Krikščionys neturėtų atmesti pasaulio pasiektos pažangos atradimų taikomųjų menų ir tobulėjimo naudos. Mes turime visa tai naudoti Viešpaties šlovei.
Tačiau krikščionys neturėtų taikytis prie šio pasaulio versle, politikoje, neturėtų vaikytis ir šio pasaulio madų. Šiose sferose krikščionys neturėtų vadovautis pasaulyje priimtinais principais, neturėtų elgtis taip, kaip elgiasi netikintys. Mes jokiais būdais negalime vadovautis tokiais motyvais, kokiais vadovaujasi pasaulis, ir savo tikslų siekti tokiais būdais ir priemonėmis, kuriomis naudojasi netikintys.
Siekti naudos?
Pagrindinė priežastis, kodėl mes neturėtume prisitaikyti prie šio pasaulio verslininkų, yra tai, jog pasaulis yra perdėm savanaudiškas. Netikintys verslininkai yra tiesiog užvaldyti savanaudiškumo. Jie visiškai nekreipia dėmesio į Dievo įsakymus, jiems nerūpi Dievo šlovė ar žmonių gerovė. Jie siekia tik savų interesų ir naudos sau, jiems nesvarbu, kaip gyvena kiti, su kuriais jie turi reikalų. Ar esate girdėję, kad pasaulietis verslininkas darbuotųsi dėl savo partnerio ar bendradarbio naudos? Ne, jis visada dirba tik dėl naudos sau.
Krikščionys raginami elgtis visiškai priešingai, nei moko pasaulis: Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam (1 Kor 10, 24). Jie raginami sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Ar Jėzus yra kada sudaręs sandėrį, kuris būtų naudingas tik Jam? Ar gali Jo sekėjai vadovautis pasaulietiškais principais, kuriuose aptinkamos pragaro sėklos?
Prisitaikymas prie šio pasaulio visiškai nesuderinamas su meile Dievui ir žmonėms. Visa pasaulio sistema pripažįsta tik meilę sau. Jei pakalbintume daugybę verslininkų - nuo gatvėje pardavinėjančių saldainius iki didmenine prekyba užsiimančių stambių verslininkų JAV, - jie visi vadovaujasi principu - siek naudos. Šiame pasaulyje natūralu daryti viską, kiek leidžia sąžinė, kas būtų naudinga tau, visiškai nekreipiant dėmesio į kitų interesus.
Dievo nebijantys žmonės neneigs, jog šiais principais vadovaujamasi visame verslo pasaulyje. Ir taip besielgiantis žmogus paprastai yra visų gerbiamas verslininkas, - juk jis vadovaujasi verslo principais!
Ar tokios elgesio taisyklės dera su šventumu, meile Dievui ir žmonėms, Evangelijos dvasia ar Jėzaus Kristaus pavyzdžiu? Ar gali žmogus laikytis šių pasaulietiškų principų ir mylėti Dievą? Tai neįmanoma! Tai visiškai priešingi dalykai.
Ko mus mokė Kristus, gyvendamas žemėje? Jis mokė išsižadėti savęs, būti dosniems, aukoti save dėl kitų. Jis apreiškė mums Dievo Dvasią, apreiškė, kad Dievo širdis džiaugiasi, darydama gera kitiems. Tikėti Evangelija reiškia elgtis taip, kaip elgėsi Jis, - su džiaugsmu išsižadant savęs daryti gera. Labiau palaiminta duoti negu imti (Apd 20, 35) - štai Evangelijos principas.
Bibliniai verslo principai
Ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų (Fil 2, 4). Visiškai priešingai šiai eilutei pasaulio verslininkai sako: „Siek naudos sau". Šį principą sukūrė žmonės, žinoję ir rūpinęsi Evangelija tiek, kiek tai daro pagonys. Tad ar dera krikščionims vadovautis tokiomis taisyklėmis?
Laikydamasis pasaulietinių principų versle krikščionis paneigia savo pažadus, kuriuos jis davė bažnyčioje. Kokius įžadus žmogus duoda įžengęs į bažnyčią? Argi jis nepasižada išsižadėti pasaulio nuostatų ir gyventi dėl Dievo? Ar nepasižada sekti Šventąją Dvasią, puoselėti meilę Dievui, išsižadėti savęs, kad būtų pašlovintas Dievas, ir daryti gera žmonėms? Tu išpažįsti, jog nemylėsi pasaulio, nesivaikysi jo garbės ir turtų, tiesa? Dalyvaudamas Viešpaties vakarienėje, paėmęs į rankas duoną, kuri simbolizuoja sulaužytą mūsų Gelbėtojo kūną, tu pripažįsti principus, kuriais vadovaudamasis gyveno Kristus, ir pasižadi taip gyventi.
