Tema „Krikščionys ir tradicija" yra labai plati. Prieš pradedant kalbėti, pirmiausia visada būtina išsiaiškinti sąvokas, kurios bus vartojamos. Taigi: kas yra krikščionis, visiems daugiau ar mažiau aišku. Apie tradiciją tarptautinių žodžių žodyne parašyta:
„(lot. traditio - perdavimas, pasakojimas): 1. Istoriškai susidarančių ir įsitvirtinančių kultūros forumų (papročių, vaizdinių, simbolių, idėjų) perdavimas iš kartos į kartą; pačios formos, laiduojančios kultūros išliekamumą ir vienovę; 2. Katalikų teologijoje - antrasis (šalia Biblijos) dievo apreiškimo šaltinis..."Šiandien kalbėsiu apie pirmą punktą, analizuodamas jį bažnyčios ir bendruomenės kontekste. Antrasis punktas apima visą kompleksą klausimų, kuriuos panagrinėsiu tik truputį: koks tradicijos ir Biblijos santykis? Kaip tą santykį apibūdina protestantai ir katalikai? Ką jie laiko autoritetu? Norėčiau pabrėžti, kad mano požiūris ir analizė bus grynai protestantiška.
Iš karto noriu iškelti tezę, kurią bandysiu pagrįsti: Dievo karalystės statybą vienodai apsunkina tiek tradicionalizmas (primygtinis tradicijų laikymasis), tiek tradicijų nepaisymas.
Apie tradiciją apskritai
• Tradicijos neišvengiamos
Pirmasis punktas gana banalus: kiekvienas žmogus, nori jis to ar ne, gyvena apipintas įvairiomis tradicijomis, kurios jam daro didelę įtaką. Tai būtų visuomenės tradicijos - Lietuvoje krepšinis (gana jauna tradicija), arba kvailas paprotys sveikinantis ranką paspausti tik vyras vyrui; kultūrinės - Lietuvoje meilė gimtajai kalbai, dainai ir šokiui; įdomi kalbinė tradicija - „riebių" lietuviškų keiksmažodžių nebuvimas. Prie kultūrinių dar priklauso šeimos tradicijos: prie stalo sėda visi kartu arba (kaip Amerikoje) kiekvienas valgo savo kambaryje žiūrėdamas televizorių, skalbinius lygina tik moterys ir t.t. Religinė tradicija Lietuvoje neabejotinai giliai katalikiška (bei paveikta pagonybės).
Tradicijos daro įtaką mąstymui: amerikiečiai optimistiškesni bei pragmatiškesni, lietuviai - pesimistiški bei mistiški; galų gale dar reikia paminėti politines tradicijas: lietuviai didesni patriotai, nes daugiau patyrę priespaudos, vokiečiai - atvirkščiai - visą laiką buvę prispaudėjais, tradiciškai bijo pasirodyti per daug patriotiški.
Žinoma, tai nereiškia, kad kiekvienas lietuvis žaidžia krepšinį, gali gerai dainuoti ar yra pesimistas. Šių dienų visuomenėje dauguma žmonių turi galimybę nesilaikyti daugybės tradicijų arba jų išvis atsisakyti. Daugeliui šiandien tradicijos tiesiog našta. Kad ir kaip būtų, mes nesame pirma žmonių karta ir privalome priimti ir gyventi su tuo, ką mums paliko mūsų tėvai.
Ir netgi jei mes nuo tradicijų bėgame, vis tiek neišvengiamai atsiduriame kokiose nors kitose. Kiekvienas, pasiryžęs sunaikinti kuo daugiau tradicijų, yra anarchistas ir laikosi anarchistinės tradicijos (tokių sutiksime kiekvienoje kartoje).
• Tradicijos būtinos
Aptartas punktas turėjo šiek tiek neigiamą atspalvį - tradicijos kaip varžtai, kaip našta. Šis, antrasis, punktas pozityvesnis - tradicijos yra ne tik neišvengiamas šalutinis produktas, bet ir geros bei naudingos, tiesiog tikras turtas.
