Pradėdamas galėčiau cituoti daugybę Naujojo Testamento eilučių, kalbančių apie tikėjimą, kaip vienintelį dievoto gyvenimo būdą. Štai tik kelios iš jų: Teisusis gyvens tikėjimu (Rom 1, 17). Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui (Hbr 11, 6). Mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu (2 Kor 5, 6). Štai pergalė, nugalinti pasaulį - mūsų tikėjimas! (1 Jn 5, 4). Visa Dievo malonė mus pasiekia per tikėjimą.
Dievo jėga per tikėjimą mus saugo išgelbėjimui. Per tikėjimą esame išteisinti ir turime ramybę su Dievu. Tikėjimu tapatinamės su Kristaus mirtimi ir atrandame jėgų gyventi Dievui patinkantį gyvenimą.Norint išsamiai nusakyti tikėjimo reikšmę mūsų gyvenime, tektų pacituoti nemažą Naujojo Testamento dalį. Jau iš kelių paminėtų nuotrupų galime labai aiškiai matyti, jog tikėjimas yra daugiau negu pirmas žingsnis į krikščioniškąjį pasaulį. Tai visas Dievui patinkančio žmogaus gyvenimo kelias. Tikėjimas - tai mūsų kojos, kuriomis vaikščiojame Dievo karalystėje, tai mūsų rankos, kuriomis pasiekiame Jo suteiktas dovanas, tai akys, kuriomis matome dvasinę tikrovę, tai saitas, siejantis mus su Dievu. Pastebėjau, jog esame linkę galvoti, kad pasiekus matomų krikščioniško gyvenimo vaisių, tikėjimas tampa tarsi ne toks svarbus. Atrodytų, kam dar tikėti, jeigu jau turiu tai, ko siekiau. Lyg tikėjimas būtų tiktai priemonė pasiekti konkrečius, žemiško gyvenimo tikslus. Jis yra visų mūsų poelgių pamatas. Mes elgiamės remdamiesi tuo, kuo esame įsitikinę. Todėl kiekvienam krikščioniui labai svarbu puoselėti savo tikėjimą ir žiūrėti, kad jo išpažįstamos tiesos netaptų tik paviršutiniškomis deklaracijomis, kad tikėjimas nepavirstų prietaringumu ar kultūriniu rūbu, susidedančiu iš krikščioniško žargono bei sekmadieninio bažnyčios lankymo.
Tikėjimas ir tiesa
Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 31-32).
Gyvendami šiame pasaulyje savo kūno pojūčiais pažįstame tik nedidelę dalį mus supančios aplinkos. Didžioji dalis lieka nematoma. Tačiau tai - realybė, apie kurią galime išgirsti iškraipytų arba neiškraipytų žinių (iškraipytą informaciją apie tikrovę vadiname melu, neiškraipytą - tiesa), ir visuomet teks rinktis, kuo tikėti. Jeigu patikėsime melu, patirsime nuostolį, prarasime laiko bei jėgų, o gal net ir gyvybę. Patikėję tiesa, turėsime realią atramą, galėsime adekvačiai elgtis. Neužtenka vien netikėti melu. Norint išgyventi, būtina tikėti tiesa. Nes kai atmetame tiesą, jau esame apgauti.
Tai, kuo tikime, nulemia mūsų elgesį. (Kitaip sakant, tai, kuo esame užtikrinti ir visiškai įsitikinę, net nevadiname tikėjimu. Paprasčiausiai sakome, jog taip yra ir tuo vadovaudamiesi elgiamės.) Jei koks nors žmogus nori sulaukti iš mūsų konkrečių poelgių, jis bando mums parodyti tokį tikrovės paveikslą, kuris priverstų atitinkamai elgtis. Kaip filme, kuriame vieni sukčiai, norėdami apgauti kitus, sukuria pelningo sandėrio vaizdą, kad anie juo patikėję investuotų savo lėšas.
Teiginiai apie tikėjimą tiesa arba melu tinka visoms mūsų gyvenimo sritims, pradedant kasdiene buitimi ir baigiant egzistencijos prasmės paieškomis. Tačiau vienais atvejais mes juos pripažįstame kaip savaime suprantamus, kitais - bandome ignoruoti. Dažnai gyvenimo prasmės ir „tikėjimo" klausimus atskiriame nuo kasdienės mūsų veiklos, sakydami: „Nepainiokime kasdienybės ir religijos", tarsi tiesai religijos srityje reikėtų taikyti kitokį apibrėžimą negu tiesai statybos technologijų srityje.
