Tai išgyvena krikščionys visame pasaulyje. Tai mačiau keliaudamas iš vieno žemyno į kitą, tai patvirtina ir mūsų skaitytojų laiškai, kuriuose žmonės pasakoja, jog susiduria su vis didesniais, stipresniais išmėginimais.
Neseniai vienas dievotas mano draugas man sakė: „Aš dar niekada taip nemylėjau Jėzaus, kaip myliu Jį dabar. Tačiau dar niekada man neteko patirti ir tokių skaudžių išmėginimų. Paskutinysis išbandymas mane taip pribloškė, kad aš netekau žado. Niekada dar nesijaučiau toks bejėgis, niekada dar taip nesuvokiau, kaip man trūksta išminties. Nematau jokios išeities. Aš paprasčiausiai nežinau, ką daryti, kaip reaguoti. Aptikau, jog nepaprastai ilgiuosi dangaus... Trokštu ramybės ir poilsio nuo visų šių problemų ir konfliktų".
Iš tiesų kiekvienas tikintysis, kuris vis labiau pažįsta Dievo širdį ir panašėja į Jį, pastebės, jog tenka susidurti su vis didesnėmis problemomis, pečius užgula vis sunkesnės naštos. Aš vadinu tai vis labiau augančiu tikėjimo poreikiu. Apie tai daug kalba ir Šventasis Raštas.
Vis augantis Abraomo tikėjimas
Kai Biblijoje pirmą kartą sutinkame Abraomą, tuomet dar vadinamą Abromu, Dievas prašo jo pasiimti šeimą ir keliauti nežinoma kryptimi. Tiek Abromui, tiek jo namiškiams tai turėjo būti nepaprastas išbandymas. Tačiau Abromas patikėjo ir pakluso. Tikėjimu jis gyveno tarp svetimšalių svetimoje šalyje, tačiau jam neatsitiko nieko blogo, priešingai - jis buvo palaimintas. Tikėjimo dėka Abromas buvo išvaduotas iš visų bėdų - Viešpats jam siųsdavo antgamtinius sapnus ir regėjimus.
Kartą Dievas liepė Abromui pažvelgti į žvaigždėtą dangų, sakydamas: Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių! (Pr 15, 5). Kitais žodžiais tariant: „Abromai, štai tiek tu turėsi vaikų ir vaikaičių. Jų bus tiek daug, kaip žvaigždžių danguje". Koks nuostabus pažadas! Žmogui sunku suvokti šiuos Abromui skirtus žodžius. Kaip į tokį pažadą reagavo pats Abromas? Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu (Pr 15, 6). Abromas visada pasitikėdavo Dievu, ir Viešpaties akyse jis buvo teisus.
Kol Abraomui sukako 100 metų, jo tikėjimas buvo vėl ir vėl bandomas. Tačiau Raštas sako, kad visose situacijose jis pasitikėjo Dievu. Ir dabar apie šį tikintį, ištikimą ir paklusnų žmogų Dievas sako: Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Viešpaties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu, kad Viešpats galėtų ištesėti Abraomui, ką Jis kalbėjo apie jį (Pr 18, 19).
Ar matote, ką pats Dievas sako apie šį žmogų? Jis skelbia: „Aš pasitikiu Abraomu. Jis įrodė savo tikėjimą". Ir Viešpats sako: Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti? (Pr 18, 17). Tai ištaręs, Dievas buvo pasiruošęs atlikti svarbų darbą. Iš esmės Jis sakė: „Kaip aš galėčiau ką nors svarbaus nuslėpti nuo šio ištikimo žmogaus?" Taigi Viešpats atskleidė Abraomui paslaptį, kurios nežinojo joks kitas žmogus, - Sodoma bus sunaikinta.
Būdamas jau senyvo amžiaus Abraomas gavo Dievo jam pažadėtą sūnų. Vardas Izaokas reiškia „juokas", ir kurį laiką šis berniuko vardas puikiai apibūdino Abraomo gyvenimą. Viskas kalba, jog Abraomas džiaugėsi savo vėlesniais metais, nepatirdamas jokių išbandymų. Atrodo, jog Dievas suteikė jam savotiškas „atostogas" nuo išmėginimų. Matome labai seną, gerbiamą žmogų, besidžiaugiantį ramybe.
