Nesakau, kad visada „leidžiame pasauliui suplanuoti bažnyčios veiklą", kaip buvo sakoma septintą dešimtmetį, arba kad bindzename lyg šunelis pasauliui iš paskos. Taip elgdamiesi tarnavimą (pašaukimą) supainiotume su keliaklupsčiavimu (kas nėra mūsų pašaukimas), o jautrumą (dorybę) prilygintume konformizmui (blogiui). Pirmiausiai turime skelbti ir daryti tai, ką Dievas mus pasiuntė skelbti ir daryti - neprivalome pataikauti pasauliui.
Tuo pačiu, jei atidžiai neklausysime pasaulietinės visuomenės balsų, nebandysime jų suprasti ir pajusti žmonių nusivylimo, pykčio, sumaišties ir nevilties bei neverksime su verkiančiais, nebūsime tikri Jėzaus iš Nazareto mokiniai. Šitaip elgdamiesi rizikuotume (kaip būdavo sakoma) atsakinėti į klausimus, kurių niekas neužduoda, kasyti, kur neniežti, dovanoti dovanas tiems, kam jų nereikia, - kitaip tariant, būtume visai ne vietoje, kaip per ilgą istoriją bažnyčiai dažnai nutikdavo.
Šiame skyriuje pakalbėsiu apie tris dalykus, ko ieško šiuolaikiški pasauliečiai vyrai ir moterys, nors iš tikrųjų to trokšta visi. O šiuos troškimus įdeda pats Jėzus Kristus ir tik Jis pajėgus juos patenkinti, todėl bažnyčiai metamas iššūkis - kaip pateikti pasauliui nesuskaidytą Jėzaus paveikslą.
Transcendencijos ieškojimas
Dar visai neseniai „transcendencija" buvo nesuprantamas žodis, kurį vartodavo tik teologinės mokslo įstaigos, kuriose studentus mokydavo „transcendenciją" (Dievą virš ir už sukurto pasaulio) atskirti nuo „imanentiškumo" (Dievo, esančio ir veikiančio viduje). Tačiau šiais laikais beveik visi šiek tiek nutuokia, ką reiškia transcendencija, mat žodį išpopuliarino visuotinis susižavėjimas „transcendentine meditacija". Transcendencijos ieškojimas - tai už materialios visatos tvyrančios pirminės tikrovės paieška. Tai protestas prieš sekuliarizaciją, tai yra prieš bandymą pašalinti Dievą iš Jo paties pasaulio. Tai pripažinimas, kad žmogus „gyvas ne viena duona", nes materializmas nepatenkina žmogaus dvasios. Apsvarstykime kelis dabartinio nusivylimo sekuliarizmu ir nepaliaujamo transcendencijos ieškojimo pavyzdžius.
Pirma - neseniai žlugęs euromarksizmas. Galvoje turiu ne socializmą, kaip politinę-ekonominę ideologiją, bet klasikinį marksizmą, kaip Dievo buvimą neigiančią filosofiją. Iš pradžių marksizmas atsirado kaip iš mados išėjusio religinio tikėjimo pakaitalas, tačiau „atsivertėlių" buvo maža ir reta. Anot aštuntąjį dešimtmetį apie Rytų Europą rašiusio kanauninko Trevoros Beesono, - „Pagrindinės komunizmo doktrinos niekada neįtikino proletariato ir inteligentijos protų ir nepatenkino jų emocijų. Tuo tarpu religinis gyvenimas pasižymėjo išskirtiniu atsparumu ir, užuot išnykęs, daug kur pagyvėjo ir sustiprėjo"[1]. Panašiai samprotavo A. Solženytsinas 1983 metais, ypač kalbėdamas apie Sovietų Sąjungą. Jis atkreipė dėmesį į tai, ko sovietų valdžia visai nesitikėjo:
„<...> kad šalyje, kur bažnyčios buvo sulygintos su žeme, kur triumfuojantis ateizmas nevaldomai siautėjo du trečdalius šimtmečio, kur dvasininkija yra visiškai pažeminta ir iš jos atimta bet kokia nepriklausomybė, kur tai, kas belikę iš bažnyčios kaip institucijos, toleruojama tik Vakarams skirtos propagandos sumetimais, kur net šiais laikais žmonės siunčiami į darbo stovyklas dėl tikėjimo ir kur pačiose stovyklose tie, kurie per Velykas susirenka pasimelsti, uždaromi į baudžiamąsias kameras, - jie (t. y. sovietų valdžia) negalėjo įsivaizduoti, kad po šiuo komunistų presu Rusijoje išgyvens krikščioniškoji tradicija! Joje išliko daug milijonų tikinčiųjų - tik išorinis spaudimas juos užtildė"[2].
