Danieliaus knygą Biblijoje turbūt galima priskirti prie protą sukrečiančios fantastikos. Joje aprašyti iššūkiai, su kuriais mes susiduriame kiekvieną dieną, ir gyvai pasakojama, kaip reaguoti, susidūrus su sunkumais, kokius mums sunku net įsivaizduoti.
Danieliaus istorija prasideda taip: Danielius dar paauglys išplėšiamas iš savo namų Jeruzalėje ir nugabenamas į miestą, esantį maždaug už pusantro tūkstančio kilometrų. Sakau į miestą, tačiau tai buvo daugiau nei miestas: Babilonas - tai gyvenimo būdas, požiūris, tikėjimas, - ir jo tikslas - suvedžioti žmogų. Babilonas vilioja nuostabiu gyvenimu, siūlo tai, ko kiekviena moteris ir vyras nori ir... „nusipelno".
Babilonas - populiarus, trokštamas, svaiginamas ir religingas. Šis „miestas" tiki į begalę įvairiausių dalykų, bet jei norėtume įvardinti konkrečiau, suprastume, kad jis netiki niekuo. Garbinti save reiškia garbinti jį, o garbinti jį reiškia garbinti jo karalių.
Nedaug kas atsispirdavo Babilono kerams. Nedaug kas aiškiai suvokė realybę ir nesuklupo prieš jo viliones. Danielius yra minimas Šventajame Rašte, nes jis buvo vienas iš tų kelių žmonių, kurie nesuklupo prieš Babiloną.
Išplėštas iš savo vaikystės namų, Danielius praleido Babilone apie septyniasdešimt savo gyvenimo metų. Jis pergalingai sutiko pagundymus ir grasinimus šioje blogio karalystėje. Kiekvienas iš mūsų turime pasimokyti iš Danieliaus, kaip gyventi beprotiškame pasaulyje, besaikio vartojimo kultūroje ir nebūti jos užnuodytam. Matydami Babilono žavesį, turėtume sunerimti.
Sujaukti jausmai
Mes nesuvokiame, tačiau gyvename labai panašiais laikais, kaip ir Danielius gyveno Babilone. Tos pačios jėgos, kurios gundė jaunus izraelitus nusidėti, sukasi ir aplink mus.
Tuo metu Babilono karalius buvo garsusis Nebukadnecaras. Jis buvo stiprus lyderis: jam valdant imperija, kurią jam perdavė jo tėvas, išsiplėtė ir suklestėjo.
Jaunas, gražus Danielius susidūrė su Babilonu, kai jo nuodų taurė jau buvo sklidina. Babilonas ne tik pasiūlė jam gurkšnelį, bet, laikui bėgant, pasiūlė jam visą pasaulį.
Kartu su Danieliumi į nelaisvę buvo paimti dar trys žydų jaunuoliai iš Judėjos: Hananija, Mišaelis ir Azarija. Įkalindamas juos karalius turėjo ypatingą tikslą: Karalius įsakė Ašpenazui, savo rūmų eunuchų viršininkui, parinkti keletą izraelitų iš karaliaus giminės ir kilmingųjų tarpo: jaunuolius be jokios ydos, gražius, galinčius mokytis visokios išminties, suprantančius, protingus ir sugebančius tarnauti karaliaus rūmuose, ir juos išmokyti chaldėjų raštų ir kalbos. Karalius paskyrė jiems kasdienį maisto davinį iš karaliaus valgių ir vyno, kurį jis pats gėrė. Juos mokė trejus metus, kad jie galėtų būti prie karaliaus tam laikui pasibaigus (Dan 1, 3-5).
Daugelis tyrinėtojų yra įsitikinę, kad jaunuoliams tuo metu buvo apie 15 metų. Todėl galima daryti prielaidą, kad trejus metus, kol jiems suėjo 18 metų, jiems intensyviai buvo diegiama Babilono kalba bei kultūra. Mes geriau suprasime jų įsipareigojimus, jei pažvelgsime, ką reiškia Danieliaus pranašystės pirmo skyriaus 4 eilutėje pavartotas žodis „raštai". Į tai įeina visi rašytiniai dokumentai, įskaitant ir religijų istoriją, ir visus kultūrinės propagandos būdus.