Na o ką darai toliau? Eini ir elgiesi pagal žmonių, kurie myli pasaulį ir siekia jį laimėti, nustatytas taisykles? Ar toks yra tavo gyvenimo kelias? Jei taip, atgailauk! Juk prieš Dievą prisiekei gyventi kitaip, o laikydamasis pasaulietinių verslo principų, tu parodai, kad esi priesaiką sulaužęs niekšelis.
Susitapatinimas su pasauliu visiškai prieštarauja Evangelijos principams. Evangelija siekia pakelti žmogų virš meilės pasauliui bei pasaulio įtakos ir pastatyti jį ant aukštesnio pamato. Kai nusidėjėliai mato krikščionybę išpažįstančius žmones, veikiančius pagal tuos principus kaip ir kiti, kaip jiems suprasti tikruosius Evangelijos principus? Kaip jiems sužinoti, ką reiškia dievotai mąstyti, kas yra savęs išsižadėjimas ir dosnumas?
Prisitaikymo prie pasaulio dvasia naikina Dievo meilę bažnyčioje. Pažiūrėkime: naujai įtikėjęs žmogus yra karštas, iš jo lūpų liejasi šlovinimas ir meilė Dievui. Ar jam tada rūpi pasaulis? Pamėgink pakreipti jo dėmesį į turtus, garbę, paskatink jį to siekti, - jis nepakęs vien tos minties. Tačiau jei jis įsitraukia į verslo pasaulį ir bent metus elgiasi pagal pasaulio principus, jo širdis nebedegs taip karštai meile Dievui. Jo tikėjimas taps tik sąžinę nuraminančia religija. Sausas, menkas ir neįtakingas, netrykštantis meile Dievui tikėjimas negalės įkvėpti žmogaus jokiai labdaringai veiklai.
Prisitaikymas prie pasaulio verslo srityje yra vienas didžiausių suklupimo akmenų, siekiant patraukti nusidėjėlius arčiau Dievo. Dažnai jie sako: „Aš mačiau, jog šie krikščionys elgiasi visai kaip mes, - jie siekia tik naudos sau". Ir tai nėra neteisingas apkaltinimas. Daug krikščionių yra veikiami tos pačios pasaulio dvasios, elgiasi pagal tuos pačius principus kaip ir bedieviai. Pasaulis sako: „Pažiūrėk į bažnyčią! Nemanau, kad krikščionys yra geresni už mus. Jie elgiasi taip pat pasaulietiškai kaip ir mes".
Jei krikščionys elgiasi pagal tuos pačius principus kaip ir netikintys, jie susilauks ir tokio pat atlygio. Dievo knygoje jie bus pažymėti kaip veidmainiai, apsimetantys Dievo draugais. Kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešu (Jok 4, 4).
Jei krikščionys „išvartys stalus" ir versle vadovausis Dievo principais, tai sukrės pasaulį. Tai nuskambės garsiau nei griaustinis. Kaip manote, kokį poveikį padarytų, jei netikintys matytų, jog krikščionys verslininkai nesiekia tik naudos sau, bet rūpinasi kitų žmonių gerove, ir tai, ką brangina pasaulis, jie vertina tik tiek, kiek tai gali pašlovinti Dievą?
Kaip paveikė pasaulį, kai pirmieji krikščionys paliko savo verslus ir nusekė paskui pasaulio Gelbėtoją? Keli neišmanantys žvejai ir kelios nusižeminusios moterys apvertė pasaulį aukštyn kojomis! Jei bažnyčia taip gyventų dabar, pasaulis sutriktų, žmonių širdys būtų apkaltintos dėl nuodėmės. Neištikimybė slėptų savo galvą, nesutarimai trauktųsi iš bažnyčios ir pasaulį kaip vandenyno bangos užlietų žavinga, palaiminta meilės Dvasia.
Kai karaliauja išdidumas
Mados pasaulis yra įsitraukęs į kovą prieš Evangelijos dvasią. Ką reiškia mąstyti apie žemiškus dalykus, jei ne sekti nuolat kintančias pasaulio madas? Daug turtingų žmonių mano, jog jiems visai nerūpi mados: jie užsiėmę savo verslu ir pasitiki savo siuvėjais. Tačiau jei siuvėjas pasiūtų nemadingą drabužį, pamatytume, kaip jiems nerūpi mados!