Tradicijos mus sieja su praeitimi, per jas mes formuojame savąjį identitetą. Jos byloja apie mūsų šaknis, mūsų priklausomybę. Per jas mes įgauname stabilumo, tikrumo, pasitikėjimo savimi. Praktiškai imant, jos palengvina mūsų gyvenimą, nes nereikia kaskart vis iš naujo išradinėti dviračio, nereikia kaskart pradėti nuo nulio. Tai būdinga tiek visuomenei, tiek valstybei, tiek bažnyčiai.
Krikščionių santykis su tradicija
• Tradicijas būtina pažinti ir suprasti - įžvalgumas!
Kaip elgtis krikščioniui su visomis tradicijomis? Svarbu jas pažinti ir suprasti, o tam reikia mūsų įžvalgumo! Mes turime išmokti atskirti Biblijos apreiškimą, Biblijos aiškinimą ir tradicijas.
Dauguma krikščionių nesuvokia problemos esmės ir su apmaudu moja ranka: „Tie katalikai su savo tradicijomis... aš nematau reikalo lankstytis ir keliaklupsčiauti, aš skaitau Bibliją ir ji man viską pasako. Kokių dar tradicijų!" Bet nėra taip paprasta. Kiekvienas skaito Bibliją paveiktas kokios nors tradicijos, ir kiekvienas Biblijos aiškinimas išplaukia iš tam tikros tradicijos. Tai neišvengiama. Katalikas visur kur įžvelgia apaštalo Petro svarbą, liuteronas akcentuoja tikėjimą, menonitas žavisi Kalno pamokslu ir Naująjį Testamentą laiko pacifizmo įtvirtinimu, baptistas randa argumentus, pateisinančius suaugusiųjų krikštą, o sekminininkas įsitikinęs, kad Biblija skelbia krikštą Šventąja Dvasia ir visi krikščionys privalo kalbėti kalbomis.
Skaitydamas Bibliją, kiekvienas žiūri pro savo akinius- šitai mes privalome suvokti. Tačiau tai nereiškia, kad viskas kažkaip priimtina ir visos Biblijos interpretacijos teisingos. Todėl noriu paraginti: nebūkime naivūs, įsižiūrėkime giliau. Pateiksiu kelis pavyzdžius. <...>
a) Pašaukimas. Dauguma krikščionių, tiek katalikų, tiek protestantų sakytų, kad, norint tapti kunigu, pastoriumi, misionieriumi, arba parduoti visą savo turtą ir pinigus išdalyti vargšams, reikia ypatingo pašaukimo. Maždaug taip: „Jeigu Dievas iš manęs ko panorės, tai pasistengs man tai kaip nors pranešti". Tam tikra prasme šitokiai nuostatai ir aš pritariu. Tik problema ta, kad čia iš Biblijos ir tradicijos padarytas toks miksas, jog mes net nepastebime nieko įtartino. O kurgi Biblijoje pasakyta, kad kiekvienam Dievo karalystės darbininkui būtinai reikalingas toks ekstra pašaukimas? Žinoma, Biblijoje aprašytų pašaukimų randame ne vieną: pradedant Moze ir baigiant Pauliumi. Bet įdomu tai, kad teisingiau sakyti reiktų šitaip: „Ko čia sėdi ir lauki! Eik ir skelbk Dievo Evangeliją visoms tautoms!" Tai yra bibliška! Vienas mano Biblijos mokyklos mokytojas kartą provokavo: „Kiekvienas yra pašauktas dirbti Dievo karalystėje. Tie, kurie nedirba, tie laukia ekstra pašaukimo, pateisinančio jų tingėjimą".
Šita pasidaryta tradicija, žinoma, labai palengvina mūsų gyvenimą, todėl mes tokie nuo jos priklausomi. O Biblija juk sako: Dievo karalystės statyba yra visų jūsų reikalas, ne tik profesionalų ar specialistų. Jūs visi esate pašaukti sekti Jėzų ir skelbti Jo Evangeliją! <...>
b) Sekmadienis. Dabar įdomiausias pavyzdys. Štai klausimas jums visiems: ar sekmadienio šventimas ir sekmadieninių pamaldų rengimas yra biblinis įstatymas? Dauguma į šitą klausimą dažniausiai atsako: taip. Bet Naujajame Testamente to „taip" mes nerastume net su žiburiu. Sekmadienio šventimas yra tradicija, gera tradicija, bet ne daugiau.
