Naujienos

  Nors sausio 22-24 dienos stebino ypatingais šalčiais, bet prisiminus Kauno regiono konferenciją, į širdį plūsteli šiluma. Buvo gera matyti ir sveikinti atvykusius iš Kėdainių, Jonavos, Elektrėnų, Raseinių, Alytaus, Druskininkų bendruomenių. Galbūt konferencijos tema, o gal broliškas ilgesys susitikti su tikėjimo namiškiais iki sekmadienio sukvietė pilnutėlę Kauno bažnyčios „Tikėjimo žodis" salę.

Penktadienio vakare konferenciją pradėjo pastorius Gabrielius Lukošius, kalbėdamas apie tikėjimo ir maldos ryšį. Vienas be kito jie negali egzistuoti: tikėjimas be maldos ir malda be tikėjimo. Tai kaip gi melstis, iš kur gauti tikėjimo? Šventasis Raštas atsako: Tikėjimas - iš klausymo, klausymas - iš Dievo žodžio (Rom 10, 17). Pastorius ragino skirti daugiau dėmesio tam, kas sakoma, įsiklausyti į Dievo žodžius. Verta prieš maldą ir pamąstyti apie tai, ko ketini prašyti, ką apie tai kalba Dievo žodis. Neskubėkime berti maldos žodžių, lyg dėl jų gausos būtume išklausyti. Yra dalykų, kurių visada verta prašyti, tai - sveikos nuovokos, minkštos širdies, šviesių minčių. Kitais žodžiais tariant: „Teateina Tavo karalystė". Tokia malda - visada pagal Dievo valią. To gali melsti sau bei kitam ir būti tikras, kad Dievas atsakys, nes pats šitaip moko.

„Kodėl maldos ne visada atsakomos?" - klausė pastorius. Apaštalas Jokūbas sako: Negaunate, nes blogo prašote - savo užgaidoms išleisti (Jok 4, 3). Peržiūrėkime savo prašymų motyvus. Jei susipainiojame, melskime šviesos, išminties, sveikos nuovokos, o Jis gi dosniai duoda ir nepriekaištauja (Jok 1, 5). Bet, Raštas iškelia ir dar vieną sąlygą: Tegul prašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas.

Šeštadienio rytą pradėjome garbindami Viešpatį kartu su šlovinimo grupe iš Kėdainių. Regis, tai tapo gražia konferencijos tradicija - šeštadienio rytines pamaldas pavesti Kauno krašto pastoriams ir regiono šlovintojams.

Tą rytą Elektrėnų bendruomenės pastorius Gintautas Gruzdys kalbėjo apie kiekvieno unikalų tikėjimą, nes tikėjimas - tai gyvas santykis su Dievu. Su Dievu, kuris save apreiškia iš kartos į kartą, vadina save Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu (Iš 3, 6). Toks Dievo prisistatymas rodo į Jo asmeninį santykį su kiekvienu žmogumi, su kiekviena karta. Laiško hebrajams 11 skyriuje kalbama apie tikėjimą, kuris užtikrina, parodo, ko nematome. Pastorius Gintautas atkreipė mūsų dėmesį į čia aprašomą daugybę skirtingų tikėjimo pasireiškimų: Abraomo tikėjimas pasireiškė laukimu, Nojus tikėdamas statė, o Jozuė - griovė ir t.t. Pastorius pastebėjo, kad tikėjimas ne visada yra pergalingas, kaip mes tai suprantame, bet jis būtinas, kad ištvertume kančias (Hbr 11, 36-39). Todėl ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, savo maratono distanciją, ir nesuglebkime savo sielomis, bet žiūrėkime į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų! (Hbr 12, 1-3).

Tęsdamas pastoriaus Gintauto Gruzdžio mintį, Darius Šulskis iš Alytaus subtiliai atvėrė maldos pamatą - uolą, ant kurios stovėdami galime drąsiai šauktis savojo Dievo. Tai - įsūnijimas. Mes esame Jo vaikai, Jo kūnas ir kraujas Jėzaus Kristaus dėka (Hbr 2, 14). Todėl Dievas girdi kiekvieną maldą. Iliustruodamas šią mintį Darius parodė trumpą filmuką, po kurio daugelis braukė ašaras ir, turbūt, atsimins jį visam gyvenimui: sraunioje kalnų upėje atsiduria mažas lokiukas. Jis bando išlipti į krantą, bet ant uolos jo tyko puma. Lokiukas mėgina pasprukti nuo plėšrūno, bet puma pasiveja ir sužeidžia mažylį. Netekęs vilties, mažasis gauruotis ima iš visų jėgų rėkti. Staiga puma ima trauktis nuo savo grobio ir klupdama pasileidžia per upę į kitą krantą. Kas gi atsitiko? Pasirodo, kiek toliau už rėkiančio meškiuko netikėtai atsirado milžiniškas lokys. Jis savo grėsmingu ūgiu ir išgąsdino pumą. Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo (Lk 11, 13). Pumą galime prilyginti pasauliui, - ji nebijo meškiuko, nebijo ir jo rėkimo. Tačiau mažylio riksmas pakviečia tėtį. Tik dėl jo plėšrūnas ima trauktis. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda,- tada į pagalbą ateina Viešpats (Jok 5, 15-16).

