Kančia ruošia mus tapti Kristaus nuotaka
Yra daug priežasčių, kodėl Dievas leidžia mums kentėti, tačiau svarbiausia, manau, yra ši: kančia ruošia mus tapti šlovinga Kristaus nuotaka. Viešpačiui Jėzui reikia dar daug ką nuveikti, kad pakeistų savo nuskurusią bažnyčią, kad ji taptų Avinėlio verta šlovinga nuotaka.
Laiške efeziečiams sakoma, kad Jis mus pašventina, apvalydamas savo Žodžiu, kad pristatytų mus kaip šlovingą bažnyčią, be dėmės ir raukšlės ar sugedimo (Ef 5, 26-27). Kančia ugdo šventumą nešventuose žmonėse.
Viešpaties „skalbykloje" patiriama daug skausmo: norint atsikratyti dėmių tenka vartoti baliklį, o tai - nemalonus procesas. Tačiau dar skausmingesnis procesas - atsikratyti raukšlių: norint ką išlyginti reikalinga atitinkama karščio ir slėgio kombinacija. Oi! Taip, kančia yra skausminga.
Tačiau šventumo ugdymas mumyse yra labai vertingas ir svarbus mūsų dangiškajam Jaunikiui. Iš Laiško hebrajams (Hbr 12, 10) sužinome, kad tik paklusdami Jo drausminimui tapsime ir Jo šventumo dalininkais. Tai nelengva, bet, laimei, tame pačiame laiške sakoma, kad drausminimas yra Dievo meilės ženklas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima (Hbr 12, 6). Oswaldas Chambersas primena: „Dievas žmonijai yra numatęs vieną lemtį - šventėjimą. Vienintelis Jo tikslas - ugdyti šventuosius" (Oswald Chambers, Our Utmost for His Highest, September 1).
Nuolankią širdį svarbu turėti visoms žmonoms, bet ypač būsimajai Dievo Sūnaus nuotakai. Kentėjimai moko mus apsispręsti paklusti Dievui, būti nuolankiems. Psalmistas išmoko šią pamoką ir rašė: Nuklydęs ir pažemintas buvau, bet dabar klausau Tavo žodžio. Tu esi geras ir darai gera, mokyk mane savo nuostatų (Ps 119, 67-68).
Apvalydamas mus, Viešpats Jėzus nori, kad mes taptume panašūs į Jį (Tit 2, 14). Nebijokime to, nes mes esame nešvarūs, purvini, kūniški žmonės ir mums labai reikia būti apvalytiems. Jei paklūstame Tam Vieninteliam, kuris myli mus ir turi planą mums net tuomet, kai mes kenčiame skausmą, kentėjimai mus apvalo.
Jėzus nori ne tik tyros, bet ir subrendusios nuotakos, o kančia skatina mumyse augimą ir brandą. Štai Jokūbas primena, kad išbandymai ugdo ištvermę, kurios dėka mes tampame brandesni (Jok 1, 2-4). O apaštalas Paulius Laiške romiečiams sako, kad iš tiesų galime džiaugtis savo kentėjimais, nes jie ugdo ištvermę, o ji - charakterį ir viltį (Rom 5, 3-4).
Viešpats kuria sau Nuotaką, turinčią dorą charakterį, tačiau tai - nelengva. Man patinka Oswaldo Chamberso žodžiai: „Sielvartas sunaikina paviršutiniškumą" (Chambers, June 25).
Mes suprantame, kad mūsų dangiškasis Jaunikis mus myli, tačiau dažnai pamirštame, kaip Jis ilgisi mūsų meilės. Kentėjimai apvalo mus, praplėsdami mūsų širdis, - tuomet jose telpa dar daugiau meilės Jam. Tai yra gerai pasverto meilės plano dalis. Jis tikrai žino, ką daro. Mums tereikia Juo pasitikėti.