Antroji sfera, kurioje žmonės yra nusivylę sekuliarizmu, - tai vakarietiško materializmo dykuma. Sekuliarizmas kapitalizmo rūbais žmogaus sielos nepatenkina lygiai taip pat, kaip jos nepatenkina sekuliarizmas komunizmo rūbais. Amerikietis Theodore'as Roszakas puikiai išaiškino šią tuštybę. Jo knygos „Where the Wasteland Ends" („Dykynės kraštas") paantraštė skamba taip: „Postindustrinės visuomenės politika ir transcendencija"[3]. Jis aprauda, kaip pats vadina, „pasaulio kokakolonizaciją"[4]. Mes jaučiame, rašo jis, „psichinę klaustrofobiją mokslinėje pasaulėžiūroje"[5], kuri neleidžia žmogaus dvasiai kvėpuoti. Jis griežtai kritikuoja mokslą (manau, turi omenyje pseudo mokslą) už arogantiškas pretenzijas viską išaiškinti, už „demaskuojančią dvasią"[6], už „paslapčių išsklaidymą". „Mokslas tegali išmatuoti tik dalį to, ką žmogus pajėgia žinoti"[7]. Šis materialus objektyvaus mokslo pasaulis, tęsia jis, net nėra mums „pakankamai erdvus"[8]. Be transcendencijos „žmogus vysta"[9]. Nors jo receptas (W. Blake'o „vaizduotės" grąžinimas) yra apgailėtinai neadekvatus, savo diagnoze jis pataikė tiesiai į dešimtuką. Žmonės instinktyviai jaučia, kad tikrovės neįmanoma sugrūsti į mėgintuvėlį arba užtepti ant stiklo plokštelės ir ištirti pro mikroskopą ar suvokti pasitelkus abejingą mokslinį objektyvumą. Gyvenimas turi kitą, transcendentinį lygmenį, o tikrovė yra „stulbinančiai plati"[10].
Trečia, tai, kad žmonės ieško transcendentinių pojūčių, rodo narkomanijos epidemija. Šis beveik visame pasaulyje paplitęs reiškinys aiškinamas įvairiai. Narkomanija nėra visiškai nekaltas eksperimentavimas ar visuomet sąmoningas protestas prieš visuotinai nusistovėjusią tvarką, ar net bandymas pabėgti nuo žiaurios tikrovės. Narkomanija - tai taip pat nuoširdus „aukštesnės sąmonės", netgi objektyvios transcendentinės tikrovės ieškojimas. Tai puikiai iliustruoja rašytojas Carlosas Castaneda, kurio knygos buvo ypač populiarios septintąjį ir pusę aštuntojo dešimtmečio. Jis tvirtino esą jį inicijavo indėnas jakas iš Meksikos vardu Don Žuanas. Don Žuanas jį išmokęs, kad egzistuoja dvi tolygios tikrovės: „paprastas" gyvų žmonių pasaulis ir „nepaprastas" diableros, arba burtininkų, pasaulis. „Ypač svarbu išmokti atrasti plyšį tarp šių pasaulių ir patekti į kitą pasaulį <...>. Yra vieta, kur du pasauliai persidengia. Ten ir rasi plyšį. Jis atsiveria ir užsiveria tarsi vėjo varstomos durys"[11]. Į nepaprastą tikrovę patenkantis žmogus yra „išminčius", jis būtinai turi turėti „sąjungininką", tai yra „galią, kuri jį perkeltų už jo paties ribų"[12]. Du pagrindiniai sąjungininkai - tai datura, taip pat vadinama paprastąja durnarope, jėgą suteikianti moteriška galia, ir grybas, vadinamas humito arba „dūmelis", ekstazę suteikianti vyriška galia. Pirmąjį gerdavo arba absorbuodavo pro odą, antrąjį rūkydavo. Tuomet žmonės imdavo „pranašauti", jų kūnai pakildavo, arba jie išeidavo iš kūnų įgydami kitokį pavidalą, įeidavo į daiktus bei pereidavo pro juos.
Ketvirtas transcendencijos ieškojimo pavyzdys - gausybė religinių kultų. Atgijo senoviniai tikėjimai, Vakarų jaunimas žavisi Rytų misticizmu, ir randasi daug naujų religijų. Po Antrojo pasaulinio karo Didžiojoje Britanijoje atsirado bent aštuoni šimtai naujų religijų[13], o Alvinas Toffleris priskaičiuoja, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose tūkstantis naujų kultų susilaukė trijų milijonų pasekėjų[14]. Vienas iš baisiausių kultų - San Francisko mieste buvęs „Žmonių šventyklos" judėjimas, kuriam vadovavo Jimas Jonesas. 1978 metais „Džounstaune", jų kolonijoje Gajanos džiunglėse, beveik tūkstantis pasekėjų įvykdė masinę savižudybę išgerdami nuodų. Savaitraščio „The Economist" vedamajame skaitytojai buvo perspėti, kad „prasidėjo naujų dvasinių patyrimų paieškos", priduriant: „Ieškant Dievo labai paprasta papulti į Šėtono glėbį"[15]. Sociologas Peteris Bergeris aiškino panašiai: „Šiuolaikinę okultizmo bangą (įskaitant demoniškąjį komponentą) reikėtų kildinti iš transcendencijos slopinimo moderniojoje sąmonėje"[16].
