Užimtumo problema
Vakarų pasaulyje garbinamas pažangos dievas, žmonės skatinami varžytis, siekti ir laimėti... Daugelis verslo pasaulyje įsisukusių žmonių gyvenimą spalvingai apibūdina taip: „Smūgiuoti ir eiti, ruošti ir planuoti, nerti ir nardyti, bėgti ir medžioti..." Filosofas Erikas Hoferis rašė: „Mus įspėjo nešvaistyti laiko, tačiau išmokė švaistyti savo gyvenimą". Ši tiesa atspindi daugybės žmonių tragediją, kai pusę gyvenimo jie eikvoja savo sveikatą siekdami turtų, o antrąją pusę - leisdami tuos turtus, kad įgytų sveikatos.
Užimtumo problema persmelkė visą mūsų gyvenimą. Užuot puoselėję santykius su žmonėmis, mes teikiame pirmenybę įvairiai veiklai. Pamąstykite, kiek laiko žiūrime televizorių, sėdime prie kompiuterio ir t. t., ir suprasite, kad galima ir net būtina sutrumpinti laiko eikvojimą šiems užsiėmimams. Pakartoto Įstatymo knygos 6 skyriuje skaitome: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje; mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas. Prisitvirtink juos kaip ženklą prie savo rankos ir prie kaktos; užrašyk juos ant durų staktų ir savo kiemo vartų (Įst 6, 5-9).
Pagal Dievo planą namai turėtų būti prieglobstis dvasiniam ir asmeniniam vystymuisi, kur tarpsta meilė ir pripažinimas. Klaidingas saugumo ir prasmės ieškojimas darbe, o ne Dieve, bei spaudimas siekti dar daugiau šio pasaulio gėrybių veda mus prie užimtumo ir materializmo garbinimo. Jei mums nepakanka laiko puoselėti kokybiškus santykius su Dievu, sutuoktiniu ir vaikais, - mes dirbame per daug ir per sunkiai. Itin intensyvi veikla laisvalaikio ar atostogų metu gali atimti gyvybingumą ir trukdyti mėgautis asmeniniu atsinaujinimu bei santykių atnaujinimu. Darbo ir poilsio ritmą subalansuoja šabo principas - kai skiriamas laikas tiesiog būti.
Tarnavimas bažnyčioje taip pat gali tapti dar viena užimtumo ir nusivylimo sritimi, ypač kai prisiimame darbų ir atsakomybių, norėdami pamaloninti žmones ir pateisinti jų lūkesčius. Ne kiekvienas poreikis ir prašymas yra iš Dievo. Veiklos perteklius atima iš mūsų laiką, kuris reikalingas norint puoselėti artimus santykius su Dievu. Dažnai mes mieliau renkamės darbuotis dėl Dievo nei tiesiog leisti laiką su Juo.
Pateiksiu keletą pasiūlymų, kaip būtų galima sutvirtinti kasdienį gyvenimą Viešpaties akivaizdoje:
- Sekdami Jėzaus pavyzdžiu turime aiškiai suvokti mums skirtą misiją, - tik taip galėsime teisingai paskirstyti savo laiką. Svarbu suvokti ir savo ribotumą, kad skirtume laiko Tėvui ir, būdami su Juo, atgautume vidines jėgas. Yra daug gerų dalykų, kuriuos galėtumėte daryti, bet tai, kas gera, gali tapti geriausiojo priešu.
- Atsikratykite priklausomybės nuo įvairių nuomonių, darbotvarkių ir lūkesčių, kuriuos su jumis sieja kiti. Išmokite sakyti „ne" į kvietimus ir prašymus, kurie gal ir pamalonintų, bet tuo pačiu išeikvotų jūsų laiką ir energiją.
- Ieškokite pusiausvyros tarp darbo ir poilsio, įkrovos ir iškrovos, gylio ir pločio, vidaus ir išorės, svarstymų, planų ir įgyvendinimo, mąstymo ir pritaikymo, pasitenkinimo ir laimėjimo.