Patyrę kančią, mes galime guosti kitus
Kančia nėra beprasmė. Ji - vertinga, nes ją patyrusieji gali užtikrintai sakyti: „Žinau, kaip jautiesi. Esu patyręs tai, ką dabar išgyveni tu". Kentėjimai mus ruošia tarnauti kenčiantiems.
Vienišumo jausmas yra vienas iš sunkiausių dalykų, kurį patiriame gyvenime susidurdami su sunkumais. Atrodo, kad esame vieni su savo skausmu, ir tai tik dar labiau viską apsunkina. Paguoda iš tų, kurie patyrė tą patį skausmą, yra nepaprastai vertinga. Tačiau, kad galėtum kam nors pasakyti: „Žinau, kaip jautiesi, nes ir pats tai patyriau", reikia pirma pačiam tai išgyventi.
Mes su Rėjumi praradome savo pirmąjį kūdikį - dukrelė gimė per anksti ir neišgyveno. Tai buvo pats baisiausias dalykas mano gyvenime. Tačiau netekusi Bekės, galėjau raudoti su tais, kurie jau buvo patyrę panašų išgyvenimą. Ši žaizda Dievo malonės dėka niekada visiškai neužgis, todėl dabar aš galiu guosti kitus, išgyvendama tą skausmą su jais. Kalbėdama apie tai, prisimenu savo skausmą ir praradimą, - tai liks tol, kol pamatysiu savo dukrelę danguje. Vienas iš itin guodžiančių dalykų yra matyti kitus, raudančius dėl mūsų. Tad, kai praradusiems kūdikį tėvui ar motinai sakau: „Man skauda taip pat kaip ir jums.
Aš irgi tai patyriau", mano ašaros guodžia juos labiau nei tokio skausmo nepatyrusio žmogaus.
Kai mes praradome kūdikį, mane labiausiai paguodė žodžiai: „Jūsų skausmas yra skirtas ne tik jums, bet ir kitiems. Tai ruošia jus ateityje nešti paguodą ir viltį kitiems. Ir jei dabar liksite ištikimi Dievui, Jis naudos jus, kad vėliau guostumėte kitus". Toks suvokimas buvo tarsi balzamas mano sielai, patvirtinęs, kad mano kančia nėra beprasmė.
Yra dar vienas aspektas: išgyvenusieji kančią neteisia tų, kurie panašiai kenčia. Kai niekas neteisia tavęs tau kenčiant, tai labai guodžia. Kai skauda, pasaulis labai susiaurėja, tuo metu svarbu tik išgyventi. Kitiems paprasta yra kritikuoti, kad nesielgiate „pagal taisykles" tų, kurių gyvenimo nepalietė toks skausmo monstras.
Dažnai kančia pagimdo mumyse gailestį ir užuojautą. Tie, kurie kenčia, turi minkštesnes širdis, gali paguosti kitus paguoda, kurią gavo iš Dievo (2 Kor 1, 4), nes kęsdami skausmą patys patyrė Šventosios Dvasios artumą. Mes galime padėti kenčiantiems, parodydami jiems gailestį, atsiradusį mumyse, kai patys kentėjome.
Kentėjimas padeda suvokti priklausomybę nuo Dievo
Jūrų pėstininkas Rendis Norflytas išgyveno per Oklahomos miesto bombardavimą, nors neteko 40 procentų savo kraujo, o jo žaizdos buvo susiūtos 250 siūlių. Greitosios pagalbos mašinoje jis neprarado sąmonės, nes meldėsi, dėkodamas už tai, kad liko gyvas. Kai gydytojai pranešė, kad jis gali nematyti dešine akimi, jis atsakė: „Akies netekimas - mažas praradimas. Visa, kas priartina prie Dievo, yra palaiminimas. Visa tai priartino mane prie Dievo. Aš vis labiau suvokiu, jog priklausau nuo Jo, kad negaliu savo gyvenimo valdyti pats".