Labiausiai šokiruojanti iš visų naujų religinių srovių yra Naujojo Amžiaus judėjimas. Naujojo Amžiaus judėjimas - tai keista įvairių įsitikinimų, religijų ir mokslo, fizikos ir metafizikos, senovinio panteizmo ir evoliucinio optimizmo, astrologijos, spiritizmo, reinkarnacijos, ekologijos ir alternatyvios medicinos samplaika. Vienas iš judėjimo lyderių, Davidas Spangleris, knygoje „Emergence: The Rebirth of the Sacred" rašo, kad „nuo ankstyvos vaikystės" jis pats žinojo, kad be jį supančio pasaulio egzistuoja „kita dimensija", o užaugęs suvokė, kad tai - „šventa arba transcendentinė dimensija". „Šventumo pojūčio atgimimas, - priduria jis, - yra Naujojo Amžiaus esmė"[17].
Keturi šių laikų pavyzdžiai įrodo, jog materializmas nepatenkina žmogaus dvasios, todėl žmonės ieško kitos, transcendentinės tikrovės. Jie jos ieško visur - per jogą, transcendentinę meditaciją ir Rytų religijas, seksą (jį Malcolmas Muggeridge'as vadindavo „materialisto misticizmu"), muziką ir kitus menus, narkotikų sužadintą aukštesnę sąmonę, modernius kultus, Naujojo Amžiaus hipotezes, pavojingą okultizmo eksperimentavimą ir mokslinės fantastikos fantazijas.
Pirmiausia krikščionys į šį painų reiškinį turėtų reaguoti su užuojauta, nes mes aiškiai suprantame, kas vyksta ir kodėl. Kaip apaštalas Paulius sakė Atėnų filosofams, vyrai ir moterys „apgraibom ieško Dievo", tarsi aklieji tamsoje, bandydami užčiuopti savo Kūrėją, kuris nesuteiks ramybės tol, kol jie neatras ramybės Jame[18]. Žmonės patys ieško transcendencijos. Šiuolaikinį pavyzdį pateikė dienraščio „The Independent" aplinkosaugos korespondentas Richardas Northas:
„Begalei mūsų tiesiog reikia ką nors garbinti. Tačiau kad galėtumei garbinti, turi sugebėti atrasti kažką esantį už savęs - ir geresnį už save. Toks yra Dievas. Tokia yra gamta. Visi mes įsimylime aplinką - ir kai mylime Dievą, ir kai nustojame Jį mylėję"[19].
Transcendencijos ieškojimas - iššūkis bažnyčios garbinimui susirinkimų metu. Ar garbinimas suteikia žmonėms tai, ko jie trokšta, - dalelę paslapties, „mistikos pojūtį", Biblijos kalba - „Dievo baimę", šiuolaikine kalba - „transcendenciją"? Retokai. Ne visada bažnyčia įsisąmonina garbinimo gilumą. Ypač mes, save vadinantys „evangeliniais" krikščionimis, nedaug išmanome apie garbinimą. Mūsų specializacija - evangelijos skelbimas, o ne garbinimas. Atrodo, per mažai suvokiame, koks didingas ir šlovingas yra visagalis Dievas. Mes nesilenkiame iš nuostabos prieš Jį su baime. Mums būdingiau būti pasipūtusiems, nepagarbiems ir išdidiems. Mes nesivarginame ruoštis garbinimo tarnavimams. Kartais garbiname apsileidusiai, mechaniškai, paviršutiniškai ir nuobodžiai. Kartais garbiname taip lengvabūdiškai, kad garbinimas nustoja būti garbinimu. Tad nėra ko stebėtis, kad ieškantieji Tikrovės dažnai praeina pro šalį!
Įsiklausykime dar kartą, kaip Biblija kritikuoja religiją. Jokia kita knyga, netgi K. Markso ir jo pasekėjų raštai, tuščios religijos nekritikuoja griežčiau už Bibliją. Aštunto ir septinto amžiaus pr. Kr. pranašai atvirai demaskuodavo formalų ir veidmainišką izraelitų garbinimą. Jų kritiką Jėzus pritaikė savo laikų fariziejams: „Ši tauta gerbia mane lūpomis, bet jų širdys toli nuo manęs"[20]. Nemalonu, tačiau Senojo Testamento pranašai ir Jėzus religingumu ramiai galėtų kaltinti mus ir mūsų bažnyčias. Dažnai garbinimas tėra ritualas, išorė be jėgos, linksmybė be baimės, religija be Dievo.