- Paklauskite savęs, kiek jau yra pakankamai. Nevaldomi norai naikina pasitenkinimą ir klampina į dar didesnį užimtumą.
- Atsispirkite pagundai painioti laisvalaikį su darbu.
- Stenkitės sumažinti savų įsipareigojimų kiekį. Verčiau puikiai atlikti keletą darbų nei prastai įvykdyti daugybę užduočių. Tarp troškimo patikti Dievui bei noro siekti sėkmės egzistuoja įtampa, ir mus vilios galimybė panaikinti šią įtampą sėkmės ieškojimus apgaubiant išoriniu dvasingumu. Visgi, kad ir ką darytumėte, siekite geriausio, kad kiltų šlovė Dievui (1 Kor 10, 31), o ne trokšdami sėkmės, kad būtumėte žmonių pagerbti.
- Norint pailsėti taip pat reikalingas tikėjimas, nes pasaulis tai vertina kaip neproduktyvų laiką. Kadangi neįmanoma išmatuoti vertės laiko, kurį skiriame santykių su Dievu ir žmonėmis puoselėjimui, turime rizikuoti paskirdami tam reikšmingą jo kiekį.
- Iš anksto numatykite laiką svarbiems dalykams, kurie gali pradingti kasdienybės rutinoje. Neleiskite, kad neatidėliotini reikalai nustelbtų svarbius dalykus.
- Žmogus yra linkęs vengti nuoširdžios savianalizės Dievo akivaizdoje. Daugelis žmonių ieško pramogų ir įvairių užsiėmimų, kad tik išvengtų šio susidūrimo.
- Stenkitės gyventi nuo vieno taško iki kito, perdaug nesijaudindami dėl ilgalaikių planų. „Svarbiausia gyvenime ne neryškiai matyti, kas laukia toli ateityje, bet daryti tai, kas ranka pasiekiama" (Thomas Carlyle).
- Supraskite skirtumą tarp chronos (chronologiniai, kasdieniai įvykiai) ir kairos (ypatingos galimybės ir įvykiai). Stenkitės nebūti per daug užsiėmę, kad išnaudotumėte galimybes arba akimirkas, kurias Dievas siunčia iš aukštybių (kairos) (Ef 5, 16; Kol 4, 5), nes svarbiausias dienos įvykis ar užsiėmimas gali ir nebūti pažymėtas jūsų kasdienių darbų sąraše. Laiku ir nelaiku būkite pasiruošę priimti ypatingas Dievo siunčiamas akimirkas (2 Tim 4, 2). Siekite tvarkyti savo laiką taip, kad jo pakaktų ir santykių puoselėjimui, ne tik užsibrėžtiems tikslams pasiekti.
- „Kad ir kur būtumėte, ką darytumėte, darykite tai visa savo esybe. Kiekvieną situaciją, kuri, tikite, atitinka Dievo valią, išgyvenkite iki galo" (Jim Elliott).
Reikalai ar Kristus?
Visi mes siekiame saugumo, prasmės bei pasitenkinimo, tačiau pasaulis mus moko to siekti neteisingais būdais. Neturėtų stebinti, kad mus supanti kultūra daro įtaką ir mūsų požiūriui į dvasinį gyvenimą. Nemažai krikščioniškų knygų, seminarų ir bažnyčių propaguoja savarankiškumą, sėkmę ir ambicijas, apvilktus dvasiškumo rūbais. Daugelis tikinčiųjų skatinami siekti tikslų, kurie tik atitolina juos nuo Kristaus. Biblijoje, priešingai, teigiama, jog prasmę rasime ne siekdami pažinti save, bet tik pažindami Dievą.
Artumas ar veikla?
Bet kuri negyva žuvis gali plaukti pasroviui, tačiau, kad galėtume plaukti prieš šių laikų sroves, turime būti dvasiškai gyvi. Naujasis Testamentas atskleidžia, jog tikrasis gyvenimas Kristuje yra priešingas tradicinei kultūrai ir gyvensenai.
