„Tai paprasta, - atsakė tėvas. - Parašyk jam, kad tau reikia tų 1000 dolerių, kuriuos jam paskolinai". „Turbūt turi omeny 500?", - perklausė sūnus. „Ne, 1000. Jis iškart tau atrašys, kad jis skolingas tau tik 500 dolerių, ir tu turėsi rašytinį įrodymą!"
Tėvas davė sūnui išmintingą ir naudingą patarimą. Panašiai ir mūsų dangiškasis Tėvas išmintingai mums pataria, tik skaitykime praktikoje labai naudingą Jo žodį - Bibliją. Išmintis teikia naudą, todėl Saliamonas sako: Būkite nuolankūs (Ekl 7, 15-29), nes biblinė išmintis pasiekiama tik nuolankiems.
1. Išmintis veda į nuolankumą
Ekleziasto knygos 7-ojo skyriaus 15-18 eilutėse Saliamonas kalba apie vieną labiausiai paplitusių klausimų žmonijos istorijoje: Kodėl geri žmonės kenčia, o blogieji klesti? Štai jis rašo: Per savo beprasmes dienas mačiau, kaip teisusis žūva savo teisume, o nedorėlis ilgai gyvena, darydamas pikta (Ekl 7, 15). Čia Saliamonas tarsi nusivylęs sako: „Esu jau tiek daug matęs...". Jis pyksta, kad nuo žmogaus gerumo nepriklauso jo gyvenimo trukmė. (Nors tiesa, kad Viešpaties baimė pailgina gyvenimą, nedorėlio amžius bus sutrumpintas (Pat 10, 27), bet Saliamonas mato keletą apmaudžių išimčių. Tačiau, jis vis tiek mus moko nemąstyti, apie save geriau nei iš tiesų esame). Šiandien šis principas taip pat veikia: matome, kaip staiga miršta teisieji, o nedori kvailiai gyvena ilgai. Pagalvokite... Jėzus gyveno tik 33 metus, o tokie kaip Hju Hefneris, atrodo, pragyvens mus visus. Tai neteisinga, ar ne?
Kankintis dėl tokių miglotų tikėjimo dalykų yra tarsi laukti, kad mašinos langai nusivalytų savaime. Tačiau tai rodo, kad Dievas yra tikras, dinamiškas ir per daug didis, kad mes Jį suvoktume. Jo keliai - ne mūsų keliai (Iz 55, 8-9). Jei nebūtų tokių abejoti verčiančių dalykų, krikščionybė būtų per daug nudailinta ir banali. Jei iki galo suvokčiau Dievo mintis, pats būčiau Dievas. Kai kurie žiūri į šį teologinį galvosūkį ir kelia ultimatumą: atsakyk, arba Dievo nėra. Tačiau tai yra tas pats, kaip, pažiūrėjus į 10 000 dalių dėlionę, pasakyti: „Jei aš nesurinksiu jos per penkias minutes, nepatikėsiu, kad tai yra paveikslas". Tai juk neteisinga, ar ne? Ir neprotinga.
Mūsų nesugebėjimas rasti atsakymą rodo mūsų ribotumą, bet ne Dievo. Todėl protinga pasitikėti mylinčiu ir galingu Dievu net ir tada, kai Jis mąsto ir elgiasi ne taip, kaip mes norėtume. Jau pačioje pradžioje Jis žino, kokia bus pabaiga. Taigi, ar šiandien atiduosite Dievui visus nerimą keliančius klausimus? Paprasčiausiai pasakykite: „Dieve, aš nesuprantu, ką ir kodėl Tu darai, bet Tu esi Dievas, ne aš, todėl pasitikėsiu Tavimi." Būkite nuolankūs, tik taip įgysite išminties.
