1978 metų vasario 18-ąją gyvenimas tarsi sustojo... Apimta nerimo sėdėjau gydytojo kabinete ir laukiau diagnozės. Bandžiau raminti save, kad viskas bus gerai, tačiau šaltas gydytojo žvilgsnis, atoki laikysena, neryžtingumas balse nežadėjo nieko gero.
Aš jau dešimt metų dirbau patarėja krizių ištiktiems žmonėms, deja, bet ši patirtis neparuošė manęs tam, ką netrukus išgirdau: „Gyventi jai liko... maždaug... 6 mėnesiai". Sustingau kėdėje. Tą akimirką bijojau ištarti bent vieną žodį, - maniau, jog jis gali virsti nenumaldomu šauksmu.
Gyvenimas gali būti žiaurus... Grėsmė netekti savo vaiko tapo tokia reali... Mano 11-metė dukra kovojo su itin reta ir agresyvia vėžio forma. Tai buvo laikas, kai aš iš naujo turėjau pažinti Dievą, koks Jis yra, kai į mūsų gyvenimą pasibeldžia skaudžios nelaimės.
Jokių išimčių
Mes, krikščionys, nesame apsaugoti nuo traumų ar tragedijų. Kai visai netikėtai mus ištinka nelaimė, mes keliame akis į Dievą ir laukiame atsakymų, paguodos, bet dažnai darome ir daug neteisingų dalykų.
Dažniausiai kreipiamės į Dievą prašydami to, ko mes norėtume. Mes prašome, maldaujame ir... pradedame panikuoti. Mūsų prašymai virsta valios stiprumo išbandymu grįstomis derybomis. Mes maldaujame, meldžiame, deramės... Jei tai nepadeda, mes siūlome savo aukas. Galiausiai, tų neįveikiamų aplinkybių užvaldyti, mes šaukiamės Jo, klausdami „kodėl?". Mes žadame padaryti viską, kad tik galėtume atsukti laiką atgal, ir raudame, išgyvendami tokį širdies skausmą, kokio iki tol dar nebuvome patyrę. Apimti begalinio sielvarto, kartais mes dvejojame, ar Dievas mus dar girdi...
Krizei ištikus
Galiu prisipažinti, jog neišlaikiau išbandymo, kuris tada užklupo mane. Tuomet dariau visus tuos neteisingus žingsnius, o galiausiai net nusisukau nuo Dievo. Dėl dvasinio nebrandumo viską mačiau labai siaurai. Apimta nevilties, nusprendžiau pasitikėti savo pačios jėgomis, maniau, jog sugebėsiu suprasti, kodėl mano gyvenimą užvaldė toks chaosas.
Rašytojas C. S. Lewisas, gedėjęs savo mirusios žmonos, suteikia galimybę mums visiems žvilgtelėti į tuo metu jį užvaldžiusį sielvartą ir sumaištį. Savo knygoje „Ištvertas sielvartas" jis rašė: „O kur tuo metu yra Dievas? Šis simptomas kelia bene didžiausią nerimą. Kai esi laimingas, toks laimingas, jog atrodo, kad tau Jo nereikia, toks laimingas, jog kyla pagunda Jo reikalavimus tau laikyti trukdymu, tada, jei susipratęs atsigręži į Jį kupinas dėkingumo ir šlovinimo, tave priima ir sveikina išskėstomis rankomis - bent taip atrodo. Bet pamėgink kreiptis į Jį kamuojamas beviltiškos būtinybės, kai jokia kitų pagalba nepadeda, ir ką pamatysi? Tau prieš pat nosį užtrenkiamos durys, girdėti, kaip jas anapus užrakina ir dar užsklendžia. Paskui - tyla. Gali eiti savo keliu".
Stebėdamiesi, kurgi yra Dievas, kai mums sunku, dažniausiai atsakymo ieškome permąstydami pamatines savo tikėjimo tiesas.
