Negaliu likti su vaikystėje įskiepytu tikėjimu, kuris per ilgesnį laiką pavojingai tampa įpročiu. Geras įprotis taip pat gali išlikti gyvas, šiltas, pagarbus, tačiau tikėjimu turiu nuolat augti.
Atskirais gyvenimo tarpsniais vis iš naujo ir iš naujo atrandu Dievą, stengiuosi pažinti Jo esmę, kiek žmogui yra leista. Vienas pažinimas ateina nejučia lyg iš paties Dangaus ateitų žinojimas, kitas - kryptingai siekiant gilintis į tikėjimo tiesas, dar kitas - esant pastabiai gyvenimo vyksmui. Visais atvejais kalbuosi su Dievu - meldžiuosi. Esu kviečiama prašyti maldomis žemiškųjų troškimų išsipildymo, pagalbos, tačiau klausiu savęs: ar esu tam, kad lipdyčiau gyvenimą iš savo smulkių norų, ar tik prašyčiau atitolinti kančias. Akimirką pajuntu, kad esu ta, kuri permąsto savo santykį su Dievu, kad esu tokia, kokia esu maldoje. Mano santykis su Dievu apibūdina mane kaip asmenybę: kokia esu Jo akivaizdoje, tokia esu ir kasdieniniame gyvenime. Tik maldoje būdama prašau Dievą pašventinti kiekvieną kreipimąsi į Jį ir pašventinti mane pačią.
Laikas, kada supratau, kad svarbiausia yra Dievą garbinti, atėjo gana vėlai. Viskas besimeldžiant prasidėdavo ir užsibaigdavo prašymais. O tokia malda likdavo neišbaigta. Norėčiau kalbėti iš esmės - maldomis sustoju prie Viešpaties ir matau Jį, Kūrėją - mano buvimo priežastį. Jis apsireiškė žmonijai, netylėjo, Jis yra slėpiningasis, tačiau yra žinomas. O garbindama Jį pažįstu vis giliau - lyg pasiekčiau Jo artumą. Jis atskleidžia slėpinius apie mane pačią, mano galimybes - kuo tampu prie Jo artėdama. Tampu labiau susikaupusi, labiau Juo pasitikinti, laimingesnė, palaikydama nuolatinį ryšį su neprilygstama išmintimi ir pagrindine mūsų laimės priežastimi. Turėčiau įsisąmoninti, kad laimė yra buvimas Jo akivaizdoje, permąstant ir permąstant Jo didybės slėpinį. Man leista būti su Juo, Jį garbinti, kalbinti ir Jį girdėti. Prašau malonės leisti Jį sutikti, prašau malonės Jį atpažinti, prašau malonės Jį pamilti. Prašau malonės išmokti Jį garbinti. Nuolatine viso savo gyvenimo malda. Minčių, balso ir žingsnių aidu - nuolatine ir visapusiška atnaša savo Kūrėjui. Kiekvienas ateiname nešinas savo atnaša, ir parodome, kad priėmėme Dievo dovanas ir jomis gyvename. Garbindama užtikrinu Dievą, kad Jo dovanas priėmiau.
Kodėl tikiu Dievą - išugdytas vidus leidžia Jį jausti, net žinoti Jį esant. Išugdytas įskiepytu tikėjimu, Šventuoju Raštu, religine literatūra, pastabumu pasauliui. Dievas stovi už kiekvieno žodžio, žingsnio ir laimina mano pasirinkimus. Viliuosi daug bus tokių, kurie verti Jo palaiminimo. Tie palaiminimai brandina manyje slėpiningąjį, beribį gyvenimą, kurio be tikėjimo neįtarčiau esant. Dievas vaduoja nuo mūsų baimių, žada taikų buvimą savyje, jei Juo pasikliaujame. Tada pradedu jausti už kasdienių žodžių, kasdienio vyksmo besislepiantį Dievą. Gyvenu kasdienį gyvenimą, tačiau atsiranda poreikis užsidengti akis pasauliui ir atsiverti Dievui. Atsiveriu Jį garbindama. Jaučiu Dievo išmintį, jaučiu, kad paskutinis Jo žodis dar nepasakytas, o tas žodis yra atviri vartai į Jo palaimintą gyvenimą.
