Tai reiškia, kad galime pasirinkti blogai, ir visi esame kada nors tai padarę: kalbėjome kitiems smerkiančius žodžius ir padarėme skriaudų. Dabar tuo nesididžiuojame, nors tada atrodė teisinga. Praeityje buvusių blogų poelgių neturime kartoti. Verčiau pasakykime: „Atsiprašau. Žinau, kad įskaudinau tave, bet norėčiau ką nors padaryti, kad ateityje būtų geriau. Noriu tave mylėti tavo meilės kalba ir patenkinti tavo poreikius". Esu matęs, kaip pasirinkusios šį kelią poros išgelbėjo ant skyrybų slenksčio atsidūrusią savo santuoką.
Meilė nepanaikina praeities, bet padaro ateitį kitokią. Kai nutariame aktyviai rodyti meilę pagrindine sutuoktinio meilės kalba, sukuriame tokį emocinį klimatą, kuriame įmanoma išspręsti praeities konfliktus ir nesutarimus.
Mano kabinete bejausmiu akmeniniu veidu sėdėjo Brentas. Prieš savaitę šioje kėdėje sėdėjo jo žmona Betė ir nesuvaldomai verkė. Kai šiaip ne taip pavyko sulaikyti ašaras, ji išlemeno, jog Brentas pasakė daugiau jos nemylįs ir paliekąs. Ji buvo sugniuždyta.
Šiek tiek aprimusi, ji papasakojo: Pastaruosius dvejus ar trejus metus abu daug dirbome. Žinojau, kad neturėsime daug laiko pabūti kartu, kaip buvome įpratę, bet, maniau, juk dirbame dėl bendro tikslo. Dabar sunku patikėti tuo, ką jis sako. Jis visada buvo toks geras ir rūpestingas. Brentas labai geras tėvas vaikams. Kaip jis galėjo šitaip su mumis pasielgti?
Aš klausiausi jos pasakojimo apie dvylika jų santuokos metų. Panašią istoriją buvau girdėjęs daug kartų: jaudinantys draugavimo metai, įsimylėjimo aukštumos ir vedybos, prisitaikymo etapas pirmaisiais santuokos metais, bėgimas paskui amerikietišką svajonę. Atėjo metas, kai jie nusileido iš emocinių įsimylėjimo aukštumų, bet nepakankamai gerai mokėjo vienas kito meilės kalbą. Paskutiniuosius keletą metų Betės meilės rezervuaras buvo apytuštis, nors meilės jai vyras rodydavo pakankamai, ir tai vertė ją manyti, kad viskas gerai. Tačiau vyro meilės rezervuaras buvo tuščias.
Pasakiau Betei, kad norėčiau pasikalbėti su Brentu. Jis atvyko. Laikėsi stoiškai. Susidariau spūdį, kad jis jau seniai išsiverkęs ir dabar verkė jo širdis. Tai, ką jis papasakojo, patvirtino mano nuojautą.
- Aš paprasčiausiai jos nebemyliu, - pasakė jis. - Jau seniai nemyliu. Nenoriu jos skaudinti, bet mūsų santykiuose atsivėrė tuštuma. Man nepatinka būti su ja. Nežinau, kas atsitiko. Aš norėčiau, kad būtų kitaip, bet jausmų jai neliko.
Tai išgyvena šimtai vyrų. „Aš nebemyliu jos" mąstymo būdas suteikia vyrams jausmų laisvę ieškoti meilės su kita moterimi. Tą patį galima pasakyti ir apie taip pasiteisinančias žmonas.
Tūkstančiai porų yra patyrę emocinę tuštumą. Jie norėtų elgtis tinkamai ir neskaudinti kito, bet emociniai poreikiai verčia ieškoti meilės už santuokos ribų. Laimei, ankstyvaisiais savo santuokos metais aš pamačiau skirtumą tarp įsimylėjimo potyrio ir emocinio poreikio jaustis mylimam. Mūsų visuomenės dauguma dar nesuvokė šio skirtumo. Kino filmai, muilo operos ir žurnalai šias dvi meilės rūšis supynė į viena, tuo dar padidindami painiavą. Iš tiesų šios dvi rūšys labai skiriasi. Įsimylėjimo potyris egzistuoja instinktų lygyje: tai paprasčiausiai atsitinka vyrui ir moteriai bendraujant, iš anksto neplanuojant, sąmoningai nepasirinkus. Įsimylėjimą galima paskatinti arba numalšinti. Jis yra trumpalaikis (paprastai trunka porą metų ar mažiau) ir, atrodo, atlieka žmonijai tą pačią funkciją kaip Kanados žąsims poravimosi klyksmas.
