Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji, apipjaustyti kūne rankomis.
Tuo metu jūs buvote be Kristaus, atskirti nuo Izraelio bendruomenės, svetimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje. Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, per Kristaus kraują tapote artimi. Nes mūsų sutaikinimas yra Jis, iš abejų padaręs viena ir sugriovęs mus skyrusią sieną, savo kūnu panaikinęs priešybę - įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, - kad iš dviejų sutvertų savyje naują žmogų ir atneštų taiką. Jis viename kūne abejus sutaikino su Dievu per kryžių, kuriuo ir sugriovė priešiškumą. Atėjęs Jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti, nes per Jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo viena Dvasia. Todėl jūs jau nebesate pašaliniai nei svetimšaliai, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas į šventą šventyklą Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje (Ef 2, 11-22).
Mielieji,
Jei pradėtume skaičiuoti, Naujajame Testamente atrastume iš viso 15 įvardintų bažnyčių. Visoms, išskyrus Jeruzalės ir Antiochijos, yra adresuoti laiškai. Efezo bendruomenė ypatinga tuo, kad net dviejų apaštalų laiškai - Pauliaus ir Jono (Apr 2, 1-7) - pateko į NT kanoną. Apaštalo Pauliaus Laiškas efeziečiams tikriausiai yra vienintelis, kuriame Šv. Rašto tyrinėtojai neįžvelgia „neigiamo" motyvo, t.y. probleminės pastoracinės situacijos, paskatinusios Paulių parašyti šį laišką. Kiti apaštalo laiškai parašyti ad hoc, o šis - tinka įvairiausioms eklezinėms aplinkybėms (ir iš tiesų yra priskiriamas prie taip vadinamų „cirkuliavusių" laiškų, skaitytų daugelyje to meto bažnyčių). Manau, kad šiai Dr. Kyle Usrey inauguracijai skirtai rytinei maldai šis laiškas ypač dera. Nes yra parašytas iš kupinos dėkingumo širdies, regint sveiką bendruomenę. Paulius visą dėmesį sutelkia ne į kokio klaidžiamokslio paneigimą, ne į dorovinius prasižengimus, bet į Dievo Dvasios statomą bažnyčią. Jo pagrindinis ketinimas - kad dalyvaujantys šiame Dievo darbe būtų darniai statomi į šventą šventyklą Viešpatyje. Mes, čia susirinkusieji, taip pat pilni dėkingumo Dievui už augantį ir atsinaujinantį krikščionišką universitetą Lietuvoje ir nuoširdžiai melsimės ir laiminsime jo naująjį rektorių Dr. Kyle Usrey.
Prieš maldą leiskite lakoniškai įvardinti pagrindinę Pauliaus mintį šiai progai parinktame Biblijos tekste. Tai - artuma, bendrystė Dievo ir žmogaus atžvilgiu. Artuma, ištirpdanti susvetimėjimą, sugriaunanti įtarumą ir nepasitikėjimą, nugalinti fobijas, kurios etninių, kultūrinių ir konfesinių skirtybių pagrindu suponuoja priešiškumą. Pabrėždamas naują tikinčiųjų Jėzumi Kristumi tapatybę, Paulius tvirtina: [...] jūs jau nebesate pašaliniai nei svetimšaliai (Ef 2, 19). Sakydamas pašaliniai, jis vartoja gr. ξένοι (ksenoi) , iš kurio kyla šiandien taip dažnai mūsuose pradėtas linksniuoti terminas ksenofobija - „svetimo baimė". Naujas gyvenimas, nauja būtis Kristuje praryja priešybes, nors, tiesa, išsaugodama skirtybes.
Nebesame pašaliniai. Pirmasis ir pagrindinis susvetimėjimo aspektas, iš kurio kyla bet kuris svetimumo patyrimas - tai žmogaus susvetimėjimas Dievo atžvilgiu. Alberto Camus priekaištas formalioms visuomenėje nusistovėjusioms normoms yra teisingas tik iš dalies. Be abejo, Camus kaip pirštu į akį duria į pačias sopiausias XX a. visuomenės opas, ir visgi... Merso - pagrindinis romano Svetimas herojus - yra svetimas visuomenei ir visuomenė - jam ne tik dėl pastarosios empatijos, noro įsiklausyti ir suprasti stokos, bet visų pirma todėl, kad žmogus, pasak apaštalo Pauliaus, gyvena atskirtyje - „be vilties ir be Dievo pasaulyje" (Ef 2, 12). Kaip pamilti artimą, jei esi svetimas pats sau? Iš kur atrasti jėgų mylėti? Tik per Atpirkėjo kraują žmogus tampa artimas Dievui. Ir tik šis svarbiausias susitaikymas su savo Kūrėju sukuria prielaidas autentiškam ir vitališkam bendruomeniškumui. Patiriame ramybę, kurią tik Jis gali duoti. Dievo artuma gimdo artimo meilę. Nebesvetimi Dievui atranda jėgų mylėti, nepaisant to, ar patys yra kitų mylimi.