Dauguma iš mūsų, išgyvendami didelius sukrėtimus, jaučiamės tarsi nevaldomi. Tuo metu imamės visų įmanomų priemonių, kad tik nors kiek palengvintume savo naštą. Mes abejojame Dievu, abejojame savo tikėjimu. Bet Dievas mato mus, ir žiūri į mus su gailesčiu ir supratimu.
Esminiai posūkiai mūsų gyvenime vyksta tada, kai mes susiduriame su itin skaudžiomis tragedijomis (pvz., kai miršta vaikas). Nors ir kiti įvykiai, tam tikri mažesni sukrėtimai, tokie kaip darbo netektis, finansinis bankrotas ar laikina liga taip pat priverčia mus susimąstyti. Gyvename pasaulyje, kuriame skausmo ir kančių tik daugėja, todėl turėtume stiprinti savo ištvermę.
Esame čia tam, kad mums skirtas lenktynes baigtume dvasiškai stipresni, todėl turėtume pasitelkti vienintelį visuomet veiksmingą metodą. Nors dažnai Dievo pagalbos mes ieškome paskiausiai, kai jau niekas nebegali padėti, Jis nekantriai laukia mūsų ir yra pasiruošęs kovoti už mus.
Dievo pagalba mums
Dievas stebi mus, kai mes savo jėgomis bandome įveikti sunkumus, kurie iš tiesų yra ne mūsų jėgoms, - ir Jis tai žino. Mūsų viduje vykstanti kova - pasitikėti savimi ar, viską atiduodant į Jo rankas, pasiduoti - neleidžia mums teisingai veikti. Ir tik tada, kai jaučiamės visiškai išsekę, mes pakeliame akis į Dievą. Tačiau ne toks buvo pirminis Jo planas.
Kai išgyvename skaudžias nelaimes ir atrodo, kad jau nesugebėsime atsigauti po patirtų emocinių smūgių, Dievas turi planą. To mes nepasieksime savo jėgomis, tačiau Jo paruošta strategija visada yra efektyvi. Jeigu tik mes prašysime Jėzaus padėti išgyventi pačias sunkiausias akimirkas, praeiti tas tamsiausias dienas, Jis būtinai tai padarys. Jėzus pasiruošęs pasitikti mus tamsiausiu gyvenime metu, kad galėtų apreikšti save.
Pabandykime pažvelgti į šiuos 8 dalykus, kuriais Jėzus siūlo mums vadovautis, kai išgyvename skausmą, sielvartą ar susiduriame su kitokiomis krizėmis.
1. Nedelsdami eikime pas Dievą. Dažniausiai, kai iškyla problemos, visų pirma mes instinktyviai norime su kuo nors pasikalbėti. Tada mes paniškai ieškome atsakymų, kad tik susigrąžintume kontrolę, galėtume vėl paimti valdžią į savo rankas. Sunkiu momentu mums gali atrodyti, kad Dievui nerūpi mus ištikusios nelaimės, - juk kitu atveju Jis nebūtų leidęs tam atsitikti! Man buvo iš tiesų sunku suvokti, kodėl Dievas leido, kad mano brangus vaikas susirgtų tokia sunkia liga. Kaip aš galiu kreiptis į Dievą, jei Jis leido, kad tai nutiktų?
Tačiau panikuodami mes išeikvojame savo jėgas, ieškodami pagalbos kituose šaltiniuose, bet ne Dieve. Tačiau Dievas nori, kad visų pirma mes eitume pas Jį. Jėzus kviečia ateiti pas Jį drąsiai ir atnešti savo skausmus bei sielvartą prie Jo kojų tą pačią akimirką, kai tik tai mus užklumpa. Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu (Hbr 4, 16).