Kadangi negalima iki galo suvokti Dievo sprendimų, Saliamonas rašo: Nebūk per daug teisus, nė per daug išmintingas. Nebūk per daug nedoras, nė kvailas, kad nemirtum prieš laiką (Ekl 7, 16-17). Saliamonas nesako: „Nebūkite per daug kvaili", bet: „Nebūkite kvaili". Pasak jo, žmogus arba yra, arba nėra kvailas (nėra kvailumo laipsnių). Be to, labai stengiantis kuo nors tapti - geru ar blogu, - nebūtinai patirsite sėkmę. Per didelės pastangos atneša baimę bei tuštumą, ir dažnai tokia sėkmė yra trumpalaikė (Barry C. Davis, Ekleziasto knyga).
Daugelis neteisingai supranta šias Saliamono užrašytas eilutes. Kai kurie mano, jog reikia rasti „aukso vidurį", t.y. neturime būti nei pernelyg teisūs, nei pernelyg silpni, verčiau turėtume siekti balanso, laimingo viduriuko. Tačiau jei Saliamonas mums sakytų: saikingai būkite dievobaimingi, jis prieštarautų Biblijai, mokančiai visa esybe siekti teisumo ir šventumo (2 Kor 7, 1; Fil 3, 13-14; Hbr 12, 14). Aš manau, kad Saliamonas yra susirūpinęs ne dėl pamaldumo apskritai, bet dėl pamaldumo savo pačių akyse. Jis sako, jog jei norime būti palaiminti, neturėtume pasikliauti savo teisuoliškumu ar išmintimi. Jei esate itin teisus žmogus, nemanykite, kad būtinai sulauksite 120-ojo savo gimtadienio. Žodžiais: Nepakenk pats sau, Saliamonas sako: „Nemanykite, kad Dievas yra ką nors jums skolingas už jūsų teisumą". Jei taip manote, jūs galite likti nusivylę kaip teisus žmogus, kuris miršta būdamas jaunas.
Nesvarbu, kokie teisūs ar išmintingi mes norime tapti, mes vis dar esame nuodėmingi žmonės ir mums reikia Dievo gailestingumo ir malonės. Apaštalas Paulius tai suprato. Ankstyvuoju savo tarnystės laikotarpiu jis vadina save mažiausiu iš apaštalų. Vėliau jis sakosi esąs mažiausias iš krikščionių. Dar vėliau - didžiausias nusidėjėlis. Tačiau kuo daugiau jis matė Dievo, tuo mažiau stengėsi išsakyti savo nuomonę.
Džonas Niutonas, buvęs prekiautojas vergais ir giesmės „Nuostabi malonė" autorius, yra pasakęs: „Kai nueisiu į dangų, stebėsiuosi trimis dalykais: nustebsiu, kad ten nebus tų, kuriuos tikėjausi ten pamatyti, ir bus tie, kurių nesitikėjau ten išvysti, na ir trečia - stebėsiuosi, kad aš pats ten būsiu."
Kinai turi posakį: „Ūglys, kuris išauga aukščiausias, pirmas turi būti nukertamas". Pagal Bibliją ir praktiškai tai reiškia, jog gerai yra būti nuolankiam. Tačiau mes dar daug ko nesuprantame. Yra dar daug klausimų, tragedijų bei nuodėmių. Ir vienintelis sprendimas bei atsakymas - būkite nuolankūs. Kaip tai atrodo gyvenime? Turėtume atidžiai ištirti, ką mąstome ir kalbame, ar kaip elgiamės. Kai mąstome apie krikščionių teisuoliškumą, dažniausiai galvojame apie žmogų, kuris mato kitų klaidas, tačiau nepastebi savųjų. Deja, tai yra ir dažniausias pasiteisinimas, kodėl žmogus nenori tapti krikščioniu... Praeityje atmesdavau šią mintį, sakydamas: „Kiekvienoje gyvenimo sferoje yra veidmainių". Liūdna, bet tą patį galiu pritaikyti ir krikščionims. Pripažįstu, kad ir pats esu veidmainiavęs. Beveik sutinku su žmonėmis, kurie ant savo automobilių užsiklijavę užrašą „Jėzau, išgelbėk mane nuo savo pasekėjų..." Nesupraskite manęs klaidingai, mums reikia gyventi teisiai, bet turime būti ir itin nuolankūs.