Pabandykime įsivaizduoti šiuos hebrajų vaikinus supusią kultūrą. Kas tokio amžiaus jaunuolius turėjo sužavėti, žvelgiant į tokią turtingą ir malonumų kupiną aplinką?
Aš užaugau mažame Arkanzaso mieste, kuriame buvo tik kelios pasilinksminimų vietos. Iki artimiausios čiuožyklos reikėdavo važiuoti pusvalandį, o norint pažaisti kėgliais reikėdavo važiuoti taip toli, kad neverta buvo apie tai net galvoti. Tad daugiausiai laiko aš praleisdavau važinėdamas dviračiu su banano formos sėdyne.
Vėliau mes persikraustėme į Hiustoną: neoninės šviesos, reklaminiai skydai, suaugusiųjų pasilinksminimo verslas, kurio net neįsivaizdavau egzistuojant. Žiūrint į šviesiąją pusę, buvo ir kas mane džiugino: ledo rūmai, kėglių klubai, kiekviename rajone gausybė parduotuvių, kelių juostų greitkeliai...
Mane ištiko kultūrinis šokas. Tai taip sujaukė mano jausmus, kad nežinojau, nuo ko pradėti.
Danielius ir jo draugai, patekę į tokią visko perkrautą aplinką, turbūt jautėsi kaip stipriai pripūstas balionas, kuris tuoj tuoj gali sprogti. Jeruzalė taip pat buvo klestintis, pilnas žmonių miestas, bet net ir pačiu blogiausiu metu ten gyvenantys jaunuoliai jautėsi daug saugiau nei Babilone. Šiuos pokyčius būtų galima prilyginti vaikų, kurie kieme žaidė su lazdomis, perkėlimui į kompiuterinių žaidimų klasę, kur ekspertai be paliovos aiškina ir moko laimėti.
Suvokiame tai ar ne, bet ir šiomis dienomis mus supanti kultūra kasdien daro mums didelę įtaką. Dar kartą prisiminkime Danieliaus knygos 1 skyriaus 4 eilutę ir atkreipkime dėmesį, kaip tiksliai šių jaunuolių situacija atspindi šių dienų kultūros vertybes: jaunuolius be jokios ydos, gražius, galinčius mokytis visokios išminties, suprantančius, protingus ir sugebančius tarnauti karaliaus rūmuose, ir juos išmokyti chaldėjų raštų ir kalbos (Dan 1, 4). Mūsų visuomenė taip pat aukština jaunystę, išvaizdą ir protą.
Pavogta tapatybė
Jauni izraelitai buvo perkelti į žavinčią Babilono kultūrą. Nebukadnecaro nurodymu eunuchų viršininkas kiekvienam jų davė babilonietišką vardą (Dan 1, 7).
Hebraiški berniukų vardai slėpė nuorodą į Dievą, o jiems suteikti nauji vardai kalbėjo apie stabus. Biblijos aiškintojas Džonas Goldingay rašo: „Vardas Danielius reiškia „Dievas yra mano teisėjas", Hananija reiškia „Jehova buvo maloningas", Mišaelis reiškia „Kas yra toks kaip Dievas?", o Azarija - „Jehova padėjo". Babilone Danielius tampa Beltšacaru (tai reiškia - „Belis apsaugos"), Hananijai duotas Šadracho vardas („dievo Aku įkvėptas"), Mišaeliui - Mešacho („priklausantis Aku") ir Azarijai - Abed Nego („Nego tarnas") vardas.
Belis, Aku ir Nego buvo Babilono stabai. Pavadinant izraelitus Babilono dievų vardais buvo sąmoningai siekiama nuolatos neigti tiesą apie jų Dievą.
Senovės pasaulyje buvo įprasta, kad teismas suteikdavo naujus vardus. Taip buvo siekiama visiškai pakeisti asmens tapatybę, kad gyvenimas vis labiau atitiktų jam duotą vardą. Naujas vardas buvo tarsi nuoroda į naują šeimininką ir skelbė naują likimą.
Beje, ši mintis atėjo iš Dievo. Biblijoje, jau Pradžios knygoje, skaitome, kaip Dievas pakeičia Abramo vardą: Abramas tampa Abraomu. Pasaulio sistema, vadovaujama priešo, negalėjo pasiūlyti nieko kito, kaip tik imituoti tai, siekiant, kad vaikinai tarnautų jų stabams. Dievas vardą duoda remdamasis tiesa, o velnio užvaldytas pasaulis - siekdamas apgavystės.
