2010-03-01
Savo gyvenime visi patiriame sunkumų. Tačiau jei žvelgsime į Viešpatį, galime juos įveikti.

Ne daugelis iš mūsų esame turėję tokių blogų dienų kaip Dovydas, kuris po kelionės grįžęs namo į Ciklagą pamatė, kad jo priešai, amalekiečiai, sunaikino ir pavogė viską, kas jam buvo brangu. O dar prieš jį sukilo ir pavaldiniai (1 Sam 30). Tačiau susidūrę su sunkumais, ir mes galime elgtis taip, kaip elgėsi Dovydas.

Sėdėdamas tarp Ciklago griuvėsių ir maištaujančių, jį kaltinančių žmonių, Dovydas galėjo rinktis: leisti skausmui ir nusivylimui jį užvaldyti, panirti į juodą depresijos gelmę, pasiduoti ir sužlugti arba kovoti.

Tačiau prieš pradedant kovoti, Dovydui reikėjo atgauti  jėgas ir drąsą. Apsidairęs aplinkui, Dovydas matė vien tik nusivylusius ir palūžusius vyrus. Nebuvo nė vieno, galinčio Dovydą padrąsinti, tad liko vienintelis šaltinis: Dovydas sustiprino save Viešpatyje, savo Dieve (1 Sam 30, 6).

Iš to, ką žinome apie Dovydą, visai nesunku nuspėti, kaip Dovydas sustiprino save. Greičiausiai jis pasiėmė savo arfą, pasitraukė į vienumą ir pradėjo giedoti gyrių Dievui. Nėra abejonių, kad Dovydo širdis liūdėjo ir nebuvo linkusi giedoti, bet jis tai darė.

Dovydas nesiskundė savo situacija, bet giedojo apie Dievo didybę ir jėgą. Jis giedojo apie Dievą Kūrėją, kuris ištaręs žodžius pašaukė pasaulį būti. Jis giedojo apie Išvaduotoją, kuris padėjo jam pasiekti neįtikimų pergalių: nugalėti liūtą, mešką ir įveikti filistiną Galijotą.

Giedodamas gyrių ir garbindamas Viešpatį, Dovydas pakeitė savo dėmesio centrą. Giesmės pakylėjo jo dvasią virš esamų aplinkybių į Aukščiausiojo artumą. Dovydo psalterio melodijos pripildė visą erdvę - nuostabusis Izraelio psalmistas giedojo gyrių dangaus Dievui, kuris per amžius sėdi soste ir valdo Visatą, kuriam negali prilygti joks žmogus.

Ši situacija Biblijoje įvardijama labai tiksliai: Bet Dovydas sustiprino save Viešpatyje, savo Dieve. Čia nieko nepasakyta, kad būtų pasikeitusios aplinkybės, tad jeigu Dovydas būtų visada žvelgęs tik į esamas aplinkybes, jis tikrai būtų puolęs į gilią depresiją. Bet Dovydas sustiprino save Dieve.

Neužtikrintumo ir nesaugumo laikotarpiu Dievas buvo Dovydo stabilumo garantas. Kodėl? Nes Dievas niekada nesikeičia. Nesvarbu, kokios būtų aplinkybės, Dievas yra virš jų. Jis sėdi soste ir laiko valdžios skeptrą. Šlovindamas ir garbindamas Viešpatį, Dovydas nukreipė savo dėmesį kitur - savo tikėjimo akimis jis matė El Shaddai - visagalį Dievą.

Kaip Dovydas šlovino Dievą? Galbūt jis giedojo 34 psalmę. Manau, kad ši psalmė gimė Dovydo širdyje, kai jis troško save padrąsinti. Šią psalmę buvo parašęs prieš dvejus metus, kai Dievas išgelbėjo jį nuo filistinų karaliaus Abimelecho.

Man lengva įsivaizduoti Dovydą, sėdintį savo namuose su arfa rankose ir giedantį šiuos žodžius: Šlovinsiu Viešpatį visada; nuolat girsiu Jį savo lūpomis. Viešpačiu didžiuosis mano siela; nuolankieji išgirs tai ir džiaugsis. Aukštinkime Viešpatį ir iškelkime kartu Jo vardą. Ieškojau Viešpaties, Jis išklausė mane ir išgelbėjo mane iš visų mano baimių (Ps 34, 1-4).