Pažiūrėkime į Bibliją. Joje sekmadieniu dažniausiai vadinama tiesiog pirma savaitės diena, kadangi šabas, šeštadienis, yra paskutinė. Kor 16, 1-2 Paulius reikalauja korintiečių tą dieną rinkti aukas. Gali būti, kad būtent tą dieną krikščionys rinkdavosi į pamaldas. Be to, Evangelijos vieningai sako, kad tai ir Jėzaus prisikėlimo diena. Apd 20, 7 galime įžvelgti, kad jau pirmame šimtmetyje pamaldų diena buvo dažniau pasirenkamas sekmadienis. Jis niekaip ypatingai ir nevadinamas. Ten, kur sakoma „Viešpaties diena", turima omenyje Jėzaus sugrįžimas teismo dieną! Viešpaties diena sekmadienis vadinamas tik vienoje vienintelėje vietoje - Apr 1, 10. Ir niekur nėra parašyta: rinkitės sekmadienį. Netgi galiu pasakyti, priešingai: Apd 2, 46 skaitome, kad „jie kasdien sutartinai rinkdavosi"! Paulius karštai polemizuoja dėl tam tikrų dienų išskyrimo (Rom 14, 5-6; Gal 4, 9-11; Kol l2, 16).
Į pamaldas sekmadienį renkamasi iš tradicijos, dėl to, kad toks paprotys, kurio pradžią jau galime rasti Naujajame Testamente. Ši diena galutinai įsitvirtina antrame amžiuje, nedarbo diena ji tampa tik ketvirtame amžiuje, visai Romos imperijai tapus krikščioniška.
Kas nors man galėtų paprieštarauti: sekmadienis atitinka Senojo Testamento šabą. Deja, jokia eilutė Biblijoje šių dienų netapatina. Tai tradicija, prasidėjusi ketvirtame šimtmetyje. <...>
Be to, dar norėčiau pabrėžti, kad šešių darbo ir vienos poilsio dienos ciklas atitinka pasaulio sukūrimo tvarką, todėl galioja kiekvienam žmogui. Dėl to yra gerai, kad sekmadienis beveik visame pasaulyje laikomas nedarbo diena. <...>
Visos krikščionių bendruomenės, besirenkančios į pamaldas sekmadieniais, dažnai net nesusimąstydamos ir galvodamos, kad elgiasi labai bibliškai, laikosi, deja, tik labai senos tradicijos. Tai, žinoma, visai neprieštarauja Biblijai, bet ji to ir nereikalauja. Kadangi sekmadienis nedarbo diena, tai todėl visiems daug geriau ir patogiau būtent šitą dieną rinktis. Bet nei pamaldų diena, nei valanda nėra šventos ir todėl galima kaitalioti.
• Tradicijų gerbimas - prieš tradicijų niekinimą
Bažnyčių istorijoje daugybė krikščionių stengėsi padaryti savo pradžią. Jie nesitenkino esama tvarka bažnyčiose ir kūrė naujas bendruomenes. Iš esmės tai nėra blogai. Galų gale šitaip atsirado protestantiškos bažnyčios - katalikų bažnyčios negerovės sukėlė pasipriešinimą. Tačiau dažnai tokios reformos susijusios su tradicijų nepaisymu, netgi niekinimu ir pamynimu. Iškeliamas šūkis: nusimeskime pasenusių tradicijų naštą! Šalin senas giesmes, tekstus, drabužius, vyskupus ir t.t. Grįžkime prie Naujojo Testamento ir orientuokimės tik į Bibliją!
XVI a. reformatoriai labai gerai išlaikė tą pusiausvyrą. Jie atmetė daug katalikiškų tradicijų, bet daug ir paliko (ypač liuteronai), be to, jie niekuomet tradicijų neniekino ir visuomet jomis rėmėsi.