Tiesa visuomet yra neiškraipyta informacija apie tikrovę, nesvarbu, kokioje gyvenimo srityje. Mus kartais klaidina terminas „religinės tiesos", kuriuo vadiname įvairių religijų teiginius ir sakome: „krikščioniškos tiesos", „musulmoniškos tiesos" ir pan. Šiandien labai plačiai paplitusi nuomonė, kad žmogus iš viso negali turėti neiškraipytos informacijos apie tą tikrovės dalį, kurią vadiname dvasiniu pasauliu (kitaip sakant, negali teigti, kad žino tiesą apie Dievą, kuri yra tiesa ne tik jam vienam, bet ir visiems kitiems). Tačiau jei taip būtų iš tikrųjų ir toks teiginys būtų teisingas, bet kokia kalba apie dvasinį gyvenimą taptų beprasmiška, nes kokia prasmė tikėti tuo, kas neperteikia patikimų žinių apie realybę? Jokioje kitoje gyvenimo srityje mes nesakome, kad visi tuo klausimu reiškiantys įvairias, net visai priešingas, nuomones yra teisūs. Pabandykime pritaikyti tokį požiūrį mokykloje ir visas mokymo procesas sustos, nes mokytojas nebegalės perduoti mokiniui žinių, kurios keičia mokinio nuomonę apie tą dalyką.
Iškyla klausimas, kas yra pakankamai kompetentingas teigti, jog iš tiesų turi neiškraipytų žinių apie realybę. Istorijos eigoje daugelis žmonių savinosi tiesos monopolį ir dėl to įvyko daug baisių dalykų. Tačiau tarp visų tų asmenų išsiskiria Jėzus iš Nazareto. Savo amžininkams Jis kalbėjo tokius žodžius: Darbai, kuriuos darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. <...> Jei Aš nedarau savo Tėvo darbų, - netikėkite manimi! O jeigu darau ir manimi netikite - tikėkite darbais, kad pažintumėte ir patikėtumėte, jog Tėvas manyje ir Aš Jame. <...> Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jie neturėtų nuodėmės. O dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės. Kas manęs nekenčia, nekenčia ir mano Tėvo. Jeigu nebūčiau tarp jų padaręs darbų, kurių niekas kitas nedarė, jie neturėtų nuodėmės. O dabar jie matė, ir nekenčia ir manęs, ir mano Tėvo (Jn 10, 25. 37-38; 15, 22-24).
Matydamas neiškreiptą dvasinės tikrovės vaizdą, Jėzus stengėsi jį perduoti žmonėms. Jis pats sakė, jog tam ir atėjo į šį pasaulį, kad sugrąžintų žmonėms teisingą supratimą apie didžiausią bei svarbiausią tikrovės dalį - Dievą. Kadangi buvo daug kalbančių, Jis rėmėsi ne savo žodžiais, bet darbais. Tokių darbų niekas kitas nedarė per visą žmonijos istoriją: Aklieji regi, luošieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami (Lk 7, 22). Galiausiai Jis paaukojo save už mūsų nuodėmes ir savo mirtimi sutaikė mus su Dievu. Tai aiškiausiai parodo Jo siekių tyrumą. Jėzus kalba, ką žino, ir liudija, ką matė, nes nori, kad žmonės sužinotų tiesą ir būtų išvaduoti iš nežinios bei melo pančių.
Norėdami nusimesti atsakomybę už savo netikėjimą, žmonės įvairiais būdais stengiasi įrodyti, kad Naujajame Testamente užrašyti liudijimai yra prasimanytos istorijos. Tačiau tikrai gilūs ir dėmesingi Naujojo Testamento tyrinėjimai duoda priešingus rezultatus. Evangelijoje realūs žmonės užrašė, ką matė savo akimis ir girdėjo savo ausimis. Kaip ir skaitome apaštalo Jono laiške: Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką matėme ir mūsų rankos lietė, - tai skelbiame apie gyvenimo Žodį (1Jn 1, 1). Kitas Naujojo Testamento autorius, apaštalas Paulius, rašė Korinto tikintiesiems, jog jis nėra melagingas liudytojas, skelbiantis nebūtus dalykus: O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Ir mes tada liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome apie Dievą, kad Jis prikėlė Kristų, kurio Jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji neprisikelia (1 Kor 15, 14-45). Panašiai rašė ir apaštalas Petras: Juk mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą, ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę Jo didybę liudytojai (2 Pt 1, 16).
