Muzika

„Patikėjau, kad vieno piligrimo daina gali išties pasitarnauti atnešant Dievo karalystę į žemę.“ (Iš Corey Doak dienoraščio)

Rugsėjo 2 dienos vakarą Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis" koncertavo svečiai iš Kanados Corey Doak ir Gabriella Carr.

Vidutinio sunkumo roko muzika su folk elementais iš pradžių kai ką galėjo išgąsdinti triukšmingumu. Visgi ilgaplaukis Corey bei guvių akių, sodraus balso ir nuolat besišypsanti Garbiella nuo pirmų pasirodymo scenoje minučių pagavo susirinkusiųjų dėmesį drąsiai ir džiaugsmingai šlovindami Viešpatį ir dainuodami dainas apie Jį. „Jei Viešpats už mus, kas galėtų būti prieš mus?", „Tu padarei didžių dalykų", „Keliu savo sielą į Tave, keliu savo dainą į tave" - šiais ir panašiais tekstais, padedant vertėjai bei sužavėti nuotaikingu dainų-giesmių melodingumu susirinkusieji gan greit įsismagino aktyviai pritarti - jei ne dainuodami, tai bent plodami.

Kas šie muzikantai? Klausiausi jų vos ne vos apypilnėje bažnyčios salėje ir apgailestavau, kad tiems, kurie į koncertą neatėjo, bus gan sunku perpasakoti tą draugišką ir šiltą koncerto atmosferą. Tai, ką sužinojau iš pačių atlikėjų kiek vėliau, noriu pateikti ir jums, vildamasi, jog kitąsyk, pamatę afišose kad ir nelabai mums žinomų krikščionių muzikantų vardus, drįsime ateiti jų bent pasiklausyti.

Į Lietuvą jie atvyko šešiese - Corey,  Gabriella,  Lance‘as, Johnas, July ir Johnsas - susibūrę iš dviejų skirtingų muzikos grupių, kurioms vadovauja Corey Doak ir Gabriela Carr. Corey  Doak  yra įrašęs tris albumus, savo šalyje gavęs nemažai apdovanojimų: Western Canadian Music Awards (2006) - Outstanding Christian Recording, Shai Awards (2006) - Folk / Roots Album of the Year; „Lift Voice; Lift Soul" for Praise & Worship Song of the Year ir kt. Kadangi visi atvykę  muzikantai gerai sutaria, tai ir gimtojoje Kanadoje yra ne kartą drauge pasirodę publikai. Lietuvoje koncertuodami pirmą kartą, šie žmonės suspėjo sudalyvauti tarptautiniame „Visagino country" muzikos festivalyje, pagroti Visagino katalikų bažnyčioje, vėliau - keliose Vilniaus krikščioniškose bendruomenėse: Bernardinų, Baptistų „Malonės" bei „Tikėjimo žodžio" bažnyčiose.

Iš jų energingumo, tryškusio viso koncerto metu ir gan greitai užkrėtusio veik visus susirinkusius, galima buvo spėti, jog šie jauni žmonės išties nusiteikę aktyviai dalintis su kitais jiems suteikta Dievo malone.

Kitą dieną susitikau su Corey ir  Gabriella pakalbėti apie jų kelionę į Lietuvą.

 

 - Lietuvoje jūs koncertavote gan įvairiose vietose. Atrodo, jog jūs stengiatės koncertuoti visur, kur tik atsiranda galimybė. Ar turite kokį nors tikslą tai darydami?

Corey: Mes norime aukštinti Dievą visur, kur tik nuvykstame, nes šlovinimą mes suprantame  ne  vien tik kaip muzikos atlikimą, bet veikiau tai, kaip mes gyvename Dievo akivaizdoje. Taigi, kur tik mums atsiveria galimybė groti, tai ir darome. Koncertuoti katalikų, baptistų, sekmininkų ar charizmatų bažnyčiose - didelio skirtumo mums nebuvo. Mus pakvietė atvykti Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštoji mokykla (LCC International Christian University), ji ir padėjo organizuoti mūsų koncertus visoje Lietuvoje.

Mūsų tikslas - šlovinti Dievą. Taip pat mes trokštame priimti žmones su jų skirtingais požiūriais į Dievą. Stengiamės būti dėmesingi, suvokdami, jog daug ko vieni iš kitų galbūt galėtume pasimokyti.

 

- Ar pirmą kartą išvykote koncertuoti taip toli?

Gabriella: Taip, į Europą atvykome pirmą kartą. Kelionė prasidėjo rugpjūčio 15 d. ir tęsis iki rugsėjo 17 dienos - iš viso maždaug penkias savaites. Buvome Visagine, Vilniuje, Klaipėdoje, taip pat buvome nuvykę ir į Rygą.

Corey: Koncertuoti Europoje buvo fantastiška. Pastebėjau gan skirtingus požiūrius į krikščionybę čia ir savo šalyje. Buvo vertinga suprasti, jog ne viskas, ką esame linkę vertinti kaip labai bloga, išties yra taip blogai. Buvo įdomu sutikti įvairių žmonių. Pribloškė pasakojimai apie persekiojimus, kokius teko tikintiesiems čia patirti.