Šiandien daugybėje naujų protestantiškų bažnyčių tradicijų niekinimas labai įsigalėjęs. Visi giliai įsitikinę, kad be tų naftalininių senienų apsieiti tikrai įmanoma. Bet koks tradiciškumas tuoj prilyginamas stagnacijai, tiesiog blogybei. Visą laiką drebama, kad tik kas nepavirstų tradicija. Paskutinis prakaitas liejamas, kad būtų kuo daugiau kaitos, įvairovės. Galėčiau pritarti, bet tik tada, kai tikrai vengiama tuščio tradicionalizmo. Tačiau dažniausiai, deja, persistengiama ir su vandeniu išliejamas ir vaikas- tradicijos išbraukiamos visiškai, o švelnesniu atveju jos ignoruojamos.
Tradicijų nepaisymas pavirsta gana šventu dalyku, kadangi daugeliu atvejų vyksta sugrįžimas prie Biblijos. Grįžimas prie Biblijos yra gerai, bet kaip jau sakiau, tai naivu. Be to, kyla tam tikrų pavojų. Tradicijų nepaisyti yra:
a) kvaila. Atmetantis tradicijas, susiduria su daugybe problemų: kaip suprasti vieną ar kitą vietą Biblijoje? Kokia turi būti aukų rinkimo tvarka? Kaip švęsti Kalėdas? Ar sutuokti bažnyčioje krikščionį su nekrikščioniu? Dėl visų tų klausimų, žinoma, galima diskutuoti, bet kuo labiau atmetama tradicija, tuo daugiau tenka diskutuoti. Tada iškyla šimtai klausimų, į kuriuos reikia surasti kokius nors naujus atsakymus - juk nesišauksi pagalbon tradicijos!
Daug protingiau juk būtų pažvelgti, kaip ta ar kita problema sprendžiama tradiciškai. Šimtmečius krikščionys sprendė ir diskutavo - kam gi dabar mums viską dar kartą pradėt nuo pradžių? Pasinaudokime tuo, kas per daugybę kartų suprasta ir pripažinta! Senose giesmėse, tikėjimo išpažinimuose, senuosiuose raštuose glūdi neišmatuojami lobiai!
b) išdidu. Kam nerūpi pirmųjų šimtmečių krikščionių mokymai, tas paprasčiausiai kvailas. Bet pirmiausia dažnai tiesiog išdidus: „Kokia man nauda iš tų šimtmečių senumo raštų! Bibliją aš ir taip pakankamai suprantu!" Be jokios abejonės - Bibliją gali suprasti kiekvienas! Bet nė vienas tegu nemano, kad jam nereikia kitų pagalbos, kitų krikščionių patirties.
Ar žinome, ką kalbėjo ir parašė didieji reformatoriai? Ne? Kodėl ne? O juk jie buvo įžvalgiausi dvasiniai genijai! Kodėl mes klausom tik mūsų dienų balso? Ar esam perskaitę nors vieną praeito šimtmečio krikščionių knygą? Kas yra bent akį užmetęs į Bažnyčios Tėvų darbus? Negi jau taip nieko vertingo ir nėra? Pasisaugokim minties - „Mums viskas einasi geriau!". Neužsisklęskim nuo patarimų, paramos ir pagalbos - net jei ir patys bibliškiausi būtume, vis tiek mums to reikia.
c) pavojinga. Kai atmetamos tradicijos, atsiranda tam tikras vakuumas, nes klausimai juk lieka. Kyla reikalas išsiaiškinti, kas gali nuspręsti. Štai čia atsiranda puiki terpė išsiskirti atskiroms asmenybėms ir joms pasidaryti nepaprastai įtakingoms. Tuomet tokios asmenybės be jokios atodairos imasi spręsti viską vienos, ir šitaip tradicija pavirsta jos. <...>
d) neekumeniška. Neigiantys tradicijas, dažnai niekina ir kitas konfesijas. „Ak tie liuteronai su savo senoviškais papročiais...". Vertinantys tradicijas, daug lengviau supranta kitus ir daug lengviau priima kitokius. Tradicijos kartais suskaldo bendruomenes, bet teisingas tradicijų supratimas kaip tik krikščionis suartina. Aš, pavyzdžiui, žinau, kad esu susijęs su daugybe krikščionių, kurie save vadina protestantais. Jei senas tradicijas atmesčiau, su kai kurių protestantiškų denominacijų tikinčiaisiais mane sietų tik nedaug kas.