Kančia mus moko nuolankios priklausomybės Dievui. Tai yra vienintelis deramas atsakas, mąstant apie mūsų Kūrėją. Po Adomo kritimo dažnai pamirštame, kad Dievas sukūrė mus, kad priklausytume Jam, o ne patys sau. Tačiau mes norime eiti savo keliu, patys apsimesdami dievais. Kančia mus sugrąžina į teisingą kelią.
Kartais mums taip stipriai skauda, kad negalime melstis. Tada turime pasikliauti Šventosios Dvasios ir kitų šventųjų užtarimu, kad jie eis prie Dievo sosto už mus. Užuot smerkę save ir galvoję, kokie mes netikėliai, jog negalime net melstis, turime džiaugtis, kad suvokiame, jog mums reikia pagalbos, nes iš tiesų taip ir yra. Apaštalas Paulius Laiške korintiečiams sako, jog patirsime sunkumų ir kentėjimų, kad pasitikėtume ne savimi, o Dievu, kuris prikelia mirusius (2 Kor 1, 9).
Kančių neišvengsime. Nelaimių metu svarbu išgyventi tą vieną dieną. Sakykime: „Viešpatie, aš ištversiu tai šiandien, jei Tu man padėsi... Jei Tu vesi mane šiandien... šią valandą... šias kelias minutes". Vienas mano artimiausių draugų atvėrė man savo maldą, kilusią iš sužeistos, emocinį skausmą kenčiančios širdies: „Tėveli, žinau, kad galiu ištverti šias penkiolika minučių, jei tik Tu laikysi mane ir man padėsi". Kančia išmokė mano draugą visiškai ir nuolankiai priklausyti nuo Dievo.
Deja, kančia trukdo džiaugtis gyvenimu. Mes suprantame, kad esame bejėgiai pakeisti kitus žmones ir daugelį situacijų. Baimė, lydinti kančią, priartina mus prie Tėvo kaip mažus vaikus, slepiančius savo veidą įsikniaubus į tėčio kojas. Tačiau suvokę savo bejėgiškumą, mes galime patirti ir tikrą jėgą. Tik prieš tai, kai Jo jėga galės tekėti iš Jo širdies į mūsų gyvenimą, turime pripažinti, jog esame visiškai nuo Jo priklausomi.
Jėzaus mokinius du kartus ežere buvo užklupusi audra. Ir vienos, ir kitos audros metu Viešpats norėjo išmokyti juos pasitikėti ne savo fizinėmis, bet dvasinėmis akimis. Jis norėjo, kad jie dar aiškiau suvoktų savo priklausomybę nuo Dievo ir išmoktų Juo pasitikėti. Dėl tos pačios priežasties Jis leidžia ir mums patirti audras: kad išmoktume priklausyti nuo Dievo, kad pasitikėtume Juo.
Man patinka Laiško romiečiams eilutė: Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems (Rom 8, 28). Tai galima perskaityti ir taip: Viešpats nesuplanavo, kad sunkumai, problemos mane sužlugdytų, bet Jis leido, kad tai įvyktų mano gyvenime. Ir nors tai buvo priešo ataka, tačiau tai įvyko Dievui leidus, todėl tai yra gerai. Drauge su kitais išgyvenimais, su kita mano gyvenimiška patirtimi tai išeis į gera.
Kančioje atsiskleidžia Dievo jėga
Dievas niekada nesiunčia kančių šiaip sau. Jis panaudoja tai savo šlovei ir mūsų palaiminimui. Klasikinė Rašto eilutė, jog Dievo jėga atsiveria, kai mes esame silpni, yra užrašyta 2 Laiške korintiečiams (2 Kor 12, 8-10). Čia sužinome, kad mums pakanka Dievo malonės, nes Jo stiprybė tampa tobula mūsų silpnume. Apaštalas Paulius sako, kad jis giriasi savo silpnumu, sunkumais ir priespauda, nes suvokia: Būdamas silpnas, esu galingas.