Šeštadienio popietę konferencijos dalyviai buvo palaiminti galimybe dalyvauti viename iš krikščionių vienybės savaitės renginių - ekumeniniame susirinkime. Atvyko svečiai iš Kauno evangelikų krikščionių baptistų bendruomenės, Kauno krikščionių bažnyčios, „Naujosios kartos" bendruomenės. Šventiškai pakilia nuotaika nuo scenos tryško Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis" choras „Maranata". Gospel muzikos koncertas, lietuviškas garbinimas, nuoširdūs kalbėtojų žodžiai ir bendra malda artino širdis prie visų mūsų Tėvo. Gera buvo visiems kartu garbinti Viešpatį Jėzų Kristų ir džiaugtis Dievo Dvasia.

Sekmadienį konferenciją ir kartu krikščionių vienybės savaitę tarsi užantspaudavo Bendrijos vyresniojo pastoriaus Giedriaus Saulyčio pasakytas pamokslas pagal Jn 17, 9-23 apie tai, kaip siejasi malda, tikėjimas ir vienybė. Čia užrašytoje Jėzaus maldoje mes išgirstame vienybės prašymą: „kad jie visi būtų viena", viena trivieniame Dieve. Įsiklausant į šią Viešpaties maldą, auga tikėjimas, kad taip ir bus (nes tikėjimas gimsta iš klausymo). Tikinčiųjų vienybė - Dievo valia, siekiant galutinio tikslo. Tas tikslas - „kad pasaulis įtikėtų". Pastorius pastebėjo, kad žvelgiant į istoriją, į akis krenta ne vienybė, bet kovos tarp krikščionių. Tačiau dabar, kai pasaulis taip sekuliarėja, yra proga parodyti krikščionių vienybę - ne vienodumą, o skirtybių vienovę. Būkime tie, kurie ne stato sienas tarp brolių, o jas griauna, kurie rodo pagarbą ir toleranciją kitiems krikščionių ganytojams ir bažnyčioms plėsdami savo širdis. Nes taikdariai bus vadinami Dievo vaikais. Ir pasaulis pažins Dievo meilę, matydamas ją Jo vaikuose.


* * *

Miglė Kavaliukaitė

Jaunimo akimis

Kokių tikslų turime bendraudami su žmonėmis? O su artimais? O kodėl vyrui ir žmonai reikėtų bendrauti ir pasitikėti vienas kitu? Tokius klausimus kėlėme Kauno regiono konferencijoje vykusio jaunimo susitikimo metu.

Klausimai padėjo patyrinėti bendravimo intencijas, palyginti, kaip skiriasi mūsų bendravimas su skirtingais žmonėmis. Galiausiai vienam iš bendravimo lygmenų priskyrėme ir savo asmeninį santykį su Dievu.

Kad ir kaip šiandien įvardintume savo bendravimą su Viešpačiu, visada galime jį gilinti. Aptarėme būdus, kurie padeda tai padaryti. Taip, eidami visai kitu takeliu, „atėjome" ir prie Kauno regiono konferencijos temos: malda ir tikėjimas yra santykių su Dievu pagrindas.

Juk vien žinodami nemažai informacijos apie kokį nors asmenį, dar netampame jo draugu, ryšys užsimezga tik bendraujant. Bendravimas padeda pažinti asmenį ir juo pasitikėti, o augant pasitikėjimui gilėja ir bendravimas. Draugystė - tai kartu praleidžiamas laikas. Būnant drauge perimamos vertybės, pažiūros ir įpročiai, taigi ir bendraudami su Dievu imame panašėti į Jį.

Galiausiai, mes tegalime atsakyti į Dievo meilę, nes Jis pirmas mus pamilo (1 Jn 4, 19), ir įrodė savo meilę atiduodamas gyvybę už savo draugus (Jn 15, 13). Už santykius, į kuriuos mus kviečia Dievas, sumokėta didelė kaina, o bendravimas (malda) ir pasitikėjimas (tikėjimas) yra logiškas atsakas į mus mylinčio Asmens kvietimą būti drauge.