„Tuoj eisiu".
„Bobai, ar tų finansinių ataskaitų reikia ne penktadieniui?"
„Nustok mane spausti!"
Aš baiminausi dėl ateities: kas, jei Bobas neparašys kursinio darbo? Ar tuomet Karinės oro pajėgos teis jį karo lauko teisme? Nenorėjau, kad taip įvyktų!
Mano baimės susikoncentravo į statistiką ir galimybes - savęs tyrimą: apginsi ar ne kursinį darbą, kurį rašai, ar išlaikysi testus. Bobui ne itin patiko tas kursinis darbas - jo, inžinieriaus, protui tai atrodė kaip „vudu ritualai", neverti jo pastangų. Nors jis ir lankė paskaitas, jis vos prisiversdavo atsiversti užrašus.
Taigi, likus vos keletui dienų iki kursinio darbo rašymui skirtos galutinės datos, Bobas turėjo pabaigti 15 skyrių. Buvau pasibaisėjusi.
„Bobai, ar tu ruošiesi dirbti Pajėgose?"
„Ne".
„Kas bus, jei nebaigsi?"
„Baigsiu".
„Kas, jei tu gausi nepatenkinamą įvertinimą?"
„Vadinasi, gausiu nepatenkinamą įvertinimą."
„Bet ką tada darys Karinės oro pajėgos?"
„Tikriausiai nieko", -atsakė jis abejingai.
„Ar tau nerūpi mūsų ateitis?"
„Ar paliksi mane ramybėj?"
Nuėjau į lovą verkdama. Bobas liko prie stalo (esu tikra, kad dirbo ne su statistikos duomenimis).
„Dieve, aš bijau ir esu tokia pikta, - meldžiausi. - Bobas toks nejautrus. Jis nesimoko... Jis nėra motyvuotas ir labai nerūpestingai mąsto apie tokią gerą galimybę", - vardijau Bobo ydas.
Aš stipriai jaudinausi, bet netikėtai išgirdau švelnų, bet įtaigų balsą: „Nurimk!" Tai buvo ne Bobo balsas, tai buvo tylus balsas mano viduje. Nustojau vardinti savo skundus ir išgirdau tylų Šventosios Dvasios šnibždesį: „Tu keli per daug triukšmo, todėl Bobas negali manęs girdėti!"
Vaizdas buvo aiškus: Bobas mokosi sėdėdamas savo kėdėje, o aš nuolat zirziu jam į ausį. O Dievas tuo metu kantriai laukia, kada galės įsiterpti ir ką nors pasakyti. Žinoma, Jis negalėjo nieko pasakyti, nes vėl ir vėl įsiterpdavau aš!
Apstulbau, suvokusi, kad aš pati esu problemos dalis. Pirmą kartą po ilgo laikotarpio aš sėdėjau ramiai ir klausiau, ką Dievas man sako, o esmė buvo tokia: aš nesu savo vyro sąžinė ar jo Šventoji Dvasia. „Taip Dieve, Tu esi teisus, - sušnibždėjau. - Tai Tavo darbas pasirūpinti, kad Bobas gerai parašytų kursinį darbą. Mūsų ateitis - Tavo rankose, ne mano".
Tada paėmiau Bibliją, norėdama pažiūrėti, ką dar Dievas kalba apie tylą ir ramybę. Atradau, kad Ekleziasto knygoje yra minima ir mano nemaloni situacija: Yra laikas perplėšti ir susiūti, laikas tylėti ir kalbėti (Ekl 3, 7). Aš per daug kalbėdavau, nepalikdama laiko tylai. Mūsų bendravime nebuvo balanso, išklydome iš kelio vienas kito link, aš sutrikdžiau mūsų bendravimo ritmą.
Taigi likusį semestro laiką, aš mokiausi tylos. Kartais būdavo labai sunku, bet aš buvau apsisprendusi to išmokti.
Dieną po mano sudužimo profesorius šiek tiek palengvino Bobui darbą, sumažindamas reikalavimus. Bobas baigė darbą vieną dieną iki atidavimo termino galutinės datos. Jis labai gerai parašė kursinį darbą ir baigė devynis mėnesius trukusius mokslus aukštais balais.
