Metodijus Olimpietis yra priskiriamas prie III a. krikščionių bažnyčios mokytojų. Apie šio asmens, laikomo buvus vyskupu ir kankiniu, gyvenimą ir veiklą žinių likę labai nedaug, ir tos pačios prieštaringos.
„Dešimties mergelių puota, arba apie skaistybę" yra populiariausias Metodijaus Olimpiečio veikalas, vienintelis išlikęs visas graikų kalba. Čia autorius, sekdamas ir vietomis net kopijuodamas garsų Platono veikalą „Puota", dėsto krikščionišką požiūrį į skaistybę, praplėsdamas jos sąvoką nuo kūniško susilaikymo į veržimąsi link tobulo šventumo ir visiško atsidavimo Dievui. Šiame, gana ankstyvame, rašinyje jau juntama artėjančių viduramžių bei gausybės vienuolynų steigimo laikų aušra.
Spausdiname vieną iš dešimties to veikalo dalių „Agatės kalba".
Tekstą iš graikų kalbos vertė ir įžangą paruošė Virginija Dičiūtė
Šeštoji kalba. Agatė
I. Talusai tai pasakius, kaip pasakojo Teopatra, Aretė palietė skeptru Agatę, o ši, pajutusi tai, tuojau atsistojo ir kalbėjo:
Su didele drąsa, įtikinamumu ir nusiteikimu gražiai kalbėti, Arete, tau padedant pabandysiu ir aš kuo nors prisidėti prie šios temos savaip, nesivaržydama su tuo, kas jau pasakyta. Juk nepajėgčiau filosofuoti lygiai su tais, kurie tai įvairiapusiškai ir puikiai ištobulino. Manau, kad susilaukčiau priekaišto dėl kvailumo, jei šokčiau lygintis su išmintingesniais. Taigi, jei pakęsite ir tokius, kurie sako kalbas kaip pakliuvo, pabandysiu kalbėti, noro netrūksta. O pradėsiu štai nuo ko.
Į šį pasaulį, mergelės, visos ateiname gavusios ypatingą, artimą ir giminingą išminčiai grožį. Sielos yra labiausiai ištobulintos jas sukūrusiojo ir pagimdžiusiojo tada, kai švytėdamos tyra „panašumo" išvaizda ir bruožais to vaizdinio, į kurį žvelgdamas Dievas padarė sielas, turinčias nenykstantį ir nemirtingą pavidalą, tokios ir lieka. Juk nepagimdytas ir bekūnis grožis, nei prasidėjęs, nei nykstąs, nekintantis, nesenstantis, pats savyje nieko nestokojąs, esąs šviesa, rymanti neapsakomose ir nepasiekiamose buveinėse, galybės gausa visa palaikantis, kuriantis ir keičiantis, padarė sielą pagal savo paveikslo „paveikslą". Dėl to ji esti protinga ir nemirtinga, nes sutverta pagal Viengimio „paveikslą", kaip sakiau, turi nepralenkiamą grožį. Užtai ir „niekšybės dvasios" jos geidžia ir tyko, siekdamos sutepti tą jos mielą bei į Dievą panašią išvaizdą, kaip pavaizdavo pranašas Jeremijas priekaištaudamas Jeruzalei: „Tavo išvaizda pasidarė kaip paleistuvės, nesigėdijai savo meilužių akivaizdoje", turėdamas omenyje, kad ji atsidavė priešiškų jėgų išniekinimui. Mat meilužiai yra velnias ir jo angelai, kurie taikosi, kad santykiai su jais suterštų ir išniekintų protingą bei įžvalgų mūsų proto grožį, ir trokšta tapti kiekvienos su Viešpačiu sužieduotos sielos suvedžiotojais.
