Paulius
28 metai
Pradėkime nuo teokratijos sąvokos ištakų. Šią sąvoką pirmas pavartojo žydų istorikas Juozapas Flavijus (37-94 po Kr.), siekdamas nusakyti judėjų valstybinę santvarką. Tai dviejų graikiškų žodžių, reiškiančių „Dievą" ir „valdžią", darinys. Taigi pažodžiui teokratija nusako tokią valdymo formą, kai valdo Dievas. Žinoma, turima omeny, kad Dievas valdo per žmones, kurie sakosi esą Dievo vietininkai, pažįstantys ir tiksliai vykdantys Jo valią. Toks valdymo modelis eilę šimtmečių gyvavo Senojo Testamento Izraelyje, kuomet valdė teisėjai bei karaliai, pastarieji kunigų ir pranašų padedami. Toks modelis buvo įmanomas todėl, kad Senosios Sandoros metu Šventoji Dvasia veikdavo būtent per minėtas atsakomybes turinčius žmones: teisėjus, karalius, kunigus ir pranašus. Tokiu atveju teokratija yra bene efektyviausia vadovavimo Dievo tautai forma.
Efektyviausia ji turbūt būtų ir Naujojo Testamento bažnyčioje, mat ir Kristus savo tarnavime vadovaujasi teokratiniu principu - tariasi vien su Tėvu ir paklūsta vien Jo valiai, su „kūnu ir krauju" nesitaria. Visgi iškyla mažiausiai du „bet": vienas, kuris buvo aktualus ir anksčiau, - tai žmogiškasis nuodėmingumas, dėl kurio žmogus nesugeba išimtinai teisingai suprasti Dievo valią ir nešališkai ją vykdyti. „Labai retai nutinka, kad karaliai taip valdo save, jog niekada nenutolsta nuo to, kas yra teisinga ir teisu arba turi tiek nuovokos ir apdairumo, kad visada teisingai suprastų" - Holgeris Lahayne cituoja Joną Kalviną savo pranešime „O viešpats turi Viešpatį...". Kitas „bet" - tai, kad Naujojoje Sandoroje Šventoji Dvasia, Kristaus protas ir patepimas, mokantis visų dalykų, tapo prieinami visiems tikintiesiems. Tokiu būdu teokratija, kaip tinkamiausias vadovavimo bažnyčiai būdas, tampa labai dvejotina. Mat bendrauti su Dievu, Jį girdėti ir pažinti gali kiekvienas, nebūtinas Dievo vietininkas, tarpininkas. Juo labiau, kad tas tarpininkas neišvengiamai bus netobulas, klystantis.
Taigi teokratijos privalumas yra gera intencija kreipti žmones dievop, pastangos gyvenimą kurti dieviškos tiesos rėmuose, o trūkumas - tų gerų intencijų dažniausiai neįgyvendinantis žmogaus kūniškumas. Tokios liūdnos patirties pilna Izraelio tautos senovės istorija.
Kita vertus, teokratija, kaip tiesioginis Dievo viešpatavimas žmonijai, egzistuoja nepriklausomai nuo to, kaip žmonės funkcionuojančią valdymo tvarką įvardina. Jau minėtame pranešime autorius teigia: „Turime pabrėžti, jog kiekviena valdžia jau yra teokratija, nes Dievas viešpatauja kiekvienai tautai, karaliui, prezidentui ir diktatoriui - nesvarbu, ar jie tą žino, ar ne, patinka jiems tai ar ne." Todėl, svarstant apie biblinei sampratai artimiausią vadovavimo bažnyčiai modelį, reikia pripažinti, jog jame esama teokratijos. Visgi, manyčiau, Naujojo Testamento bažnyčios ganymo modelis nėra grynai teokratinis, bet papildytas ir demokratijos principais, t.y. bendruomenės nuomone. Tokį modelį sutinkame ankstyvojoje bažnyčioje. Ieškant atsakymo į klausimą, ko turėtų laikytis įtikėję pagonys, nutarimas priimamas ne vieno Dievą girdinčio dvasininko, o Šventosios Dvasios ir grupės brolių (apaštalų, vyresniųjų ir visos bažnyčios) bendru sutarimu: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga..." (Apd 15, 28).
Taigi, jei Dievas neturėtų valdžios bažnyčioje, ji nebebūtų bažnyčia. Tačiau ta valdžia pasireiškia ne per vieną žmogų, bet grupinio vadovavimo būdu. Tai labiau apsaugo bažnyčią nuo paklydimų, vadovaujančiojo savivalės, padeda aiškiau suvokti Dievo valią ir ugdyti bendruomenę, nes į ganymo procesą yra įtraukiama daugiau dvasinių dovanų.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