Tačiau kiek toliau ir vėl skaitome: Po šių įvykių Dievas mėgino Abraomą (Pr 22, 1). Po daugybės išmėginimų metų - po visų nelaimių, išbandymų ir vis augančio tikėjimo poreikio - iš dievoto Abraomo, kuriuo Viešpats pasitikėjo ir kurį labai mylėjo, buvo pareikalauta dar daugiau tikėjimo. Dievas tarė patriarchui: Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu! (Pr 22, 2).
Kai skaitau šią istoriją, mano žmogiškas protas šaukia: „Viešpatie, šis žmogus jau buvo pakankamai išmėgintas. Jam jau nereikia įrodinėti savo tikėjimo, - juk Tu žinai, kas jo širdyje! Juk sakei, kad jis jau įrodė savo tikėjimą Tavimi. Dabar jis išgyvena patį geriausią laiką: išsipildė viso gyvenimo svajonė - jau senyvame amžiuje jis sulaukė Tavo pažado išsipildymo. Kodėl ir vėl jį mėgini? Juk jau greitai šis žmogus bus šlovėje su Tavimi. Kokia šio išbandymo nauda? Kas tarp Abraomo kartos žmonių bus bent girdėjęs apie šį išmėginimą, kuris turėtų įvykti ant kalno, kur niekas nematys? Tu juk žinai, kad Abraomas pasitikės Tavimi ir šioje situacijoje. Jis juk tai įrodė jau daugybę kartų. Tad kam reikalingas šis išmėginimas? Ar tai drausminimas? Dėl ko tada jis yra drausminamas? Juk jis jau senas žmogus. Galima sakyti, jog melsdamasis ir pasitikėdamas Tavimi visose situacijose jis pasiekė rekordą".
Jūs žinote istoriją. Dievas pasigailėjo Izaoko ir pasiuntė vietoj jo kaip auką aviną. O Abraomui Viešpats tarė: Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus. <...> Savimi prisiekiu, - sako Viešpats, kadangi tu tai padarei ir nepagailėjai savo vienintelio sūnaus, Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės tautos dėl to, kad paklausei mano balso (Pr 22, 12. 16-18). Iš tikrųjų Dievas tarė Abraomui: „Aš žinau, jog tu nieko nuo manęs neslėptum ir nieko man nepagailėtum - net savo nuostabaus sūnaus. Žinau, kad tau, Abraomai, Aš esu viskas. Ir kadangi tu tai įrodei, Aš tave palaiminsiu".
Tik paklausykite, ką čia sako Dievo Dvasia: „Kiti gali taip niekada ir nesužinoti apie vis stiprėjančius tavo tikėjimo išbandymus. Tu gali kentėti būdamas visiškai vienas, atsiskyręs, ir niekam tavo liudijimas apie tikėjimą ir ištvermę gali būti nereikalingas. Kiti gali net pasmerkti tave, galvodami: „Kodėl jis visa tai patiria? Atrodo, jog tai - beprasmiška. Dvejoju, ar tik jis nebus kur gyvenime suklupęs... Kaip jis nusidėjo, kad pritraukė tokias kančias?"
Visgi gali būti tikras, jog Dievas, atvedęs tave į tokį tikėjimo išmėginimą, žino, dėl ko visa tai. Visos tavo ašaros bus suskaičiuotos. Jis mato ir tavo skausmą. Viešpats užtikrina tave: „Visa tai baigsis palaiminimu. Tai padarys įtaką tavo šeimos nariams".
Abraomas jau buvo šlovėje, kai Dievas išpildė tai, ką buvo pažadėjęs. Tačiau Abraomo įrodytas tikėjimas - naudingas jo šeimai, Izraelio tautai ir net visai žmonijai. Panašiai gali nutikti ir jūsų gyvenime: jūs galite nebematyti, kaip Dievas laimina jūsų vaikus ar jūsų dvasinius vaikus. Bet kiekvienam tarnui, kuris išsaugojo tikėjimą Juo, Viešpats sako: „Visa tai baigsis palaiminimu".