Pagaukite ritmą
Bobas ir aš mėgome dainuoti. Žinojome, kad muzikoje pauzės tokios pat svarbios, kaip ir natos - tik praleisk kokią pauzę ir nepataikysi į ritmą. Kaip kuriant muziką svarbi ir tyla, ir garsai, taip ir bendraujant svarbu kalbėti ir klausytis kito.
Dievas naudoja tuos pačius principus. Prieš tai, kai Dievas įsikūnijo ir taip pradėjo bendrauti su žmonėmis, buvo 400 metų tyla. Šie metai tik paryškino svarbą to, kas turėjo įvykti. Kartais Jis tiesiog nori, kad mes patylėtume: Liaukitės ir žinokite, kad aš esu Dievas! (Ps 46, 10). Būtent tylos metu Dievas atkreipia mūsų dėmesį į tai, kas Jis yra ir ką Jis gali įvykdyti per mus ir mūsų šeimą.
Puoselėjanti viltį, ugdanti tyla. Tyla būna skirtinga. Vyrui studijuojant supratau, jog egzistuoja viltį puoselėjanti, ugdanti tyla. Tai buvo kantrybės lydima tyla, tyla, suteikianti Dievui laiko darbuotis su mūsų ydomis ir silpnumais. Kai patiriu stresą, man reikia išsikalbėti; kai esu susirūpinusi, noriu su kuo nors tuo pasidalinti; kai bijau, noriu tuoj pat nusiraminti ir atgauti pasitikėjimą! Baimė - prastas motyvas bendrauti.
Kai Bobas elgėsi kitaip, nei aš tikėjausi, bijojau, kad jam nepasiseks, ir žemyn jis nusitemps ir mane. Todėl aš pradėjau nuolat zyzti. Zyzimas žudo bendravimą. Malda, priešingai nei zyzimas ar kabinėjimasis, leidžia mums bendrauti atviriau ir giliau.
Pradėjusi melstis už Bobą, nustojau matyti jį kaip problemą. Dievas keitė mane, valydamas mano širdį nuo baimių ir savanaudiškumo, kuris trukdė man perduoti savo meilę.
Knygoje „Besimeldžiančios žmonos jėga" Stormie Omartian rašo: „Kai meldiesi už savo vyrą, tavo širdyje augs Dievo meilė jam. Ir ne vien tai. Pastebėsi, kad ir jo širdyje auga meilė tau, net jam nežinant, kad tu meldiesi. Taip yra todėl, kad malda yra svarbiausia ir stipriausia meilės kalba. Ji „kalba" tokiu būdu, kokiu mes nemokam."
Kai aš zyzdavau, Bobo ausys akimirksniu užsikimšdavo, todėl aš žinojau, kad neprasimušiu. Kai lioviausi jį spausti dirbti pagal mano nustatytą tvarkaraštį, jis galėjo laisvai paklusti Dievo vedimui, pasiduoti Jo vadovavimui. Atidavusi savo lūkesčius Viešpačiui, pasijutau laisva ir galėjau pailsėti. Turėjau pasitikėti, kad Dievas veiks ir išves Bobą. O jeigu Jis ir neveiktų, pati juk nepajėgčiau nieko pakeisti...
Meilė kartais geriausiai parodoma, kai branginame ugdančią tylą ir ramybę. Ir tai geresnė varomoji jėga nei baimė!
Pasitikinti tyla. Dažnai mums visgi reikalinga ir pasitikinti tyla, kuri vertina ir gerbia skirtumus. Pavyzdžiui, sakote savo sutuoktiniui: „Pripažįstu tavo stiprybę ir pasitikiu tavo sprendimu". Lengva tai ištarti, jeigu abu sutariate. Žymiai sunkiau, kai jūsų asmenybės bruožai, išsilavinimas ar patirtis skiriasi. Tuomet mums reikalinga romi ir taikinga dvasia. Pranašas Izaijas sako: Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė (Iz 30, 15).
