Pateikiame žurnale „Christianity Today" (Krikščionybė šiandien) spausdintą redaktoriaus Davido Neffo interviu su Christopheriu Hall, kuris atskleidžia, koks turėtų būti evangelikų požiūris į Bažnyčios Tėvus.
Christopheris Hall tiki reformacijos principu „Vien tik Raštas", tačiau jis nemano, kad turėtume skaityti Bibliją vieni, t. y. neatsižvelgdami į tuos, kurie tai darė prieš mus. Hall yra vienas žymiausių evangelikų teologų, kviečiančių mus kreipti dėmesį į ankstyvosios bažnyčios vadovus. Jis yra parašęs knygas Skaitykime Raštą su Bažnyčios Tėvais ir Mokykimės teologijos su Bažnyčios Tėvais ir rašo trečiąją šios serijos knygą Melskimės su Bažnyčios Tėvais. Jis yra ir knygos, į kurią iš pamokslų, komentarų ir laiškų surenkamos Bažnyčios Tėvų pastabos apie Šventąjį Raštą, redaktoriaus pavaduotojas. Hall taip pat yra rytų universiteto Biblijos ir teologijos profesorius, dažnai pristatantis temą „Tradicijos vaidmuo evangeliškoje teologijoje".
Protestantai paprastai į tradicijas žiūri skeptiškai. Ar ir jums reikėjo įveikti šią kliūtį?
Mano tikėjimo kelio pradžia buvo „Jėzaus judėjimas" septyniasdešimtųjų pradžioje. Todėl aš nebuvau mokomas nieko, kas susiję su platesnėmis bažnyčios tradicijomis. Deja, į katalikų ar stačiatikių bažnyčias ir jų tradicijas buvo žvelgiama neigiamai. Mano pirmieji mokytojai ir aš ėjome tiesiai prie Šventojo Rašto tekstų. Apie tai, jog reikėtų atidžiai patyrinėti bažnyčios, kaip bendruomenės, apmąstymus amžių bėgyje, nebuvo nė minties.
Nepaisant viso jūsų ir jūsų draugų susižavėjimo, kurį rodote Didžiajai tradicijai, kaip atskiriate keistus ir nereikalingus dalykus nuo teisingų ir dvasiškai naudingų?
Žurnalo Touchstone redaktorius džiaugėsi, jog evangelikai susižavi tradicija. „Tačiau jei norite priimti Didžiąją tradiciją, turite priimti ją visą - ne tik ankstyvojo laikotarpio tradiciją, bet ir tą, kuri augo ir vystėsi einant metams. Šiuo atžvilgiu negalite išsirinkti, kas patinka", - sakė jis.
Tačiau aš taip nemanau. Aš visa tai tyrinėju pasitelkdamas pagalbon sėklos metaforą - sėklos, kurioje yra Evangelijos DNR. Ta sėkla pasėjama į žemę (žemė - tai Dvasios pripildyta bažnyčios bendruomenė), ir ji auga bei vystosi nuo pirmojo amžiaus iki pat mūsų laikų. Ir kai bendruomenės mokymas auga - dažniausiai reaguojant į eretiškus požiūrius, - DNR pasireiškia pateikiamuose kolektyviniuose bendruomenių sprendimuose, pavyzdžiui, pirmųjų keturių visuotinių susirinkimų sprendimuose. Kai bažnyčia susiduria su naujomis problemomis ir, tyrinėdama, ką Raštas pasakytų tuo klausimu, reaguoja į naujas mintis, sėkla auga toliau.
Tačiau aš tebesu įsitikinęs, kad aiškindama Raštą bažnyčia gali klysti (ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš neįsilieju į Romos katalikų bažnyčią). Tradicijos gali vystytis ir nukrypti nuo tikrosios Evangelijos DNR. Katalikų teologai pasakytų, kad esminiai bažnyčios tarybų ir autoritetingų bažnyčios mokytojų sprendimai yra padaryti sekant Šventąja Dvasia, paklūstant Dvasios vedimui, todėl tie sprendimai negali būti klaidingi. Tačiau aš vis dar nesu įsitikinęs, kad taip visada ir yra.
Kodėl?
Na, tai protestantiškas principas. Nemanau, kad norint pateisinti tam tikrus bažnyčios nutarimus, tarkim dėl Marijos prasidėjimo, asmenybės ir vaidmens, tikrojo Evangelijos DNR neužtenka.