2. Pasitikėkime Dievu. Viešpats nori, kad mes pasitikėtume, jog Jis žino viską, kas vyksta ar dar vyks mūsų gyvenime. Kai mano dukrai buvo diagnozuota liga, aš labai troškau visiškai pasikliauti Dievu, bet nežinojau, kaip tai padaryti. Nesupratau, kodėl tai įvyko, ir bijojau, jog mano baisiausias košmaras gali tapti realybe. Ši Šventojo Rašto eilutė tapo kasdienės mano maldos pamatu: Pasitikėk Viešpačiu visa savo širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus (Pat 3, 5-6). Tuo metu aš stengiausi „įsikibti" į kiekvieną čia pasakytą žodį.
3. Nurimkime. Kai mūsų gyvenimą sujaukia sumaištis, paprastai visi reaguojame taip: Reikia ką nors daryti! Mes klausinėjame pažįstamų patarimų, skaitome naujausias „Kaip įveikti..." knygas mums rūpima tema. Bet ko iš mūsų laukia Dievas? Kad nurimtume. Prisipažinsiu - bijojau išgirsti iš Dievo atsakymą, kurio galbūt nelaukiu ar negalėsiu priimti. Bet jeigu man būtų pavykę bent trumpam stabtelėti ir įsiklausyti, manau, Dievas nuramintų mano viduje siaučiančią audrą būtent šia Šventojo Rašto eilute: Liaukitės ir žinokite, jog Aš esu Dievas (Ps 46, 10). Ar mes galime džiaugtis ir mėgautis Dievo mums teikiamu saugumu, žinodami, kad Viešpats visuomet yra su mumis? Taip, bet tik tuomet, kai savo širdyse nurimstame.
4. Būkime pasiruošę priimti paguodą iš Dievo. Tuo neramiu laiku iš naujo apmąsčiau viską, ką žinojau apie Dievą. Ir Dievas nepaliko manęs nepaguostos. Jis siuntė žmones, kurie stiprino ir drąsino mane. Naudodamasis mano draugų rankomis Viešpats laikė mane apkabinęs ir liejo švelnius paguodos žodžius kitų žmonių lūpomis. Taip Jis visuomet buvo arti manęs.
Dievas kalbėjo man per tikinčiuosius, kurie paklusniai savo širdyje saugojo Dievo žodžius, ir aš jaučiau Jo artumą. Girdėdama tų žmonių balse nenusakomą gailestį, suvokiau, kaip stipriai Dievas saugo ir rūpinasi manimi. Viešpats nepaliko manęs pačiomis sunkiausiomis gyvenimo valandomis, - juk Jis pažadėjo: Kaip motina paguodžia kūdikį, taip ir Aš jus paguosiu (Iz 66, 13). Ir nepakeliamas skausmas tapo švelnesnis.
5. Kai mums sunku, leiskime Šventajai Dvasiai padėti. Daug kartų pabudusi rytais manydavau, kad visa tikrovė yra tik slogus sapnas. Aštrus skausmas sustingdė mane, jaučiausi emociškai išsekusi, sunkiai sekėsi rasti tinkamus žodžius, kuriais norėčiau kreiptis į Dievą.
Būna momentų, kai negalime rasti žodžių išsakyti savo skausmui. Tuomet reikėtų prisiminti Šventąją Dvasią, kuri yra puiki Padėjėja ir gali padėti mums melstis. Kartais paguodžia vien žinojimas, jog mūsų skausmas ir sielvartas akimirksniu pasiekia Dievą. Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm (Rom 8, 26).
6. Nesutelkime viso savo dėmesio į aplinkybes. Kol mūsų žvilgsniai nukreipti tik į susidariusius sunkumus, išeitį rasti sunku. Bet Jėzus nori, kad mūsų akys visuomet būtų nukreiptos į Jį - Jis viską kontroliuoja. Jis yra nepalyginamai stipresnis už tai, su kuo mes susiduriame. O mano Dievas patenkins visas jūsų reikmes, iš savo šlovės turtų Kristuje Jėzuje (Fil 4, 19).