Saliamonas pasisako ne tik prieš teisuoliškumą, bet ir prieš nedorybę. Nors esame nuodėmingi ir mus nuolat lydės veidmainiškumo ir teisuoliškumo likučiai, būkime budrūs, kad nenaudotume savo nuodėmingumo kaip preteksto ir toliau daryti nuodėmes. Faktas, jog nesame tobuli, turėtų mus skatinti siekti šventumo, o ne ieškoti moralinio kompromiso. Pažiūrėkime, kaip toks mąstymas veikia: „Kartą aš jau pamelavau. Kas atsitiks, jei tai padarysiu dar kartą?" Arba: „Žinau, kad neturėčiau kalbėti nepadoriai, bet kodėl būtent dabar turėčiau liautis?" Toks mąstymas yra klaidingas. Kodėl giliname savo problemas ir toliau nusidedame? Juk įkritęs į duobę, daugiau jos nebegilinate, tiesa? Jei negalite pagerinti situacijos, tai bent jau nebloginkite. Mes visi kovojame su nuodėme: tau nederėtų daugiau gerti, apgaudinėti, keiktis ar prarasti savitvardos... Tačiau tik Dievo jėgai ir geriems draugams padedant įmanoma nustoti nuodėmiauti ir pradėti gyventi šventai.
Jei nepaisome Dievo žodžio ir apsimetame kvailiais, galime mirti anksčiau laiko. Kartais Dievas baudžia nedorėlius ir šiame gyvenime. Kartais pagalvodavau: kas nutiktų, jei vairuodamas automobilį nuvažiuočiau nuo skardžio? Ar Dievas atsiųstų angelą, kuris pastatytų mašiną atgal ant kelio?
Ar Dievas pats paspaustų stabdžio pedalą prieš man nulekiant nuo skardžio? Ar Jis laikytų mano vairą taip, kad negalėčiau jo pasukti? Atsakymas yra: „NE, NE, NE!" Nesakau, kad Dievas negali padaryti stebuklo. Ne. Tačiau darydamas kvailus sprendimus, galiu sumokėti už tai gyvenimu. Jaunuoliai, prašau nesielkite kvailai. Vienintelis narkotikų paragavimas gali atnešti mirtį. Vienintelis seksualinis nuotykis gali kainuoti labai brangiai. Pirmasis bandymas nusižudyti gali būti ir paskutinis. To daryti neverta. Gyvenkite amžinybės šviesoje. Siekite išminties ir mokykitės savikontrolės. Išmintis pasiekiama tik nuolankiesiems.
Atkreipkite dėmesį į 18 eilutę, kur Saliamonas sako: Gera laikytis vieno ir nepaleisti kito, nes bijantis Dievo išvengs viso to (Ekl 7, 18). Gerai yra laikytis patarimo: nebūkite nedori, kvaili ir nešvaistykite savo gyvenimo (Ekl 7, 17); būkite šventi ir išmintingi. Tačiau tuo pačiu metu atminkite: jūs esate riboti, nuodėmingi žmonės, kurie negali kontroliuoti Dievo ar suprasti visų Jo veiksmų (7, 16). Pakluskite Dievui ir tam, ką žinote. Pasitikėkite Juo ten, kur dar nepasitikite. Būkite nuolankūs.
Išmintis veda į nuolankumą.