II. Jeigu kas šitą grožį išsaugos tyrą, nepaliestą ir tokį, kokį pats Kūrėjas nutapė mėgdžiodamas amžiną ir mąstomą prigimtį, kurios atspaudas bei atvaizdas yra žmogus, tapęs tarsi kokia nuostabiai graži ir šventa statula, tas iš čia perkeltas į laimingųjų miestą danguje bus apgyvendintas tarytum šventykloje. Geriausiai ir patikimiausiai mūsų grožis nesuteptas išsaugomas tada, kai yra pridengiamas nekaltybės, kad nuo ardančios aplinkos kaitros nepajuostų, bet pats savyje pasilikdamas puoštųsi teisingumu ir kaip nuotaka būtų vedamas Dievo Sūnui. Taip ir jis pats moko ragindamas, kad reikia savo kūnuose tarsi žibintuose kurstyti negęstančią skaistybės šviesą, nes dešimtimi mergelių nori pavaizduoti Jėzumi patikėjusias sielas, o skaičiumi dešimt parodyti vienintelį tiesų kelią į dangų. Tačiau penkios iš jų pasirodė esančios protingos ir išmintingos, o kitos penkios - „kvailos" ir neišmintingos, mat nepasirūpino prisipilti indus aliejaus ir liko be teisumo. Pirmosiomis nori parodyti skubančias pasiekti nekaltybės aukštumas ir viską gražiai bei kukliai darančias, kad patenkintų tą troškimą, ir kitas - skelbiančias ir besipuikuojančias, jog šito siekia, ir taip sumenkstančias bei pasiduodančias pasaulio sumaiščiai ir veikiau piešiančias netikrą dorybės paveikslą nei kuriančias tikrą tiesą.
III. Kalbant, jog dangaus karalystė yra panaši į dešimt mergelių, kurios pasiėmė savo žibintus ir išėjo pasitikti jaunikio, norima pasakyti, kad jos visos pasirinko tą patį gyvenimo kelią, o tai parodo skaičius dešimt. Juk tos dešimt beveik vienodai išsiruošė jį pasitikti ir yra pavadintos dešimtimi nes, kaip sakiau, pasirinko tą patį tikslą. Tačiau ne taip pat išėjo pasitikti jaunikio. Vienos gausiai apsirūpino aliejinių žibintų kuru ateičiai, o kitos, lengvabūdės, rūpinosi tik dabartimi. Todėl yra dalijamos lygiai po penkias, nes vienos savo penkias jusles, kurias daugelis vadina išminties vartais, išsaugojo švarias ir skaisčias nuo nuodėmių, o kitos, priešingai - blogiu susitepusios jas išniekino daugeliu neteisybių. Būdamos skaisčios ir susilaikančios nuo teisingumo atnešė daugiau nuodėmių vaisių. Dėl to taip ir atsitiko, kad jos buvo paliktos už dieviškųjų menių durų. Juk ar teisingai, ar nuodėmingai elgiamės, juslės palaiko ir kilnius ir nedorus darbus. Kaip pasakė Talusa, yra ir akių, ir ausų, ir liežuvio bei likusių juslių skaistybė, todėl penkiomis mergelėmis čia yra vadinama ta, kuri išsaugojo nesulaužytą penkių dorybės kelių - regos, skonio, uoslės, lytėjimo ir klausos ištikimybę, ir dėl to tyrus ir žėrinčius penkis jutimus pristatanti Kristui, skaisčiai tarytum deglas švytėdama kiekvieno iš jų šventumu. Juk iš tiesų mūsų kūnas yra penkiašakis šviestuvas, kurį siela iškėlusi lyg deglą įteiks sužadėtiniui Kristui prisikėlimo dieną, rodydama per visus jutimus pasireiškiantį šviesų tikėjimą, kaip Jis pats mokė sakydamas: „Atėjau ugnies sviesti į žemę ir ko norėčiau, jei ne to, kad jau liepsnotų?", žeme vadindamas mūsų kūnus, kuriuose norėjo kuo greičiau uždegti veiklų ir liepsningą savo mokymo vykdymą. Aliejus lygintinas su išmintimi ir teisingumu. Sielai gausiai tuo trykštant ir liejant ant kūno, iki aukštybių pakyla negęstanti dorybės „šviesa žmonių akivaizdoje", apšviečianti gerus darbus, kad būtų šlovinamas „Tėvas, kuris yra danguje".