Garbinti Dievą būtina dėl paties žmogaus - taip užsimezga artimas, individualus ryšys su Juo, leidžiantis nuo kūrinių pakilti iki Kūrėjo ir pačiam žmogui prisidengti dieviškąja patirtimi. Garbindama aš prašau Jo turtų, kurie išplėstų mano suvokimą tiek, kad galėčiau vėl jį garbinti. Tik taip galiu prisiliesti prie Dievo esmės, tik taip esu paliečiama Dievo šešėlio. Ir Jo šešėlio esu apšviečiama. Garbinimas - tai yra pasirinkimas tarnauti vieninteliam Dievui. Garbinimas - tai yra savo mažumo iškėlimas ir žmogiškoji aukštuma. Siekiama tos aukštumos visą gyvenimą. To suvokimo siekiama. Garbindama kartu ir dėkoju. Tai panašu į Dievo pakalbinimą išskirtiniais žodžiais, čia sudedu visą savo jausmų ir proto turtą, o svarbiausia - laisvą savo pasirinkimą pagarbiai ieškodama deramos išraiškos. Viską, ką suvokiu turinti kaip dovaną, išgryninu savo mintyje, iškristalizuoju kaip neįperkamą turtą ir pagarbos ženklan palieku Dievui ant paties žemiausio laiptelio. Kad Dievas prie manęs pasilenktų, nes ateinu kaip vaikas. Išgirstu kaip pasilenkia. Tikrumą patvirtinu giliu atodūsiu. Ir tokia pauzė... ilga ilga tylos kalba. Tikiu, kad ji Dievo mėgstama labiausiai. Nes tyloje stipriausiai Jį jaučiu... jaučiu stiprų poreikį kalbėti abipuse meilės kalba.
Tikinčiajam labai sunku suprasti netikintįjį. Vis klausiu: o kuo jis gyvena? Nepakeldamas akių į Dievą lieka ribotame pasaulyje ir ribotu žmogišku suvokimu. Viliuosi, kad bent savo geranoriškumu jis yra atviras malonei, kuri palaiko jam nežinant. Tik čia trūksta sąmoningo pasirinkimo. O kam nusilenkia, ką pagarbina? Stabų pilnas pasaulis ir atiduodama pagarba, švenčiausi žodžiai rūkui, kuris sklaidydamasis nuolat keičia formą, pagaliau išnyksta. Iki kito karto. Taip visą gyvenimą vejasi negyvos formos iliuziją. Koks gailestis ir nusivylimas rūkui išsisklaidžius.
O taip norėtųsi, kad netikintysis pamatytų, kokį gerumą besiilginčiai širdžiai suteikia vien žvilgsnis į Dievą ir Dievo žvilgsnis į mus. Mes esame nuolat Dievo akiratyje, bet turime patys atsiliepti ir pasakyti, jog esame Jo ir niekam kitam netarnaujame. Kad neišduodame. Norėčiau, kad netikintysis jaustų svilinantį ilgesį, nė akimirkai nepaliekantį minties, kad yra už jį aukštesnis, begalinis, tobulas ir neprilygstamas ir būtinas mūsų gyvenimams. Kodėl mano tokia nepaslanki siela, įsišaknijusiu įpročiu nesistiebti aukštyn, susitaikymas su vidutiniškumu ir toks stebuklo negeidimas tiesiog stulbina. Stulbina negeidimas Dievo palaimos.
O gal garbinti Dievą irgi yra pašaukimas? Tikiu, kad tas pašaukimas yra kiekvieno paskirtis - tik skirtinga to garbinimo forma. Gal ir netikinčiojo nesąmoningas yra Dievo ieškojimas taip veržiantis vis prie naujų ir naujų potyrių. Norėčiau sąmoningumo. Aiškaus pasirinkimo. Norėčiau atradimų dvasiniuose ieškojimuose. Todėl prieš garbindama Dievą tariu:
- Atleisk, kad nesu tokia maža, kad suprasčiau Tavo didingumą.
- Atleisk, kad nesu tokia jautri, kad jausčiau Tavo ilgesį.
- Atleisk, kad nesu tokia pasitikinti, jog jausčiau jog tokia esu Tau vienintelė.
- Atleisk, kad nesu taip atsidavusi, kad laikyčiau Tave vieninteliu, kuris suteikia dienų pilnatvę.
Tačiau atėjau pagarbinti Tavęs.
