Akvilė
19 metų
Kaunas
Sveiki.
Kalbant apie Juozapą, visu šimtu procentu tvirtinti, kad jis išties praktikavo būrimus, gal ir nereikėtų, nors kai kurie Biblijos tyrinėtojai kelia prielaidą, jog gyvendamas stabmeldiškoje Artimųjų Rytų aplinkoje ir Juozapas galėjo būti perėmęs tam tikras jų patirtis. Net jei taip būtų iš tikrųjų, pasmerkti už tai Juozapą, manau, nereikėtų. Mat jis viso labo trečios kartos po Abraomo atstovas. O Abraomas - kilęs iš pagonių, rašyto Šventraščio nėra, Jahvės valia suvokiama gana miglotai. Tik daugiau kaip po keturių šimtų metų Viešpats per Mozę apreikš savo valią dėl burtininkavimo. Įstatymas jau nedviprasmiškai tai pasmerks. Mes gi Juozapą (ir daugelį kitų Senojo Testamento veikėjų) linkę vertinti iš savų perspektyvų, remdamiesi turtingu hebrajiškojo ir krikščioniškojo pažinimo kraičiu, todėl neretai kai kurie jų gyvenimo epizodai mums tampa nesuprantami.
Visgi taip pat tikėtina, kad Juozapas apie būrimą kalba tik tarp kitko, dirbtinai užaštrindamas situaciją, nes ir visas tas „kriminalas" su pavogta taure yra dirbtinai surežisuotas. Gali būti, kad Juozapas mini būrimą tik dėl to, kad jo aplinkoje tai buvo įprasta. Užsimindamas apie būrimo praktiką, jis dar labiau pabrėžia savo, kaip valdytojo, autoritetą, nes prisistato ir kaip aiškiaregys, gebantis išsiaiškinti tai, kas paslėpta. Tai dar labiau turėjo gluminti jo brolius ir skatinti žemintis didžio valdytojo, jų brolio, akivaizdoje.
Sudvejoti tuo, kad Juozapas būrė, leidžia tai, kad daugiau niekur Raštas šito nemini, be to, Juozapas turėjo labai stiprią dovaną iš Dievo suprasti ir aiškinti paslėptus dalykus, Dievo apreiškiamus per sapnus. Tad turint tokį „priėjimą" prie anapusinės išminties, kažin ar dar reiktų griebtis burtų.
Kalbant apie vyro ir moters santykius, Dievas savo valią labai aiškiai išreiškė jau pačioje sukūrimo pradžioje, Adomui duodamas vieną žmoną. Tokia Dievo valia išliko ir iki šios dienos. Niekur Įstatyme nerasime, kad jis skatintų ir įteisintų daugpatystę. Tokią iniciatyvą reikėtų priskirti ne Dievui, o žmogiškam kūniškumui. Iki laiko, kol tapo prieinama Kristaus teikiama malonė gyventi pagal Viešpaties valią, Dievas tai toleravo, nors vargu ar laimino. Daugpatystės atvejais galime matyti ir daug kančios bei skausmo (pakaktų prisiminti Dovydo bei Saliamono gyvenimus), nes nesilaikymas Kūrėjo įsteigtų principų galiausiai atneša disharmoniją ir griūtį.
Žvelgiant į daugiau nei vieną moterį turėjusius dievotus Senojo Testamento vyrus, nevertėtų jų smerkti ar, juo labiau, jiems pavydėti (tai aktualiau vyriškajai giminei), bet verčiau užjausti ir gailėtis, nes tai liudija, jog jie turėjo mažiau malonės, nei mes šiandien. Be to, teisybės dėlei reikėtų pasakyti ir tai, kad šalia ryškių poligamijos atvejų, Senajame Testamente esama ir ne vieno monogamijos ar net apskritai susilaikymo nuo santuokos pavyzdžių - tai ir Nojus, ir Izaokas, ir Juozapas, ir Jeremijas, ir daugelis kitų. Tad ne viskas taip niūru santuokos aspektu, esama pozityvių, įkvepiančių pavyzdžių, iš kurių galime mokytis atsidavimo ir ištikimybės savo sandoros partneriui, su kuriuo Viešpats sujungė į vieną kūną.
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas
