Jam nerūpi, kas užims Viešpaties vietą, svarbu, kad tik tai padėtų jam mus nuo Jo nuvilioti. Velnias gali tam naudoti ir mažas nuodėmes, nes kartais tik to ir tereikia, kad mūsų dėmesys nukryptų kitur.
Drungnumo pavojai
Jei žmogus yra išsiblaškęs, jis pradeda daryti kompromisus, ir greičiausiai jis taps drungnas. Skaitydami Bibliją suprantame, jog drungnumas yra būklė, su kuria savo tautoje Viešpats nesitaikstys. Štai Apreiškimo knygoje Viešpats sako: Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos (Apr 3, 15-16).
Mus gali stebinti, jog Viešpats nori, kad mes verčiau jau būtume šalti nei drungni, bet būtent taip Jis ir sako. Žinoma, Viešpats nori, kad būtume karšti, o ne šalti, tačiau Jam lengviau į save atkreipti visiško nusidėjėlio dėmesį nei krikščionio, nuolat darančio kompromisus. To paties Apreiškimo knygos skyriaus kitoje eilutėje Jėzus sako: Tu gi sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia", - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas (Apr 3, 17).
Šioje eilutėje Viešpats kalba apie visiškai suklaidintus žmones. Jie tiki, jog viskas yra puiku ir vargu ar galėtų būti geriau, bet iš tikrųjų jie yra beviltiškoje padėtyje. Labai paplitusi klaidinga mintis, kad drungnas žmogus yra tas, kuris vieną dieną yra karštas, o kitą jau šaltas. Tačiau drungnumas neatsiranda, kai asmuo nuolat keičiasi: čia būna karštas, čia - šaltas, ir atvirkščiai. Būti drungnam reiškia būti nei karštam, nei šaltam, todėl drungnumą ir sunku pastebėti.
Prieš kelerius metus namuose auginau kelis vėžius atsiskyrėlius. Man jais rūpinantis, Viešpats pamokė mane kai ko apie drungnumą. Kitaip nei kiti gyvūnai, vėžiai turi žiaunas, o ne plaučius, ir tam, kad vėžiai galėtų kvėpuoti, jų žiaunos visada turi būti drėgnos. Todėl keletą kartų per savaitę būtina juos panardinti į drungną vandenį.
Kartą, kai vieną iš vėžių panardinau į vandenį, man dingtelėjo mintis: vanduo turi būti drungnas, tai yra jis negali būti nei karštas, nei šaltas. Tai tikrai ne tas pats, kaip vieną dieną vėžius panardinti į karštą, o kitą - į šaltą vandenį. Šiuo atveju vienintelis teisingas būdas pasirūpinti vėžiais - panardinti juos į reikiamos temperatūros vandenį, kuri pasiekiama tam tikrą kiekį karšto vandens sumaišius su šaltu vandeniu.
Šis principas veikia ir mūsų dvasiniame gyvenime. Drungnumas vystosi tuomet, kai mes atsipalaiduojame ieškodami Viešpaties, ne tuomet, kai visiškai tai apleidžiame. Jei vieną dieną esi karštas, o kitą - šaltas, tai, be abejonės, kalba apie problemą, bet ta problema paprastai būna akivaizdi. Tačiau kai esame drungni, dažnai net nesuvokiame, kad iškilo problema.
Kaip taip nutinka?
Kaip atsitinka, kad krikščionis, gyvenęs arti Viešpaties, atsiduria taške, kai net nesuvokia, jog pradeda tolti nuo Viešpaties? Kaip jau minėjome, velnias džiaugiasi, net jei ir maža nuodėmė atitolina mus nuo Viešpaties. Jis žino, kad daugelis krikščionių niekada per naktį iš karšto netaps šalti, todėl retai kada mus taip ir gundo. Tačiau jis mėgina mus priversti daryti kompromisus, kad po truputį, po truputį mes išklystume iš gyvenimo kelio.
Jei esame arti Viešpaties, velnias niekada neprašys mūsų atsitraukti nuo Dievo per 3 metrus, bet pasistengs mus kaskart stumtelėti bent 15 cm į šoną. Žengę pirmąjį žingsnelį į šoną, netrukus pasijaučiame pakankamai patogiai, nors ir esame 15 cm nuo Viešpaties. Tuomet velnias pasistengs stumtelėti mus dar 15 cm į šoną. Taip, po truputį, galiausiai mes nutolstame nuo Viešpaties kur kas labiau, nei kada nors būtume vienu kartu atsitraukę. Štai čia ir yra bėda. Jei tik neblogai jaučiamės atsitraukę nuo Viešpaties per keliasdešimt centimetrų, mes nė nesuvokiame, kad mus nuo Viešpaties kas nors skiria. Taip po žingsnelį galų gale mes tampame tokie, apie kuriuos ir kalba Viešpats Apreiškimo knygoje, bet to nesuvokiame.
