Jėzus Kristus visą žmogaus gyvenimą palygina su namo statyba, o savo žodžius - su teisinga statybos instrukcija. Jeigu žmogus įsiklauso į Kristaus žodžius ir pagal juos elgiasi, jo gyvenimas bus panašus į tinkamai pastatytą namą, kuris nesugrius net ekstremaliausiomis sąlygomis.
Tačiau, jeigu žmogus girdi Kristaus žodžius, bet elgiasi vadovaudamasis kitokiomis idėjomis, jis patirs neišvengiamą griūtį. Tokiu dramatišku palyginimu Viešpats siekia pažadinti mūsų nuovoką ir paskatinti nuoširdžiai įsiklausyti į Jo sakomus žodžius. Jėzus kalba kaip statybos ekspertas, kuris žino, kad Jo nurodymai yra teisingi, ir jų nesilaikant statinys neišvengiamai sugrius.
Šiame straipsnyje noriu atidžiau pažvelgti į Kristaus mokymą apie maldą. Malda - būtina krikščionio gyvenimo dalis. Tik maldos dėka mes galime išsaugoti teisingą nuovoką mus supančiame pasaulyje. Visą laiką budėkite ir melskitės, kad būtumėt palaikyti vertais išvengti visko, kas įvyks, ir stoti prieš Žmogaus Sūnų (Lk 21, 36). Malda yra viena esminių krikščioniškos tapatybės dalių. Be maldos nėra krikščionybės. Maldoje šaukdamiesi Jėzaus, mes gimėme į Dievo karalystę ir nuoširdžiai melsdamiesi gyvename joje. Malda - tai paties Dievo žmonėms suteiktas būdas bendrauti su Juo. Kartais pastebiu, kad toks požiūris į maldą tarsi nublanksta ir sąmonėje lieka tik banalios prievolės paveikslas. Malda nustoja buvusi langu į amžinybę ir tampa daugiau panaši į apeigą, o ne į susilietimą su savo Kūrėju.
Mes gyvename blogio pavergtame pasaulyje ir esame iš visų pusių apsupti klaidinančių idėjų. Norint nepaklysti, būtina kasdien bendrauti su Dievu, viso ko Kūrėju, ir būti nuolatos apšviestiems Tiesos Dvasios šviesa. Todėl ypač svarbu turėti teisingą požiūrį į maldą ir juo vadovaujantis melstis.
Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus melstis, vienas iš Jo mokinių paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savo mokinius". Jėzus tarė jiems: „Kai meldžiatės, sakykite: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto". Jis kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: „Bičiuli, paskolink man tris kepalus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir neturiu ko jam padėti ant stalo". O anas iš vidaus atsilieps: „Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti". Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl draugystės, tai dėl jo atkaklumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies - duotų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio - duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo" (Lk 11, 1-13).
Kai kuriuos pastebėjimus apie Viešpaties maldos pamokas norėčiau pradėti ta tvarka, kurią sutinkame paties Jėzaus išsakytuose pamokymuose, atkreipdamas dėmesį į maldą „Tėve mūsų". Atrodo, kad šiuos Kristaus žodžius puikiausiai žinome. Ką dar būtų galima apie juos pasakyti, kas jau nebūtų girdėta? Tačiau šie žodžiai yra paties Dievo mokymas apie tai, kaip turėtume melstis. Ir jis nėra paviršutiniškas ar banalus. Viešpats mums parodo tuos troškimus bei siekius, kuriais mūsų širdys turi alsuoti kasdien. Kiekvienas sakinys išreiškia troškimą, kurį įkvepia Šventoji Dvasia. Esu įsitikinęs, jog Viešpats, mokydamas mus maldos „Tėve mūsų", nori perteikti savo įsitikinimus ir troškimus, o ne tik išmokyti mintinai pakartoti jos žodžius. Jeigu įsiklausome į Viešpaties pamoką ir praktikuojame tai, ką Jis sako, esame išmintingi savo dvasinio gyvenimo namų statytojai. Jeigu elgiamės priešingai ir kartojame Viešpaties maldą kaip mantrą ar užkalbėjimą, galvodami, kad taip darydami jau pasielgėme pagal Jo nurodymą, tampame kvailiais, kurie galiausiai patirs didelę netektį.
Kokį vaizdinį mums atveria Viešpaties malda? Ar mes matome save maldos žodžiais įeinančius į didingiausius rūmus ir per daugybę nuostabiausių menių artėjančius prie Visatos Valdovo sosto menės? Ir štai, mes stovime priešais sostą, kuriame sėdi aukščiausiasis Valdovas. Nuolankia širdimi pakeliame akis į sėdintįjį soste ir tariame: „Tėve".