IV. Tokį pat aliejų atnašaudavo ir tie, kurie aprašyti Kunigų knygoje, „gryną aliejų, švarų, išspaustą žiburiui prieš uždangą Viešpaties akivaizdoje deginti". Tačiau jiems buvo liepta „nuo vakaro iki ryto" deginti kuo silpniausią švieselę. Jų žiburys, maitinamas tautos darbais ir tikėjimu, atrodo, prilyginamas drąsiam pranašiškam žodžiui, paremtam susivaldymu, o šventykla prilyginama „paveldo daliai", nes žiburys gali šviesti tik vienuose namuose. Šitą žibintą reikėjo deginti, kol ateis diena. Mat pasakyta: „tegu jį degina iki ryto", tai yra iki Kristaus atėjimo, nes skaistybės ir teisingumo saulei patekėjus žiburio nebereikia. Kol ana tauta kaupė kurą žiburiui, tiekdama aliejų darbais, jų susivaldymo žiburys negęso, bet visuomet žėrėjo ir apšvietė „paveldo dalį". O kai nuo tikėjimo prie pasileidimo nusigręžusieji pritrūko aliejaus, žiburys užgeso visai, kad mergelės vėl viena nuo kitos iš aukštybių užžiebtų deglus, uždegdamos pasauliui nemarumo šviesą. Užtat gerų darbų ir išminties aliejaus, išvalyto nuo viso prie žemės lenkiančio sugedimo, reikia gausiai parūpinti, kad „jaunikiui delsiant" neužgestų ir mūsų žibintai. Juk „delsimas" - tai laikas iki Kristaus atėjimo, dešimties mergelių snaudulys ir miegas - išėjimas iš gyvenimo, vidurnaktis - antikristo viešpatavimas, kai mirties angelas vaikšto po namus. O kilęs šauksmas, pranešantis: „štai eina jaunikis, išeikite jo pasitikti" - tai balsas iš dangaus ir trimitas, kai visi šventieji debesyse prikeltais kūnais bus paimti „pasitikti Viešpaties". Reikia pastebėti, kad Šventajame Rašte pasakyta, jog po šauksmo atsikėlė visos mergelės, o tai reiškia, kad po šauksmo iš dangaus prisikels mirusieji, kaip ir Paulius liudija sakydamas, kad „pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus ir pirmiausia prisikels mirusieji Kristuje" (tai yra kūnai, kurie mirė sieloms juos nusivilkus), „o paskui mes, gyvieji, kartu su jais būsime paimti" turėdamas omenyje sielas. Juk mes, gyvieji, iš tiesų esame sielos, kurios, vėl pasiėmusios kūnus, debesyse eisime Jo sutikti, nešdamos žibintus papuoštus ne kokia svetima ar pasaulietiška puošmena, bet išmintimi ir susivaldymu, spinduliuodamos tarytum eterio šviesą skleidžiančios žvaigždės.
V. Štai tokios, gražiosios mergelės, yra mūsų slėpinių apeigos, tokios įšventintųjų į nekaltybę apeigos, toks „nesuteptų dovanų" už susivaldymą atlygis. Esu sužieduota su Žodžiu ir gaunu kraičio amžinąjį nemirtingumo vainiką bei turtą iš Tėvo ir „per amžius žygiuoju vainikuota" skaisčiais ir nevystančiais išminties žiedais. Prisijungiu prie Kristaus, teisėjaujančio danguje, prie karaliaus be pradžios ir pabaigos ratelio. Pasidariau švenčiausios šviesos nešėja ir su archangelų choru giedu naują giesmę, skelbdama naują malonę Bažnyčiai. Žodis sako, kad Viešpatį nuolat seka minia mergelių ir eina, kur tik Jis eitų. Šitai turi omenyje ir Jonas minėdamas šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius. Tat eikite, naujų laikų jaunuolės, eikite, pripildykite savo indus teisingumo - juk laikas ateis pagaliau atsikelti ir pasitikti jaunikį. Eikite lengvai aplenkdamos gyvenimo viliones bei kerus, kurie suklaidina ir apžavi sielą, juk gausite tai, kas pažadėta:
Tuo prisiekiu, kurs mums parodė gyvenimo kelią.
Ir aš, Arete, dovanoju tau vainiką, puošniai supynusi jį iš pranašiškų pievų gėlių.