Dovydo tikėjimas
Dovydas buvo žinomas kaip visiškai Viešpačiu pasitikintis žmogus. Savo gyvenimo kryptį jis nusakė žodžiais: Viešpats yra mano jėga ir skydas; Juo pasitikėjo mano širdis, ir Jis man padėjo. Todėl džiūgauja mano širdis, ir savo giesme girsiu Jį (Ps 28, 7). Dovydui tai nebuvo tik šiaip žodžiai. Biblijoje pasakojama, kas vyko po to, kai Dovydas įrodė, kaip stipriai Jis pasitiki Viešpačiu itin sudėtingose situacijose. Pasitikėdamas Dievu Dovydas plikomis rankomis įveikė liūtą ir mešką. Pasitikėdamas Juo Dovydas užmušė ir filistinų milžiną Galijotą. Tikėjimu jis išvengė Sauliaus pasikėsinimų nužudyti ir laimėdavo pergales, nugalėdamas visus savo priešus. Vėliau tikėjimu ir atgailaudamas Dovydas sugrįžo į sostą po to, kai jo sūnus Absalomas pamėgino jį nužudyti. Paprastai tariant, Dovydas gyveno ir kvėpavo tikėjimu į gyvąjį Dievą. Visur ir visada Dovydas gyrėsi Viešpačiu: Viešpatie, koks didis yra Tavo gerumas Tavęs bijantiems, kurie pasitiki Tavimi žmonių akivaizdoje (Ps 31, 19). Raštas vadina Dovydą žmogumi pagal Dievo širdį.
Tačiau mes taip pat skaitome, kad šis palaimintas žmogus buvo ir skaudžiai bandomas. Dovydas suklupo svetimaudamas. Daug dienų, savaičių, mėnesių jį vargino kitos pagundos. Dovydo gyvenime buvo akimirkų, kai jis taip kentėjo ir liūdėjo, jog net meldė mirties. Dovydą kamavo ir depresijos priepuoliai. Depresija buvo taip Jį užvaldžiusi, jog niekas negalėjo jo paguosti. Jis pasakoja, jog daug naktų jis raudojo, jautėsi nepaprastai vienišas ir jo dvasia buvo visiškai palūžusi. Tačiau per tuos metų metus nesibaigiančius išmėginimus ir nelaimes, Dovydas neprarado tikėjimo. Tik keli žmonės Rašte buvo taip bandomi ir mėginami kaip Dovydas, bet jis išvėrė tai, ir jo tikėjimas vis labiau augo.
Matome, kiek daug išbandymų teko patirti Abraomui ir Dovydui, kiek tenka patirti kiekvienam tikinčiajam. Ar yra toks taškas gyvenime su Dievu, kai mes taip pasitikėsime, būsime įrodę savo ištikimybę per daugelį metų besitęsiančius išbandymus, kad galėtume tikėtis atokvėpio nuo visų dvasinių kovų? Ar egzistuoja „atostogos" nuo rūpesčių? Laikas, kai mes galime atsipalaiduoti ir nebijoti, jog čia pat užklups išbandymai? Ar įmanoma pasiekti tokį tašką, kai jau nieko nereikia įrodinėti? Pasiekti tokį tikėjimą, kad daugiau nebūtų būtini jokie išmėginimai?
Atsakymas yra „Ne". Raštas sako priešingai: išbandymai vis auga, jie tampa vis sudėtingesni. Tai patvirtina tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas.
Dar kartą pažvelkime į Dovydą. 1 Kronikų knygos 21 skyriuje skaitome apie Dovydą, jau senyvą šventąjį. Raštas kalba, kad jis buvo nepaprastai Dievo mylimas, juo žavėjosi angelai, jis buvo įrodęs savo tvirtą tikėjimą. Kai mąstau apie tai, mano protas sako: „O Dieve, pakankamai ilgai Dovydą degino išbandymų ugnis. Vėl ir vėl jam tekdavo kovoti, kol nugriūdavo. Visas jo gyvenimas liudija ištikimybę Tau. Prašau, Dieve, leisk šiam žmogui kiek pailsėti. Leisk jam pasidžiaugti savo anūkais. Tu jau pažįsti jo širdį. Kodėl neleidi jam ilsėtis ramybėje? Leisk šiam ištikimam žmogui pagyventi be karų ir kovų".