7. Dievas mus sustiprina ir išlaiko. Daugybę naktų praleidau verkdama... Ilgiau nebūčiau pajėgusi viena kovoti su užgriuvusia nelaime. Norėjau tiesiog pasiduoti, nes maniau, kad Dievas apleido mano vaiką. Tačiau nesvarbu, kokios ilgos būdavo tos naktys, po nakties visuomet išaudavo rytas - dar viena diena ligoninėje ir dar viena galimybė prašyti Dievo suteikti bent menkiausią viltį. Viešpats sako: Nebijok <...> Aš padėsiu tau (Iz 41, 14). Dievas pažadėjo sustiprinti mus sunkiausiomis akimirkomis. Pavesk Viešpačiui savo naštą, ir Jis palaikys tave, Jis niekados neleis teisiajam svyruoti (Ps 55, 22).
8. Laukime atsakymo iš Dievo. Dažniausiai, kai meldžiamės, norime, kad Dievas mums atsakytų tuoj pat. Manau, kad tuo sunkiu laiku niekas taip nelaukė atsakymo kaip aš. Tačiau neturėdama kito pasirinkimo, kaip tik kantriai laukti, kol Jis tyli, suvokiau, kaip išmintingai Jis išnaudoja laiką savo tikslams.
Po ilgos ir varginamos kovos, trukusios beveik visą paauglystę, ištvėrusi keturias operacijas, atlaikiusi didžiules dozes radiacinės terapijos ir daug dienų nežinomybės, mano dukra gyvena. Šiandien, praėjus jau 20-čiai metų, ji yra ištekėjusi, augina du vaikučius ir gyvena tarnaudama Jėzui Kristui. Dalindamasi viltimi ir padrąsinimais, ji ir jos šeima vasaromis dirba savanoriais vaikų stovykloje ir padeda vaikučiams, kuriems diagnozuotas vėžys.
Ašaros, temdžiusios mano akis prieš 20 metų, tai ašaros, apvaliusios mano sielą. Tuo metu aš tikrai nesupratau, ką Dievas daro. Bet Jis puikiai žinojo, ką daro, ir savo laiku atsakė į kiekvieną nevilties apimtos motinos maldą.
Aš suvokiau, kad mano, kaip žmogaus, galimybės yra ribotos, ir turėjau išmokti būti visiškai priklausoma nuo Jo. Tuo nepaprastai sunkiu metu išmokau, jog Jo ištikimybe verta pasikliauti. Ar nežinai? Ar negirdėjai? Viešpats, amžinasis Dievas, kuris sutvėrė žemę, niekada nepailsta ir nepavargsta, Jo išmintis neišsemiama. Jis duoda pavargusiam jėgų ir bejėgį atgaivina. Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę. Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų. Jie pakils ant sparnų kaip ereliai, bėgs ir nepavargs, eis ir nepails (Iz 40, 28-31).
Poilsis mūsų sielai
Philipas Yansey savo knygoje „Kur yra Dievas, kai mums skauda?" primena mums: „Jėzus niekada vargšui ar kenčiančiam žmogui nesakė: „Būk patenkintas tokia savo padėtimi" arba „Naudokis Dievo sukurta medicina". Atvirkščiai, Jis buvo nepaprastai jautrus visoms kenčiančių žmonių dejonėms ir stengėsi jiems padėti".
Neišvengiamų išbandymų metu, mes nesame paliekami vieni, - Jėzus yra mums paruošęs patį tobuliausią krizės įveikimo planą, kokį tik galima sukurti. Kai apninka neviltis, kankina abejonės, giliai širdyje mes trokštame pasilikti Gelbėtojo Jėzaus artume. Švelniai artindamasis prie mūsų Jis gydo sužeistas širdis, suteikdamas šiuos pažadus: Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą (Mt 11, 29).
Net kai jaučiamės beviltiškai pralaimėję kovą, Jėzus užtikrina, kad Jis viską laiko savo rankose. Mums tereikia kantriai laukti savo Valdovo.
Iš žrn. „Moody" (1997 m., gegužė/birželis) vertė Jurgita Ratautienė
Nuotr. M. Semenčiukaitės
