Yra dalykų, kuriuos mums nuolat reikia priminti, nes žmogus linkęs užmiršti net tai, kas yra jo sielai gera ir naudinga. Būtent dėl šios priežasties nusprendžiau prie kadaise šiame laikraštyje spausdinto straipsnio pavadinimo „Būkime dėkingi" pridėti žodį „kartoju" ir prisiminti vieną svarbiausių krikščionio nuostatų -dėkingumą.
Manau, kad nepakanka vieno ar dviejų paraginimų šia tema, kelių straipsnių ar net knygos, nes dėkingumas yra lyg kasdieninė duona ant krikščioniško stalo, kurią turime valgyti nuolat, - tokia yra mūsų tikėjimo ir tikrojo dvasingumo prigimtis.Dovana
„Ar ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Ar neatsirado nė vieno, kuris grįžtų atiduoti Dievui garbę, išskyrus šitą svetimtautį?" (Lk 17, 17-18). Kam skirtas šis Jėzaus klausimas? Atidžiau pažvelgę pastebėsime, kad šie žodžiai buvo skirti didžiajai daliai Izraelio tautos, kuri liko abejinga ir užkietėjusi, nors matė stebuklingus Jėzaus darbus Palestinos žemėje. Dešimties raupsuotųjų išgydymas vaizdžiai iliustruoja ir apibendrina susiklosčiusią situaciją Pažado tautoje - nors tūkstančiai Jėzaus tautiečių buvo paliesti Dievo žodžio, daugelis patyrė išgydymą, buvo išlaisvinti nuo piktųjų dvasių ir ne vienam grįžo viltis gyventi, žmonių širdis savo gniaužtuose laikė surakinęs nedėkingumas. Nė vienas iš devynių nuo raupsų pagydytų žydų nemanė, kad reikia sugrįžti, nusilenkti ir padėkoti Viešpačiui už naujo gyvenimo dovaną. Stulbinanti proporcija: iš dešimties palaimintųjų tik vienas (ir tas ne žydas!) liko dėkingas. Jėzaus priekaištas dėl tautos širdies aptukimo tikrai buvo pagrįstas (Mt 13, 15). Kita vertus, ar skaitant šią istoriją Šventoji Dvasia neužduoda panašaus klausimo ir mums šiandien? Manau, kad Viešpats to paties klausia ir mūsų, tik ar esame pasiruošę tai išgirsti?
Mūsų išgelbėjimas ir gyvenimas Kristuje yra Dievo dovana (žr. Ef 2, 8-9). Anot apaštalo Pauliaus, tai ne atlyginimas už darbus ar nuopelnus, bet neįkainojama Dievo malonė. Nė vienas nesugebėjo ir niekada nesugebės pelnyti sau išgelbėjimo, nes tai yra Kristaus atliktas darbas dėl mūsų, Dievo dovana, testamentu perduotas palikimas visiems tikintiesiems. Deramas atsakymas už šią dovaną yra mūsų nuoširdus dėkingumas - kol esame apšviesti Evangelijos, turime gyventi su dėkinga širdimi. Kita vertus, nedėkingumas atskleidžia, jog Evangelija suprantama iškreiptai, arba, sakykime tiesiai, - jei nėra dėkingumo, tai žmogaus širdyje nėra ir tikėjimo Evangelija.