Šventųjų bendrapiliečiai. Kitataučiams Romos imperijoje pilietybę įgyti buvo ypač nelengva. Ambraziasteryje, IV a. tekste, kurio autorystė anksčiau buvo priskiriama Ambraziejui, bet nuo Erazmo Roterdamiečio - nežinomam autoriui, teigiama, jog Kilikijos Tarso miestiečiams dėl jų gausių dovanų imperatorius suteikė pilietybę. Jei iš tiesų taip buvo, tampa aišku, kaip apaštalas Paulius įgijo Romos pilietybę, kuri ne sykį jam pagelbėjo patekus į pavojų. Čia apaštalas pasitelkia šią analogiją naujai krikščionių tapatybei apibūdinti. Anksčiau pagonims Dievo tautos pilietybė jokiu būdu nebuvo pasiekiama. Dievo mieste stovėjusios šventyklos vidiniai kiemai - jiems uždari. Tačiau Kristui mirštant ant kryžiaus, šventyklos uždanga plyšo. Vartai pas Dievą atsivėrė visiems. Buvusieji toli, tapo artimi. Nusidėjėliai - šventųjų bendrapiliečiai.
Dar daugiau. Kristaus kryžiaus dėka tapome ir Dievo namiškiai. Namų įvaizdis kur kas stipriau negu pilietybės atskleidžia artumo aspektą. Dievas tapo mūsų Tėvu, esame Dievo vaikai ir gyvensime Jo namuose per amžius. Nebe svetimšaliai, bet Dievo namiškiai. Kontrastas ypač ryškus skaitant šią vietą originalo kalba, nes graikiškai abu žodžiai - svetimšaliai ir namiškiai - turi tą pačią šaknį οἶκος (oikos), t.y. namai. Tik be Kristaus buvome πάροικοι (paroikoi), pažodžiui toli nuo namų, o Kristuje tapome οἰκεῖοι τοῦ θεοῦ (oikeioi tou theou) - Dievo namiškiais.
Paulius kalba ne tik apie didžiosios sienos, skyrusios žemę nuo Dangaus, žmogų - nuo Dievo, griūtį Kristuje. Bet taip pat ir apie priešiškumo etniniu, kultūriniu bei religiniu pagrindu panaikinimą per Kristaus kryžių. Šis sugretinimas ypač tinkamas šioje, tarptautinio universiteto aplinkoje. Dėstytojai ir studentai čia atvyksta su savo kultūrinėmis paradigmomis ir papročiais. Viena vertus, šios skirtybės gali trukdyti bendrystei. Tačiau, kita vertus, gali ir labai praturtinti, nes tam tikros tikėjimo savybės, blankiai regimos vienoje kultūroje, stebėtinai sušvinta kitoje. Todėl multikultūriniame universiteto kontekste evangeliniai turtai gali atsiverti visoje pilnatvėje. Idant tai vyktų, turime sekti Pauliaus nurodymais, duotais efeziečiams - leisti Kristui per tikėjimą gyventi mūsų širdyse, o patiems šaknytis ir įsitvirtinti meilėje, su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakenčiant vienas kitą ir siekiant išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais (Ef 3, 17; 4, 2).
Tiek universiteto šeimininkai, tiek atvykę svečiai tiki, jog LCC universitetui tenka reikšmingas vaidmuo skleidžiant krikščioniškas vertybes bei principus tiek Lietuvoje, tiek ir apskritai Rytų Europos šalyse. Ant universiteto rektoriaus pečių gulasi ypatinga atsakomybė. Tai suprasdami, mes šį rytą ir susirinkome melstis ir prašyti Dievo malonės bei pagalbos šioje atsakingoje tarnystėje. Remdamasis trumpa Laiško efeziečiams refleksija, kuria pasidalinau su jumis, aš savo ruožtu norėčiau melsti, jog mūsų dangiškasis Tėvas naujam universiteto rektoriui Dr. Kyle Usrey suteiktų išminties ir įžvalgos nuolankiai priimti ir uoliai puoselėti artumo dovaną, kurią apaštalas Paulius siekė perduoti Efezo bažnyčiai, ir kuri užtikrina sveiką bet kurios bendruomenės augimą. Amen.