2. Išmintis teikia stiprybę
Išmintis yra tvirta pagalbininkė šiame kritusiame pasaulyje, tačiau ji negali apsaugoti tikinčiųjų nuo skausmo, neteisybės ir sunkumų. Saliamonas rašo: Išmintingas yra stipresnis už dešimt galiūnų (7, 19). Hebrajų kalbos žodis, reiškiantis „išmintį" (hokmah), kalba apie „gyvenimo įgūdžius". Tai yra ir Dievo perspektyva, ir dieviška jėga gyventi. Tai tarsi du paukščio sparnai, dvi žirklių geležtės ar abi monetos pusės. Išmintis neegzistuoja be perspektyvos ir jėgos. Saliamonas sako, kad Dievo išmintis yra geriau nei dešimt geriausių žmonių aplinkui jus. Sakoma, kad žmogus, pasiėmęs Bibliją, gali užsidaryti urve metams, bet jis vis tiek žinotų, kas vyksta pasaulyje. Nėra didesnio palaiminimo nei išmintis. Nieko nėra geriau nei būti su Dievu ir garbinti Jį. Tačiau saugokitės, kad jūsų geras elgesys neapsuktų jums galvos.
Priežastį būti nuolankiems randame šio skyriaus 20 eilutėje: Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų. Mūsų nuodėminga prigimtis, nuodėminga valia yra orientuota prieš Dievą. Nuo pat pradžių esame linkę eiti savo keliais ir daryti bloga. Augustinas yra pasakęs, kad tik dėl vienintelės priežasties kūdikis gali būti geras, - jis neturi pakankamai jėgų parodyti, koks yra blogas. Jis sakė: „Jei kūdikis, tik ką išėjęs iš motinos įsčių, turėtų jėgų, jis griebtų jai už gerklės ir reikalautų pieno". Išgelbėti galime būti tik tada, jei Dievas radikaliai mus pakeis. Jėzus atidavė save kaip auką už mūsų nuodėmes. Dievo Dvasia pakeičia mūsų prigimtį, apsigyvendama mumyse, palaikydama, pašventindama ir augindama mus Jo jėga.
21-22 eilutėse randame itin svarbius ir praktiškus patarimus. Saliamonas sako, kad kartais gerai nesiklausyti visko, kas kalbama. Jis rašo: Nekreipk dėmesio į visas kalbas, kad neišgirstum savo tarno tave keikiant. Nes tavo širdis žino, kad ir tu dažnai keiki kitus. Saliamonas moko: „Nesiklausyk slapta; nesiklausyk kiekvieno pokalbio. Neišsuk iš savo kelio, norėdamas pasiklausyti, kas apie tave kalbama, nes anksčiau ar vėliau tu nusivilsi išgirdęs, kaip kas nors tave keikia". Žinoma, sunku girdėti, kaip pažįstami ir mylimi bažnyčios žmonės tave keikia. Būdamas pastoriumi, esu sielvartavęs ir ne kartą buvau sukrėstas dėl to, jog kas nors tyčia ar netyčia siekė man pakenkti. Galbūt ir jūs esate tai patyrę. Skaudu, ar ne? Tačiau išties nesvarbu, kur ir kas jūs būtumėte, ką darytumėte, kartais žmonės jus nuvils. Apvils geriausi draugai, bendradarbiai, pastoriai, broliai, seserys, tėvai, sutuoktinis. Jei gyvensite ilgai, kiekvienas, kuriuo pasitikite šiame gyvenime, anksčiau ar vėliau jus nuvils.
Kaip galima susidoroti su skaudžiais žodžiais? Saliamonas pataria nesiklausyti apkalbų apie save, nes širdyje žinai, jog ir pats esi pasakęs ką nors negero apie kitus. Būkime sąžiningi. Jei nuliūstame, išgirdę, ką žmonės kalba apie mus, vadinasi, keliame jiems didesnius standartus, nei sau, nes ir mes patys taip pat elgiamės. Mes turime būti pasiruošę prie keturių akių perspėti brolį: „Nekalbėk taip apie mano brolį ar seserį". Kodėl apkalbos ir šmeižtas plinta daugelyje bažnyčių? Todėl, kad krikščionys tai toleruoja. Niekas nenori iškišti galvos ir pavadinti nuodėmę „NUODĖME".