Nors galbūt jie ir nedaug mąsto apie madas, jie visuomet seka jos tendencijas. Daug žmonių nėra turtingi ir niekada nesitiki praturtėti, bet jie stengiasi garbingai atrodyti.
Devyni dešimtadaliai žmonių žvelgia į pasaulį ir seka jo madas - jie įdeda į tai širdį ir dėl to gyvena. Turtuoliai apgaudinėja save, jei sako, kad mada jiems nesvarbi. Dauguma žmonių nuolat apie tai mąsto. Jie nori, kad jų drabužiai, šukuosena, baldai, automobiliai ir visa kita būtų kaip kitų žmonių - nori būti garbingi, kaip jie tai vadina.
Prisijungę prie bažnyčios žmonės pasižada išsižadėti madą aukštinančios dvasios, atsisakyti pasaulio tuštybės, atgailauti už savo išdidumą, sekti paskui romų bei nusižeminusį Gelbėtoją ir gyventi dėl Dievo. O kaip jie elgiasi toliau? Jiems nepatinka niekas, kas neatitinka aukštosios mados standartų!
Kas slepiasi už tų nuolat besikeičiančių dekoracijų? Ką teikia visi tie spalvingi pasirodymai ir šou? Tai patenkina poreikį sulaukti pritarimo, įvertinimo ir aplodismentų. Kai krikščionys ima vaikytis madų, jie skelbia, kad visa tai- nekalta. Tačiau jei pradedama taikytis prie pasaulio, taip pateisinamas pinigų, laiko švaistymas, imama branginti ir maitinti tuštybę, pateisinti aplodismentų ir pripažinimo troškimą.
Kaip ir bedieviai, taip ir daug išpažįstančiųjų Kristų savo Viešpačiu, savo elgesiu parodo, jog jiems nepaprastai patinka žmonių garbė. Jiems patinka susižavėjimas ir meilikavimas, kaip ir bedieviams. Ar siekti to, kas kyla iš išdidumo, dera su krikščioniškais principais?
Reputacijos sergėtojai
Jei stengiatės įtikti pasaulio madoms, tai rodo, jog nemanote, kad esate atsakingas prieš Dievą dėl to, kaip leidžiate savo pinigus. Jūs nepripažįstate, kad esate tik savo turtų prižiūrėtojas. Jei leidžiate pinigus, norėdamas patenkinti savo tuštybę ir geidulius, jūs praktiškai paneigiate tiesą, kad visa žemė yra Viešpaties.
Kiekvienas vėjo gūsis atneša visose tautose skambantį šauksmą: „Gelbėkite! Padėkite mums!" Kiekvieną savaitę mus pasiekia misionierių prašymai atsiųsti Biblijų ar kitos literatūros. Jei jūs renkatės leisti pinigus sekdami pasaulio madas, akivaizdu, kad reputacija yra jūsų stabas.
Pamąstykite apie moterį, kurios vyras mirė: ji sunkiai triūsia ir taupo, keliasi anksti ir eina miegoti vėlai. Ji rūpestingai valgo duoną, kad nenukristų joks trupinėlis, nes mirė jos vaikų tėvas. Nueikite pas ją ir pasakykite, jog nieko tokio vaikytis madų ir puoštis taip, kaip puošiasi jos kaimynai. Ar ji jūsų paklausys? Kodėl ne? Ji nenorės taip elgtis. Ji vos išgali nusipirkti pačių būtiniausių dalykų, ir pagrindinis jos tikslas - užauginti vaikus.
Įsivaizduokime žmogų, kuris myli Dievą, Jo karalystę ir nerimauja dėl žmonių sielų. Ar jam reikės Dievo nurodymo nešvaistyti pinigų ir gyvenimo, vaikantis madų? Ne, greičiau jam reikės ypatingo nurodymo, kad priimtų tai, kas palengvintų jo buitį ir gyvenimą.
Prisiminkime Timotiejų: ar jam reikėjo draudimo vartoti vyną? Priešingai, jis buvo toks atsargus, jog jį reikėjo paraginti vartoti šiek tiek vyno dėl sveikatos (1 Tim 5, 23).