Laris Randolfas kartą pasakė: „Kai mes darome kompromisus ir ne visiškai pasišvenčiame Kristui, mums belieka tik atsitiktiniai susitikimai su Dievo Dvasia". Kažin ar kas iš mūsų norėtume pasitenkinti atsitiktiniais susitikimais su Viešpačiu, tačiau keičiantis mūsų dvasios būklei, keičiasi ir nuovoka. Po kurio laiko mes pradedame tikėti, jog atsitiktiniai susitikimai yra visai ne atsitiktiniai, bet ypatingi ir gilūs. Tačiau būdami tokios būklės mes dažnai priešinamės Viešpaties raginimams ir tampame panašūs į žmones, minimus Apreiškimo knygos 3 skyriaus 17 eilutėje. Štai kodėl Viešpats nori, jog geriau mes būtume šalti. Nes būdami drungni, mes įtikime, kad esame turtingi, pralobę ir nieko mums nebereikia, nors iš tiesų esame skurdžiai, apgailėtini, beturčiai, akli ir nuogi.
Ar esama vaistų?
Drungnumas yra pati blogiausia būklė, kokioje tik galime atsidurti. Tačiau, net jeigu tai ir sunku pastebėti, Šventoji Dvasia gali atskleisti tai mūsų gyvenime, Ji gali išvesti mus iš to sugrąžinti mus Viešpačiui. Dar kartą prisiminkime Apreiškimo knygos 3 skyrių. Kai tik Jėzus įvardija problemą - drungnumą, čia pat Jis pasiūlo ir išeitį: Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk! (Apr 3, 18-19).
Čia Viešpats pažada paversti realybe tai, ką mes anksčiau tik laikėme realybe. Jis pataria mums pirkti iš Jo išgryninto aukso, kad taptume turtingi ir baltus apdarus, kad uždengtume savo nuogumą. Užuot tikėję turį viską, kai iš tikrųjų neturime nieko, Viešpaties padedami iš tiesų galime gyventi viskuo aprūpinti.
Iš tiesų mums nieko netrūksta tik tuomet, kai esame su Viešpačiu. Jis ragina mus: Būk uolus ir atgailauk. Atgailaudami mes pradedame mąstyti kitaip, kinta mūsų gyvenimo kryptis. Laiške hebrajams skaitome: Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus (Hbr 4, 12).
Jeremijo pranašystės 23 skyriuje Viešpats klausia: Argi mano žodis nėra kaip ugnis? Argi jis nėra kūjis, sutrupinantis uolą? (Jer 23, 29).
Dievo žodis ne tik atskleidžia, kas yra mūsų širdyse, bet ir apvalo, grynina mus. Tik tuomet, kai mes artinamės prie Viešpaties ir į savo širdį priimame Jo žodį, kad būtume pakeisti, Jo artumo ugnis įkaitina ir uždega mus - bet koks drungnumas mūsų gyvenime išnyksta.
Saugok savo širdį
Kaip jau matėme, priešas labai subtiliais būdais stengiasi priversti mus daryti kompromisus. Ir jeigu jam pavyksta mus nukreipti nuo gyvenimo kelio, sutrukdyti artintis prie Viešpaties, po truputį mes tampame drungni. Jei norime išvengti tokios būklės, privalome nuolat stebėti savo širdį. Patarlių knygoje skaitome: Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė (Pat 4, 23).
Kuo pripildome savo širdis, tai ir pasireikš mūsų gyvenime. Jei nuolaidžiausime sau, per daug nekreipdami dėmesio, kas patenka į mūsų širdis, mes vis labiau tolsime nuo Viešpaties. Jeigu esame pasiryžę pažinti Viešpatį ir sekti Jį, kad ir kur Jis mus vestų, negalime savo gyvenime palikti kompromisams nė kertelės.
Drungnas žmogus tiki, kad jam nieko netrūksta, tačiau iš tiesų mums nuolatos reikia Viešpaties. Visas mūsų gyvenimas visiškai priklauso nuo Jo, ir tik Jo antgamtinės jėgos ir malonės dėka įmanoma gyventi šventai. Jei kiekvieną dieną atnaujiname ryšį su Viešpaties Dvasia, vis atnaujiname savo tikėjimą ir patiriame Jo malonę bei jėgą, kurie leidžia mums gyventi karštai sekant Viešpačiu, ne tik vadintis, bet ir gyventi kaip krikščionims.
Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe. Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais (2 Pt 1, 3-4).
Iš žrn. „Morning Star Journal" (Vol. 14, No. 2)
vertė Audrius Borusevičius