Tai tik vienas iš daugybės vaizdinių, kuris gali padėti pamatyti jau pirmame maldos žodyje mums suteiktą begalinę Dievo malonę. Mintimi apie tai, kad malda yra pats tikriausias Tėvo ir vaiko santykis, Viešpats pradeda ir pabaigia savo maldos pamoką. Melsdamiesi kreipiamės į realiai esantį Tėvą, kuris mus myli labiau negu visi žemiški tėvai. Mūsų dangiškasis Tėvas yra visų gerų dalykų šaltinis. Jo širdyje kiekvienas tikintysis turi namus - vietą, kur gali pasilikti amžinai. Jo vardas mums turėtų būti pats brangiausias. Juk savo dangiškąjį Tėvą esame pašaukti mylėti visa širdimi, siela, protu ir jėgomis. Vien mintis apie nepagarbą Tėvo vardui turėtų sukelti vidinį skausmą, kaip atsitinka, kai nepagrįstai niekinamas mums brangių žmonių vardas. Todėl, slegiami kasdienio tamsos apakintų žmonių piktžodžiavimo, žodžiais „teesie šventas Tavo vardas" turėtume išsakyti giliausią širdies norą. Jei toks noras nedega mūsų širdyje, esame labai pavojingoje padėtyje, atitolę nuo gyvojo Dievo ir apsipratę bedieviškoje aplinkoje.
Kitas troškimas, turintis kilti iš visos mūsų esybės, išsakytas Kristaus žodžiais „teateinie Tavo karalystė". Dievo karalystė - tai teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Joje viešpatauja tiesos, meilės, laisvės, pagarbos Dvasia. Joje niekas nesikėsina tavęs apgauti ir pavergti. Viešpats Jėzus būdamas žemėje matė įvairiausio melo pavergtus žmones, besivadovaujančius beprotiškiausiomis idėjomis. Minios buvo suvargusios ir prislėgtos. Pasaulio didieji - išdidumo apakinti. Viešpaties akys žvelgė į apgailėtiną vaizdą: Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! Jų gerklė - atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose. Jų burna pilna keiksmų ir kartumo, jų kojos eiklios kraujo pralieti, jų keliuose griuvimas ir vargas. Jie nepažino taikos kelio, ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė (Rom 3, 10-18). Kaip visiškas kontrastas žemiškai realybei Kristaus širdyje buvo gyva Dangaus karalystė, ir didžio gailestingumo vedamas Jis troško, kad ji pasiektų visus žmones. Kiekvienas tikintysis turėtų nuolatos būti persmelktas šio Viešpaties troškimo.
Gyvename žmogiškos savivalės pasaulyje, kuriame visų blogybių šaknis yra savanaudiškos žmonių intencijos. Rasės, valstybės, tautos, socialinės grupės, šeimos bei asmenys siekia savo naudos. Žmonės barasi, pykstasi, apgaudinėja, kovoja ir žudo vienas kitą, nes siekia, kad viskas vyktų pagal jų norus. Šiandien civilizuota žmonija pripažįsta tik savo valią ir kaip prievartą bei fanatizmą atmeta net mintį apie aiškiai išreikštą Kūrėjo valią. O dangiškojo Tėvo valia yra nuostabi, skirta kiekvienam Jo kūriniui. Jo valios dėka mes gyvename žemėje, kuri ramina mus augmenijos žaluma ir dangaus mėlyne, joje teka gėlos upės, o visas vandeniu nuplautas purvas subėga į gerai pasūdytus vandenynus. Jo valia mes matome, girdime ir suprantame. Jo valia medžiai nokina vaisius, žemė augina javus. Tai tik keli žodžiai apie Tėvo valią, pranokstančią visą mūsų supratimą. Jis nori, kad nė vienas žmogus neapsigautų ir nebūtų suklaidintas. Jo valios išsipildymas - geriausia, kas gali vykti žmogaus gyvenime.
Tačiau išgirdę apie Dievo valią, dažną kartą mes išsigąstame, nes bijome, kad liks neišsipildę mūsų momentiniai norai, kurie tuo metu mums atrodo tokie reikšmingi ir neatidėliotini. Kartais į galvą užklysta tamsios mintys, kad prašydami Dievo valios išsipildymo mes tarsi pataikaujame kažkokiam tironui. Nieko panašaus. Neapsigaukime - išsipildanti Tėvo valia yra didžiausias mūsų visų džiaugsmas. Todėl Viešpats ir nori mūsų širdyse įrašyti maldos žodžius „teesie Tavo valia", kad jie taptų kasdieniu mūsų troškimu, o ne tik išmoktu sakiniu. Ar mūsų širdys tiek atviros ir apšviestos, kad savo Tėvo valios šauktumės kaip didžiausios laimės?
Mąstydami apie Jo valią, staiga suvokiame, jog kasdienė mūsų duona - taip pat Tėvo valia. Tai Jo sumanymas mums visiems. Tik kaip nuoširdžiai prašyti kasdienės duonos, prieš tai paviršutiniškai paprašius karalystės atėjimo ir Jo valios išsipildymo?