Pareiga
Žmogaus širdyje sudygusiai Evangelijos sėklai reikia priežiūros. Kad ji augtų ir duotų derlių, reikalinga gera dirva, kurią būtina nuolat įdirbti ir prižiūrėti. Nepakanka vieno „ačiū, Jėzau" - būtini mūsų sąmoningi dėkingumo nuostatą išreiškiantys ir įtvirtinantys veiksmai. Pradėkime nuo savo minčių pasaulio, nes būtent dėl netinkamo mąstymo žmonės ir išklysta iš teisingo kelio - „pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo" (Rom 1, 21). Matome, jog yra glaudus ryšys tarp mąstymo ir dėkojimo. Jei žmogaus mintys krypsta Dievop, jis dėkoja, bet vos tik pakrypsta į kitą pusę (tarkime, velniop) - užgula tamsa. „Aš prisimenu praėjusias dienas, mąstau apie Tavo darbus, svarstau apie Tavo rankų darbus" (Ps 143, 5) - dievobaimingos mąstymo kultūros mus moko psalmininkas. Toks mąstymas stiprina dėkingumo nuostatą, kylančią iš sąmoningo ir gilaus suvokimo: „Vidurnaktį atsikėlęs, dėkoju už teisingus Tavo sprendimus" (Ps 119, 62).
Dėkojimo maldos turėtų tapti neatskiriama mūsų maldos gyvenimo dalimi. Svarbu, kad dėkotume ne tik tuomet, kai mums to norisi ir esame įkvėpti, bet ir tada, kai nieko nejaučiame, - juk esame įpareigoti „už viską dėkoti, nes tokia yra Dievo valia mums Kristuje Jėzuje" (1 Tes 5, 18). Panašu, kad prašydamas Timotiejų „atlikinėti prašymus, maldas, užtarimus ir dėkojimus už visus žmones, už karalius bei visus valdininkus" (1 Tim 2, 1), Paulius turi omenyje pareigą, o ne jausmus. Galime teigti, kad dėkingumas yra glaudžiai susijęs su mūsų apsisprendimu dėkoti. Laiško efeziečiams penktame skyriuje apaštalas Paulius prašo tikinčiuosius būti Dievo sekėjais ir gyventi „kaip pridera šventiesiems" (Ef 5, 2), t.y. apsispręsti šventai gyventi. Jis ragina vengti ištvirkimo, netyrumo, godumo, nešvankių, kvailų šnekų ir juokų krėtimo ir apsispręsti būti dėkingiems - „tebūna dėkojimas" (Ef 5, 4).
Tokį apsisprendimą gražiai iliustruoja epizodas iš Nehemijo knygos. Iškilus Jeruzalės sienoms, į jų pašventinimo iškilmes valdytojas Nehemijas iš visų vietovių sukvietė krašto levitus, kad „pašventinimas vyktų su džiaugsmu, padėkos giesmėmis" (Neh 12, 27). Žmonės turėjo dėkoti ant plačių Jeruzalės sienų. Įdomiausia, kad dėkojimo tarnavimui Nehemijas teikė labai didelę reikšmę, pagrindinį vaidmenį skirdamas tautos vyresniesiems: „Aš užvedžiau Judo kunigaikščius ant sienos ir pavedžiau vadovauti dviems dėkojančiųjų grupėms" (Neh 12, 31). Nehemijas neleido savo kunigaikščiams būti pasyviais stebėtojais ir bažnytinių reikalų „ekspertais", bet vertė juos tapti tikrais lyderiais, vedančiais Dievo tautą dėkoti Dievui. Todėl „tą dieną jie daug aukojo ir džiaugėsi, nes Dievas jiems suteikė didelį džiaugsmą. Moterys ir vaikai taip pat džiaugėsi, ir Jeruzalės džiaugsmas buvo toli girdimas" (Neh 12, 43), - toks tad buvo šio tarnavimo rezultatas. Taigi, būti dėkingiems Dievui - taip pat vienas iš tarnystės ir lyderystės bruožų.