Daug krikščionių taip rūpinasi pasaulietiškais dalykais, jog turi labai mažą tikėjimą arba jo apskritai neturi, neturi jokios maldos dvasios, jiems visiškai nerūpi Dievo šlovė ar žūstantys nusidėjėliai. Atrodo, jog Šventoji Dvasia juos apleido. <...>
Vaikydamasis madų kiekvienas žmogus turi žinoti: jis padeda velniui gundyti jį pasididžiuoti ir pulti į kitas nuodėmes. Įsivaizduokite, jog kadaise stipriai gėręs žmogus gyvena nuolat apsistatęs vyno, brendžio ar kito stipraus alkoholio buteliais ir kartkartėmis vis jo paragauja. Ar taip elgdamasis jis negundo savęs?
Jei krikščionis parodys, jog šie dalykai jam nesvarbūs ir jų nesivaikys, tai įtikins pasaulį, jog dar yra žmonių, kurie trokšta Dievo ir amžinybės! Ar jie galės tam atsispirti? Koks nuostabus ir stiprus tai būtų liudijimas krikščionybės naudai! Koks griausmas nuskambėtų, kuris pažadintų pasaulį ir paskatintų jį gręžtis į Dievą!
Rinkite dievotus kandidatus
Krikščionys neturėtų derintis prie pasaulio ir politikoje. Pasaulio politikai dažnai yra visiškai nedori. Kiekviena partija stengiasi nuslėpti savojo kandidato trūkumus ir kitos partijos kandidato gerąsias savybes. Ar tai nėra nedora? Kiekviena partija galvoja apie savo kandidatą kaip apie tobulumo dalelę ir visomis priemonėmis - garbingomis ir ne tik - siekia, kad jis būtų išrinktas. Joks partijai atsidavęs žmogus negali būti visiškai doras. Ar gali krikščionis taip elgtis ir išsaugoti švarią sąžinę?
Tačiau nedera ir aplaidžiai, neatsakingai žvelgti į politiką, nes taip elgdamiesi krikščionys yra kalti dėl to, jog savo balsais išrenka valdininkus, kurie nemyli ir nebijo Dievo, nepaiso Jo įstatymų. Kai kurie politikai laužo įsakymą švęsti Sabatą, propaguoja neištikimybę, peštynes, keikiasi ir nevykdo įstatymų. Ir juos išrenka krikščionys! Kur yra kelios partijos, visur yra ir pakankamai krikščionių, kurie galėtų nusverti svarstykles bet kokiuose rinkimuose. Laikydamiesi dabartinio politikos kurso, jūs padedate žlugdyti valdžią ir tvarką žemėje. Ši didi tauta svyruoja ir sverdėja todėl, kad įstatymai yra laužomi ir trypiami, o atsakingos jėgos atsisako veikti. Arba politikai nenori sutramdyti netvarkos, arba jie daro kompromisus ir leidžia velniui vadovauti. Tai galima pasakyt apie visą šalį ir visas partijas. Ar gali krikščionis suderinti savo širdimi išpažįstamą tikėjimą ir tokį savo elgesį, kai balsuoja už nedorus žmones? Kokį dar didesnį suklupimo akmenį įmanoma padėti prieš nusidėjėlius?
Visai nenuostabu, kad pasaulis nepasitiki „krikščionimis kandidatais". Aš ir pats dažnai abejoju, ar daugelis jų tiki Biblija. Akivaizdu, jog jų širdys nepasikeitė.
Kas apskritai yra krikščionybė? Ar būti krikščionimi reiškia tik kartą per mėnesį dalyvauti Viešpaties vakarienėje ir retkačiais apsilankyti maldos susirinkimuose? Ar tai liudija apie pasikeitusią širdį? Vargu ar pasaulis, žvelgdamas į tokius įrodymus, patikės, jog žmogaus širdis pasikeitė.
Jei krikščionis elgtųsi pagal sąžinę ir dorai, pasauliečiai sakytų: „Mes nebalsuosime už jokį kitą žmogų, tik už šį, nes jis bijo Viešpaties ir, viliamės, vadovaus teisingai". Net bedieviai nebalsuotų už žmogų, kuris atvirai prisipažįsta nesilaikąs įstatymų. Kiekvienas kandidatas turėtų įrodyti, jog yra pasiruošęs veikti skatinamas kilnių motyvų. Jis turėtų siekti šalies gerovės, puoselėti tikrąsias vertybes ir slopinti blogį, prievartą ir netvarką. Jie turėtų daryti viską, ką gali, kad žmonės būtų laimingi ir gyventų šventai. Turėtų sugėdinti nesąžiningus politikus, parodydami, jog meilė Dievui ir žmonėms yra pagrindinis krikščionių motyvas ir akstinas veikti. Kokią nuostabią įtaką tai padarytų visai žemei!