Ar toks buvo Dievo planas Jo mylimam tarnui? Vargu, juk 1 Kronikų knygos 21 skyriuje skaitome: Šėtonas pakilo prieš Izraelį ir sukurstė karalių Dovydą suskaičiuoti tautą (1 Krn 21, 1). Pasididžiavęs Dovydas liepė suskaičiuoti izraelitus, kad sužinotų, kaip tauta išaugo. Žmogui, kuris visą gyvenimą gyveno pasitikėdamas Viešpačiu, tai buvo visiškai netinkamas, kūniškas veiksmas. Ir Dievui tai nepatiko. Tuomet Dovydas susidūrė su siaubingu, turbūt baisiausiu savo gyvenime išbandymu - Izraelyje ėmė siausti maras, kurio metu mirė 70 tūkst. žmonių. Kai Dovydas suvokė, kad taip atsitiko dėl jo nuodėmės, jis apsirengė ašutine ir puolė veidu į žemę sielvartaudamas ir atgailaudamas. Jis nepaliaudamas meldė, pasikliaudamas tik Dievo gailestingumu, ir Viešpats sustabdė marą.
Aš ir vėl stebiuosi: kodėl Dievas leido šėtonui prieiti prie šio dievoto, maldingo žmogaus? Kam tikrinti senyvo šventojo, kuris jau arti mirties, tikėjimą? Aš įsivaizduoju, jog Dovydas jau vos galėjo atgailaudamas atsiklaupti. Kodėl tiek daug buvo iš jo reikalaujama?
Manau, panašios mintys aplanko daug šventųjų, kai jie mąsto apie savo gyvenimą: „Viešpatie, Tu žinai mano širdį. Pasitikėjau Tavimi, kai metų metus man teko kęsti tuos kankinamus išmėginimus. Ir aš, ir Tu žinai, kad pasitikėsiu Tavimi, kad ir kas mano gyvenime nutiktų. Tad, Viešpatie, ko Tu nori? Koks šio siaubingo išbandymo tikslas?"
Į panašius klausimus aš turiu du atsakymus, ir abu jie remiasi tuo, ką aš matau Šventajame Rašte.
1) Pirmoji tokių besitęsiančių išbandymų priežastis yra gerai žinoma daugeliui krikščionių. Gyvenimas tikėjimu nuolatos parodo, kaip visose situacijose žmonijai reikalingas Dievas. Paprastai tariant, mes niekada nepasieksime taško, kai mums jau nereikės Dievo. Prašydami „atostogų nuo išmėginimų", mes tarsi prašome „atostogų nuo šio poreikio". Niekada nebus taip, kad aplinkybės ir materialinė padėtis atsakytų į visus mūsų poreikius. Tik Viešpats yra tikrasis šaltinis - visa visame.
Biblija vėl ir vėl mums parodo, jog kai tik Izraelio poreikiai būdavo atsakyti, žmonės liaudavosi pasitikėti Dievu. Jie pradėdavo rūpintis, kaip apsirūpinti patiems, nors Dievas jau buvo pažadėjęs pasirūpinti visomis jų reikmėmis. Kaip Jėzus mums ir sako, mes turėtume siekti ne to, kad būtų patenkinti mūsų poreikiai, bet maitintis kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų (Mt 4, 4).
2) Esu įsitikinęs, jog vis sunkėjančių mūsų išmėginimų, kurie pareikalauja vis didesnio mūsų tikėjimo, priežastys siekia toliau nei šis regimas pasaulis ir yra susijusios ne tik su juo. Skaitydamas Raštą aš suprantu, kad Dievo išrinktieji yra ruošiami tarnauti šlovėje. Ir mūsų patiriami išmėginimai tėra priemonės, atitinkančios Dievo tikslus amžinybėje.
Tai aiškiausiai matome žvelgdami į apaštalo Pauliaus gyvenimą. Jis yra puikus pavyzdys Naujajame Testamente.