Įsimylėjimo potyris laikinai patenkina žmogaus emocinį meilės poreikį. Jis suteikia jausmą, kad mumis kažkas rūpinasi, žavisi ir vertina. Mūsų emocijos įgyja sparnus nuo minties, kad kitas vertina mus kaip svarbiausią asmenį savo gyvenime, kad savo laiką ir jėgas nori atiduoti tik mūsų santykiams. Kurį laiką mūsų emocinis poreikis bus patenkintas, emocijų rezervuaras - pilnas. Mes jausimės laimingiausi pasaulyje, mums nebus nieko neįmanomo. Daugelis žmonių pirmą kartą tokiu būdu išgyvena emocinę pilnatvę. Tai euforiškas pojūtis.
Tačiau ilgainiui mes nusileidžiame iš jausmų aukštumos į tikrovę. Jeigu sutuoktinis išmoko pagrindinę mano meilės kalbą, manasis meilės poreikis bus toliau tenkinamas. Bet jei jis nekalbės mano meilės kalba, emocijų rezervuaras greitai ištuštės ir aš nesijausiu mylimas. Patenkinti šį sutuoktinio poreikį yra mano pareiga. Jeigu išmoksiu žmonos meilės kalbą ir dažnai ja kalbėsiu, žmona nuolat jausis mylima. Ir nubudusi iš įsimylėjimo kerų ji, ko gero, nepasiges jų, nes jos emocijų rezervuaras toliau bus laikomas sklidinas. Jeigu ji tą pat darys man, patenkins mano emocinius poreikius, tai, būdami pasitenkinę emociškai, savo kūrybines jėgas skirsime daugeliui naudingų planų, o drauge taip išlaikysime santuoką džiuginančią ir tvirtą. Bet jeigu aš neišmokau pagrindinės jos meilės kalbos arba ja nekalbu, žmona, nusileidusi iš emocinio pakylėjimo, natūraliai pajus nepatenkintą meilės poreikį. Pagyvenusi keletą metų su tuščiu meilės rezervuaru, ji veikiausiai įsimylės ką nors kitą, ir užburtas ratas suksis toliau.
Mąstydamas apie visa tai, žvelgiau į bejausmį Brento veidą. Širdimi nujaučiau, kad jis turbūt jau yra įsipainiojęs į įsimylėjimo kerus kitai moteriai. Bandžiau atspėti, ar tai pasiekę tik pirminę stadiją, ar jau pačioje viršūnėje. Nedaug vyrų, pajutę skausmą dėl ištuštėjusio meilės rezervuaro, palieka šeimą, kol randa perspektyvą patenkinti šį poreikį kitur.
Brentas prisipažino, kad jau keli mėnesiai yra įsimylėjęs kitą moterį. Jis tikėjosi, kad blogi jausmai išnyks ir juodu su žmona galės išspręsti problemas, bet reikalai namuose pablogėjo, o meilė kitai moteriai stiprėjo. Jis negalėjo įsivaizduoti gyvenimo be naujosios meilės.
Man buvo gaila Brento. Jis tikrai nenorėjo skaudinti žmonos ir vaikų, bet tuo pačiu metu jautėsi nusipelnęs laimingo gyvenimo. Pasakiau jam statistinius duomenis apie antrąsias santuokas (60 procentų baigiasi skyrybomis). Jis nustebo, bet buvo tikras, kad įveiks sunkumus. Pasakiau apie tyrimus, kaip skyrybos paveikia vaikus, bet jis buvo įsitikinęs, kad ir toliau bus geras tėvas ir vaikai įveiks skyrybų traumą. Parodžiau jam skirtumą tarp įsimylėjimo ir stipraus emocinio poreikio jaustis mylimam. Paaiškinau apie penkias meilės kalbas ir paraginau duoti savo santuokai dar vieną šansą. Puikiai supratau, kad mano požiūris į santuoką, paremtas blaiviais samprotavimais, nuo jo išgyvenamo emocinio pakilimo skiriasi kaip paprastas ginklas nuo automatinio. Jis padėkojo man už rūpestį ir paprašė padėti Betei, tačiau užtikrino, kad nemato jokios vilties išgelbėti jų santuoką.