Meldžiu, kad tu ir aš stovėtume už kitus ir gintume juos labiau nei save. Mokausi santūriai ir nuolaidžiai reaguoti į destruktyvius žodžius apie save. Kažkas yra pasakęs: „Niekada nesijaudinu dėl žmonių, kalbančių apie mane blogus dalykus, nes apie save žinau daug daugiau nei jie, ir tai, ką žinau, yra žymiai blogiau nei tai, ką jie kalba". Jei norite sušvelninti apkalbas ir šmeižtą, nusižeminkite ir neimkite to giliai į širdį. (Prisiminkite Jėzaus žodžius: Vargas jums, kai visi žmonės jus giria (Lk 6, 26). Kitur Jis sako: Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja (Mt 5, 11).)
3. Išmintis teikia supratimą
Paskutinėje 7 skyriaus pastraipoje Saliamonas perspėja, koks pavojingas gali būti kvailumas. Jis sako, kad išmintis gali laimėti tik nuolankumo dėka. Saliamonas rašo: Aš viską išmintingai tyrinėjau ir galvojau, kad būsiu išmintingesnis, bet tai buvo toli nuo manęs. Visa tai yra toli ir labai giliai. Kas visa tai ištirs? (Ekl 7, 23-24). Saliamonas suprato tai, ko anksčiau negalėjo suprasti. Nors jis stropiai ieškojo išminties, pripažino, kad tikra išmintis toli nuo jo. 25 eilutėje jis tęsia: Aš nusprendžiau savo širdyje pažinti, ištirti ir surasti išmintį bei priežastis, suprasti kvailumo, beprotystės ir neišmanymo pragaištingumą. Jis nori pasakyti: „Aš pats palenkiau savo širdį". Anksčiau manyta, kad „širdis" yra galvojimo, mąstymo ir pojūčių centras, todėl galima sakyti, kad jis nukreipė savo protą reikiama linkme. Jis ieškojo nuoširdžiai, kruopščiai ir intensyviai. Dievas įdėjo į mūsų širdis troškimą pažinti, tačiau tai yra virš mūsų nuodėmingų galimybių ribos. Tas troškimas greičiausiai kyla iš to, jog esame sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą (Pr 1, 26-27), bet nuodėmė iškreipė mūsų gebėjimus (Pr 3). Tačiau mes vis tiek siekiame, ieškome, trokštame ir stengiamės! Tai pagirtina, tačiau turime suvokti, kad esame labai riboti. Mums reikia Viešpaties, kad Jis mums apreikštų savo mintis ir kelius. Ar šiandien prašysite Viešpaties, kad Jis padėtų mąstyti taip, kaip mąsto Jis? Ar prašysite Jo supratimo? Išmintingi tapsite tik būdami nuolankūs.
Aš supratau, kad kartesnė už mirtį yra moteris, kurios širdyje yra spąstai ir tinklai, o rankose virvės. Kas patinka Dievui, tas pabėgs nuo jos, bet nusidėjėlį ji sugauna (Ekl 7, 26), - rašo Saliamonas. Apie kokią moterį čia kalba Saliamonas? Tai gaubia paslaptis. Kai kas mano, jog ji prostitutė ar svetimautoja, o Saliamono žodžius supranta kaip raginimą vengti seksualinės nuodėmės. Tačiau aš manau, kad ši moteris yra kvailo nedorumo personifikacija. Ji yra „keista moteris" (Pat 1-9). Kvailumas yra tarsi gundanti moteris, todėl saugokitės jos, nes ji jus pražudys. Būkite protingi ir nesileiskite jos suviliojami. Būkite apdairūs gyvenimo kelionėje. Protingai rinkitės draugus. Bloga kompanija sugadina ir gerus papročius (1 Kor 15, 33). Būkite budrūs žiūrėdami televizorių ir filmus. Nežiūrėkite to, kas atitolintų jus nuo Kristaus.