Visai neseniai perskaičiau bendrą evangelikų ir katalikų pareiškimą „Tavo Žodis yra tiesa". Buvau priblokštas, kad netgi Romos katalikų teologai pripažįsta, kad minties apie nekaltą Marijos prasidėjimą biblinis pagrindas yra pakankamai netvirtas. Tačiau XIX a. popiežius Pijus IX nusprendė paskelbti tai dogma.
Problema, su kuria susiduriu aš ir visi protestantų teologai, yra tikėjimas, jog aš geriau suprantu Raštą nei tie Romos katalikų teologai XIX a. Tačiau aš nepriimu sprendimų pats vienas, bet sprendžiu kartu su kitais protestantų egzegetais ir teologais, daugelį metų tyrinėjusiais DNR ir pasakiusiais: „Ne, tai yra atauga, kurios mes nenorime pripažinti vertinga". Taigi tai nėra vieno žmogaus sprendimas. Bet, patikėkite, jei visi patikimi protestantų bendruomenės autoritetai, kuriais aš remiuosi, būtų pasakę: „Mes manome, jog tai yra vertinga tradicijos atžala", tada aš atsitraukčiau ir jausčiaus turįs apie tai pagalvoti iš naujo. Tačiau aš matau, jog Dievas rūpinasi didesne bažnyčia nei vien tik stačiatikių ir Romos katalikų bendruomenės.
Ar tai susiję su kitu evangelikų protestantų požiūriu į teologiją - pirmiausiai žiūrėti, ką sako Biblija, ir tik tada žiūrėti į tai, ką praeityje sakė Bažnyčia?
Šis modelis manyje giliai įsišaknijęs. Aš užaugau ne katalikų šeimoje, taigi nežinau, kaip būtų, jei būčiau mokytas: „Įdėmiai klausykite savo Bažnyčios, - mes jums paaiškinsime, kas sakoma Šventajame Rašte. Ši knyga nėra skirta jums tiesiogiai."
Aš tikiu, kad daugelio žmonių gyvenimai gali paliudyti, kad Šventasis Raštas yra skirtas visiems tikintiesiems, kad visi tikintieji kviečiami skaityti tuos tekstus, ir šie tekstai gali juos vesti ir nukreipti. Tačiau manau, kad taip sakydami evangelikai kartais klysta, galvodami, kad jiems nereikia bažnyčios, nes svarbus esu tik aš, mano Biblija ir radijo pamokslininkas. Daug žmonių galvoja, kad jiems nebūtina žinoti Šventosios Dvasios veikimo Bažnyčioje istorijos - čia įtraukiu ir Dvasios darbą stačiatikių bei katalikų bažnyčioje. Dvasia veikė visose šiose bendruomenėse. Elgdamiesi taip, lyg Šventasis Raštas būtų nukritęs iš dangaus šiai kartai, mes padarėme per daug klaidų.
Vis tik manau, kad šiuo metu Šventoji Dvasia juda plačioje bažnyčios bendruomenėje, kad visi kiek atsitraukę galėtume atidžiai klausyti vienas kito. Viliuosi, kad įvyks „kryžminis apsivaisinimas" ir iš Dievo malonės mes toliau klausysime vieni kitų.
Autoritetingi reformatų mokytojai, o vėliau Džonas Veslis naudojo Bažnyčios Tėvų mokymą atsirinkdami.
Čia reikalinga išmintis. Nesakau, kad Tėvų mokymą reiktų priimti besąlygiškai. Pavyzdžiui, rašydamas knygą Melskimės su Bažnyčios Tėvais, tyrinėjau Grigaliaus Nysiečio pamokslus apie Viešpaties maldą. Jis mums primena, kad ta dalis, kur Dievas vadinamas „Tėvu", kalba apie šeimyninius ryšius. Grigalius kviečia skaitytojus šventėti, dorai gyventi, tvirtai atsižadėti blogio ir išpažinti nuodėmes. Tačiau kai jis kalba apie šventumą, kartais imu jaustis nepatogiai, nes, atrodo, jis labai optimistiškai nusiteikęs žmogaus valios atžvilgiu. Manau, jog ko gero Grigaliaus mąstymą tam tikrais klausimais labai stipriai paveikė Platonas bei Plotinas. Ir evangeliškoji mano pusė klausia: ar šiuo klausimu Grigalius gerai girdi Raštą?