Šventas tarnavimas yra žymiai svarbesnis nei pamokantis tarnavimas. Jei tarnautojai būtų šventi, jiems nereikėtų tiek daug mokytis. Nenoriu nuvertinti išsilavinimo, - te tarnautojai mokosi, kiek tik gali, - bet geriau, kad jie kaip įmanydami siektų šventumo.
Manyti, kad išsilavinimas gali pakeisti pasaulį, klaidinga. Te kiekvienas tarnavimas būna apimtas maldos dvasios ir kupinas Šventosios Dvasios. Tuomet jie tikrai skleis Evangeliją. Jei krikščionys gyventų taip, kaip jie turėtų gyventi, bažnyčia sudrebintų pasaulį.
Atsiskirkite!
Krikščionys turi būti ypatingi, turi išsiskirti iš kitų. Jie pašaukti būti nepaprastais žmonėmis, kurie išsiskirtų iš visos žmonijos. Nesutikti su tuo reikštų, jog mes esame pasiruošę taikytis prie pasaulio.
Kuo labiau bažnyčia artėja prie pasaulio, tuo labiau panaikinamos priežastys, kodėl žmonės turėtų pakeisti savo gyvenimo kryptį ir gręžtis į Kristų. Kol jūs neatsiskirsite nuo jų ir su visa pagarba neparodysite, kad jūs nesate vienas iš jų, kaip tuomet įtikinsite bedievį, jog jam gyvybiškai svarbu pakeisti gyvenimo kryptį, kad turi pasikeisti jo širdis?
Daug žmonių sako, jog jei krikščionys per daug atsiskiria, žmonės pasipiktina ir apskritai pasitraukia į pasaulį. Tai teisinga tiek, kaip blaiviam žmogui pradėti gerti, kad tik neįžeistų alkoholikų ir išlaikytų jiems savo įtaką. Žmonės turi matyti krikščionių gyvenime, jog jie nebemyli pasaulio, nesivaiko jo garbės ir išdidumo. Mes turime gyventi šventai, būti budrūs, išsižadėti savęs ir aktyviai padėti kitiems.
Tavo širdis nėra teisi, kol elgiesi neteisiai. Juk išorinis elgesys tik parodo, ko pilna širdis. Jei tavo širdis bus teisi, tu nenorėsi sekti pasauliu. Neprisitaikydamas prie pasaulio, tu atrasi laiko daryti gera, nes nešvaistysi jo siekdamas pasaulio vertybių. Tuo pačiu metu krikščionys išsaugos ramią ir tyrą sąžinę, džiaugsis bendravimu su Viešpačiu, melsis ir bus žymiai naudingesni.
Sakai, jog nori matyti, kaip žmonės atsigręžia į Viešpatį? Bet kokia iš to nauda, jei čia pat jie grįžta atgal, siekdami prisitaikyti prie pasaulio? Mane liūdina dabartinė situacija. Koks yra mūsų šalyje vykusių šlovingų prabudimų rezultatas? Aš tikiu, jog tai buvo tikri prabudimai ir Šventoji Dvasia tikrai buvo išlieta, tačiau daug atsivertusiųjų savo gyvenimu užtraukė gėdą Viešpačiui.
Viena šventa, pasauliui nukryžiuota bažnyčia padarytų pasauliui didesnę įtaką, nei visos bažnyčios kartu, gyvenančios taip kaip dabar. Jei tik galėčiau, eičiau į kiekvieną bažnyčią ir raginčiau visus grįžti prie Evangelijos standartų - švento gyvenimo. Kokia nauda, jei nusidėjėlis atsigręš į Viešpatį, bet taps į pasaulį vis besidairančiu krikščionimi?
Kur Viešpats turėtų ieškoti bažnyčios - tokios kaip pirmoji bažnyčia, - kuri gyventų atsiskyrusi nuo pasaulio ir tarnautų Dievui?
Ar jūs tikite, kad Viešpats įsakė jums neprisitaikyti prie šio pasaulio? Ar tikite tuo? Ar išdrįsite tam paklusti, nekreipdami dėmesio į tai, ką žmonės apie jus kalbės? Ar atsiskirsite nuo pasaulio ir niekada nesileisite užvaldomi jo principų ir taisyklių? Ar padarysite tai?
Iš kn. „Crystal Christianity" vertė Žaneta Lazauskaitė
Nuotr. J. Lukoševičienės