Pauliaus tikėjimas
Visi esame skaitę, su kokiais pavojais Pauliui teko susidurti. 2 Laiško korintiečiams 11 skyriuje jis išvardija visas nelaimes, kurias teko iškęsti tiek iš išorės, tiek viduje: Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus buvau muštas lazdomis, vienąkart buvau užmėtytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau jūroje. Dažnai buvau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, pavojuose mieste, dykumos pavojuose, pavojuose jūroje, pavojuose nuo netikrų brolių. Kenčiau nuovargį ir skausmą, dažnai budėjau naktimis, alkau ir troškau, dažnai pasninkavau, kenčiau šaltį ir nuogumą. Neminint viso kito, kas atsitinka kasdien, rūpinuosi visomis bažnyčiomis (2 Kor 11, 24-28).
Paulius tvirtina, jog jokios išorinės bėdos jo nepalaužė, ir savo gyvenimu jis tai įrodė. Kiekvieną kartą, kai jis vykdavo į kitą miestą, Šventoji Dvasia primindavo jam apie jo laukiančias grandines ir nelaimes. Paulius sako: „Vien mano atvykimas viską sujaukia. Kiekviename mieste man tenka fiziškai kentėti. Šėtonas siuntė savo pasiuntinį, kad mane nuolat vargintų". Tačiau jis visa tai ištveria ir sako: Bet tai man nesvarbu, ir aš nebranginu savo gyvybės (Apd 20, 24).
Giliausi ir intensyviausi Pauliaus išbandymai buvo susiję su kitų problemomis ir naštomis. Jis raudodavo dėl žmonių bažnyčioje, patiriančių dideles nelaimes. Jis sako: „Kirčiai ar laivo sudužimas man nepadarė tokios įtakos, nes aš nebranginu savo gyvybės. Tačiau didžiausią rūpestį man kelia vidiniai dalykai: prote vykstančios kovos, emocinis skausmas dėl brangių žmonių".
Apaštalų darbų 20 skyriuje matome apaštalą, atsisveikinantį su Efezo šventaisiais. Galima sakyti, jog Paulius artėjo prie paskutiniųjų savo bėgimo trasos etapų. Jis kovojo gerą kovą, išsaugojo tikėjimą ir dabar ruošėsi keliauti į Jeruzalę. Jis atsisveikino su Efezo tikinčiaisiais, sakydamas: „Daugiau jūs nematysite mano veido". O po to su ašaromis ir rūpesčiu jis perduoda jiems pranašišką, bet skaudžią žinią: Aš žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie kreivomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius (Apd 20, 29-30).
Su kokia kankinama tiesa Paulius turėjo susidurti savo dienų pabaigoje! Negaliu įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis mylintis ganytojas, perduodamas tai savo kaimenei. Mąstant apie tai, mano kūnas nori sakyti: „Viešpatie, jis laimėjo pakankamai daug kovų! Leisk jam vykti į Jeruzalę ir pailsėti nuo visų naštų. Leisk jam pasidžiaugti šventųjų bendravimu ir meile. Te paskutinės jo dienos būna ramios, be skausmo ir nelaimių".
Tačiau atvykęs į Jeruzalę Paulius buvo išvytas iš šventyklos, mieste kilo triukšmas. Apaštalas vėl buvo surakintas. Jis iškentė visas kančias, bet tuomet vėl buvo pareikalauta didesnio Pauliaus tikėjimo. Tai reiškė - dar vienas įkalinimas, dar vienas išmėginimas...
Kadangi Paulius kreipėsi į Imperatorių, jis buvo gabenamas į Romą. Tačiau ir vėl Paulius susidūrė su dar didesniais kentėjimais: sudužo laivas, kuriuo jis plaukė, o kai išplaukė į sausumą, jam įgėlė nuodinga gyvatė, ir laivo įgula pamanė, kad jis prakeiktas. Velnias tarsi sakė: „Dabar, apaštale, tu miręs". Bet Paulius numetė gyvatę, ir jos nuodai jam nepakenkė.
Šiaip ne taip Paulius pasiekė Romą. Mes galvojame: „Štai pertrauka. Dabar Paulius kiek atsikvėps". Tačiau kitus dvejus metus Paulius praleido namų arešto sąlygomis, įkalintas mažuose, pigiuose, nuomojamuose romėnų kario namuose. Tokiomis aplinkybėmis Paulius ir mirė kaip kankinys.