Mūsų kultūra niekina silpnumą, bet mūsų silpnumas yra ženklas, kad Dievas darbuojasi mūsų širdyse. Tai priartina mus prie to tikslo, kam ir buvome sukurti - visiškai priklausyti nuo Dievo. Prieš keletą metų nors po poliomielito mano kūnas buvo nusilpęs ir aš nuolatos jausdavau nuovargį ir skausmą, aš vis tiek nusprendžiau džiaugtis. Dėl šio silpnumo jaučiausi trapi, tarsi lengvai dūžtantis stiklas, visai nepanaši į tvirtą plytų sieną. Tačiau supratau, kad kaip saulės šviesa patenka pro langą, tačiau atsimuša į sieną, taip kiti žmonės gali matyti Dievo jėgą ir grožį manyje dėl mano silpnumo! Panašiai ir Viešpats Jėzus apreikšdavo Tėvo šlovę - Jis buvo perregimas tarsi stiklas, o ne siena! Jis visiškai priklausė nuo Dievo ir pats pasirinko tapti silpnas tam, kad Dievo jėga galėtų šviesti per Jį. Jis buvo pats stipriausias žmogus žemėje: tik ne savo paties jėga, - būdamas silpnas Jis apreiškė Tėvo jėgą.
Dievo stiprybė gali šviesti per mus, nes kančioje mes geriau pažįstame Dievą. Vienas išmintingas žmogus kartą pasakė: „Teologijos laipsnį aš įgijau seminarijoje, bet kas tai yra realybėje sužinojau eidamas per išbandymus. Daug žinių įgijau sekmadieninėje mokykloje, tačiau tikėjimo išmokau, pasitikėdamas Dievu sunkiose situacijose. Studijuodamas sužinojau tiesą, bet kentėdamas pažinau Gelbėtoją".
Kartais mūsų kančios nėra nulemtos mūsų ar kitų žmonių veiksmų, - Dievas moko kitus kūrinius apie save ir Jo mylimuosius, t. y. mus, kaip ir Jobo atveju. Jobo išbandymų tikslas buvo, kad dangaus kūriniai pamatytų Dievą, pašlovintą jame. Kartais Jis patiki mums didelį skausmą, norėdamas ką nors parodyti, nesvarbu, ar auditorija yra tikintys ar netikintys žmonės, o gal dvasių karalystės. Daug iškentusi moteris Džoni Erickson Tada rašė: „Ar dieviškos nuostatos sklinda iš smegenų ligą turinčio studento ar vienišo žmogaus, susigūžusio tolimiausiame kambaryje, svarbu kantrybė ir atkaklumas. Parodydamas ramų kenčiančių žmonių požiūrį, Dievas moko kitus apie save. Jis moko ne tik tuos, su kuriais kasdien susiremiame pečiais, bet moko ir nesuskaičiuojamus milijonus angelų bei demonų. Minios danguje susižavėjusios stebi, kaip Dievas paguodžia skausmą patiriančius žmones savo ramybe".
Kartą girdėjau, kaip Čarlzas Stenlis pasakė, kad niekas taip nesujaudina netikinčių kaip tikintysis, kuris ištveria kentėjimus. Džoni Erickson Tada taip pat yra pasakiusi: „Jūs buvote sukurti vienam tikslui - kad Dievas taptų realus aplink jus esantiems".
Kai kęsdami skausmą mes pasitikime Juo, Dievo jėga, Jo meilė ir charakteris labai aiškiai atsiskleidžia jus stebinčiam pasauliui.
Kančia ruošia mus dangui
Skausmas yra neišvengiamas, nes mes gyvename kritusiame pasaulyje. Rašydamas tesalonikiečiams apaštalas Paulius primena, kad mums visiems lemta patirti išbandymų (1 Tes 3, 3). Mes neturime pasirinkimo: kentėti ar ne, galime rinktis tik tai: stengsimės tai įveikti patys ar prašysime Dievo pagalbos.