Po mėnesio jis paskambino ir pasakė norįs pasikalbėti. Šį kartą pastebėjau, kad jis sunerimęs. Tai nebebuvo tas šaltakraujiškas vyras, kurį mačiau anksčiau. Jo nauja mylimoji pradėjo leistis iš emocinių aukštumų ir pastebėti Brento charakteryje tai, kas jai nepatinka. Ji ėmė jo vengti. Brentas jautėsi sugniuždytas. Jo akyse tvenkėsi ašaros, kai pasakojo, kiek daug ji jam reiškė ir koks nepakenčiamas buvo jos atstūmimas.
Pasakiau, kad suprantu jo skausmą, ir paaiškinau, kad jis išgyvena natūralų netekties sielvartą, kuris nepraeis per vieną naktį. Šis išgyvenimas yra neišvengiamas. Priminiau jam įsimylėjimo potyrio trumpumą - kad anksčiau ar vėliau mes nusileidžiame iš aukštumų į realų pasaulį. Vieni „išsimyli" iki vedybų, kiti - po jų.
Pasiūliau Brentui ir Betei išklausyti konsultacijų kursą, nes krizė yra tam tinkamas metas. Priminiau, kad tikra, patvari meilė yra tai, kas pasirinkta sąmoningai, ją galima atgaivinti santuokoje, jeigu vyras su žmona išmoksta mylėti vienas kitą teisingai suprasta meilės kalba.
Po devynių mėnesių jis ir Betė džiaugėsi atstatyta santuoka. Kai pamačiau jį dar po trejų metų, jis pasakė turįs nuostabią šeimą ir dėkojo už pagalbą kritišku gyvenimo tarpsniu.
Laimei, Brentas tapo, kaip aš vadinu, pusiausvyros netekimo auka įsimylėjus. Tai reiškia, kad du žmonės beveik niekada neįsimyli ir „neišsimyli" tą pačią dieną. Nereikia būti sociologijos mokslų daktaru, kad suprastum šią tiesą.
Per devynis mėnesius, konsultuojant Brentą ir Betę, drauge išsprendėme daugybę konfliktų. Būdas atstatyti jų santuoką - sužinoti vienas kito meilės kalbą ir nutarti dažnai ja kalbėti.
Manęs dažnai klausia: „Ką daryti, jeigu sutuoktinio meilės kalba yra tai, ko man nesiseka padaryti natūraliai?" „Na ir kas? "- atsakau aš.
Mano žmonos meilės kalba yra paslaugos. Vienas iš darbų, kuriuos aš reguliariai atlieku už ją, yra kilimų siurbimas.
Manote, kad tai man yra natūraliai priimtina? Mama versdavo mane namuose atlikti šį darbą. Kol mokiausi mokykloje, negalėdavau šeštadienį žaisti krepšinio, kol visame name neišsiurbdavau kilimų. Tada sakydavau sau: „Kai išeisiu iš šitų namų, vieno dalyko niekada nedarysiu - nesiurbsiu dulkių. Susirasiu žmoną, kuri tai darys už mane".
Bet mūsų namuose dulkes siurbiu aš, ir darau tai reguliariai. Vienintelė priežastis - meilė. Už jokį atlyginimą nesutikčiau siurbti kilimų, bet darau tai iš meilės.
Matote, jeigu ko nors daryti jums neišeina natūraliai, tai dar stipriau parodo jūsų meilę. Mano žmona žino: kai aš išsiurbiu kilimus, tai rodo ne ką kita, kaip šimtaprocentinę tyrą mano meilę, ir už tai aš sulaukiu įvertinimo.
Darydami ką kito naudai, kalbėdami jo meilės kalba, mes patenkinsime emocinį sutuoktinio poreikį. Taip meilės prisipildys jo emocijų rezervuaras, ir atsiras galimybė, kad jis taip pat atsilieps mūsų meilės kalba. Tada mes išgyvename tikras emocijas ir mūsų meilės rezervuaras ima pilnėti.
Bet kuris iš jūsų galite pradėti šį procesą jau šiandien.
Iš kn. „Penkios sutuoktinių meilės kalbos"
Nuotr. M. Kavaliukaitės