Neseniai turėjau privilegiją kalbėti 3 dienų jaunoms moterims skirtoje konferencijoje viename koledže. Vienu metu aš ir mano kolega pajutome norą kalbėti joms Dievo žodžio tiesą, atskleidžiančią šių moterų tapatybę Kristuje. Norėdamas, kad būtų aiškiau, paklausiau, ar yra moterų, kurias skaudina jų ar jų vardo atžvilgiu pasakyti griaunantys žodžiai. Paprašiau užrašyti tai ant lapelio ir atnešti prie sakyklos. Mūsų nuostabai, moterys pradėjo plūsti į praėjimus, o scena buvo buvo pilna popierėlių.
Ar pasaulis (o gal dar blogiau - tas, kurį tu myli) kada nors bandė prilipdyti tau blogą vardą ar suteikti blogą tapatybę? Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija savo pavyzdžiu mums įrodė, kad pasaulis gali vadinti mus kokiais tik nori vardais, tačiau tai negali pakeisti to, kas mes iš tiesų esame.
Apsispręsk nepasiduoti
Brangieji, jūs esate Dievo vaikai. Mes nepasiduodame milžiniškam pasaulio spaudimui, kaip nepasidavė ir Danielius. Būkime tvirti. Šventasis Raštas sako, jog kai jam buvo paskirtas kasdienis maisto davinys nuo karaliaus stalo, Danielius nusprendė savo širdyje nesusitepti karaliaus valgiais nė jo geriamu vynu. Jis prašė eunuchų viršininko, kad leistų jam nesusitepti (Dan 1, 8).
Danieliaus apsisprendimas pareikalaudavo kiekvieną dieną ko nors atsisakyti. Norint turėti tokį tvirtą įsitikinimą, nepakanka tik lankyti bažnyčią sekmadieniais ar Biblijos studijų grupes vieną vakarą per savaitę.
Svarbūs pavyzdžiai, tokie kaip šis, gali mus padrąsinti apsispręsti, tačiau to nepakanka. Danieliaus apsisprendimui iššūkis buvo metamas kiekvieną dieną - jis turėjo tam pasiryžti kaskart per pusryčius, pietus ir vakarienę. Nemanau, kad jis nebuvo bandomas ir gundomas, kai užuosdavo maisto kvapą ir matydavo, kaip gardžiai jis paruoštas. Tačiau jei apsispręsti atsisakyti maisto būtų buvę paprasta, tam nebūtų reikėję ryžto.
Iš savo patirties galiu pasakyti: gerosios savybės, kilnumas niekuomet neateina atsitiktinai, ir pergalė niekad nebūna tik aplinkybių sutapimas. Ir vieno, ir kito šaknys veda prie kasdienių apsisprendimų.
Būti doram ir garbingam reiškia visuomet būti tokiam pačiam, laikytis tokių pačių nuostatų, kad ir kur būtum, kad ir kas tave suptų. Mes, kaip asmenybės, neturėtume keistis kintant aplinkybėms. Garbingas žmogus ir vidumi, ir išore yra toks pat. Lotynų kalboje „būti doram, garbingam" reiškia būti vientisam. Websterio žodynas tai apibrėžia kaip „kokybę ar būseną, kai kas yra pilnas ar nedalomas". Taigi matome, kaip stipriai vientisumas priklauso nuo nuoseklumo ir pastovumo. Dora, vientisumas ne tik padeda mums gyventi „iš vidaus į išorę", bet taip pat ir apsaugo, kad išorė nesuterštų vidaus. Jei esame nuoseklūs ir mūsų veiksmai bei mūsų kalba nekinta, kintant aplinkybėms, tai saugos mus, kad ir kur eitume, kad ir ką darytume. Gyvenimas tuomet tampa daug paprastesnis, nes mums nebereikia kaskart keisti vis naujų kaukių.
Tobulybės šiame pasaulyje, žinoma, mes nepasieksime, tačiau, be abejonės, galime pasiekti nuoseklumo. Mes turime siekti nuoseklumo, nes kitu atveju priešas sudegins mus gyvus. Niekada nepamirškite, kad jis yra geras šaulys: velnias niekuomet tuščiai neeikvoja ugninių strėlių, šaudydamas į apsišarvavusį taikinį. Jo strėlės nukreiptos į silpnąją mūsų vietą - mūsų nenuoseklumą. Taip velnias ketina mus nugalėti.
Įsitikinimų atneštas pasitenkinimas
Danieliaus pranašystės 3 skyriuje Hananija, Mišaelis ir Azarija pasirinko pasipriešinti, tikrąja šio žodžio prasme, visai Babilono imperijos jėgai. Kai karalius įsakė jiems nusilenkti ir pagarbinti jo statulą, atsisakydami tai daryti jie pasirinko liepsnojančią krosnį.
Daugiau nežinau pavyzdžių, galinčių prilygti šių jaunuolių atsidavimui Dievui. Kai Nabukadnecaras pagąsdino juos įmesiąs į liepsnojančią krosnį, vaikinai atsakė: Jeigu taip padarysi, tai mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus iš liepsnojančios krosnies ir Jis išgelbės mus iš tavo rankos! O jei ne, tai tebūna tau žinoma, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią pastatydinai, negarbinsime! (Dan 3, 17-18).
Biblijoje niekur nerandame užuominos, kad prieš tai, kai jie buvo nuvilkti pas karalių, vaikinai buvo pasitraukę į nuošalią vietą, norėdami paruošti kalbą. Žmonės, besilaikantys tvirtų įsitikinimų, savo širdyse jau yra padarę tam tikrus sprendimus. Begalė diskusijų nebūtų pakeitusios jų nusistatymo - jie nesilenks prieš statulą ir jos negarbins, nesvarbu, kas nutiktų.
Ar ir jūs esate panašiai nusprendę likti ištikimi Dievui, nesvarbu, kiek tai jums kainuotų? Ar visgi kokios nors aplinkybės gali priversti jus išsižadėti tikėjimo į Kristų?
Turime suvokti, jog net jei mes esame apsisprendę būti tvirti Kristuje, bet savo širdy dar nesame padarę tam tikrų sprendimų, velnias negailestingai mums grasins. Aš ir tu, mūsų vaikai ir mūsų vaikų vaikai galime atsispirti kompromisams, kad ir kaip stulbinamai viliojamai gundytų šis pasaulis. Jei tik mes apsispręsime...
Ar norite būti panašus į Danielių? Ar norite pasipriešinti jus praryti besikėsinančiai pagundymų potvynio bangai? Ar iš anksto nusprendėte būti ištikimas Kristui? Ar norite gyventi garbingą, vientisą gyvenimą? Mes sieksime to tikslingai arba nedarysime visai. Gundantis pasaulio balsas kviečia mus, kai vartome žurnalus, žiūrime televizorių ar naršome internete. Dievo įspėjimas, skambėjęs Kainui - Nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave (Pr 4, 7) - dar niekuomet neatrodė toks garsus.
Kai kiti darė kompromisus, Danielius ir trys jo draugai ištikimai laikėsi Dievo įstatymų. Babilonas visais įmanomais būdais siekė įdiegti savo kultūrą ir religiją į jų protus, siekė pavogti jų sielas, tačiau pats Dievas apdovanojo jaunuolius pažinimu ir supratimu, kaip ir kada elgtis. Kitais žodžiais tariant, kad ir ko Babilonas siekė juos išmokyti, Dievas visuomet pateikdavo jiems savo paaiškinimą. Jie išmoko kalbos, literatūros ir kitų dalykų, bet tik tam, kad Dievas juos galėtų naudoti. Jie žvelgė į tos tautos kultūrą Dievo akimis. Jie įsiliejo į kultūrą, bet neleido kultūrai užvaldyti jų dvasios. Dievas visuomet išliko jų pasaulėžiūros centre, kad galiausiai ir pasaulis pamatytų jų Dievą.
Brangieji! Būkime paklusnūs. Pasiryžkime tvirtai stovėti ir nepasiduoti pasaulio gundymams. Taip mes pašlovinsime Dievą ir sulauksime palaiminimo. Anksčiau ar vėliau, čia arba ten. Tarnaukime tikrajam Karaliui. Žūstantis pasaulis turi pamatyti mūsų Dievą!
Iš SpiritLed Woman (2006 m., rugpjūtis-rugsėjis) vertė Rima Černiauskaitė-Ebenezer
Nuotr. V. Mykolaičio