Pasaulis vertina mus pagal darbus, bet Žodis sutelkia dėmesį į tai, kas mes esame Kristuje, ir ragina darbais išreikšti savo naują tapatybę. „Būti" ir „daryti" yra susiję sąvokos, tačiau svarbu atsižvelgti į biblinę tvarką: mūsų veikla turi kilti iš to, kas mes esame, ne atvirkščiai. Kitu atveju, mūsų vertę ir tapatybę apibrėš mūsų pasiekimai bei laimėjimai, ir kai tik nustosime veikti, tapsime beverčiai. Jei žmogus, paklaustas „Kas tu esi?", pradeda pasakoti apie savo darbus, pasaulis teiraujasi: „Tai ką gi nuveikei pastaruoju metu?"
Mūsų, tikinčiųjų, vertės ir orumo Kristuje pagrindas yra patikimas ir tvirtas - tai, ką Dievas padarė už mus ir mumyse. Dievas įsiskverbė į mūsų esybės gelmes ir dovanojo naują prigimtį, suteikdamas galimybę atgimti ir tapti prisikėlusio Kristaus šlovingo gyvenimo dalininkais. Taigi „būti" turėtų būti svarbiau nei „daryti", tačiau tai, kas esame, turėtume išreikšti ir darbais. Jei atskirtume šias dvi sąvokas, prarastume pusiausvyrą. Vienas mano draugas pailiustravo savo rūpestį dėl minėtų sąvokų atskyrimo karikatūra, kurioje pavaizduotas ant sofos gulintis vyras ir šalia jo sėdintis „Gangsterių Psichologas" (taip įrašyta ant sienos kabančiame diplome). Psichologas sako: „Na, vien dėl to, kad tu vagi, žudai ir prievartauji, dar nereiškia, kad esi blogas žmogus".
Mes nesame iš atskirų dalių surinktos esybės. Protas, kūnas ir dvasia egzistuoja kaip vientisa visuma. Tai, kaip mes mąstome, veikia mūsų poelgius, o mūsų mąstymui daro poveikį mūsų santykiai su Dievu. Didelis pavojus kyla, kai apie save, kaip apie asmenį, manome vienaip, o elgiamės visiškai priešingai.
Išoriniai veiksmai turėtų kilti iš vidaus, o tam reikia pastoviai skirti laiko ne tik vykdyti įsipareigojimus, bet ir atsiskyrimui, atsinaujinimui, ne tik veiklai pasaulyje, bet ir artimam bendravimui su Kristumi. Jėzaus gyvenimas parodo, kaip svarbu skirti laiko pabūti vienam su Tėvu (Lk 5, 16; Mk 1, 35; 6, 31), kad įgautum vidinės jėgos, atgautum pusiausvyrą bei galėtum atlaikyti išorinį savo draugų bei priešų spaudimą. Žmonės, kurie dirba ir tarnauja neskirdami laiko maldai ir Žodžio apmąstymui, negali apreikšti Dvasios vaisių įtampos kupiname pasaulyje. Tik nurimę ir skyrę laiko dvasinėms pratyboms, mes įgauname jėgos ir supratimo, kurie padeda išsaugoti tvirtą charakterį iškilus kasdieniams poreikiams. Jei atsigręšite ir nusiraminsite, būsite išgelbėti. Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė (Iz 30, 15).
Artimas bendravimas su Kristumi, atsiskyrimas ir buvimas vienumoje, ištikimybė, santykiai, apmąstymas, poilsis, pašaukimas - tai, kas nematoma, yra tikrasis gyvenimas. O veikla pasaulyje, įsipareigojimai, tarnavimas, išorė, valdžia, charakteris, apmąs-tymų pritaikymas - tai, kas matoma, - galima pavadinti „atspindėtu gyvenimu".
