik klysta, bet ir yra negarbingi išdavikai. Tačiau, kai širdį pasiekia Evangelija, mūsų poreikis laimėti ginčus pašalinamas, mes pradedame kalbėti maloniai. Užuot šaipęsi iš savo priešininkų, pradedame su jais elgtis pagarbiai.
Moralės normų siekiantys laikytis žmonės dažnai laido sarkastiškus, kandžius, teisuoliškumo kupinus ir kitus žeminančius juokelius arba išvis neturi humoro jausmo. C. S. Lewis apie tai sako: „Nesišypsantis susikoncentravimas į save yra pragaro žymė". Evangelija sukuria švelnios ironijos jausmą: mes randame daug dalykų, iš kurių galime pasijuokti, pradedant mūsų pačių silpnybėmis. Tai nekelia mums pavojaus, nes mūsų vertė nebepriklauso nuo mūsų darbų.
Martynas Liuteris sakė, kad moralizuoti žmogui yra natūralu, tai - įgimta, natūrali žmogaus širdies savybė. Net malonės Evangelija tikintys krikščionys kartais gali elgtis taip, tarsi jie būtų išgelbėti dėl darbų. Knygos „Tiesiog krikščionybė" skyriuje „Didžioji nuodėmė" C. S. Lewis rašo: „Kai tik pamatome, kad religinis gyvenimas mums leidžia pasijusti geriems - visų pirma geresniems nei kas nors kitas, - manau, galime būti tikri, jog esame veikiami ne Dievo, o velnio".
Maloningas, save pamirštantis nuolankumas turėtų būti pagrindinis bruožas, išskiriantis krikščionis iš daugelio kitų moralių ir padorių žmonių pasaulyje. Tačiau, aš manyčiau, jog būtų teisinga sakyti, kad nuolankumo, kuris yra pagrindinis krikščionių skiriamasis bruožas, bažnyčioje visgi trūksta. Dažnai, aptikę bažnyčioje šventeiviškumo ir veidmainystės tvaiką, netikintys pasitraukia.
Kas nors pasakys: „Fariziejiškumas ir moralizmas dabar nėra pagrindinė problema mūsų kultūroje. Mūsų problemos yra palaidumas ir tariamai teisingas, bet daug prieštaravimų sukeliantis mąstymas. Postmoderniems žmonėms nereikia visą laiką kalbėti apie malonę". Tačiau postmodernizmo laikų žmonės jau daugelį metų atmeta krikščionybę, manydami, jog tai visiškai nesiskiria nuo moralizmo. Tačiau jei parodysite jiems skirtumą - kad jie atmetė tai, kas iš tiesų nėra tikra krikščionybė, galbūt tada jie mūsų paklausys.
Naujas žvilgsnis į nuolankumą
Dabar, manau, tikimasi, kad autorius turėtų pateikti keletą praktinių patarimų. Tačiau aš jų neturiu. Ir pasakysiu, kodėl.
Visų pirma, problema yra pernelyg didelė. Evangelikalų bažnyčios, labiausiai besirūpinančios dėl tiesos praradimo ir kompromisų, iš tiesų savo teisuoliškumu ir išdidumu neša gėdą mūsų kultūrai. Tarp mūsų yra daug tų, kurie reaguodami į tai, ką jie suvokia kaip aroganciją, nutolsta nuo daugelio klasikinių protestantų doktrinų (tokių kaip Išteisinimo ir Atpirkimo doktrinos), kurios yra esminės ir nepakeičiamos, - jos yra ir geriausias įmanomas nuolankumo šaltinis.
Antra, tiesioginis kalbėjimas apie praktinius būdus, kaip tapti nuolankiam tiek atskiram asmeniui, tiek bendruomenei, visada duos nelauktų rezultatų. Jau minėjau, jog daug evangelikų bažnyčių klysta. Tai kas liko? Aš? Ar aš pradedu galvoti, kad tik mes, keli laimingieji, esame pasiekę tą pusiausvyrą, kurios taip reikia bažnyčiai? Manau, jog girdžiu kartėlį, šnabždantį man ausin: „Taip, tik tu vienas gali aiškiai viską suprasti".
Viliuosi išsiaiškinti, o gal išvis neturėjau rašyti šia tema? Tačiau nėra kito būdo pradėti kalbėti žmonėms, kaip tapti nuolankiems, nesugriovus tų dalelyčių nuolankumo, kurias jie galbūt mano turį.
Trečia, nuolankumas pasiekiamas tik suvokus, tikint ir žavintis Malonės Evangelija. Tačiau Evangelija mechaniškai mūsų nepakeičia. Neseniai girdėjau vieno sociologo mintį, jog daugelyje sričių prasmės rėmai, kuriais mes vadovaujamės savo gyvenime, yra taip giliai į mus įsirėžę, jog jie veikia dar prieš mums susimąstant. Jie egzistuoja ne tik kaip sąrašas teiginių, bet ir kaip temos, motyvai bei nuostatos. Kai mes klausomės pamokslaujamos Evangelijos ar mąstome apie ją, skaitydami Raštus, mes „įkalame" tai taip giliai į savo širdį, vaizduotę ir mąstymą, jog instinktyviai pradedame gyventi Evangelija.
Todėl pamokslaukime malonę, kol mumyse pradės augti nuolankumas.
Iš „Christianity Today" (2008, gruodis)
vertė Lina Tamonytė
Nuotr. A. Januškos