Dabar, ekonominio nuosmukio metu, kasdienės duonos klausimas iškyla daugeliui. Žmonės pabunda slegiami minčių, kaip reikės prasimaitinti ir išmaitinti savo šeimą. Nebelieka vietos nei mintims apie Dievo karalystę, nei apie Jo valią. Sąmonę užgožia nepritekliaus baimė. Tačiau užtenka įsiklausyti į Kristaus maldos pamokas, ir taps aišku, jog kasdienės duonos klausimas yra išspręstas. Tai Dievas mus moko jos prašyti visiškai Juo pasitikint, nes Jis pasiruošęs atsakyti ir į šį prašymą. Viešpats mato bei supranta, kad mums tai labai svarbus poreikis. Maisto stoka kankina žmogų. Duonos poreikį Jėzus išsako pirmiau nei prašymą atleisti kaltes, nors neatleistos nuodėmės pražudo sielą, o duonos stoka tik numarina kūną. Vis dėlto ir viena, ir kita Viešpats mato kaip mūsų kasdienius poreikius. Maldos žodžiais Jis mus veda į palaiminimą, išsakytą dar Senojo Testamento laikais: Palaimintas, kuriam neteisybės atleistos, kurio nuodėmės padengtos (Ps 32, 1). Tik mums tenka vėl ir vėl atleisti kiekvienam savo kaltininkui. Negalima leisti, kad nuoskaudos nugrimztų sielos gelmėn. Tai tas pats, kaip mesti nuodus į šulinį, iš kurio geri. Kiekvieną mus įskaudinusį žmogų tenka prisiminti ir iš tiesų jam atleisti. Dievo akyse mums padarytos skriaudos yra nepalyginamai mažesnės už mūsų pačių kaltes. Viešpaties žodžius galima palyginti su tokiu pasakymu: „Atleisk tam, kuris tau skolingas tūkstantį, ir aš tau atleisiu tavo milijoninę skolą. Bet jeigu tu neatleisi savo skolininkui, ir tavo skola liks neatleista". Bėda tik ta, kad kito skola akis bado, o sava beveik nematoma.
Taigi prašymas atleisti kaltes neturėtų būti formalus, kaip ir tikras atleidimas savo kaltininkams. Reikia Viešpaties pagalbos, kad pamatytume savo kalčių realumą. Nuodėmės nėra nereikšmingos. Net pačios buitiškiausios apkalbos, nepagarba, paviršutiniškas santykis į Dievo žodžius, susierzinimas, murmėjimas, piktdžiuga yra bjaurūs ir pikti nusikaltimai, kurių žalingų pasekmių mes nepajėgūs išmatuoti. Jeigu lengvabūdiškai žiūrime į savo kaltes, bėgant laikui jos užkietina širdį, ir mes tampame nejautrūs gyvenimo Dvasiai. Kalčių atleidimo turėtume prašyti kaip išgydymo nuo mirtinos ligos, būdami dėkingi, kad vienintelis dalykas, kurį turime padaryti - tai atleisti savo kaltininkams.
Ir galiausiai paskutinis prašymas - „saugok mus nuo pikto". Žiūrėdamas į save ir kitus tikinčiuosius, pagalvoju, jog esame panašūs į vaikus, kurie dar labai menkai suvokia juos supančio pasaulio pavojus. Bjauriausios idėjos įvairiausiais būdais bando įlįsti į mūsų mintis ir mus pavergti, nulemti mūsų pasirinkimus. Juk dažnai mes norime gero, tačiau lemiamu momentu pasirenkame anaiptol ne to gero noro vedami. Priešingai, tą pasirinkimą nulemia kažkoks tylus savanaudiškas balselis, kuris atrodo toks silpnas ir nereikšmingas gražių bei gerų norų akivaizdoje. Tas pats balsas, kuris Viešpaties sode sugundė mūsų protėvius, skamba ir mūsų kasdienybėje, pasiekdamas mus per įvairiausias informacijos priemones. Atrodo, atsilaikei prieš vieną pagundą, bet net nepastebėjai, kaip pagavo kita. O kiekvienas blogas poelgis yra ne tik veiksmas, bet ir sėkla, iš kurios auga kiti blogi poelgiai. Tačiau Tėvo atsakyme į mūsų nuoširdų prašymą yra pergalė prieš tamsą. Jis žino, kaip mus apsaugoti nuo pikto.
Ir tuomet, kai Tėvui išsakome mūsų širdyje Jėzaus įrašytus troškimus, susivokiame, jog šalia yra žmonės, kurie pražus, jeigu nepažins tiesos. Jiems ant stalo reikia padėti dangiškos duonos. Ne akmenų - kietos širdies sakomų priekaištų; ne gyvačių - pagiežingų pastabų; ne skorpionų - žeminančių žodžių. Jiems reikia gyvybę teikiančios Dvasios, minkštaširdžio žmogaus pasakytų gyvenimo žodžių. Ką daryti? Iš kur paimti gyvenimo duonos naktį atėjusiam draugui?
Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kuris iš jūsų, būdamas tėvas, duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies - duotų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio - duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus duos Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo.