Problema, kad žmonės dažniausiai vertina dvasinį gyvenimą pagal išorinius dalykus, manydami, jog jų veiksmai ir tarnavimas ves į artimą ryšį su Dievu. Mes esame linkę apversti tvarką, manydami, jog galime pradėti eiti iš išorės į vidų, o ne iš vidaus į išorę, nors svarbiausias paliepimas - mylėti Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis (Mk 12, 30). Tarnavimas turėtų kilti iš santykių su Dievu, tačiau daugelis žmonių mano, jog tarnavimas nulems tuos santykius.
Amžinos tobulėjimo ir įstatymo raidės laikymosi problemos kyla dėl to, jog manome, kad dvasinis gyvenimas - tai daugybė pareigų ir užduočių, kurias reikia atlikti. Įstatymo raidės laikymasis tai nuo pat pradžios bažnyčią kankinusi liga. Nesutikau nė vieno tiksliai įstatymo besilaikančio krikščionio, kuris būtų apimtas gilaus džiaugsmo. Taip yra todėl, kad tokie žmonės savo pačių pastangomis stengiasi pasiekti iš šalies nustatytus aukštus standartus, tikėdamiesi, jog taip jie taps vertingi Dievo ir kitų akyse. Tai sukelia nesaugumo, nevilties, neigimo ir nesėkmės jausmą dėl kelių priežasčių: Biblija mus moko, kad Dievo palankumo negalime pelnyti jokiais savo veiksmais, nes jokios mūsų pastangos neprilygsta Jo charakteriui ir teisumui (Rom 3, 23; Tit 3, 5-7). Kaip jokie mūsų veiksmai negali padidinti Dievo meilės mums, taip ir jokios mūsų mintys, žodžiai ar veiksmai negali tos meilės sumažinti (Rom 5, 6-10).
Mes augame dvasia, kai Kristus gyvena mumyse, - tai nėra mūsų pačių pastangos. Mūsų pareiga - gyventi Dvasia ir nepasitikėti kūnu (Gal 2, 20; 5, 16-25).
Krikščioniško gyvenimo centre turėtų būti santykiai, o ne poelgiai ir darbai; dėmesys turėtų būti skirtas Asmeniui, o ne rezultatams. Svarbiausia- likti ištikimam Jėzui Kristui (Jn 15, 1-10), o ne laikytis religinių formulių.
Naujajame Testamente mokoma, jog ištikimybė Kristui pakeitė įstatymų laikymąsi (Rom 7, 3-4), tačiau žmonės yra linkę vengti Dievo, ieškoti religinių pakaitalų. Daugelis nesupranta, kad artimi santykiai su Dievu veda į šventumą, bet bandymai būti šventam nebūtinai artina prie Dievo. Mes šventėjame Dievo malonės dėka, vystydami santykius su Kristumi, bet ne dėl moralaus elgesio. Jei to nesuprasime, eiti į priekį mus skatins tam tikri darbai, bet ne pašaukimas artėti prie Kristaus, ir pirmenybę teiksime veiklai, o ne artimiems santykiams su Dievu. Žmonės, kuriuos skatina veikti tam tikri darbai, galiausiai pavargs. Osvaldas Čambersas yra pasakęs: „Jei aš sieksiu tik darbuotis dėl žmonijos, greitai išseksiu ir mano meilė galiausiai nusilps, bet jei aš asmeniškai ir karštai mylėsiu Kristų, galėsiu tarnauti žmonėms, net jei su manimi elgsis kaip su kilimėliu prie durų".
Jozuė ir Jehoašas
Žmogaus, paklūstančio Dievo pašaukimui, gyvenimas skiriasi nuo dėl kitų tikslų gyvenančio žmogaus gyvenimo. Šį skirtumą atskleidžia Jozuės ir Jehoašo gyvenimai. Prisiminkime keturias Jozuės gyvenimo situacijas, kurios parodo mums šio ištikimo žmogaus širdį.