Nurimusi dvasia yra linkusi mokytis. Kadangi stebėjau Bobo studijas, maniau, kad žinau apie jo kursinį darbą tiek pat kaip ir jis. Bet tai netiesa! Aš mačiau tik iš savo perspektyvos, o Bobas iš tiesų išmanė dalyką. Mano kritika rodė, kad aš negerbiu jo sprendimų. Jis yra lėtas, atsargus, uolus, o aš esu greita ir veržli. Kartu mes galime viską sutvarkyti, jei nepamiršime vienas kitą paremti. Kadangi Bobas elgėsi kitaip, nei aš tikėjausi, aš šeimoje sukeldavau įtampą. Man buvo sunku pasitikėti.
Raminanti, guodžianti tyla. Tais metais įtampa dėl magistrinio darbo surijo daug Bobo laiko, energijos ir dėmesio. Negalėjau sumažinti tos įtampos, bet galėjau jį tiesiog mylėti. Praktikavau kitokios rūšies tylą - siūliau jam paguodą patiekdama maistą, padėdama ką atspausdinti ir apsikabindama.
Gyvenant santuokoje bus tokių periodų, kai negalėsite nieko pasakyti ar padaryti. Bus tam tikrų situacijų, kurių negalėsite suvaldyti, išvengti ar pakeisti. Liga, artimųjų mirtis, darbo praradimas - visose šiose situacijose reikalinga raminanti, guodžianti tyla.
Ši tyla apkabina tavo sutuoktinį ir siūlo besąlygišką meilę. Ji padeda nepastebimai patarnauti. Tai atjauta, rami tyla, kuri laukia, kol ateis laikas ir ką nors pasakyti. Kai mirė mano mama, Bobas leido man išgyventi tą mylinčią tylą, žinodamas, kad tyla guodžia ir suteikia viltį, kuri tiki: Mes dar pasikalbėsim... vėliau.
Bičiuliška tyla. Gyvenimas niekada nėra vien tik darbas. Ir tuo metu, kai Bobas studijavo, kartais mes tiesiog mėgavomės vienas kitu. Bobui studijuojant ir rašant magistrinį darbą gimė mūsų dukra. Tuo laiku daug kartų mes su Bobu dalinomės bičiuliška tyla.
Mums nereikėjo žodžių išreikšti savo pasitenkinimą. Kai maitindavau Rachelę, Bobas galėjo dirbti, bet mes pasikeisdavome mylinčiais žvilgsniais, šypsenomis, sėdėdami vienas šalia kito, mėgavomės šiluma. Sėdėti tyliai kartu būnant šalia, darbuotis prie atskirų projektų, bendrauti akimis ir širdimi kito draugijoje - tai ta bičiuliška tyla, kuri tarsi klijai saugo porą. Žodžiai, nors jie ir galimi, yra nebūtini.
Mes galime dalintis šia tyla, nes jau pasidalinome savo mintimis ir jausmais. Tai - poilsis, patiriamas tarp išspręstų konfliktų, įveiktų problemų ir audringų periodų. Bičiulišką tylą šeimoje reikia puoselėti - ji neatsiranda savaime. O atlygis - poilsis - suteikiamas po sunkaus meilės atlikto darbo. Tai Dievo palaiminimas, sakantis: „Tai yra gerai".
Ugdanti, viltį puoselėjanti, gerbianti ir pasitikinti, paguodžianti ir bičiuliška... Atkreipkite dėmesį - nėra kritikuojančios tylos. Neteisinga tyla naudotis kaip ginklu ar ja manipuliuoti. Biblijoje nėra eilutės, kuri paremtų aikštingumą. Knygoje „Ieškant Dievo kartu" Dr. Davidas Stoopas rašo: „Tyla padeda sutelkti dėmesį į tai, ką Dievas nori, kad jūs išgirstumėte ir suprastumėte apie Jį ir save, jūsų santykius su Juo bei su savo sutuoktiniu." Pasitelkite tylą siekdami stiprinti savo santykius, o ne juos griauti.
Esu tokia laiminga, kad tą dieną Dievas man liepė nurimti. Man nutilus atėjo supratimas, užuojauta ir gilesnė meilė vyrui.
Iš http://www.christianitytoday.com/
vertė Ramunė Janušaitienė
Nuotr. A. Račkutės