Ką tuomet daryti? Štai keli pasiūlymai. Pirma, turime taip ištikimai skaityti ir pamokslauti Dievo žodį, kad išgirstume Jį vėl besikreipiantį į savo žmones. Antra, turime rengti Viešpaties vakarienę su tokiu lūkesčiu ir pagarba, kad (atidžiai parenku žodžius) Jėzus Kristus iš tikro joje dalyvautų - ne elementuose, bet būdamas tarp savo žmonių ir prie savo stalo, pats Jėzus Kristus objektyviai ir iš tikrųjų būtų ten, susitiktų su mumis, pasiruošęs apsireikšti mums priimant duoną ir trokštąs atsiduoti mums, kad širdyse tikėjimu maitintumėmės Juo. Trečia, turime taip nuoširdžiai šlovinti ir melstis, kad drauge su Jokūbu Dievo žmonės sakytų: „Tikrai Viešpats yra šitoje vietoje, o aš to nežinojau"[21], o netikintieji pultų ant kelių pagarbindami Dievą ir sušukdami: „Dievas iš tiesų yra tarp jūsų!"[22]
Trumpai tariant, be galo liūdna, kad transcendencijos ieškantys šiuolaikiniai vyrai ir moterys vartoja narkotikus, užsiiminėja seksu ar joga, ieško kultų, pasineria į misticizmą, Naujojo Amžiaus judėjimą ir mokslinę fantastiką, užuot ieškoję bažnyčios, kur per garbinimo tarnavimus visuomet būtų patiriama tikra transcendencija ir artimas susitikimas su gyvuoju Dievu.
Reikšmingumo ieškojimas
Šiuolaikinis pasaulis ne tik užgniaužia transcendencijos pojūtį, bet ir mažina (ir net naikina) žmogaus reikšmingumo pojūtį, įsitikinimą, kad gyvenimas yra prasmingas. Paminėsiu tris tendencijas.
Pirma - technikos įtaka. Žinoma, technika gali išlaisvinti, jei ji išlaisvina žmones nuo sunkių darbų namie ar gamyklose. Tačiau technika gali ir siaubingai dehumanizuoti, kai vyrai ir moterys pasijunta ne žmonėmis, o daiktais, „kurių tapatybę įrodo ne „vardas ir pavardė", o kortelėje įspaustas eilės numeris, kurį nuskaito kompiuteriai"[23].
Antra - mokslinis redukcionizmas. Įvairūs mokslininkai teigia, kad žmogus tėra gyvūnas (tiksliau, dr. Desmondo Morriso žodžiais, - „plika beždžionė") arba mašina, užprogramuota automatiškai reaguoti į išorinius dirgiklius. Būtent tokie pareiškimai išprovokavo velionį profesorių Dolandą MacKay'ų išpopuliarinti posakį „tik niekas" (angl. „nothing buttery"), kaip paaiškinimą, ką reiškia redukcionizmas, ir protestuoti prieš tendenciją sumenkinti žmogaus asmenybę.
Žinoma, mūsų smegenys yra mašina, be galo sudėtingas mechanizmas, o mūsų anatomija ir fiziologija yra tokios pačios kaip ir gyvūnų, tačiau žmogiškumą sudaro ne vien kūnas ir smegenys. Tvirtindami, kad esame „tik" tas ar anas, žmonės rimtai ir pavojingai klysta.
Trečia, žmogaus reikšmingumo pojūtį mažina egzistencializmas. Radikalūs egzistencialistai nuo humanistų skiriasi tuo, jog jie yra apsisprendę ateistai, pasiryžę pripažinti baisias ateizmo pasekmes. Kadangi (jų nuomone) Dievas mirė, su Juo mirė ir visa kita. Kadangi Dievo nėra, neliko vertybių ir idealų, moralės normų ar standartų, tikslo ar prasmės. Ir nors aš egzistuoju, nėra kas man ar mano egzistencijai suteiktų kokią nors prasmę, išskyrus galbūt mano apsisprendimą išdrįsti būti. Prasmė atrandama tik niekinant savo paties beprasmiškumą. Kito būdo patvirtinti savo autentiškumą nėra.
Galbūt ši filosofija atrodo atvirai herojiška, tačiau tikriausiai labai nedaug žmonių sugeba apsimesti, kad jie yra reikšmingi, kai žino, jog visiškai nėra tokie. Nes, kad išliktume, mes turime jaustis reikšmingi. Viktoras Franklas tai suprato trejus jaunystės metus praleidęs Aušvico koncentracijos stovykloje. Jis pastebėjo, kad daugiausia galimybių išgyventi turėjo tie kaliniai, „kurie žinojo, kad jų laukia kokia nors užduotis"[24]. Vėliau jis tapo Vienos universiteto psichiatrijos ir neurologijos profesoriumi bei įkūrė vadinamąją „Trečiąją Vienos psichiatrijos mokyklą". Jis teigė, kad, greta Freudo „malonumų troškimo" ir Adlerio „valdžios troškimo", žmonėms būdingas „prasmės troškimas". Iš tikrųjų „siekis atrasti gyvenimo prasmę - pirmučiausias žmogaus stimulas"[25]. Jis išplėtojo, kaip pats pavadino, „logoterapiją", logos vartodamas ne „žodžio" ar „priežasties", bet „reikšmės" reikšme. „Masinė mūsų laikų neurozė, - rašė jis, - yra egzistencinis vakuumas"[26], tai yra pojūčio, kad gyvenimas yra prasmingas, netekimas. Kartais jis paklausdavo klientų, ar jiems nevertėtų nusižudyti (neįprastas gydytojo klausimas pacientui!). Jie atsakydavo, kad kas nors (galbūt darbas, santuoka, šeima) jų gyvenimą daro prasmingą. Tuo remdamasis profesorius Franklas pradėdavo gydymą.