Dovydas giedojo: Šlovinsiu Viešpatį visada. Visada reiškia tiek geru, tiek blogu laiku, tiek šlovingu laiku, tiek susiduriant su problemomis. Net pačiomis blogiausiomis tavo gyvenimo dienomis, Dievas yra vertas šlovės. Dovydas šlovino Dievą Ciklage, sėdėdamas pelenuose, šlovino Jį nuostabiai giedodamas: Nuolat girsiu Jį savo lūpomis.

Šlovinti Dievą reiškia eiti padrąsinimo, sustiprinimo link. Kai tavo lūpos gieda šlovinimo giesmes, jose nebus murmėjimo, skundų ir negatyvių, blogų kalbų. Gyrius, šlovinimas yra tikėjimo kalba. Jei norite sustiprinti savo tikėjimą, pradėkite šlovinti Dievą.

Dovydas ir toliau giedojo: Aukštinkime Viešpatį ir skelbkime kartu Jo vardą. Aukštinti reiškia „padidinti ir pamatyti iš kitos perspektyvos".

Kai mes žvelgiame į smulkius daiktus per padidinamąjį stiklą, mikroskopą ar teleskopą, mes nepakeičiame jų, tik juos padidiname. Iš tiesų mūsų apžiūrinėjamas objektas netampa didesnis, bet keičiasi mūsų suvokimas apie jį.

Mes negalime padaryti Dievo didesnio nei Jis yra, negalime padidinti Jo visagalybės, bet galime keisti savo požiūrį į Dievą: pašlovinti Jį (t. y. padidinti) arba sumažinti. Požiūris daug ką lemia: jūs galite būti padrąsintas arba netekti drąsos.

Atsisakykite aukštinti velnią. Atsisakykite aukštinti dabartines negatyvias aplinkybes. Neanalizuokite savo bėdų ir vargų pro padidinimo stiklą, nes taip elgdamiesi tik vis labiau prarasite drąsą. Verčiau aukštinkite Viešpatį! Kalbėkite apie Jo didybę, jėgą ir galią. Kalbėkite apie tai, koks didis ir stiprus yra Dievas. Vienas mano draugas yra įpratęs sakyti: „Kai „padidini" Dievą, sumažini savo problemas". Paprasta, ir tai - tiesa.

Tūkstantį metų prieš Dovydo nelaimę, jaunas, bet išmintingas Elihuvas priminė Jobui, tuo metu išgyvenusiam sunkiausias savo dienas, kad Dievas duoda giesmes naktį (Job 35, 10). Tai - padrąsinantis žodis. Kai tavo sielą gaubia tamsiausia naktis, Dievas duos tau giesmę, kurią giedant ims brėkšti tikėjimo ir padrąsinimo kupina aušra. Išgyvendamas tamsiausias dienas, kai jo siela kentė sielvartą, Dovydas giedojo šlovinančią giesmę Dievui, kuris gali nutiesti kelią ten, kur jo nėra.

Paulius ir Silas tą patį pakartojo po tūkstančio metų. Jie buvo suimti už spėjimo dvasios išvarymą iš jaunos tarnaitės. Jie buvo apkaltinti, sumušti lazdomis ir įkalinti vidinėje kalėjimo kameroje, o jų kojas įtvėrė į šiekštą (Apd 16).

Kokia buvo jų reakcija? Paulius ir Silas į tai sureagavo pačiu puikiausiu būdu: jie nepuolė į neviltį ir neraudojo, bet giedojo Dievą šlovinančius himnus. Jie priėmė neįprastą sprendimą: drąsino save šlovindami Viešpatį.

Lukas mums sako, kad kol Paulius ir Silas giedojo, visi kiti kaliniai jų klausėsi. Nekyla abejonių, kad taip ir buvo! Esu tikras, kad kaliniai labai stebėjosi tokiu apaštalų elgesiu. Akivaizdu, kad šie vyrai buvo kitokie - jie turėjo tai, ko kiti kaliniai neturėjo. Jie turėjo stiprų tikėjimą savo Dievu, ir Dievas atsakė į jų nepaprastą tikėjimą, stebuklingo žemės drebėjimo metu išlaisvindamas juos iš požemio nevilties. Biblijoje skaitome: Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, kad kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai (Apd 16, 26).