• Tradicijų kritika - prieš tradicionalizmą
Taigi tradicijų neigimas nėra tas teisingas kelias. Tradicijas turėtume vertinti teigiamai. Pakalbėkime apie dar vieną kraštutinumą - tradicionalizmą. Šiuo atveju pavojus yra tas, kad tradicija netrunka pavirsti „šventa". Ji iškeliama virš visko, neretai ir virš Dievo žodžio. Į tradiciją visai arba beveik visai nežvelgiama kritiškai.
Naujajame Testamente pagarba tradicijoms ir tradicionalizmas puikiai atsispindi. Jėzus buvo žydas ir gyveno kaip žydas, jis gerbė savo tautos tradicijas. Daugybę kartų jam teko susiginčyti su savo tautos teologais fariziejais bei Rašto mokytojais. Jie buvo to meto tradicionalistai, sudievinę savo susikurtus įstatymus bei tradicijas, kurių irgi buvo privalu laikytis. Jie nebesuvokė tikrojo Dievo žodžio, buvo akli tikrajai tiesai. Jų klaida buvo ne uolus atsidavimas Įstatymui ir Dievo žodžiui, Mozei bei pranašams, bet tai, kad jie neleido kritikuoti savo religinių tradicijų niekam, kur jau ten tokiam įžūliam staliui kaip Jėzus.
Fariziejai savo veiksmų ir mąstymo nesugebėjo tiesiogiai pagrįsti Dievo žodžiu, todėl jiems ir prireikė savų įstatymų bei tradicijų. Čia ir iškyla didysis pavojus: savo krikščioniškame gyvenime aš, be abejo, galiu remtis tradicijomis, bet jei tik jomis, tuomet blogai. Šitaip jau šimtmečius- tradiciškai - krikščionys tiki trejybe. Gerai! Bet reiktų visgi suprasti, kodėl tai bibliška ir kodėl tai yra gerai. Arba kad ir tas sekmadienis: juk pamaldos tik tradiciškai sekmadieniais, bet kartu pagrindžiant ir bibliškai (Jėzaus prisikėlimo diena).
Laikantis tradicionalizmo sakoma šitaip: mes visada taip darėm, tai tegul taip ir lieka! Baigta! Jokių paaiškinimų ir jokių argumentų.
Žinoma, tradicionalizmas labiausiai būdingas tradicinėms bažnyčioms: katalikams, ortodoksams, liuteronams. Pirmosioms dviem jų tradicija yra dar ir „šventa". Pavyzdžiui, ortodoksams Biblija yra irgi dalis jų tradicijos. Tikėjimo tiesos dažnai vadinamos taip pat tradicija. <...>
Dažnai tradicionalizmas vadinamas „kitų" problema. Tačiau jis prasideda ir jaunose, laisvose bažnyčiose. Aš pagrindiniu tradicionalizmo bruožu įvardyčiau kritikos nebuvimą ar net jos draudimą. Neretai tai visai nepanašu į tradicionalizmą. Pavyzdžiui: nepageidautina vadovo kritika. Jis būna susikūręs savo „asmeninę tradiciją", kurios geriau nepulti ir nekritikuoti. („Aš visada taip nuspręsdavau, todėl nėra reikalo čia kaitalioti, ir išvis prašom netrukdyti!")
Bet koks tradicionalizmas atmestinas, nes jis iškyla virš Dievo ir žemina žmogų. Tai ką gi daryti? Negi viską iš eilės kritikuoti? Žinoma, ne. Nesąmonė kaskart narstyti viską be jokios atodairos. <...>
Bet visgi: nieko nėra tokio švento, kad nebūtų galima kritikuoti. Apie viską galima ir reikia mąstyti, stengtis kuo daugiau diskutuoti, ir tada pakeisti galima gana daug. Nereikia bijoti nei naujo, nei labai seno!
Paruošta pagal paskaitą, skaitytą „Prizmės forume" 1999 m., sausio 28 d. ir publikuotą www.lksb.lt