Beprasmybė sukelia nuobodulį, alkoholizmą, nepilnamečių nusikalstamumą ir savižudybes. Komentuodamas Viktoro Franklo darbą Arthuras Koestleris rašė:
„Žmogus turi įgimtą polinkį siekti prasmės ir vertybių, kurias galėtų realizuoti <...>. Tūkstančiams studentų skiepijamos teorijos, neigiančios vertybių egzistavimą. Dėl to visame pasaulyje regime tą patį reiškinį - į mūsų klinikas plūsta vis daugiau pacientų, kurie skundžiasi vidine tuštuma, visiška gyvenimo beprasmybe"[27].
Kaip klasikiniame darbe apie savižudybes rašo Emile'is Durkheimas, daugiausia savižudybių sukelia anomija, kurią būtų galima pavadinti „normų nebuvimu" arba „beprasmybe". „Anominės" savižudybės įvykdomos tuomet, kai žmogus nemato jokio gyvenimo tikslo arba siekia jam nepasiekiamo tikslo - valdžios, sėkmės ar prestižo. „Joks žmogus nebus laimingas ir net neegzistuos, jei jo poreikiai nebus proporcingi turimoms priemonėms"[28].
Jei transcendencijos ieškojimas kelia iššūkį bažnyčios garbinimo kokybei, tai reikšmingumo ieškojimas kelia iššūkį bažnyčios mokymo kokybei. Milijonai žmonių nežino, kas jie tokie ir kad yra reikšmingi ar vertingi. Dėl to būtinai turime pasakyti jiems, kas jie yra, apšviesti, kokia yra jų tapatybė, tai yra be kompromisų mokyti visos biblinės doktrinos apie žmogų - ne tik apie žmogaus nuodėmingumą, bet ir (o šiame kontekste - visų pirma) apie orumą (žr. 1 skyrių).
Pagal sukūrimo ir atpirkimo doktrinas krikščionys tiki, kad žmonės iš prigimties turi vertę. Kaip nagrinėjome pirmame skyriuje, Dievas sukūrė vyrą ir moterį pagal savo paties atvaizdą ir paskyrė rūpintis žeme bei kūrinija. Jis mums suteikė racionalius, moralinius, socialinius, kūrybinius ir dvasinius gebėjimus, dėka kurių esame panašūs į Jį, o ne į gyvūnus. Žmonės - dieviškos būtybės. Žmogui kritus, dieviškumas buvo iškreiptas, tačiau jis nebuvo sunaikintas. Be to, „Dievas taip pamilo pasaulį", kad mūsų išgelbėjimui siuntė savo viengimį Sūnų. Kryžius viešai įrodė, kaip stipriai Dievas vertina žmogų.
Šiomis dienomis krikščioniškas mokymas apie žmogaus orumą ir vertę yra be galo svarbus ne tik todėl, kad padeda puoselėti mūsų įvaizdį ir savigarbą, bet ypač dėl to, kad yra naudingas visuomenei.
Kai žmonės nevertinami, užrūgsta visa visuomenė. Moterys žeminamos, o vaikai niekinami. Ligoniai laikomi nepatogumu, o seni žmonės - našta. Etninės mažumos diskriminuojamos. Vargšai engiami ir atstumiami. Kapitalizmas parodo visą savo „grožį". Darbininkai išnaudojami kasyklose ir gamyklose. Su nusikaltėliais žiauriai elgiamasi kalėjimuose. Opozicijos nuomonė užgniaužiama. Dešinieji radikalai kuria Belzeną, kairieji radikalai - Gulagą. Netikintieji paliekami gyventi ir mirti paklydime. Jokios laisvės, jokio orumo, jokio nerūpestingo džiaugsmo. Gyventi nebeverta, nes gyvenimą vargu ar dar galima vadinti gyvenimu.
Tačiau kai žmonės vertinami dėl to, kad jie iš prigimties yra vertingi, viskas pasikeičia. Vyrai, moterys, vaikai - visi yra gerbiami. Ligoniais rūpinamasi, o seni žmonės gali oriai gyventi ir mirti. Disidentai išklausomi, nusikaltėliai perauklėjami, mažumos apsaugomos, o engiamieji išlaisvinami. Darbininkai gauna deramą atlyginimą, dirba normaliomis sąlygomis, dalyvauja įmonės valdyme ir gauna dalį pelno. O Evangelija skelbiama iki pasaulio pakraščių. Kodėl? Nes žmonės laikomi svarbūs. Nes kiekvienas vyras, moteris ir vaikas yra vertingas ir svarbus, pagal Dievo atvaizdą ir panašumą sukurtas žmogus.