Pirmojoje situacijoje Jozuę kartu su Moze matome prie Susitikimo palapinės. Mozei įėjus į šią palapinę, debesies stulpas nusileisdavo ir stovėdavo prie palapinės įėjimo, o Viešpats kalbėdavosi su Moze (Iš 33, 7-10). Daug apie Jozuės gyvenimą atskleidžia šio skyriaus 11 eilutė: Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo draugu. Jam grįžtant į stovyklą, jo tarnas Jozuė, Nuno sūnus, jaunas vyras, nepasitraukdavo nuo palapinės. Jozuė pasilikdavo prie palapinės, nes karštai troško pažinti Dievą ir būti su Juo.
Asmeninis Dievo pažinimas Jozuei padėjo ir antroje situacijoje - kai jis, Kalebas ir dar dešimt vyrų buvo pasiųsti išžvalgyti Kanaano žemę (Sk 13-14). Nors visi dvylika vyrų matė tuos pačius dalykus, dešimtį iš jų, vertinusių situaciją fizinėmis akimis, pribloškė žmonių ūgis ir gausa. Tik Jozuė ir Kalebas į priešininkus žvelgė iš dieviškos perspektyvos ir skatino žmones pasitikėti Viešpačiu: Tik nesukilkite prieš Viešpatį ir nebijokite to krašto žmonių. Mes juos valgysime kaip duoną, jie neturi apsaugos, o Viešpats yra su mumis, nebijokime! (Sk 14, 9). Deja, žmonės patikėjo gąsdinančiomis daugumos žvalgų išvadomis, ir izraelitai buvo pasmerkti 38 metus klajoti po dykumą, kol visa ta karta išmirė.
Trečiojoje situacijoje Viešpats ruošia Jozuę vesti nugalėtojų tautą į Kanaano žemę. Jozuės knygos pradžioje skaitome, kaip Viešpats skatina jį būti drąsiu vyru, kuris paklūsta Dievo žodžiui ir mąsto apie jį dieną ir naktį. Jozuė įvykdė pavestą užduotį, nes pažinojo ir mylėjo Dievą bei nuolat atnaujindavo savo protą skaitydamas Dievo įstatymų knygą.
Ketvirtoji situacija: Jozuės žemiškoji kelionė eina į pabaigą, ir jis surinkęs izraelitus skatina juos atsisakyti bet kokios stabmeldystės ir tarnauti vien tik Viešpačiui. Raginimus baigia išsakydamas tvirtą poziciją: Aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui (Joz 24, 15). Bobas Vorenas tai pakomentavo taip: „Kadangi Jozuė daugiau laiko skyrė draugystei su Dievu nei su kitais žmonėmis, jis netapo bergždžios veiklos vergu. Visgi jam buvo leista nuveikti daugiau, nei jis kada galėjo įsivaizduoti, nes suprato artimų santykių su Dievu būtinybę ir vertino tai labiau nei bet kokią veiklą".
Visai priešingas pavyzdys yra karalius Jehoašas (2 Krn 22 sk.). Jis tinkamai pradėjo, tačiau prastai baigė savo gyvenimą. Jis buvo vienintelis karališkasis Judo namų palikuonis, likęs gyvas po kruvino Atalijos, siekusios gauti karūną, sąmokslo. Saugomas kunigo Jehojados, vaikas augo šventykloje, o nužudžius Ataliją, septynmetis Jehoašas tapo Judo karaliumi. Jehoašas darė tai, kas teisinga Viešpaties akyse, per visas kunigo Jehojados dienas (2 Krn 24, 2) ir net atstatė Jeruzalės šventyklą, tačiau po Jehojados mirties Jehoašas paklausė kvailų patarimų, apleido Viešpaties namus ir pradėjo stabmeldžiauti. Jis net nužudė Jehojados sūnų, kai šis papriekaištavo jam dėl to, kad apleido Viešpatį.