Gabriella: Jūsų tautos istorija pažymėta skausmu, praradimais. Kita vertus, koks brangus ir vertingas Dievo akyse yra jūsų tikėjimo tvirtumas, atkaklumas, matant kad ir atstatytus kryžius - tarsi sakytumėte „mes nepasiduosime, mes nepasiduosime!". Susidurdami su savo problemomis Kanadoje mes dažnai nepagalvojame, kad tos problemos ne tokios jau labai ir didelės.

 

- Ar galėtumėte palyginti klausančiųjų auditorijas Kanadoje ir čia, Lietuvoje? Kokius skirtumus pastebėjote?

Corey: Kartais lietuviai atrodo daug rimtesni, gan kieti, sakyčiau, bet kai jų širdys atsiveria, jie atsiveria daug giliau nei žmonės Kanadoje.

Gabriella: Kai koncertavome Visagino katalikų bažnyčioje, ten susirinkusių žmonių veidai iš pradžių atrodė pavargę. Tačiau po kelių dainų pamatėme jų veiduose spinduliuojančią meilę mums ir šilumą. Ir aš jaučiausi taip, kad mes, atvykę čia tarnauti ir palaiminti žmones nieko už tai nesitikint, buvome patys labai palaiminti. Mums buvo netgi keista suvokti, ar tikrai mes duodam kažką tiems žmonėms, nes per juos Dievas taip gausiai laimino mus pačius!

Buvo gera matyti gyvą reagavimą į dainas - emocijos ir Kanadoje tos pačios. Bet čia žmonės tarsi giliau reaguoja atsakydami Dievui.

Corey: Kalbos barjeras šiek tiek trukdė, bet ne tiek kalbos, kiek daugiau būdas, kaip žmonės yra linkę bendrauti - ir šios kelionės metu supratau, kad negaliu reikalauti iš kitų žmonių bendrauti su Dievu taip, kaip aš esu linkęs tai daryti. Kuo labiau stengiesi pažinti Jėzų, tuo labiau supranti, koks didis Jis yra ir kaip skirtingai žmonės gali su Juo bendrauti, kaip įvairiai Viešpats gali prabilti savo žmonėms.

Gabriella: Atvykdama čia nebuvau tikra, ar žmonės priims mano istoriją, mano liudijimą - koncertų metu aš nemažai laiko pasakojau apie save. Narkotikai, alkoholis, seksas, išėjimas iš bažnyčios, pasirinkus savo pačios kelią, - nebuvau tikra, ar tai bus suprantama žmonėms čia, Lietuvoje, ar nesutrukdys tarpkultūriniai dalykai. Pati maniau, kad mano patirtas skausmas buvo didelis. Bet atvykusi čia ir matydama paminklus genocido aukoms, girdėdama pasakojimus apie buvusius tikinčiųjų persekiojimus, aukas, ėmiau abejoti, ar tai, ką norėjau papasakoti žmonėms, bus jiems aktualu. Tačiau pasidalinusi savo istorija ir tuo supratimu, jog Dievas mus, moteris, sukūrė gražias (ir tai nesusiję su tuo, kaip atrodo mūsų plaukai, makiažas ar drabužiai, bet mūsų grožis yra tai, kas mes esame savo viduje), pastebėjau, kad paliečiau ne vienos jaunos moters širdį. Tie pagundymai, kuriems mes kartais pasiduodame ir nusidedame, nepadaro mūsų mažiau gražiomis Dievo akyse. Aš padariau daug dalykų savo gyvenime, kuriais negalėčiau didžiuotis. Tačiau žinia, kad Dievas nuplauna mano nuodėmes ir vėl mato mane švarią - lietė ir daugelio jaunų moterų širdis. Jos po koncertų prieidavo prie manęs dėkodamos, apsipylusios ašaromis, ir pasakodavo savo istorijas. Viena moteris po koncerto atėjo ir padovanojo savo vėrinį, gan gražų. Iš pradžių man buvo nepatogu tai priimti, galvojau, gal ji pati neturi daug papuošalų, bet jos akyse mačiau tokią meilę ir dėkingumą, jog supratau, kad ji tai dovanoja noriai, nori mane palaiminti, apkabinti ir padėkoti.

Corey: Žmonės tiesiog buvo gan skirtingi kiekvienoje vietoje, kur  mes koncertuodavome. Dvylika metų grodamas žmonėms, - ar tūkstančiams, ar tik nedidelei grupei, - esu pasimokęs, jog visada verta stengtis tai daryti geriausiai, kaip tik moku, iš širdies. Nesvarbu, kiek klausytojų susirenka, - norisi priimti juos kaip Dievo dovaną.

 

„Kai grožis pažadina mūsų sielas, imame suvokti, kad mūsų gyvenimas - tik šešėlis daug didingesnės tikrovės...Žemės, pažadėtos svetimšaliams, klajūnams, poetams, romiesiems ir nuolankiesiems. Savo muzika aš šaukiuosi, kad Jėzus atvertų dangų ir keliautų kartu su mumis šioje kelionėje.“
(Iš Corey Doak dienoraščio

 

Panaudotos citatos iš www.coreydoak.com