Tai aš supratau, sako pamokslininkas, lygindamas vieną dalyką su kitu, kol radau atsakymą. Ko mano siela ieškojo, bet aš neradau? Suradau vieną vyrą iš tūkstančio, bet moters tarp visų neradau nė vienos. Štai ką aš supratau: Dievas sukūrė visus žmones teisius, bet jie patys daug dalykų prasimano (Ekl 7, 27-29), - tęsia Saliamonas. Skaitant tai, galima pagalvoti, kad Saliamonas yra šovinistas ar kad jis nekenčia moterų. Tačiau, skaitydami Patarles ar Giesmių giesmę, žinome, kad taip nėra (Pat 12, 4; 14, 1; 18, 22; 19, 14). Patarlėse Saliamonas dažnai kalba apie išmintį kaip apie moterį. Saliamonas nelygina vyrų ir moterų vertės. Tai nebūtų teisinga. Taip pat prisiminkite, kad Saliamonas, turėjęs 1000 moterų, nekenktų savo santykiams su moterimis, tiesa?
Vyras, minimas 28 eil., apibūdina tą, kuris patinka Dievui (26 eil.). Čia pavartotas Hebrajų kalbos žodis adam yra bendrinis žodis ir kalba apie žmones apskritai, nesupriešina vyrų su moterimis. 28 eilutėje Saliamonas sako, kad Dievui patinkančių žmonių yra reta (plg. Job 9, 3; 33, 23). 28 eil., kur minima moteris, kalba apie tai, kad niekas iš tiesų negali patikti Dievui. 28 eilutę būtų galima perfrazuoti taip: „Labai nedaug yra Dievui patinkančių žmonių, iš tiesų neradau tokio nė vieno". Šią mintį pagrindžia ir 29 eilutė, kur Saliamonas kalba, jog trūksta, nėra gerų žmonių, nesvarbu vyrų ar moterų.
Ekleziasto knygos 7 skyriaus 29 eilutė patvirtina Pradžios knygoje užrašytą tiesą: iš pradžių visi Dievo kūriniai buvo geri. Žmonės gali suprasti ir vykdyti Dievo valią. Ir kritusi žmonija yra kūrybinga ir energinga, darydama bloga, sukildama prieš Dievą (Pr 3-4; 6, 5. 11-13; 11, 1-9). Pažinę moralę žmonės vis tiek nusisuka nuo Dievo valios ir pirmai progai pasitaikius vykdo savo valią! Nors ir siekiame teisumo, tačiau mums reikia prisiminti, jog nesvarbu, kokie geri esame, mes visi - ir vyrai, ir moterys - esame nuodėmingi. Turime atminti, jog, nesvarbu, kokie geri tampame, žmonės mus toleruoja tik dėl to, kad sugebame nuslėpti blogį savyje. Ar tai jus trikdo? Žmonės jus mėgsta dar ir dėl to, jog išmokote atskirti viešą ir privatų pasibjaurėjimą, neparodote savo geidulingų, pilnų neapykantos, piktų minčių, kurios sukasi jūsų galvoje. Viešumoje jūs elgiatės gražiai ir nesmurtaujate. Nesupykite, aš esu tik paštininkas, perduodantis šią ne visiems malonią žinią.
Taigi, kas atsakingas už tai, kad negalime patikti Dievui? Pasak Saliamono, žmonės, o ne Dievas. Dievas davė mums galimybę rinktis: patikti ar nepatikti Dievui. Tačiau, kaip sakoma Ekl 7, 29, mes visi nuėjome savo keliu, siekdami sako užmačių. Iš tiesų svarbu ne tai, kad žmonės atsisuko į nuodėmę, bet kad jie pradėjo ieškoti pasiteisinimų, kaip sako pranašas Izaijas: Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus (Iz 53, 6). Jei pažiūrėtume į kontekstą, Saliamonas kalba apie Dievo planą. Nesuvokdami Dievo sumanymų, žmonės pradėjo siekti patys viską paaiškinti ir suprasti.