Bendruomenės ieškojimas
Transcendenciją ir reikšmingumą naikinanti šiuolaikinė technokratinė visuomenė naikina ir bendruomeniškumą. Mes gyvename socialinio susiskaidymo laikais. Žmonėms darosi vis sunkiau bendrauti vieniems su kitais, todėl vis labiau siekiame to, ką pasiekti sunkiausia, - meilės pasaulyje be meilės. Savo liudininkais pasirinkau tris labai skirtingus žmones.
Pirma - Motina Teresė. Ji gimė Jugoslavijoje, o į Indiją išvyko vos septyniolikos. Maždaug po dvidešimties metų metė mokytojos profesiją, kad tarnautų Kalkutoje vargingiausiems iš vargšų. Tais pačiais metais (1948 m.) ji tapo Indijos piliete, o po dar dvejų metų įsteigė savo pačios „Meilės misionierių" ordiną. Indija buvo jos namais per šešiasdešimt metų, todėl jos vizija ir balsas - tikri Trečiojo pasaulio vizija ir balsas. Štai ką ji rašė apie Vakarus:
„Žmonės šiandien trokšta meilės, supratingos meilės, kuri yra <...> vienintelis atsakymas į vienišumą ir begalinį skurdą. Todėl mes (t. y. jos ordino seserys ir broliai) galime keliauti į tokias šalis kaip Anglija, Amerika ar Australija, kur žmonėms netrūksta duonos, tačiau ten žmonės kenčia nuo baisaus vienišumo, baisios nevilties, baisios neapykantos, jaučiasi nereikalingi, bejėgiai, beviltiški. Jie pamiršo šypsotis, pamiršo žmogaus prisilietimo grožį. Jie pamiršta, kas yra žmogaus meilė. Jiems reikia ko nors, kas juos suprastų ir gerbtų"[29].
Pamenu, kaip pirmąkart perskaitęs šį Vakarų pasaulio apibūdinimą šiek tiek pasipiktinau ir maniau, kad jis yra perdėtas. Tačiau vėliau mano nuomonė pasikeitė. Manau, bent jau apibendrintai, taip teigti yra teisinga.
Antrasis liudininkas - talentingas matematikas ir filosofas bei nepalenkiamas ateistas Bertrandas Russellas. Autobiografijos prologe jis rašė jaudinančiai ir atvirai:
„Mano gyvenimą valdo trys paprastos, bet neapsakomai stiprios aistros: meilės ilgesys, pažinimo ieškojimas ir nepakeliamas gailestis kenčiančiai žmonijai. Tarsi stiprūs nepastovūs vėjai šios aistros nešiojo mane šen bei ten, virš gilaus sielvarto vandenyno, iki pat nevilties bedugnės krašto. Aš pirmiausia ieškojau meilės, nes ji sukelia ekstazę <...>. Aš jos ieškojau, nes ji išvaduoja iš vienišumo - to siaubingo vienišumo, kai drebanti sąmonė žvelgia per pasaulio kraštą į šaltą nesuvokiamą bedvasę prarają..."[30]
Woody Allenas - trečiasis liudininkas. Dauguma žmonių jį laiko komiku (jis ėmė pardavinėti juokingas istorijas žiniasklaidai dar mokydamasis mokykloje), „tačiau po klounu slepiasi tragikas"[31]. Nors jis yra talentingas rašytojas, režisierius ir aktorius, atrodo, taip ir nesugebėjo atrasti nei savęs, nei ko nors kito. Mylėjimąsi jis vadina „dviem psichopatais po vienu užtiesalu", o filme „Manhatanas" (1979 m.) šmaikštauja, kad žmonės turėtų „poruotis visam gyvenimui kaip balandžiai arba katalikai", tačiau pats savo pamokymais nesivadovauja. Jis pripažįsta, kad visi jo filmai yra „apie patį sudėtingiausią dalyką - meilę. Su ja susiduria kiekvienas. Žmonės arba yra įsimylėję, arba tuoj įsimylės, arba tuoj nustos mylėję, ieško meilės arba bando jos išvengti"[32]. Biografiją autorius baigia tokiais žodžiais: „Jis bando, kaip, žinoma, bandome mes, atrasti jėgų gyvenimą pagrįsti meile. Kaip sako filmo „Hana ir jos seserys" personažas, - „galbūt poetai teisūs. Galbūt meilė - vienintelis atsakymas..."[33]
Trys labai skirtingos kilmės, įsitikinimų, temperamentų ir patirties žmonės sutinka, kad meilė yra be galo svarbi. Jie kalba visos žmonijos vardu. Visi instinktyviai jaučiame, kad meilė - nepakeičiama mūsų žmogiškumo dalis. Meilė - tai pats gyvenimas.