Kančia mus moko, kas yra svarbu, o kas - laikina. Kančia ruošia mus dangui, mokydama, koks nevykęs gali būti gyvenimas žemėje, ir padėdama ugdyti amžinąją perspektyvą. Kančia mus priverčia ilgėtis dangaus.
Tačiau didelė sielos kančia leidžia patirti ir pragaro skonį. Po daugelio bemiegių naktų, išvarginta įvairių skausmų, mano draugė Džeinė dabar žino, nuo ko ji buvo išgelbėta. Daug krikščionių žino, kad jie yra išgelbėti, tačiau nesupranta - nuo ko. Džeinės kančia padėjo jai įvertinti dangaus realumą, ir tai pakeitė ją amžiams.
Aš suvokiau, kas yra dangus, kitaip. Kai mano kūnas buvo nusilpęs po ilgai užsitęsusio poliomielito, tiesą sakant, buvau giliai nusivylusi. Buvau dėkinga tik už viltį, kad ten, anapus, aš turėsiu tobulą, gražų ir visiškai atstatytą kūną. Mano vyras kartą pasakė, kad man dangus yra daug realesnis nei kam nors kitam. Tačiau tai atėjo per kančią. Apaštalas Paulius paaiškino taip: Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina. Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima - amžina (2 Kor 4, 16-18).
Vienas iš kančios tikslų - kad mes nebūtume įsikibę į šį gyvenimą. Mes neturėtume galvoti, jog gyvenimas kritusiame pasaulyje yra nuostabus. Pastorius Dikas Beikonas kartą pasakė: „Jei gyvenimas šioje žemėje būtų lengvas, mes per daug jį mylėtume. Jei Dievas neduotų mums patirti skausmo, mes nenorėtume jo palikti".
Kančia primena, kad gyvename nenormaliame pasaulyje. Kančia yra nenormalu, ir mūsų siela protestuoja: „Tai - neteisinga!" Mums reikia priminti, kad gyvename pagal „Planą B". Tobulas Dievo planas - „Planas A" - yra gražus, jame nėra jokių kančių, tačiau jis žlugo, kai krito Adomas ir Ieva.
Labai dažnai žmonės klausia: Kodėl Dievas toks žiaurus, kad tyčia pripildo šį pasaulį skausmo ir kančių? Jie pamiršo istoriją - pasaulis, kurį Dievas sukūrė, nėra tas pasaulis, kuriame gyvename šiandien. Kančia priverčia mus ilgėtis naujo dangaus ir naujos žemės, kur Dievas vėl sustatys viską į savo vietas.
Kančia ruošia mus dangui. Šerilės uošviai, sergantys lėtinėmis ligomis, negalėjo suprasti, kodėl jie paprasčiausiai negali numirti, - taip baigtųsi visos kančios. Bet po trejų ilgų metų, lankydamiesi pas Šerilės lankomos bažnyčios pastorių, jie pažino Kristų ir buvo išgelbėti. Po savaitės mirė žmona, o po pusmečio - ir vyras. Jie kentėjo, nes Dievas buvo maloningas ir kantrus - Jis neleido jiems išeiti nepriėmus Jo išgelbėjimo dovanos.
Kančia sustato viską į vietas. Prieš keletą metų mano draugas Peteris palaidojo savo žmoną, kuri ilgai kovojo su liga. Vieną rytą išgirdau, kad pakeliui į bažnyčią sugedo jo mašina. Priėjau jo paguosti, bet Peteris tik gūžtelėjo pečiais ir pasakė: „Tai niekis".
Štai kaip kančia mus keičia. Išbandymai yra niekis... Dievas yra viskas.
Iš www.bible.org vertė Asta Glinskaitė
Nuotr. L. Jasėnaitės