Saliamonas baigia šią dalį taip: Kas yra toks išmintingas, kad galėtų viską išaiškinti? Išmintis nušviečia žmogaus veidą ir sušvelnina jo bruožus (Ekl 8, 1). Išmintis teikia supratimą. Išmintis atneša šviesą ir veidą papuošia šypsena.
Kaip galima įgyti išminties? Pirmiausiai, skaitant ir apmąstant Dievo žodį. Šį rytą skaičiau Patarlių knygos 6 skyrių. (Man patinka skaityti po vieną patarlių skyrių kasdien). Patarlių 6 skyriaus 6-19 eilutėse perskaičiau: Viešpats nekenčia šešių dalykų, septyni yra pasibjaurėjimas Jo akyse: išdidus žvilgsnis, meluojantis liežuvis, rankos, praliejančios nekaltą kraują, širdis, planuojanti nedorybę, kojos, greitos bėgti į pikta, neteisingas liudytojas, kalbantis melą, ir žmogus, sėjantis nesantaiką tarp brolių.
Pirmas, čia paminėtas Dievo nekenčiamas dalykas, - išdidus žvilgsnis. Dievas nekenčia išdidumo ir teisuoliškumo, nekenčia ir „širdies, planuojančios nedorybę". Tai apibendrina kvailumą ir nedorybę. Na o paskutinis šiame sąraše minimas „žmogus, sėjantis nesantaiką tarp brolių". Tai sugrąžina mus į jau minėtas eilutes: Nekreipk dėmesio į visas kalbas, kad neišgirstum savo tarno tave keikiant. Nes tavo širdis žino, kad ir tu dažnai keiki kitus (Ekl 7, 21-22).
Jei norime būti išmintingi, turime studijuoti Dievo žodį ir taikyti jį savo gyvenime. Saliamonas sakė: Viešpaties baimė yra išminties pradžia, bet kvailiai niekina išmintį ir pamokymus (Pat 1, 7). Atkreipkite dėmesį į šiuos žodžius, nusižeminkite ir tapkite išmintingi.
Klausimai tolesnėms studijoms
1. Kokie geri žmonės, kuriuos pažįstu, mirė per jauni (Ekl 7, 15)? Kokie blogi žmonės gyveno per ilgai? Kodėl Dievas leidžia taip iškreipti moralinį teisingumą? Kaip aš atsakyčiau į klausimą: „Kodėl tik geri žmonės miršta jauni?"
2. Kodėl dažnai apie save mąstome geriau, nei yra iš tiesų (Ekl 7, 16-18)? Kaip aš kovoju su išdidumu ir teisuoliškumu? Kokie motyvai slypi už to? Kaip galiu išlavinti nuolankią širdį prieš Dievą ir kitus žmones? Perskaitykite Lk 18, 9-14.
3. Kokiose gyvenimo srityse man reikia išminties kaip jėgos šaltinio (Ekl 7, 19)? Kaip galiu išmokti pasitikėti Viešpaties, o ne savo jėga? Kodėl esame gundomi būti nepriklausomi? Kaip nugalėti šį įprotį? Perskaitykite Jn 15, 1-5.
4. Kada buvau įniršęs dėl kieno nors nuodėmės prieš mane (Ekl 7, 21-22)? Ar tai man padeda prisiminti mano nuodėmes prieš kitus? Kodėl arba kodėl ne? Ar aš pykstu ant tų, kurie mane nuvylė? Kaip aš esu apvylęs kitus? Kaip išmokti kontroliuoti savo liežuvį? Kaip aš kontroliuoju savo nuodėmes? Ar esu Dievui ar kitiems žmonėms išpažinęs, jog apkalbinėjau, šmeižiau kitus ir jaučiau kartėlį? Perskaitykite Mt 12, 36.
5. Kiek pažįstu išties išmintingų žmonių? Kokiomis charakterio savybėmis jie pasižymi? Kas mane sulaiko nuo to, kad būčiau pavadintas „protingu" žmogumi? Ką daryti, kad augčiau ir įgyčiau biblinės išminties?
vertė Asta Glinskaitė
Nuotr. Linos