Žmonės jos ieško visur. Septintąjį dešimtmetį kai kurie ištrūkdavo iš vakarietiško individualizmo ir bandydavo gyventi bendruomenėse. Kiti pagrindinę šeimą (tradicinį Vakarų šeimos modelį) bando keisti išplėstine šeima (šis modelis tradiciškai daugelį amžių vyravo Afrikoje ir Azijoje). Dar kiti atmeta amžinas šeimos ir santuokos institucijas bandydami (krikščionių manymu, tuščiai ir kvailai) šitaip atrasti laisvę ir spontanišką meilę. Visi ieško tikros bendruomenės ir tikros meilės. Andrew Lloydo Webberio dainos miuziklui „Aspects of Love" žodžiai puikiai apibendrina, kas yra meilė:
Meilė, meilė keičia viską:
Rankas ir veidus, žemę ir dangų.
Meilė, meilė keičia viską:
Kaip gyveni tu ir kaip miršti.
Iš meilės vasara atskrenda,
Ir naktis niekad nesibaigia.
Taip meilė, meilė keičia viską;
Aš virpu išgirdęs tavo vardą.
Niekas pasaulyje nebebus kaip anksčiau.
Meilė, meilė keičia viską:
Dienos ilgesnės, žodžiai prasmingesni.
Meilė, meilė keičia viską:
Skausmas gilesnis negu anksčiau.
Meilė apverčia tavo pasaulį aukštyn kojom,
Ir tas pasaulis gyvuos amžinai.
Taip meilė, meilė keičia viską,
Atneša šlovę, atneša gėdą.
Niekas pasaulyje nebebus kaip anksčiau.
Taigi trečiasis pasaulio iššūkis siejasi su bažnyčios bendravimo kokybe. Mes skelbiame, kad Dievas yra meilė ir kad Jėzus Kristus siūlo tikrą bendravimą. Mes tvirtiname, kad bažnyčia yra Evangelijos dalis. Dievas siekia, mes sakome, ne išgelbėti pavienius žmones ir juos amžiams palikti vienišus, bet pastatyti bažnyčią, sukurti naują visuomenę, net naują žmoniją, kurioje būtų panaikinta rasinė, tautinė, socialinė ir lyčių nelygybė. Be to, ši nauja Jėzaus bendruomenė drįsta vadintis tikrąja alternatyvia visuomene, užgožiančia pasaulio vertybes ir standartus.
Įspūdingas pareiškimas, tačiau labai liūdna, kad bažnyčiai nuolat nesiseka įgyvendinti savo pačios idealų. Galbūt ji nepriekaištingai teologiškai suvokia savo pašaukimą, tačiau mes per mažai pakantūs, per mažai rūpinamės, per mažai mylime. Bendruomenės ieškantys žmonės turėtų plūsti į bažnyčias, ypač jei jose vyksta mažų grupelių veikla, tuo tarpu jie net nesivargina apsilankyti bažnyčioje būdami įsitikinę, kad meilės ten nesuras.
Krikščionis rašytojas ir filmų kūrėjas Melas White'as nukeliavo ištirti Gajanos džiunglėse esančiame Džonstauno mieste 1978 metais įvykdytos masinės savižudybės priežasčių ir vėliau parašė knygą bei sukūrė filmą „Deceived". „Kodėl taip atsitiko? - klausė jis. - Ar galime ką nors padaryti, kad tai nepasikartotų?" Kalbėdamasis su kultą palikusiais ir išgyvenusiais žmonėmis jis nustebęs aptiko, kad „Joneso aukos buvo iš mūsų bažnyčių" (taip vadinasi pirmas knygos skyrius), tačiau jose jie nerado meilės. Pavyzdžiui, iš kulto po septynerių metų pasitraukusi Džina Mils sakė: „Mane atgrasindavo visos bažnyčios, į kurias ėjau, nes aš niekam nerūpėjau"[34]. O Greisė Stoen, kurios vyras teisininkas Timas buvo antras pagal svarbą žmogus San Francisko „Žmonių šventykloje", pasakė: „Lankiau bažnyčią, kol man sukako aštuoniolika <...> ir niekas niekada su manim nesusidraugavo". Tuo tarpu „Žmonių šventykloje", anot Džinos Mils, „visi buvo tokie rūpestingi ir mylintys. Jie mus apkabindavo, šiltai priimdavo ir sakydavo, kad laukia sugrįžtant"[35]. Šis atradimas paskatino Melą White'ą paskutiniame knygos skyriuje, pavadintame „Tai neturi pasikartoti", surašyti aštuonis apsisprendimus, kurių pirmasis skamba taip: „Darysiu viską, ką pajėgiu, kad mano bažnyčia taptų labiau mylinčia bendruomene - ir saviškius, ir svetimuosius"[36].