Branda
Anksčiau maniau, kad dėkingumas yra daugiau etinė, moralinė kategorija, ir menkai susijęs su teologija bei rimtomis Dievo žodžio studijomis. Pasirodo, kad „rimtos studijos" kartais gali tapti pinklėmis, jei stokojama kristocentriškumo. Viena iš Laiško kolosiečiams parašymo priežasčių buvo apaštalo Pauliaus susirūpinimas dėl įmantrių mokymų, kreipiančių tikinčiuosius nuo Kristaus link antraeilių dalykų. Pasekę klaidžiamoksliais krikščionys į savo pačių dvasinius pasiekimus susikoncentruodavo labiau nei į Kristų ir tapdavo kūniško išdidumo aukomis (žr. Kol 2, 18). Paulius įrodinėja, kad Kristuje kūniškai gyvena visa Dievybės pilnatvė (Kol 2, 9) ir tikina, jog to mums visiškai pakanka. „Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Jėzų, taip ir gyvenkite Jame, įsišakniję bei statydamiesi Jame ir įsitvirtinę tikėjime, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo" (Kol 2, 6). Klaidžiamoksliai, nukrypimas nuo tiesos, t.y. Kristaus, skatina kūnišką aroganciją, o augimas Viešpatyje - vis didėjantį dėkingumą. Mūsų tikroji branda Kristuje yra aiškiai susijusi su dėkingumu - Paulius tvirtina, kad krikščionys jau pasiekė gyvenimo pilnatvę vien per tikėjimą Kristumi. Tikras dvasinis augimas įmanomas tik suprantant Kristaus atliktą darbą ir išgyvenant dėkingumą Jam.
Kodėl dėkingumas yra pagrindas keistis? Jarramas Barrsas ir Renaldas Macauly knygoje „Būti žmogumi" pastebi keletą aspektų. Pirma, jei užmirštame, jog esame sutaikinti su Dievu tik Kristaus dėka, įvairiais darbais imame „gerintis" prieš Jį ir įkliūvame į įstatymiškumo pinkles. Tai dažniausiai baigiasi nusivylimu Dievu, „iškėlusiu" tokius aukštus dvasingumo standartus, - džiaugsmas, garbinimas išsenka ir širdis sukietėja. Gera naujiena ta, kad Viešpačiui nereikalingas mūsų superdvasiškumas, o tik tikėjimas tuo, kas Jis yra mums, bei paprasčiausias dėkingumas. Antra, pripažinkime, kad esame sunkiai auklėjami ir dažnai maištaujame prieš Dievą bei Jo įstatymus, tad tik dėkingumas gali suminkštinti mūsų širdis, kad galėtume Jam tarnauti ir paklusti. Trečia, dėkingumas išlaiko pusiausvyrą: jis padeda neišpuikti ir nesureikšminti to, ką pasiekėme, kita vertus, neleidžia nusivilti dėl nesėkmių. Vien tik žvilgsnis į Kristų ir Dievo meilės pažinimas vėl uždega širdį, skatina mylėti ir paklusti. Apaštalas Paulius yra vienas geriausių krikščioniško dvasingumo ir brandos pavyzdžių, patvirtinančių, jog mumyse ryškėjant Kristui, stiprėja ir dėkingumas. Paulius triūsė dėl bažnyčios be atvangos - buvo daug spręstinų reikalų, problemų, neatsakytų poreikių, tačiau visą šį darbą jis atliko ant teisingo dvasinio pamato. Už sunkiai auklėjamus korintiečius jis nuolat dėkojo (1Kor 1, 4), už ištikimuosius efeziečius - nepaliaudamas ( Efez 1, 16), už dosniuosius filipiečius - kada tik juos prisimindavo (Fil 1, 3), o už kolosiečius - dėkodavo nuolat melsdamasis už juos (Kol 1, 3).
Eucharistija
„Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui" (Lk 22, 19-20) - šiais Viešpaties žodžiais mes dažnai vadovaujamės per duonos laužymą, Eucharistiją. Reikšminga, kad šį sakramentą bažnyčiai įsakyta švęsti iki Viešpaties sugrįžimo, o pats šis žodis, verčiant iš graikų kalbos, reiškia dėkojimą (gr. eucharisteo). Ar gali būti iškalbingesnė užuomina, kokios dvasios ir nusiteikimo iš mūsų tikisi Viešpats? Tad primenu - būkime dėkingi.