Liuteris, Kalvinas ir Veslis buvo išmintingi, įspėdami mus dėl nekritiško požiūrio į patristinį mokymą. Tačiau manau, jog mūsų, evangelikų, silpnybė yra tai, kad jei Grigalius kalbėtų ne tai, ką aš norėčiau, ir kalbėtų ne tokia kalba, prie kurios aš, kaip evangelikas, esu įpratęs, aš būčiau linkęs per greitai liautis jo klausyti.
Tyrinėdamas šiuos klausimus klausiausi Jokūbo, Petro, Jono ir Judo laiškų įrašų. Nustebau, kad ši Naujojo Testamento dalis skamba labai panašiai kaip Grigaliaus Nysiečio raštai, pabrėžiantys šventumą, Dvasios vaisių kupino gyvenimo svarbą, įspėjantys dėl to, kad jei sakai mylįs Dievą, turi mylėti ir savo brolį. Kitaip sakant, rašydamas šiuo klausimu Grigalius rėmėsi ne tik savo filosofiniu išsilavinimu, bet ir įsiklausė į tas teksto intonacijas, kurių aš būčiau linkęs negirdėti. Todėl kai pagaunu save priešinantis Bažnyčios Tėvams ir sakant, kad Grigalius šiuo klausimu klysta, turiu palaužti save ir paklausti: ar aš nesutinku su Bažnyčios Tėvais todėl, kad juos per daug paveikė graikų filosofija? O gal nesutinku su jais todėl, kad jie mato Šventajame Rašte tai, ko aš nenoriu matyti?
Kai kurie protestantai vertina nuostatą „sola scriptura", nes kiekviename amžiuje Biblija gali nušvisti nauja šviesa. Ar galime tikėtis naujos šviesos šiomis dienomis?
Mes susiduriame su mūsų laikų kontekste iškylančiais ir su Rašto nagrinėjimu šių dienų kontekste susijusiais klausimais, kurie ragina bažnyčią giliau apsvarstyti, ką sako Raštas.
Pavyzdžiui, XX a. viduryje dėl holokausto blogio problema įgavo naują svorį.
Tai tiesa. Šis klausimas svarstomas visų denominacijų teologų. Viliuosi, kad ir čia sušvis nauja šviesa. Taip pat manau, kad išsiplės ir diskusijos apie Dievo jautrumą ar nejautrumą (t.y., ar išoriniai faktoriai verčia Dievą jausti skausmą arba džiaugsmą). Daug evangelikų teologų per daug greitai atmetė nejautrumą. Reikėtų daugiau patyrinėti, ką turime omenyje, kai sakome, kad Dievas turi jausmus. Ką Biblijos autoriai turėjo omenyje, ragindami neliūdinti Šventosios Dvasios? Negalima dėti lygybės ženklo tarp Dievo jausmų ir žmogaus jausmų, ir nemanau, kad Biblijos autoriai ragino mus tai daryti.
Tačiau pasakysiu, kad supratę ką nors naujai turėsite mane dėl to įtikinti, kitaip aš net nesiruošiu keistis. Jūs iš tiesų turėsite mane įtikinti, kad jūsų kokios nors Rašto ištraukos supratimas yra stipresnis, nei bažnyčios supratimas kuriuo nors klausimu. O čia gali išsivystyti plati diskusija. Ar mes galime išmokti šiais klausimais kalbėtis vieni su kitais, vieni kitų neskaudindami.
Tai jūs sakote, kad ta „nauja šviesa" reikalauja ir svarių įrodymų?
Taip, žinoma. Pavyzdžiui, XIX a. bažnyčios šaltiniai stipriai gynė Dievo nejautrumą. Tačiau XX a. teologai pradėjo atmesti šią doktriną naujai susirūpinę blogio problema. Nesu įsitikinęs, ar tai buvo gerai. Manau, įmanoma laikytis nejautrumo teorijos ir vis dėlto tikėti iš tikrųjų stipriu, mylinčiu, užjaučiančiu Dievu, kuris reaguoja į blogį.
Iš žrn. „Christianity Today" (2003m. lapkritis)
vertė Jurga Domarkaitė