Jehoašas vykdė religinę veiklą (ėmėsi šventyklos atstatymo projekto), bet niekada nepuoselėjo santykių su Jehojados Dievu. Jis dirbo daug darbų, tačiau ignoravo esminį pašaukimą - pažinti Viešpatį. Jo laukė apgailėtina pabaiga, nes jaunystėje vykdyti „dieviški darbai" nebuvo gimę iš artimo ryšio su Viešpačiu.
Lengva pradėti labiau rūpintis gerais darbais nei trokšti pažinti Dievą. Osvaldas Čambersas pastebi: „Saugokitės bet ko, kas varžosi su ištikimybe Jėzui Kristui. <...> Didžiausia atsidavimo Jėzui varžovė yra tarnystė Jam. <...> Tarnystę mes suprantame kaip krikščioniškus darbus, o Jėzus Kristus tarnyste vadina tai, kuo mes Jam esame, o ne ką dėl Jo darome. <...> Visų pirma Dievas pašaukė mus mėgautis Juo, o ne ką nors daryti dėl Jo".
Svarbiausias mūsų tikslas yra pažinti Kristų, o ne daryti darbus dėl Jo. Mes pavargstame ir išsenkame, jei mėginame daugiau tarnauti nei dvasiškai augti.
Net vertingi darbai - dievobaimingų vaikų auginimas, įmonės kūrimas, siekiant pašlovinti Kristų, Rašto išmanymas, vedantis žmones prie Viešpaties, kitų mokymas - neišlaikys mūsų, jei nesirūpinsime asmeniniu ryšiu su Jėzumi. Kai mes liaujamės pažinti Dievą ir Juo džiaugtis, mes bandome atlikti Dievo darbus savo pačių jėgomis.
Labai svarbu įprasti skirti laiką pabūti su Viešpačiu, kad atnaujintume savo santykius su Kristumi. Tuomet ir noras tarnauti kils iš mūsų gyvenimo su Juo, visus darbus darysime pasitikėdami Jo neapleidžiančia jėga.
Atsinaujinimas ir atstatymas labai reikalingi po intensyvios veiklos etapų. Jei ieškome Jo valios ir branginame Jo sumanymus bei pašaukimą, asmeninis Dievo pažinimas formuoja mūsų charakterį ir elgesį. Būtent laikas, praleistas nuošaliose vietose su Juo, įkvepia mus tarnauti (Mk 1, 35; 6, 31).
Ieškant Jo artumo
Laikas, leidžiamas vienumoje su Jėzumi, neturėtų apsiriboti konkrečiai tam paskirtomis vietomis, - juk Jo draugija galime džiaugtis ir kasdienės veiklos metu. Asmeninė malda - tai ir malda protu (apmąstymai ir meditacijos), ir pokalbiai (su Dievu) bei maldos, ieškant Dievo artumo. Turėtume įprasti ieškoti Dievo artumo. Įprastinę maldą ir dvasines pratybas galima prilyginti vyro ar moters meilei savo sutuoktiniui ar vaikams - ji nereikalauja nuolatinio sąmoningumo. Kaip suvokiame save kaip vyrą, žmoną ar tėvus, taip galime prašyti malonės susitapatinti ir su Jėzaus sekėjo vaidmeniu. Ugdykimės įprotį kasdien reguliariai gręžtis į Dievą, sąmoningai ieškokime Dievo kasdienybės rutinoje. Tai daryti mus ragina ir Biblija: pasilikite Jėzuje ir Jo žodžiai pasiliks jumyse (Jn 15, 4-7); mąstykite dvasiškai (Rom 8, 5-6); gyvenkite Dvasia (Gal 5, 16-25); mąstykite apie tai, kas aukštybėse (Kol 3, 1-2); visada džiaukitės, be paliovos melskitės ir už viską dėkokite (1 Tes 5, 16-18); žiūrėdami į Jėzų, ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse (Hbr 12, 1-2). Dvasinio gyvenimo negalima pasverti ar išmatuoti, tai - dinamiškas procesas.