Vis dėlto būtų neteisinga šių laikų bažnyčią vertinti vien neigiamai, nes visame pasaulyje yra krikščioniškų bendruomenių, kuriose atrasime tikrą, pasiaukojančią, tarnaujančią ir palaikančią meilę. Kai tarpsta tokia krikščioniška meilė, jos patrauklumui beveik neįmanoma atsispirti. Ją puikiai nusakė vyskupas Stephenas Neillas:
„Tų, kuriuos sieja asmeniškas atsidavimas Jėzui Kristui, bendrystėje meilė pasiekia tokį intymumą ir intensyvumą, kokio nerasi niekur kitur. Jėzaus iš Nazareto draugų draugystė nepanaši į jokią kitą. Ji turėtų būti įprasta krikščionių bendruomenėje <...>. Tai, kad krikščionių susirinkimuose tokie santykiai labai reti, rodo, jog visa bažnyčia nepajėgia vykdyti tikslo, kurį numatė jos Įkūrėjas. O kur tokie santykiai patiriami, ypač nepaisant rasinių, tautinių ir kalbos skirtumų, jie labai įtikinamai įrodo, kad Jėzus vis dar gyvena tarp žmonių"[37].
***
Štai tokių trijų dalykų ieško žmonės. Galbūt jie taip neįvardintų, bet manau, jog galime teigti, kad ieškodami transcendencijos jie bando atrasti Dievą, ieškodami reikšmingumo bando atrasti save pačius, o ieškodami bendruomenės bando atrasti savo artimą. Ir to ieško visa žmonija - Dievo, artimo ir savęs pačių.
Be to, krikščionys teigia (žinau, kad tikėdami, viliuosi, kad nuolankiai), jog kas ieško, tas randa - Kristuje ir Jo naujojoje visuomenėje. Man atrodo, šiuolaikiniai pasauliečių ieškojimai meta vieną iš didžiausių bažnyčiai kada nors mestų iššūkių - ir galimybę: žmonės atvirai ieško to, ką teikia Jėzus Kristus!
Ar bažnyčia išdrįs taip radikaliai atsinaujinti veikiant Dvasiai ir Dievo žodžiui, kad garbinimu pasiūlytų transcendencijos patyrimą, mokymu - reikšmingumą, bendravimu - bendruomenę? Jei išdrįs, ieškantys žmonės atsigręš į bažnyčią, o mūsų skelbiama Geroji naujiena taps patikima.
Ištrauka iš Johno Stotto knygos „Šiuolaikinis krikščionis"
[1] Trevor Beeson, „Discretion and Valour" (Collins, 1974), p. 24.
[2] Iš Solženytsino kalbos, pasakytos 1983 metų kovą Londone atsiimant Templetono apdovanojimą.
[3] Theodore Roszak, „Where the Wasteland Ends" (1972; Anchor, 1973).
[10] Theodore Roszak, „The Making of a Counter Culture" (Anchor, 1969), p. 235.
[11] Carlos Castaneda, „The Teachings of Don Juan" (1968; Penguin, 1970), p. 182.
[13] Kaip 1990 m. spalio 26 d. „The Times" paskelbė teigus Londono Karališkojo koledžo istorijos ir religijos sociologijos dėstytoją dr. Peterį Clarke'ą. Jis pridūrė, jog suskaičiuotieji kultai tėra ledkalnio viršūnė. „Pasirodys, jog po vandeniu glūdi didžiulė naujos religijos masė, ir niekas tiksliai nežino, nei kur ji yra, nei kokio ji dydžio".
[14] Alvin Toffler, „Third Wave" (Collins, 1980), p. 385.
[15] „The Economist", 1978 m. lapkričio 25 d.
[16] Peter L. Berger, „Facing up to Modernity" (1977; Penguin, 1979), p. 255.
[17] David Spangler, „Emergence: The Rebirth of the Sacred" (Dell Publishing, 1984), p. 12 ir 41.
[18] Augustinas, „Išpažinimai" (1 kn., 1 sk.).
[19] Cit. Jonathon Porritt ir David Winner, „The Coming of the Greens" (Collins, 1988), p. 251-252.
[23] Arnold Toynbee, cit. „The Times", 1969 m. balandžio 5 d. Žr. jo knygą „Experiences" (Oxford University Press, 1969).
[24] Viktor E. Frankl, „Man's Search for Meaning", iš pradžių išspausdinta pavadinimu „From Death-Camp fo Existentialism" (1959; Washington Square Press, 1963), p. 165.
[27] Iš Arthuro Koestlerio parašyto skyriaus „Rebellion in a Vacuum" knygoje „Protest and Discontent", red. Bernard Crick ir William Robson (Penguin, 1970), p. 22.
[28] Emile Durkeim, „Suicide: A Study in Sociology" (1897; ET, 1952; Routledge and Kegan Paul, 1975), p. 246.
[29] Desmond Doig, „Mother Teresa, Her People and Her Work" (Collins, 1976), p. 159.
[30] „The Autobiography of Bertrand Russell" (George Allen and Unwin, 1967), p. 13.
[31] Jack Kroll straipsnis 1978 m. balandžio 24 d. „Newsweek".
[32] Graham McCann, „Woody Allen, New Yorker" (Polity Press, 1990), p. 222.
[34] Mel White, „Deceived" (Spire Books, Revell, 1979), p. 19.
[37] Stephen C. Neill, „Christian Faith Today" (Pelican, 1955), p. 174.