Vis augantys išmėginimai, pareikalaujantys vis tvirtesnio tikėjimo, tampa suklupimo akmeniu daugeliui tikinčiųjų. Kai kurie krikščionys sakė, jog tai - Dievo bausmė Pauliui, kaltino jį turint per mažai tikėjimo ar slepiant kokią nuodėmę. Dar daugiau, šėtono pasiuntinys nuolatos vargino jį, nepalikdamas jo net mirties valandą.
Atrodo, neįmanoma paaiškinti, kodėl Dievo mylimas tarnas turėjo kęsti tokius išbandymus, nors jau buvo tiek daug iškentęs. Žmogiškai mąstydami mes to nesuprasime. Aš manau, jog mes negalime paaiškinti, kodėl daug teisių žmonių turi kęsti tokias dideles kančias. Mes niekada nesugebėsime atskleisti priežasčių, kodėl Dievą mylinčių žmonių gyvenime sunkumų vis daugėja. Galime galvoti: „Taip Viešpats mane moko kantrybės" arba „Taip esame mokomi vis labiau pasitikėti Viešpačiu". Tačiau dažnai tai tėra tik stereotipai.
Žinote, aš tikiu, kad kartais mūsų išbandymai neturi nieko bendra su Viešpaties drausminimu. Manau, kad mūsų išmėginimų centre yra kažkas amžino - tai, kas susiję su tavo gyvenimu naujajame, ateinančiame pasaulyje. Kova, kurią išgyveni dabar, nėra susijusi su šiuo pasauliu, kūnu ar velniu. Greičiau tai - pasiruošimas amžinai tarnauti šlovėje. Tu esi ruošiamas tarnauti anapus.
Tik pagalvokite apie tai: kiekvieną dieną, kai tu pasiryžti pasitikėti Dievu, nesvarbu, kiek tai kainuotų, Jis žino, koks tavęs laukia išbandymas. Jis žinojo tada - dabar tai žinai ir tu, - kad tu mylėsi Jį, kad ir kas vyktų. Ir iš Dievo malonės tu esi paskirtas nugalėti.
Aš įsitikinęs, kad viskas, su kuo dabar susiduriate, kalba apie naująją Jeruzalę. Apaštalas Jonas apie ateisiančius laikus rašo: Ir nebus daugiau jokio prakeikimo. Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir Jo tarnai tarnaus Jam. <...> Ten nebebus nakties, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius (Apr 22, 3. 5). Ir iš mūsų padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir mes viešpatausime žemėje (Apr 5, 10).
Dievas ruošia mus tam, ką Jis nori mums patikėti būsimajame pasaulyje. Kitaip tariant, Jis turi planų, kurių mes negalime suprasti. Paulius apie tai kalba, sakydamas, jog mes nuolatos su džiaugsmu tarnausime Dievui: kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje (Ef 2, 6-7).
Neseniai, kęsdamas sunkius išmėginimus, aš prašiau Viešpaties: „Jei šiuo sunkiu metu aš turėčiau išmokti kokias nors pamokas, mokyk mane, Viešpatie". Tačiau Dievo Dvasia aiškiai man į širdį atsakė: „Tavo patiriamos bėdos nėra bausmė ar drausminimas. Tai nesusiję su šiuo pasauliu. Tavo intensyvus, ilgai besitęsiantis išbandymas susijęs su amžinybe. Aš ruošiu tave tarnauti Dievo karalystėje".
Brangūs šventieji, aš tikiu, jog Dievas nori mus atpratinti nuo visko, kas susiję su šiuo pasauliu. Taip mes patiriame stiprių skausmų ir kančių, bet Dievas leidžia, kad mes netektume žmogiškų jėgų, kad liautumės stengtis bei kovoti, ir leistume Jam perkelti mus į poilsį.
Savo gyvenime aš patyriau ir visiems liudiju, koks geras yra Dievas. Aš pasiruošęs apie tai kalbėti ir naujajame pasaulyje, kuris ateis. Aš noriu visiems kūriniams papasakoti, koks realus ir gailestingas yra Jėzus ir kaip arti Jis buvo pačiais sunkiausiais man laikais. Šlovė Dievui!
Iš http://www.worldchallenge.org/ vertė Žaneta Lazauskaitė
Nuotr. Richard