Štai keletas pasiūlymų:
- Skirtingu dienos metu sakykite Jam „akimirkos maldas". Tai labai trumpos maldos arba mintys, kuriomis pripažįstame Dievo artumą arba užtariame kitus žmones. Galima taip melstis pabudus, valgant, vaikštant, vairuojant, ko nors laukiant, klausantis ir panašiai.
- Vis prisiminęs, pakartokite tą pačią trumpą maldą dienos metu.
- Melskis ir dirbk (ora et labora). Ar dirbdami klausotės Dievo balso? Jei derinsite maldas ir darbus, Dievas gali nukreipti jus, ir net įprastiniai darbai gali tapti dvasiški. Pakvieskite Viešpatį dalyvauti savo darbuose, kad tai, kas įprasta, taptų amžina.
- Dirbkite, siekdami įtikti Jam, gyvenkite coram deo (Dievo širdies akivaizdoje). Verčiau stenkitės patikti Dievui nei įtikti žmonėms, siekite anonimiškumo, o ne aplinkinių pripažinimo.
- Prašykite Jėzaus įkvėpti jūsų darbus ir mokykitės remtis į Jį, suvokite, kad esate priklausomi nuo Jo, net kai manote, jog esate gabūs atlikti tam tikrus darbus patys.
- Stebėkite kylančias pagundas (kūno geismus, akių troškimus, pasididžiavimą savo gyvenimu) ir tokiomis akimirkomis mokykitės kreipti akis į Jėzų. Nuodėmę mes nugalėsime ne bandydami jos išvengti, bet sutelkdami dėmesį į Jėzų.
- Melsdamiesi eksperimentuokite. Pavyzdžiui, pamėginkite melstis už nepažįstamus žmones, su kuriais prasilenkiate vaikščiodami, ko nors laukdami ar vairuodami. Paprašykite, kad Viešpats nukreiptų jūsų maldas ir klausykitės Jo atsakymo. Melskitės ne tik už savo pačių rūpesčius, bet tapkite Dievo malonės ir gailestingumo laidininkai aplinkiniams.
- Vaikščiodami ar vairuodami stenkitės pastebėti Dievo rankų darbų grožį gamtoje: atkreipkite dėmesį į augalus, gėles, paukščius, medžius, vėją, debesis, dangaus spalvas ir pan. Mėgaukitės stebuklais, kurie atspindi nuostabų Kūrėją.
- Išgyvendami malonumus (bendraudami su artimais draugais, klausydami puikios muzikos ir ragaudami maistą ar pan.), dėkokite Tam, kuris leidžia jums visa tai patirti. Mokykitės dėkoti už visas dažnai nepastebimas gyvenimo gėrybes ir teikiamas Dievo malones.
- Prašykite malonės kiekvieną sutiktą žmogų ir kiekvieną gyvenimo aplinkybę vertinti kaip Dievo dovaną. Bet kokia patirtis, karti ar saldi, turi tam tikrą tikslą. Visuose dalykuose siekite įžvelgti šventumą. Atkreipkite dėmesį į nepatraukliuosius bei tuos, kurių dažnai niekas nemato. Prisiminkite, kad žmonės, kuriems reikalinga didelė malonė, mūsų gyvenime atsirado ne šiaip sau.
- Mes esame linkę žvelgti į priekį ir susitelkti į ateitį, tačiau retkarčiais pamėginkite „sustabdyti" laiką ir pasimėgauti dabartimi. Supraskite, kad būtent šią akimirką Jėzus yra su jumis ir jumyse bei padėkokite Jam, kad niekada jūsų nepaliko ir neatsižadėjo (Įst 31, 6; Hbr 13, 5).
Artumas ir veikla, atsiskyrimas ir įsipareigojimas, vidus ir išorė, pašaukimas ir charakteris, poilsis ir darbas - ir viena, ir kita yra svarbu. Suderinę tai gyvenime mes puoselėsime vidinio atnaujinimo procesą bei darbais liudysime krikščionybę.
Iš http://bible.org/vertė Eglė Rimkienė
Nuotr. D. Kaleininko