Paulius ir Silas paprasčiausiai tęsė Dovydo pradėtą tradiciją - sustiprinti save šlovinimo giesmėmis. Iš tikrųjų, kai Dovydas giedojo gyriaus giesmes, vyko pokyčiai. Tikėjimo kibirkštis įžiebė vilties blyksnį, o pats Dovydas jautėsi padrąsintas.

Sustiprinti save Viešpatyje reiškia atrasti džiaugsmą, ne paviršutinišką, greit pralekiantį laimės pojūtį, bet gilų, pasiliekantį džiaugsmą, kuris pasilieka net ir išgyvenant sielvartą.

Suprantu, kad raginimas ieškoti vidinio džiaugsmo, kai tave apėmęs liūdesys, gali atrodyti keistai, bet tiesa yra paradoksali: jei trokštate, kad sunkiausios jūsų gyvenimo dienos baigtųsi, visų pirma jums reikia susigrąžinti džiaugsmą. Velnias žino, kad norint tave nugalėti, reikia pavogti tavo džiaugsmą. Šėtonas tikrai suprato šią dvasinę tiesą, susidūręs su Nehemijo džiaugsmu, kai šis pranašas sakė: Nesisielokite, nes Viešpaties džiaugsmas - jūsų stiprybė (Neh 8, 10).

Todėl velnias siekia perdėtu liūdesiu ir ilgai trunkančia depresija sunaikinti tavo stiprybę, nes tikroji stiprybė randama Viešpaties džiaugsme. Apaštalas Petras sako, jog velnias sėlina prie mūsų panašiai, kaip liūtas sėlina prie savo aukos: velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti (1 Pt 5, 8). Kartais velnias gali būti kaip liūtas (čia kalbu ne apie didybę): jis sėlina prie silpnųjų ir paliegusiųjų, tykodamas aukos. Šėtonas nenori kautis su stipriausiais, jis siekia pasinaudoti silpnaisiais. Suprasdamas, kad Viešpaties džiaugsmas yra tikinčiųjų stiprybė, velnias siekia pavogti tavo džiaugsmą, norėdamas padaryti tave silpną. Tikintysis, kuris išsaugo savo džiaugsmą, yra „pasmerktas" pabaigoje triumfuoti! Tai efektyvus principas: jei velniui nepavyks iš tavęs pavogti džiaugsmo, jis negalės tavęs nugalėti, negalės tavęs sužlugdyti.

Tuo metu, kai Dovydas pradėjo stiprinti save Viešpatyje ir susigrąžino džiaugsmą, jo padėtis ir visa situacija pasikeitė 180°. Džiaugsmas yra ne tik tinkamiausia emocinė būsena, bet ir svarbus elementas, siekiant visiško pasveikimo, visiško atstatymo.

Pirmame savo laiško skyriuje apaštalas Jokūbas atskleidžia gyvybiškai svarbią informaciją - kaip mes turime elgtis, pakliuvę į išbandymų sūkurį. Jis sako: Laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte (Jok 1, 2-4).

Jokūbas moko, kad į gyvenimo išbandymus atpirktieji gali ir turi reaguoti kitaip, nei tie, kurie nepažįsta gyvojo Dievo. Susidūrus su sunkumais, jis ragina mus laikyti tai didžiausiu džiaugsmu. Žodis išverstas „laikyti" yra hegeomai. Šis terminas vartojamas darant įvairias ataskaitas ir kalba, kad išbandymus mes turime priskirti džiaugsmui, t. y. įrašyti į tą pačią grafą, kaip ir kitus džiaugsmus. Šis žodis taip pat reiškia „valdyti ir praktikuoti valdžią". Taigi, kai jūs susiduriate su sunkumais, turite panaudoti valdžią, suvaldyti savo emocijas ir kaip dominuojančią emociją pasirinkti džiaugsmą.

Jeigu išgyvendami sunkius laikus prisiminsite sustiprinti save Viešpatyje, mokysitės suvaldyti savo emocijas ir išsaugoti džiaugsmą, galiausiai jūs laimėsite. Tai Dievo pažadas.


Iš žrn. „Charisma" (2009 m., balandis) vertė Ramunė Janušaitienė

Nuotr. Dariaus