Šventasis Raštas apreiškia tiesą. Tačiau neturėkime iliuzijų, kad paviršutiniškas paskaitinėjimas duos mums pamatyti dieviškos tikrovės vaizdą. Žmogui, ilgą laiką tikėjusiam melu, tiesa iš pradžių atrodo kaip kvailystė. Biblijoje kalbama apie tokią tikrovę, kurios žmonės nežino ir nesupranta. Pavyzdžiui, Rašte sakoma, kad amoralumas yra baisesnis negu mirtina liga, bet daugybė amoralumo apraiškų yra mūsų kasdienybės norma, ir mes pradedame išvedžioti, kad Biblijos autoriai nori mums primesti savo religinį fanatizmą. Šventasis Raštas parodo, jog žmonija prarado Dievo pažinimą. Liko tik miglotos nuojautos bei tolimos praeities prisiminimų nuotrupos. Mes, žmonės, paskendome mitų ir prietarų pasaulyje. Šiandien daugumai žmonių žodis „Dievas" beveik nieko nesako. Susikurtas religinio gyvenimo įvaizdis uždengia Rašte atvertą tikrovės vaizdą. Štai kodėl pati nuostabiausia knyga žmonėms atrodo nuobodi ir neįdomi. Nuo pirmųjų protėvių laikų žmonės nori būti Dievo vietoje, ir šitas noras trukdo jiems išgirsti Šventajame Rašte užrašytą tiesą. Kai žmonės nori tiesą užgniaužti neteisumu, jie pateikia begales prielaidų, kurių pagrindu įrodinėja, jog Šventojo Rašto autoriai kalbėjo apie save, kaip apie patikimus liudytojus, tik norėdami įtvirtinti krikščionybę. Peršamas požiūris, jog užtenka kuo nors tikėti, turėti savo tiesą, ir visai nebūtina, kad ta tiesa perteiktų neiškreiptą informaciją apie tikrovę. Tokiu būdu siekiama atskirti tikėjimą nuo tikrovės ir visiškai suklaidinti žmones.
Todėl mums, krikščionims, labai svarbu aiškiai suvokti, jog tikime teisinga informacija apie realybę. Šventojo Rašto autoriai apie tikėjimą kalba ne kaip apie kultūrinį reiškinį, bet kaip apie vidinį dvasinės tikrovės matymą. Tikėjimas tik tuomet nėra tuščias, kai jis remiasi tiesa. Puoselėti tikėjimą - tai pažinti tiesą apie Dievą, arba tiesiog pažinti realų Kūrėją, pažinti Jį tokį, koks Jis yra, o ne kokį mes Jį norėtume įsivaizduoti.
Kaip jau minėjau, Jėzus iš Nazareto pateikė tikrus įrodymus, kad skelbia ne miglotus mitus, bet teisingą tikrovės vaizdą. Kai pradedame nors akies krašteliu matyti, apie ką Jis kalba, skelbiama žinia mus apstulbina. Kol gyvename šioje žemėje, Evangelija negali nustoti mūsų stebinti. Nes kuo atidžiau įsiklausome į ją, tuo daugiau suprantame, o kuo daugiau suprantame, tuo labiau nustembame ir susižavime.
Jėzus kalba apie Dievą, kuris myli žmones ir trokšta juos susigrąžinti į savo karalystę, apie dangiškąjį Tėvą, kuris yra visiškai tyras visomis savo mintimis ir siekiais, teisingas ir šventas. Jis šaukia žmones atgailai, kviečia juos iš melo, abejonių bei nežinomybės tamsos į savo nuostabią šviesą, į amžiną gyvenimą. Jėzus aiškina, kad tikėjimo kelias, širdimi matant tikrovę, nėra sunkus. Sunku, kai tikrovės nematome. Viešpats kalba, jog kiekvienas, net pats niekingiausias žmogus, patikėjęs tiesa, tampa nesuvokiamai didis. Daugybė didingų, tikintiesiems skirtų ateities vaizdų atsiveria Biblijos puslapiuose.
Įsižiūrėdami į Jėzaus bei Jo mokinių rodomą Dievo paveikslą, pažįstame tiesą ir atrandame džiaugsmingo tikėjimo pamatą. Tačiau nepamirškime, jog gyvename pasaulyje, kuriame yra realus blogis. Jis rado vietos mumyse, nes mūsų protėviai patikėjo jo melu, atsivėrė jam ir tapo nuo jo priklausomi. Šis realus blogis priešinasi Dievui ir visaip apie Jį meluoja. Begėdiškas melagis stengiasi būti Šventojo Rašto komentatoriumi mūsų galvose, kad įtikintų mus iškreiptu tikrovės vaizdu ir mes pakartotume daugelio anksčiau gyvenusių žmonių klaidas, bandydami patikti Dievui netinkamu būdu. Juk melagis pasistengs padaryti viską, kad jo melas atrodytų tarsi tikrovė. Žinodami tai, su visišku pasitikėjimu melskime Dievo šviesos ir nuolankiai įsiklausykime į Rašto autorių liudijimą, kad širdimis matytume tikrovę ir visados elgtumės taip, kaip patinka mūsų dangiškajam Tėvui. Puoselėkime savo tikėjimą siekdami pažinti tiesą.
